|
Šv. Jono iš Jeruzalės hospitalieriai |
|
|
Ordino įkūrėju buvo kažkoks Geraldas arba Gerardas, ką oficialiai patvirtina popiežiaus Paschalio II*) 1113 m. bulė. Rūpinimasis piligrimais jau nebuvo išskirtinis reiškinys tai teikė skirtingų tautų institucijos. Geraldą pakeitęs Raymond'as iš Provanso (1120-1160 m.) iš Geraldo sukauptų lėšų pastatė erdvesnius pastatus prie šv.Sepulkarijaus bažnyčios. Jo paruošti įstatai aptaria tik religinius ir medicininius reikalus neminėdami jokių riterių. Pabrėžiama, kad ligoninė turi išlaikyti 5 gydytojus ir 3 chirurgus. Toliau renkant lėšas, pradėta išlaikyti ginkluota palyda su laiku tapusi įtakia karine jėga. Atsirado kariniai laipsniai: maršalo, riterių vado, turkopolerio (iš vietinių turkų pavyzdžiu sudarytos lengvosios kavalerijos vado). Vėliau didieji magistrai patys ėjo į mūšį. Ordinui tapus kariniu, 9-asis magistras, Alfonso iš Portugalijos, apie 1200 m. karinius reikalus įtraukia į statutą. Būdamas mišrus, ordinas skyrėsi nuo grynai karinio tamplierių ordino,
kuris laikėsi kitokių įstatų ir vilkėjo cisteriečių aprangą baltą apsiaustą su raudonu kryžiumi. Hospitalierių
apranga buvo juoda mantija su baltu kryžiumi. Mūšyje riteriai ant šarvų dėvėjo raudoną
apsiaustą su baltu kryžiumi. Šių panašaus statuso ordinų varžytuvės pagreitino Jeruzalės karalystės žlugimą.
Ordinas valdė daug nekilnojamo turto tiek šv.Žemėje, tiek Europoje. Sukaupti turtai leido ordinui išgyventi po Jeruzalės žlugimo 1187 m. 1291 m. kritus Akro miestui, jie prarado turtus prie Tripolio. Vadovaujami magistro Jean de Villiers įsikūrė Kipre, kur karalius Amaury skyrė Limasollo miestą. Ordinas pakeitė savo kovos būdą susikurdamas laivų flotilę. Vadovaudamas magistro Foulques de Villaret'ui, užkariavo Rodo salą. Svarbiausias pokytis buvo riterių pakeitimas korserais, apsauga nuo piratų. Kartu jie plėšė turtingiausius uostus, pvz., Smyrną (1341 m.) ir Aleksandriją (1365 m.). Iškilus otomanų turkų galiai, Mahometas II nusprendė baigti su Rodo piratais, kėlusiais siaubą musulmonų pasauliui. Rodo riteriai turėjo nuolat budėti. 1480 m. jiems pavyko atlaikyti apsiaustį. 1522 m. Solymanas II grįžo su 400 laivų ir 140 tūkst. karių. Vadovaujami Villiers de l'Isle Adam, riteriai drąsiai laikėsi 6 mėn. Kol visiškai išseko atsargos. Sužavėtas jų drąsos, Solymanas leido jiems išvykti. Jie paprašė Karolio V leidimo persikelti į Maltą. Ten jie iškart atnaujino du šimtmečius Rode vykdytą praktiką. Solymanas II pasigailėjo dėl savo poelgio ir vėl pasiuntė visas pajėgas. Maltos apsiaustis 1565 m. tęsėsi 4 mėn. Pusė salos jau buvo užimta, kai atėjo pagalba iš Ispanijos. Turkai buvo priversti pasitraukti. Malta, kaip prekybos vergais vieta, garsėjo iki pat 18 a. Brutalumo aplinka negalėjo daryti blogos įtakos. Perversmai buvo dažni. Ordino įtaka jau nebuvo tokia didelė. *) Paschalis II (Ranierius, apie 1050-1118) Romos popiežius (nuo 1099 m.), buvęs Kliunio abatijos vienuolis, 1073 m. tapes kardinolu. Nusiteikęs asketiškai, tačiau būdamas silpno charakterio, visur patirdavo nesėkmes. Sostą gavęs kovos už investitūrą (postus) laikais, jis susitvarkė su antipopiežiais, tačiau turėjo daryti nuolaidas valdovams. Pvz., imperatorius Henrichas V netgi jį buvo suėmęs dviem mėnesiams ir taip privertęs paklusti ir jį karūnuoti bei niekad neatskirti nuo Bažnyčios. Dvasininkijos spaudžiamas Paschalis vis tik po 4 m. prakeikė tą sutartį su Henriku V. Paschalis II dėjo pastangas sutaikyti katalikų ir stačiatikių bažnyčias, tačiau nepavyko, nes jis reikalavo, kad Konstantinopolio patriarchas pripažintų jo viršenybę. 1113 m. bule Pie postulatio voluntatis jis popiežiaus globon priėmė šv. Jono hospitalierių ordiną, patvirtindamas jo nuosavybės teises Europoje ir Azijoje.
Trejybės atsiradimas |
Tai vienas reikšmingiausių ir ilgiausiai gyvuojančių ordinų. Sakoma, kad atsirado iki Kryžiaus žygių ir liko iki šių dienų.
Jeruzalės hospitalieriais vadinamas iki 1309 m., tada Rodo riteriais (iki 1522 m.) ir nuo 1530 m. Maltos riteriais.
