Galingiausias pasaulio žmogus? Vartiklis

Peter Hans Kolvenbach'as (1928-2016) – Jėzaus draugijos 29-asis Vyriausias generolas.

Kolvenbachas (jėzuitų „juodasis popiežius“) yra „teisėtas vagis“, „įstatymo nebaudžiamas vagis“.

Gimė 1928 m. lapkričio 30 d. Drutene, Nyderlandų mieste. Mokėsi Canisius koledže, kur didžiausią dėmesį skyrė šiuolaikinėms kalboms. Tapo noviciatu Mariendaale 1948 m. rugsėjo 7 d. Baigęs filosofijos studijas Nijmegen‘o Berchmans‘o inst-te, buvo paskirtas į Libaną, kur Beiruto Šv. Juozapo un-te užbaigė daktarinę disertaciją apie Sakralinę teologiją. !961 m. skirtas Armėnų katalikų bažnyčios kunigu.

Tolimesnė veikla buvo akademinė, ypač orientuota į lingvistiką. 1963-76 m. dėstė bendrąją ir Rytų lingvistiką Hagoje, Paryžiuje ir Beirute, tapo Beiruto Šv. Juozapo un-to bendrosios lingvistikos profesoriumi. Tuo pat metu buvo jėzuitų Vidurio Rytų provincijos prižiūrėtoju.

1981 m. rugpjūčio 7 d. jėzuitų generolą Pedro Arrupe lėktuve į Romą ištiko infarktas. Nors dar gyveno 10 m., tačiau norėjo palikti Vyriausiojo generolo postą. Įsikišus popiežiui Jonui Pauliui II, jėzuitų ordino valdymas skirtas dviem jėzuitams: Paolo Dezza ir Giuseppe Pittau – kas prieštaravo ordino nuostatams.

33-ios Jėzaus draugijos bendrosios kongregacijos metu 1983 m. rugsėjo 13 d. 29-uoju Vyriausiuoju Generolu išrinktas tėvas Kolvenbach‘as. Ir kai P. Arrupe valdymas apibūdinamas dideliais nuomonių skirtumais ir gausiai Ordiną paliekančiais jo nariais, tai 25-i Kolvenbach‘o vadovavimo metai buvo, iš esmės, brendimo metas.

Kolvenbach‘as gyveno Romoje, jėzuitų „štabe“, Jėzaus bažnyčioje, esančioje netoli Vatikano. Tai Maltos riterių buveinė. 1986 m. gruodį Peter-Hans Kolvenbach'as ir jo sekretorius t. Hans Zwiefelhofer'is aplankė Lietuvos ir Latvijos jėzuitus; lietuvių jėzuitų namuose Čikagoje laikė šv. Mišias.

2006 m. vasario 2 d. tėvas Kolvenbach‘as pranešė, kad, leidus popiežiui Benediktui XVI, ketina pasitraukti 2008 m. Kadangi Vyriausieji generolai renkami iki gyvos galvos, Kolvenbach‘as buvo tik antruoju, kuris pasitraukė iš šio posto. 2008 m. sausio 14 d. jo įpėdiniu išrinktas Adolfo Nicolas^*).

^*) Adolfo Nikolas (Adolfo Nicolas Pachon, g. 1936 m.) – ispanų dvasininkas, 30-sis jėzuitų Vyriausiasis generolas (nuo 2008 m.). 1960-64 m. Japonijoje gilinosi į japonų kalbą ir kultūrą, studijavo teologiją Tokijo Sofijos un-te. 1967 m. įšventintas į dvasininkus. 1971 m. gavęs daktaro laipsnį Romoje, vėl išvyko į Japoniją, kur apie 30 m. profesoriavo Sofijos un-te; 1993 m. paskirtas jėzuitų provincialu Japonijoje. 2014 m., pritarus popiežiui Pranciškui, dėl senyvo amžiaus padavė prašymą 2016 m. atsisakyti jėzuitų Vyriausiojo generolo pareigų. Jo įpėdiniu tapo Arturo Sosa^**) iš Venesuelos.

^**) Arturo Marcelino Sosa Abascal (g. 1948 m.) – 31-sis jėzuitų Vyriausiasis generolas (nuo 2016 m.), kilęs iš Venesuelos. Iki tol dėstė keliuose univesitetuose. 1996-2004 m. buvo jėzuitų provincialu Venesueloje. 2008 m. paskirtas Adolfo Nikolas patarėju generolu. Venesueloje buvo stipriai linkęs į kairiąją politiką. Daugiausia jo mokslinių darbų ir tyrinėjimų skirti Venesuelos politikai ir istorijai.

Ignacijus Loyola, jėzuitų ordino įkūrėjas, buvo apsėstas noro rasti „Dievą“ visame kame, kas supa jį. Viskas buvo jo galios ir grožio apraiškos: saulės spinduliai, šaltinio srovė, tigro rašto simetrija, paršelio uodegos užsirietimas, kvapai, spalvos, skonio pojūčiai, tyla kalno viršūnėje, vaiko šūksnis žaidimo metu, paukščių trelės, mažiausių vabzdžių triūsas.

Ir iš tikro, pagrindinis katalikų tikėjimas yra tuo, kad gamtos pasaulis yra Dievo ženklas, ne tik todėl, kad Dievas jį sutvėrė, bet ir todėl, kad jis kažkaip jame yra.

Visai kaip Baalo garbintojai, įžvelgę „Dievą“ medžiuose, žolėje, saulėje ir akmenyse. Jie taipogi tikėjo, kad Dievas yra visuose daiktuose. Neveltui Baalas kartais vadinamas “Panu” (o iš šio kilo panteizmas).

Subrendęs Ignacijus Loyola mėgo ilgas valandas praleisti skaitydamas knygas apie mirusius šventuosius. Faktiškai jis ieškojo būdų, kaip būtų galima su jais bendrauti (o tai jau spiritizmas). 1525-28 m. jis surašė savo pažiūras į dvasinį gyvenimą ir tą rašinį pavadino „Dvasiniai Ignacijaus Loyolos pratimai“.

Ir kadangi Ignacijus Loyola buvo „Illuminati“ narys, tai jis privalėjo atlikti apsivalymo apeigas. Medituoti ir pasninkauti, kaip kad daro raganos, prieš susitikdamas su Šėtonu ir demonais. Ignacijus tvirtino tai daręs ruošdamasis pokalbiui su „mirusiais šventaisiais“.

I. Loyola netgi mokėjo levituoti (kaip ir dauguma jėzuitų, padedami šėtoniškosios jėgos), anot buvusio jėzuito Alberto Riviera. Jis ne tik pakilo kelias pėdas į orą, bet ir ėmė spindėti.