Ričardas Šarpas Šeiveris

Taip pat paskaitykite: Ateiviai iš planetos vardu Žemė      

Richard Sharpe Shaver (1907-1975) – amerikiečių rašytojas ir dailininkas.

Po Antrojo pasaulinio karo išgarsėjo prieštaringais pasakojimais, spausdintais fantastikos žurnaluose (daugiausia „Amazing Stories“), Palmer and Shaver kuriuose tvirtino, kad turėjo asmeninių ryšių su grėsminga senovės civilizacija, po žeme išvysčiusią nepaprastai pažangią technologiją. Pasakojimai prieštaringai priimti todėl, kad pats T. Šeiveris, o taip pat jo leidėjas Ray Palmeris juos pristatinėjo kaip absoliučiai tikrus. Juos R. Palmeris propagavo kaip „Šeiverio slėpinius“.

Šeiveris tvirtino, kad 1932 m. fabrike, kuriame jis dirbo, prasidėjo keisti dalykai. Jis pastebėjo, kad dėl kažkokių sutrikimų, vienas iš suvirinimo pistoletų leido jam girdėti aplink dirbančių mintis. O dar labiau baugino, kad jis telepatiniu būdu sužinojo apie kankinimus, kuriuos giliai po žemė atlieka kažkokios piktavalės būtybės. Tada jis metė darbą ir tapo sezoniniu darbininku. Netrukus, 1934 m., pateko į psichiatrinę ligoninę, tačiau nebuvo tiksliai nustatyta jo sutrikimas. Vis tik, apie jo gyvenimą 4-5 dešimtm. tiksliai nežinome, o R. Palmeris 1971 m. teigė, kad „Šeiveris 8-is metus praleido ne Požemių pasaulyje, o psichiatrinėje įstaigoje“.

1943 m. Šeiveris parašė laišką į „Amazing Stories“, kuriame teigė, kad atrado senovinę „mantongų“ kalbą, tam tikrą visų Žemės kalbų prokalbę. Joje kiekvienas garsas turi slaptą reikšmę, kurią žinant galima išširuoti bet kokio žodžio ar teksto slaptąją prasmę. R. Palmeris išbandė Šeiverio formulę su keliais žodžiais ir pajuto, kad Šeiveris kažką užčiuopė.

R. Palmeris atrašė Šeiveriui, klausdamas, kaip jis išmoko mantongų kalbą. Šeiveris atsiuntė maždaug 10 tūkst. žodžių dokumentą, pavadintą „Perspėjimas ateities žmogui“. Jame rašoma apie labai pažangias priešistorines rases, po žeme pasistačiusias miestus, prieš palikdami Žemę ir išskrisdami į kitą planetą dėl padidėjusios Saulės radiacijos. Po žeme liko jų palikuonys, kurių mažuma liko kilniais ir žmoniškais „terais“, tačiau dauguma degeneravo į protiškai atsilikusius „derus“, kas yra santrumpa nuo „sutrikusių robotų“ (angl. detrimental robots, Deros), tačiau tie „robotai“ nebuvo mechaniniais dirbiniais, o tebuvo panašūs į robotus dėl savo laukinio elgesio (taip pat žr. Rasės: terai ir derai).

Tie derai tebegyvena po žemę, grobdami tūkstančius „paviršiaus“ žmonių, - maistui ir kankinimams. Sudėtingais „spinduliniais“ mechanizmais, kuriuos paliko senovinės rasės, jie šnipinėja žmones ir kankinamųjų mintis ir balsus nukreipia į mūsų sąmonę (kažkas panašaus į „oro stakles“, Shaver. This Tragic Earth žr. >>>>). Jiems galima suversti visą kaltę dėl beveik visų žmonių nelaimių, avarijų ir ligų, o taip pat gamtos katastrofų. Ypač nuo jų kenčia moterys, taip pat ir nuo išprievartavimų, - ir sadomazochistiniai motyvai buvo mylima Šeiverio tema.

Nors dažniausiai lindi žemėje, derai kartais skraido erdvėlaiviais ir raketomis, palaikydami ryšius su tokiais pat blogiečiais-ateiviais. Kai 1947 m. vasarą Kenneth Arnold‘as pareiškė matęs neatpažintas „skraidančias lėkštes“, R. Palmeris suskubo pareikšti, kad tai derų buvimo įrodymas. Kad būtent R. Palmeris su R. Šeiveriu kažkaip prisidėjo prie „skraidančių lėkščių“ populiarumo, ypač pabrėžė John Keel’as 1983 m. straipsnyje „Žmogus, išradęs skraidančias lėkštes“. Tačiau NSO tyrinėtojas Jerome Clark‘as mano kitaip – kad derų raketų R. Palmeris nepiešė panašių į diskus.

R. Palmeris suredagavo ir perrašė tekstą, jį išplėsdamas į 31 tūkst. žodžių apysaką. Pavadintą „Aš prisimenu Lemūriją!” paskelbė 1945 m. kovo numeryje. Jį greitai išpirko ir pasakojimas susilaukė gausių (dešimtis tūkstančių) atsiliepimų – 1945-49 m. daugelyje laiškų buvo patvirtinama, kad Šeiveris rašė tiesą. Atseit, respondentai irgi girdėjo balsus iš tuščiavidurės žemės. Viena moteris rašė, kad giliai žeme po žeme pateko slaptu vyriausybės Paryžiuje įrengtu liftu. Po kelių prievartavimo ir kitokių kankinimų mėnesių, moterį išvadavo kilniaširdis teras. Kitas laiškas atėjo iš Fred Crisman‘o, pagarsėjusio savo vaidmeniu Mauri salos incidente bei Džono F. Kenedžio nužudyme. Buvo susilaukta tam tikro atsako žiniasklaidoje, tame tarpe paminint ir “Life” žurnale (1951 m.).

„Šeiverio slėpiniai“ gerokai padidino „Amazing Stories“ apyvartą ir buvo eksploatuojami keletą metų. Juos R. Palmeris suredaguodavo ir perrašydavo, dažnai pašalindamas aiškiai pornografinį turinį. Tačiau daugelis mokslinės fantastikos mėgėjų laikė tai „Šeiverio apgavystėmis“ ir ragino liautis jas spausdinti. 1948 m. „Amazing Stories“ nutraukė „Šeiverio slėpinių“ publikavimą - R. Palmeris vėliau teisinosi, kad tai padaryti privertė išorinės piktavališkos jėgos. Tačiau žurnalo savininkai vėliau prisipažino, kad taip padaryti dėl dėmesio ir pajamų sumažėjimo.

Tačiau ilgaamžiškumu pasižymėjo „Šeiverio slėpinių“ klubas, kuris John Nebelio radijuje 6-me dešimtm. kelis kartus aptarinėjo “Slėpinius”. Kai populiarumas buvo prarastas net bulvariniuose žurnaluose, R. Palmeris propagavo „Slėpinius“ periodiniame „The Hidden World“ – jame jau tik su nežymiais R. Palmerio paredagavimais. O pats Šeiveris su žmona nereguliariai kelis metus leido „Shaver Mystery Magazine“

Gyvenimo pabaigoje, 7-8 dešimtm., Šeiveris pasišventė „akmenų knygoms“, nes įtikėjo, kad išsivysčiusios senovės civilizacijos akmenyse paliko piešinių ir tekstų. Jis tapė paveikslus pagal piešinius ant akmenų, fotografavo „akmenų knygas“ bei rašė apie jas.

Po mirties buvo pripažintas kaip dailininkas; jo paveikslai ir nuotraukos eksponuotos Los Andžele, Niujorke ir kt.

O „Šeiverio slėpiniai“ tebedarė įtaką mokslinei fantastikai bei kitai literatūrai. Daugelyje knygų, filmų ir žaidimų minimi derai ir kiti Šeiverio knygų elementai. Poster (for Sandstone Amphiteatre) by Jermaine Rogers H. Ellison‘as kai kuriuos elementus panaudojo savo apsakymuose. 2004 m. japonų „siaubiakas” “Marebito” irgi įtraukia derus ir kt. Šeiverio aspektus. Šeiveris ir jo kūrinys minimi kaip idealai Ph. K. Dick‘o romane „Prasto menininko išpažintys“. „Slėpiniai“ įtaką padarė ir paranormalių reiškinių entuziastams.

Jermaine Rogers‘as nuo 1994-ųjų dažnai naudojo derų įvaizdį daugelyje plakatų, kviečiančių į roko koncertus. Jo derai buvo aukštos (6 pėdų) stambios, lokio sudėjimo būtybės, klastingomis grimasomis ir raudonomis akimis. Anot jo, tai buvo „kaukės“, kurias derai naudojo bendraudami su antžeminiu pasauliu. Pagal jo versiją, derų pasaulyje verda gyvenimas, klesti nesantaika, vyksta sukilimai; derus valdo valdovai, kurie vadinami Veilais. Anot Rodžerso, Šeiverį suklaidino – derai jo sąmonę taip sužalojo, kad negalima tikėti viskuo, kuo jis sakė. Iš tikro, nėra ateivių ir nėra kankinimų bei prievartavimų - derų tikslai gerokai sudėtingesni.

[ Papildoma pastabėlė: Stanislaw Szukalski sukūrė teoriją, kad Žemę valdo rasė „Yeti sūnūs“... ]

Lėlininkai
Minčių valdymas
Požemių pasaulis
Rupertas Šeldreikas
Paslaptingoji Žemė
Paslaptingosios ertmės
Cinizmas kaip amatas
Elohimų alchemija
Slidi sąmokslo teorija
Pelikanai apgavo pilotą?
Tikroji Interneto pabaiga
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Catherine Crowe - rašytoja mistikė
Ištraukos iš R. Palmer straipsnio
Gerumą reikia grūsti jėga?
Ateiviai iš planetos vardu Žemė
Paranoja skverbiasi giliai
Slaptieji planetos valdytojai
Admirolo R.E. Byrdo dienoraštis
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Keiro – bohemiškasis pranašas
Minčių valdymo mašina
Gralio taurė – Kaukaze?
Vidinė Žemė: skrebutės
Teorija apie Dianos žūtį
Išmanusis ginklas japoniškai
Rasės: terai ir derai
Rozenkreicerių simbolika
Vilkolakiai Viduramžiais
Mutantų rytmetis Om Simrikė
DM=XF