Slidi sąmokslo teorija. Vartiklis

Sąmokslo teorija, žinoma ir tarptautiniu žodžiu konspiracija, yra palyginus dar jaunas terminas, bet jau plačiai įsitvirtinęs ir Lietuvos žiniasklaidoje bei populiarioje kultūroje.

Šia fraze dažniausiai galima lyg ir nokautuoti bet kokią naują, keistą, pernelyg drąsią, „laukinę“ idėją ar hipotezę, politikoje, istorijoje, pagaliau bet kurioje mokslo srityje. Sąmokslo teorija kaip mat asocijuojasi su nepatikimumu, bloga reputacija, kelia jausmingą reakciją - viską nuo lengvo nerimo iki baimės ar nusivylimo. Kitaip tariant, jei ir geras, logiškas socialinis ar politinis tyrimas, prasmingom išvadom paremtas pareiškimas bus pašaipiai priskirtas „sąmokslo teorijai“, nes neatitiks oficialios versijos – vargu ar kas jį dar sykį išdrįs imtis rimtai peržiūrėti. Nesunku numanyti, kad tokios etiketės prilipinimas gali būti ir labai apgalvotas, patrauklus ginklas, apsauga nuo bet kokio demaskavimo.
[ kaip kad dabar jį nuolat naudoja naisiškiai „valstiečiai“ – jei kas vyksta ne taip (streikuoja policininkai ar mokytojai, krenta reitingai, ministrai apsivagia, prisidirba ar prisimeluoja), tai kalti tik anie (dažniausiai konservatoriai) ]

Todėl panašu, kad termino nesukūrė tie, kurie iškėlė taip pavadintas teorijas, hipotezes - jis ir buvo prilipintas, kad pažymėti tuo praktiškai viską, kas neatitinka visuomeninio mąstymo standarto (kas savaime taip pat jau panašu į sąmokslo teoriją). Tokiu būdu į šią

20-metis koledžo studentas Jim Marrs 1963 m. spalį šoko scenoje su Kathy Kay Jack Ruby‘io „Carousel“ klube

neaprėpiamą fantasmagorinę biblioteką pakliuvo galybės skirtingiausių „failų“ iš visų įmanomų gyvenimo sričių ir nenuostabu, kad konspiracijų duomenų bazės, ar susieta gausi lektūra atrodo iš pažiūros labai chaotiškai. Tuo pačiu ji išlieka pasakiškai neišsenkamu šaltiniu kūrybinėms idėjoms, nuo fantastikos siužetų knygose ar filmuose iki sėkmingo verslo modelių.

Šio straipsnio tikslu nebūtų išskirstyti sąmokslo teorijų kategorijomis. Priminsim tik, kad su sąmokslo teorijomis susieti šimtai pavadinimų knygų ir vadinami jau „tipiškais“ konspiracinės lektūros autoriai. Greičiausiai vėl gi, vargu ar kas siekė tokiais tapti, bet palaipsniui pakliuvo, ar užėmė šią nišą, o kai kuriais atvejais ji gali būti net labai palankia vieta ir atnešti savotišką reputaciją bei gerbūvį. Tačiau kaip taisyklė, autoriai turi būti novatoriai, ikonoklastai, bent jau eksperimentiški ar kartais pasižymintis beprotiška drąsa.

O kai kada, iš pažiūros ramūs ir nuoseklūs, kaip kad išleidęs ne vieną bestselerį amerikietis Jim Marrs¹⁾, laikantis save tiesiog atviro mąstymo tiriančiuoju žurnalistu, ieškančiu atsakymų iš tikrųjų savarankiškai, yra gal būt vienas ankstyvesnių šiuolaikinių „sąmokslo teorijų skleidėjų“. Viename pokalbyje jis ėmėsi paprastai apibrėžti, kaip galima suprasti ir patį sąmokslą, ar kai kuriais atvejais sandėrį, kurių gali būti begalinė įvairovė, o ir labai geranoriškų, pavyzdžiui, kai du žmonės sumanė pasveikinti su gimimo diena savo vadovą ir sutarė, suprantama, iš anksto nieko nesakę, įteikti jam dovaną kokiu siurpriziniu metu.

Sąmokslo samprata siektų būtent taip plačiai ir iš esmės galėtų persmelkti vos ne visą visuomenės veiklą, atsispindėti žmonių santykiuose, kur geresni ar blogesni, didesni mažesni, asmeniniai ar politiniai (ar abu vienu metu) sąmokslai vyksta nepaliaujamai. Tik greičiausiai sąmokslo teorijos terminas, pirmąsyk pasirodęs jau 18 ar 19 a. JAV mokslinėje spaudoje, neturėjo tokio negatyvaus atspalvio iki praeito amžiaus 9 dešimtmečio. Ir žinoma tokios begalinės reikšmių įvairovės.

Dažnu atveju sąmokslas būtų apibrėžiamas siauriau, kaip slaptos, bet įtakingos grupuotės ar organizacijos neviešinamas susitarimas, teisiniu ar moraliniu požiūriu klastingam veiksmui, kaip taisyklė savanaudiškais tikslais, tokiais kaip valdžios paėmimas (ar išlaikymas), resursų užvaldymas, ideologijos primetimas plačiai visuomenei ir pan. Šiuolaikinio pasaulio istorija - nuo nacių-sovietų pakto iki JAV prezidento Richard Nixon'o Votergeito skandalo - perkrauta tokiais, net gi klišiniais, daugiau ar mažiau pagarsėjusiais sandėriais, nors jei ir istoriškai išanalizuoti, visuotinai priimtini, jie netampa vadinami „pasitvirtinusia sąmokslo teorija“. Taip pat, minėtų atvejų demaskavimas gali pasireikšti kelete lygmenų, besiskiriančių informacijos ar faktų gausa, patikimumo ir priimtinumo laipsniais ir pan.

Didesnių ar mažesnių reiškinių, iki tol vadintų sąmokslo teorijomis, pripažinimai vyksta pastoviai, kaip pavyzdžiui, kontraversiškas vadinamos Bilderbergerių grupės kasmetinis susirinkimas buvo plačioje visuomenėje laikomas išgalvotu, kol galiausiai šiemet tapo nušviestas pasaulinėje žiniasklaidoje. Nemažai uždraustų temų, politinių aptarimų tabu pralaužta taip pat sąmokslo teorijų skatinimu, kaip pav. Europos Sąjungos žlugimo grėsmė, apie ką straipsniai gali pasirodyti jau vedamuose dienraščiuose, o įvairių kitaminčių buvo aptarinėjama nuo pat sąjungos susikūrimo. Tuo pačiu, ne tik Holivudas, bet plačioji žiniasklaida lyg pilnai įsisąmonino, kad sąmokslo teorija turi didžiulę intrigą, dažnai egzotišką, daug įspūdingesnę už gerokai atsibodusias rutinines žinias. Pagaliau, sąmokslo teorijos išviešinimas įmanomas neįpareigojančiu būdu, nes visad saugo ir pats terminas, kuo ji „beprotiškesnė“ gal tuo net lengviau, nes rizikinga yra greičiau tuomet, kai teorija atsidurs kaip tik arčiau tiesos ar duos tikslių nuorodų pilnam išaiškinimui.

Gilesnių įžvalgų, bešališko ar visuotinai kritiško nusiteikimo patrauklumas paskatino ir ypač populiarias televizijos laidas, kaip kad lietuviškoji „Sąmokslo teorija“ su Arnu Klivečka, laikoma viena drąsiausių, ar tokiu pat pavadinimu (Conspiracy Theory) amerikietiška tikrovės šou-tyrimo laida su Jesse Ventura. Tematika, aktualijos, pobūdis ar mąstas gali skirtis tiek, kiek ir Lietuva nuo Amerikos, bet net nebūnant pastoviu žiūrovu ar gerbėju galima pripažinti, kad kažkuo tokios laidos yra progresyvios, ar pasak, konservatyvesnių nuomonių, daro „žalingą įtaką visuomenei“.

Tie, kas progai pasitaikius būtinai pamini kokį sąmokslo teorijų pavojų „normaliam žmogui“, dažnai pateikia argumentą, kad šios teorijos atsiradimą lemia pirmiausia išankstinis nusiteikimas matyti įvykius susietus, gal būt kažkieno konkrečiai numatytus, ar pakreiptus reikiama linkme, Valdžia kuria sąmokslo teorijas

o ne iškrentančius nekalta atsitiktine tvarka. Sąmokslo teoretikai, kaip taisyklė neva būna per daug įtarūs ar visai paranojiški, kas gal būt iš ties dažna, bet linksmiausia, kai kur kas labiau paranojiški tampa bet kokių sąmokslo teorijų priešininkai ir kritikai. Galima numanyti, kad jie paprastai būna labiau įsikibę į vieną kurią nors tikrovės interpretaciją.

Kitaip tariant, jei kas iš atviriau mąstančių iškelia ar priima tris-keturias potencialias įvykio paaiškinimo versijas, įskaitant „beprotiškas“, išlikę labiau pragmatiški, ramesnio požiūrio, gali visgi nesunkiai reaguoti, jei kelios iš tokių hipotezių laikui bėgant nepasitvirtins ir galiausiai išsigrynins tiksliausia reiškinio interpretacija. Kur kas didesnė baimė kyla tam, kas laikosi „normalios“ vienatinės tiesos, nes jai nepasitvirtinus, ar vieną dieną „tiesai“ subyrėjus, įsikibti visiškai nebus į ką. Tokie atvejai kolektyviniame lygmenyje gali netikėtai sukelti tikrą paniką ištisoms minioms.

Galima taip pat pastebėti, kad visuotinai labiau bijoma idėjų nei veiksmų. Juk didžiojoje žiniasklaidoje įvykiai, vadinamieji faktai beveik neapsireiškia patys savaime, neutraliai. Jų interpretacija, pateikimas, „reikšmė“ yra svarbesnė, dėl ko ir identiškas įvykis ar veiksmas gali būt visuomenės suprastas ir priimtas visiškai skirtingai kiekvienam atvejui. Tiems, kas įtakoja, finansuoja ar tiesiog valdo medijas neverta nerimauti dėl pačių įvykių, svarbu spėti juos tinkamai įvynioti, ne tik pateikiant, kaip būtų tikslinga, bet ir tuomet, kai tai politiškai ar komerciškai naudinga.Kita vertus, kai kurios šiandieninės žiniasklaidos rūšys didele dalimi kaip ir išreiškia pačios save, sunku būtų įsivaizduot, kad pašalinus, sakykim, komercinės televizijos kanalo tikrą ar įsivaizduojamą slaptą valdymą, nešvarų finansavimą ir pan. jis nors kuo pasikeistų.

Sąmokslo teorijų kritikai taip pat siūlo nepasiduoti intriguojantiems siužetams ir pasikliauti savo nuomone, tik neretai tą „savo“ nuomonę jie pristato jau pilnai paruoštu aprobuotu pavidalu. Vis dėlto nuomonės ar išvadų formavime aiškiai turi įtakos pasirinkimų kiekis, galimybė prieiti prie visų šaltinių, kaip ir atvira savarankiška mąstysena bendrai. Kaip pastebėjo alternatyvios kultūros filosofas Terence McKenna savo paskaitose, informacija ir valdžia – visad du priešiški poliai. T.y. joks valdymas neįmanomas be informacijos valdymo ir žinių, net visos pasaulėžiūros kontrolė bei manipuliacija, tegu neva ir geranoriškiausiais sumetimais yra bet kokios santvarkos ar valstybinės kultūros dalimi, patinka tai ar ne.

Tikriausiai tik interneto era tapo neprecedentiniu laikmečiu informacijos viešumo, gausos, prieinamumo, perdavimo, savotiško „nacionalizavimo“ prasme, kai tuo pačiu, kiekvieno individo savarankiškų išvadų siekis meta tikrą iššūkį ir reikalauja nepalyginamai didesnių pastangų, sutelktumo ir patirties, nei tai buvo ribotų žinių visuomenėje. Bet gal tame atsispindi žmogaus evoliucija, labiau nei, sakykim, Darvino teorijoje – kuri vadinasi, beje, būtent teorija, tačiau kuriai pavyko sėkmingai tapti akademinio mokslo atrama.

Sąmokslo teorijos

Sąmokslo (konspiracijos) teorija - tai (dažniausiai) daugelio nelaimingų atsitikimų, blogybių ir gyvenimo blogėjimo tendencingą aiškinimas slaptų jėgų veikimu – dažniausiai vyriausybių, specialiųjų tarnybų (CŽV, FTB, NASA, ...), slaptųjų organizacijų ar nežemiškų būtybių. Ji gali įtraukti ar panaudoti paradoksalius teiginius, taip pat iracionalius, paranojiškus ar sunkiai įsivaizduojamas, bet iš dalies tikėtinas, todėl ir neatmestinas tiesas. Jos dažnai sutinkamos pseudomoksluose. Iš dalies, jas galima laikyti kraštutine elito teorijos atmainomis. Sąmokslo teorijos mėgstamos populiarioje kultūroje, pvz., TV seriale „X failai“ FTB agentas Foksas Malderis bando tirti įvairius paranormalius reiškinius, tačiau jam trukdo valstybinio, o gal net ir tarpvalstybinio lygio jėgos.

Viena jų atsiradimo priežasčių – giluminiai socialiniai ir psichologiniai žmogaus poreikiai. Jų priėmimas glaudžiai susijęs su stereotipizacijos, projekcijos mechanizmais bei eskapizmo (pabėgimo, vengimo) reiškiniu, o taip pat įvykių reiškinių nesuvokimu ar jų sudėtingumu, pasaulio suvokimo fragmentiškumu, siekiu pateikti vientisą pasaulio vaizdą (žr. apie geštalt-psichologiją); taip pat įvardija ir ideologinę reakciją į socialinę nelygybę.

Tarkim, Azaras Gatas³⁾ knygoje „Karas žmonių civilizacijoje“ (2006) prieštarauja Ž.-Ž. Ruso įkvėptam mitui, kad žmogus savo prigimtinėje būklėje buvo švelni, taiki būtybė. Anot jo, tai prieštarauja faktams, nes mūsų protėviai gyveno gana brutaliomis sąlygomis, kai dėl pavojų ar jų grėsmių jų mirtingumas buvo labai didelis (dėl karų, naktinių reidų, užpuolimų iš pasalų – kas buvo efektyviausiu būdu sunaikinti pavojų keliantį priešą). Taigi išsivystė instinktas būti atsargiems ir įtariems. Ir atrodo, kad įtariausi (t.y. tie, kuriems genų mutacijos suteikė konspiracinį mąstymą) turėjo daugiau šansų išlikti – ir tuo pačiu perduoti tuos genus savo palikuonims.

Pagal projekcijos mechanizmą sąmokslo teorijos šalininkas paprastai tariamiems sąmokslo dalyviams perkelia savo pozityvias ir negatyvias savybes, dažniausiai jas padidindamas ir išryškindamas. Iš vienos pusės, sąmokslininkai demonizuojami, jiems priskiriami tiek pikti ketinimai, tiek amoralumas, o taip pat ypatingi, vos ne antgamtiški sugebėjimai.

Kognityvinio disonanso vengimas atveda prie to, kad asmenį, kartą priėmusį tam tikrą sąmokslo teoriją, dažniausiai yra sunku įtikinti jos atsisakyti. Visi jai prieštaraujantys faktai paprastai ignoruojami arba atmetami tipiniais būdais (juos galima pavadinti sąmokslininkų veiklos apraiška arba išaiškinti savaip). „Fuko švytuoklėje“ tai suformuluojama taip:

Jei manysime, kad pasaulyje yra bent nors vienas faktas, neatskleidžiantis paslapties, iškart išeiname už hermetinio mąstymo ribų.

3015 m. gegužės 16 d., antradienis

Demiurgas Mazukta rankoje pabandė vieną golfo lazdą, padėjo, pabandė kitą ir liko ja patenkintas.

- Tik žaidžiam sąžiningai, - griežtai perspėjo. – Be tų mūsų pokštų, supratai? Pataikei, vadinasi pataikei, prašovei – vadinasi prašovei.
- Žinoma, - linktelėjo demiurgas Šambambukli. – Sutarėm.

Jis pradėjo pirmas. Kamuoliukas nusirito ir sustojo 20 cm nuo duobutės. Šambambukli atsiduso ir įritino jį antru smūgiu:
- Dabar tu.

Mazukta vyptelėjo, prisitaikė ir smogė lazda. Kamuoliukas nulėkė toli į šalį, pabaidė triušį, kuris užpakaline koja nuspyrė kamuoliuką į upę, kur jį prarijo lydeka, ją čia pat iš dangaus pačiupo ir nusinešė erelis. Reikiamoje vietoje lydeka prasižiojo, kamuoliukas iškrito, atšoko nuo uolos, lankstu nuskriejo per lauką link duobutės ir ... nepataikė.

Memų teorijos požiūriu, sąmokslo teorijos – tai memai, konkuruojantys su visuotinai priimtu pasaulio vaizdu. Jų sėkmė kuriama ekspertų ir pripažintų pažinimo šaltinių nepasitikėjimu.

Tikėjimas sąmokslo teorijomis ir įtarumas dėl kitų veiksmų yra tam tikra prasme prisitaikymo būdai. Mes nebūtinai turime tikėti kiekvienu ir viskuo. Tad kiekvienas mūsų yra truputį konspiracininkas. O įvairios kritinės teorijos (kaip kad T. Adorno ar M. Horkheimerio) giliai įsišaknijusios siekyje nepasitikėti, įtarti, interpretuoti grėsmę, ją teorizuoti. Ir be abejo, socialinė medija padidino sąmokslo teorijų prieinamumą.

Epistemologinė priežastis: Žmonės linkę priimti sąmokslo teorijas, kai nėra tikri dėl padėties (specifiniu klausimu ar bendrai). Labiau jomis patikėti linkę asmenys, turintys menkesnį išsilavinimą – ne todėl, kad jie mažiau protingi, o todėl, kad mažiau skiria, kad teisinga ir kas ne.
Egzistenciniai motyvai: kai žmonės nesijaučia saugūs; žmonės nemėgsta būti bejėgiais, neturėti poveikio. Jie linksta prie sąmokslo teorijų, tikėdami, kad bent turi paaiškinimą.
Socialiniai motyvai: žmonės nori jaustis gerai, tiek patys vieni, tiek grupėje. Jie nori būti vertinami – ir vienas būdų tam – turėti informaciją, kurios kiti neturi. Iš dalies – tai narcisizmas.

Iš tikro, tai nepriimtina mūsų protui, kai nežymus vienišas žmogus iš kojų išvertė milžiną tarp jo limuzinų, legionų, minios ir saugumo tarnybų. Jei toks niekingas padaras sunaikino galingiausios nacijos vadovą, tai mus praris disproporcijos pasaulis, o mes gyvename absurdiškame pasaulyje.

Per Covid-19 pandemiją išplitę sąmokslo teorijos gali gręsti sveikatos apsaugai (pvz., susilpninti distancijos laikymosi ir nusiteikimo skiepytis motyvacijas). Labiausiai paplitę trys viruso kilmės teorijos: 1) kilo iš Uhano turgaus Kinijoje; 2) sukurtas Uhano laboratorijoje; 3) sukeltas 5G tinklų.

Tyrimai rodo, kad politiniai-psichologiniai polinkiai stipriai susiję su tikėjimu sąmokslo teorijomis, nors tai ir stipriai priklauso nuo konkrečios viruso kilmės teorijos. Pvz., tikėjimas kiltimi iš kinų laboratorijos susijęs su dešiniuoju autoritarizmu (RWA), orientacija į socialinį dominavimą (SDO), bendromis sąmokslo idėjomis, o taip pat su mažiau patikimais informacijos šaltiniais, nepasitikėjimu mokslininkais ir nerimu. Tikėjimas 5G teorija irgi susijęs su SDO, nepasitikėjimu mokslininkais, tačiau mažiau su sąmokslo idėjomis ir socialinių tinklų informacija; RWA su ja stipriai neigiamai susijęs, kai vyresni ir turtingesni asmenys ją palaiko mažiau. Turgaus teorija siejasi su nepakantumu neapibrėžtumui, etnocentrizmu, nerimu dėl situacijos. Ir galiausiai tikėjimas sąmokslo teorijomis siejamas su neigiamu elgesiu (vengimu distancijuotis, skiepytis).

Žinoma, kad svarbiausi įvykiai sukelia sąmokslo teorijas. Tai iš dalies gali būti susiję su intuicijų proporcingumu nepakankamai paaiškinant įvykius. Tad mintis, kad princesė Diana mirė dėl to, kad jos vairuotojas buvo girtas, arba kad Dž.F. Kenedį pribaigė vienišas ginkluotas vyras, grasina mus įkišti į Normano Mailerio²⁾ „neproporcingumo pasaulį“.

Covid-19 pandemija irgi tapo palankia dirva sąmokslo teorijoms, kurios virusą propagandą priskiria šlykštiems subjektams, tokiems kaip vyriausybės su jų ketinimais susieti pasus su vakcinacijos atžyma, B. Geitsu ir jo savanaudiškomis užmačiomis, PSO. Ir ši pandemija, be kitko, dar ir įtikinamai parodė, kad moralizavimas ir paprotinimas nėra tinkami būdai kalbėtis su sąmokslo teorijas kuriančiais, jomis tikinčiais žmonėmis. Ir vis tik nemažai sąmokslo teorijų skirtos neapykantos kitataučiams, kitaip mąstantiems, kitų šalių interesams sukėlimui.

Geras pavyzdys – filosofas Giorgo Agambenas⁴⁾, staigiai iškilęs visame pasaulyje dėl teorijos apie Vakarams būdingą „piktnaudžiavimą“ išimties būkle, tačiau greitai ir „paslydęs“ ant COVID-19, kai ėmė teigti, kad tai „tik išmonė, sąmoningai naudojama kaip valdžios“ įrankis (tiesa, vėliau jis šios pozicijos iš dalies atsisakė). Tai rodo, kaip jis netikėtai iš rankų „paleido vadeles“, prarado kontrolę ir pasidavė instinkto vilionėms „įžvelgdamas“ pakenkti siekiančios grupės užmačias. Beje, taip prieš tai jau elgėsi M. Fuko, kuris, ėmus plisti ŽIV, tai vadino „išgalvota liga“ – ir, kokia ironija, kad nuo jos ir numirė.

¹⁾ Džimas Marsas (James Farrell Marrs Jr., 1943-2017) – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas konspirologas, rašęs įvairiomis temomis ir dalyvavęs daugelyje TV laidų. Vietnamo karo metu (1955-1975) tarnavo Ketvirtojoje JAV armijoje, kur buvo „Fort Worth Star-Telegram“ apžvalgininku. Žinomiausia knyga – „Kryžminė ugnis“ (1989), tapusi filmo „Džonas Kenedis: šūviai Dalase“ (JFK, 1991) pagrindu. Taip pat rašė apie ateivius, rugsėjo 11-os teroro aktą, telepatiją, slaptas draugijas. Pvz., 1992-95 m. jis išnagrinėjo ir parašė knygą apie slaptą vyriausybės programą „Stargate Project“, apimančią nuotolinio matymo (remote viewing) tyrimus. 1997 m. išleido „Ateivių planą“, o 2000 m. „Valdymą slaptai“, kurioje „atsekė“ dabartinių slaptų draugijų veiklą nuo senovės ir Viduramžių laikų.

²⁾ Normanas Meileris (Norman Kingsley Mailer, 1923-2007) – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, dramaturgas, režisierius. Plačiai žinomas jo romanas apie Antrąjį pasaulinį karą „Nuogi ir mirę“ (1948). Plačiai žinomi ir dokumentiniai reportažai apie taikos žygį į Vašingtoną „Nakties armija“ (1968). Dar paminėtina „Kodėl mes Vietname?“ (1968) – apie medžioklės išvyką į Aliaską grizlio sumedžiojimui, kurios labai eksperimentinis stilius atgrasė daugelį skaitytojų, tačiau autoriui atnešė premiją; „Prostitutės pamėklė“ (1991), kuris yra net 1310 puslapių, aprašantis CŽV neminimus “darbus” nuo Antrojo pasaulinio karo iki 1965 m.; „Pilis miške“ (2007) apie Hitlerio jaunystę ir kt. Yra parašęs biografijų: Merilin Monro (1948), Li Osvaldo („Osvaldo pasaka: Amerikos mįslė“, 1948) ir kt.

³⁾ Azaras Gatas (Azar Gat, g. 1959 m.) – karo istorijos tyrinėtojas Izraelyje, rašytojas, majoras, kartu su kitais tvirtinantis, kad karas šiuo metu yra nuopuolyje. Publikuotis pradėjo knyga „Karinio mąstymo ištakos nuo Apšvietos iki Klausvitco“ (1989). Vėlesnėse („Karas žmonių civilizacijoje“ ir kt.) jis tvirtina, kad pasaulis palaipsniui tampa vis taikesnis ir viena priežasčių tam yra pasaulio industrializavimas ir tarpusavio priklausomybės, tad taika tapo pelningesnė.

⁴⁾ Džordžo Agambenas (Giorgio Agamben, g. 1942 m.) – italų filosofas, kurio filosofija atspindi dabartinę posūkio į politiką tendenciją. Geriausiai žinomas darbais, nagrinėjančiais „išimties būseną“ (atmesti įstatymą vardan viešos gerovės) bei Homo sacer (1995). Homo sacer senovės Romoje žymėjo asmenį, kuris buvo „atmestas“ ir kurį galėjo nužudyti bet kas.