Išmanusis ginklas japoniškai

Kartą 1944 m. vasarą Japonijos Imperatoriškojo laivyno aviacijos karininkų grupė prie sakės puodelio aptarinėjo karo eigą. Reikalai klojosi ne kaip. Jankiai grobė vieną salą po kitos, jų lėktuvnešiai ir linijiniai laivai viešpatavo visame Ramiajame vandenyne – ir tos plieninės armados galiai niekas negalėjo pasipriešinti išskyrus kamikadzes. Senovinė legenda skelbia, kad kai priešas norėjo užgrobti japonų salas, dievai pasiuntė švenčiausiąjį vėją Kamikadzę, kuris paskandino jų laivyną. Tuo vėju buvo kariai-mirtininkai. Tūkstantmetė tradicija mirti už imperatorių, nužudžius priešą, samurajui buvo šventa, ir dabar dešimtys ir šimtai lakūnų ėjo į mirtį, bandančių taranuoti amerikiečių laivus. Tačiau greitašaudžiai zenitiniai pabūklai paprasto lėktuvo lakūnui nepalikdavo jokio šanso, ir diskutuojant gimė idėja sukurti pilotuojamą raketą, kurią numestų sunkus lėktuvas-nešėjas laivo artilerijos nepasiekiamu Okha, demounting by americans atstumu; ir jinai baisiu greičiu veržtųsi link taikinio. Vienas pokalbio dalyvių 405-ojo transportinio kokutajaus pilotas leitenantas Micio Ota (Mitsuo Ohta) apie šią idėją pranešė savo vadovybei, jo pasiūlymas per instancijas sparčia nuėjo „aukštyn“, o ten užkibo už jos, kaip paskutinio šiaudo.

Tokijo universiteto Aeronautikos tyrimo institutas patvirtino, kad Ota pasiūlymas gali pasenusiems jūrų bombarduotojams-torpedininkams, vadinamiems „rikko“, sugražinti karinę vertę. Karo aviacijos arsenalui Nr.1 Jokusuka mieste buvo pavesta suprojektuoti pilotuojamą raketą.

MXY7 Ohka (vyšnios žiedas) projektui vadovavo viceadmirolas Misao Wada, o visą techninė dokumentaciją pagal instituto paskaičiavimus parengė inžinieriai Masao Yamana, Tadanao Mitsugi ir Rokuro Hattori. Vos per mėnesį su trupučiu jie parengė nedidelio dviejų kilių planerį su sparnu per vidurį, priešais kurio kabiną įtaisė 1200 kg bombą, už kurios buvo variklis, sudarytas iš trijų parako raketų. Įjungtos vienu metu jos per 8-10 sek. stende sukurdavo 800 kgs trauką. Konstrukcija buvo iki galo paprasta – plieninis karkasas ir plieninės ar medinės korpuso panelės pagaminamas paprasčiausiomis šaltkalvystės priemonėmis ir galėjo būti surinktas žemiausios kvalifikacijos darbininkų. Prietaisai patys paprasčiausi. Nešėju tapo „Mitsubishi G4M“ jūrų bombonešis.

Pirmieji bandomieji pavyzdžiai buvo parengti 1944 m. rugsėjį. Skridimai nejungiant variklio atlikti spalio mėn. Sagami aviabazėje. Lapkričio mėn. Kašima poligone atliktas nepilotuojamas skrydis su dalinai įjungta trauka (viena raketa), 0 1945 m. sausį – visa trauka. 3500 m aukštyje greitis buvo 463 km/val., o veikiant visiems varikliams pikiruojant pasiekdavo 650 km/val. Nelaukiant galutinių bandymų išvadų, Jokusukos gamyklai užsakyta 155-ių MXY-7 partija, o dar 600 turėjo pagaminti jos filialas, statomas po žeme prie Kasumigara.

1944 m. lapkritį prie „vienkartinio“ lėktuvo įsisavinimo prisijungė 721-as kokutajus, kurio štabas suformuotas spalio 1 d. vadovaujant kapitonui Motoharu Okamura. Pirmieji lėktuvai-nešėjai G4M2e atvyko lapkričio 5 d., kai į junginį buvo įtrauktas patyrusių lakūnų specialusis smogiamasis kokutajus K711, kurio vadovu buvo leitenantas-komodoras Goro Nonaka, pirmasis įsisavinęs naktinį torpedavimą, o vėliau tapo taranavimo taktikos ideologu. Gruodžio 20 d. pervestas dar vienas, K708 kokutajus. Junginys persibazavo į Kiusiu salos Usa aerouostą. G4M2e carrying Okha 1945 m. vasarį buvo gautas slaptas paketas su operacijos „Džinrai Butai“ (Dievo griausmas) planu.

Jūroje kol kas buvo tuščia, pagrindiniai įvykiai vyko toli ir G4M2e su stambiu nešuliu veikimo spindulys buvo nepakankamas. Tačiau 1945 m. kovo 17 d. žvalgyba pranešė – JAV 58-asis operatyvinis padalinys artinasi prie Kiusiu salos. Jį sudarė net 4-i lėktuvnešiai (Hornet, Bennington, Wasp ir Belleau Wood) su keliais kreiseriais, minininkais ir kitais laivais. Bazė sukruto, imta rengti lėktuvus, kabinti skraidančias bombas, tačiau kovo 18-os rytą aerouostui smogė bombonešiai ir šturmuotojai ir iš rikiuotės išvedė daug lėktuvų. Nuostolius pavyko atstatyti ir kovo 21 d., sekmadienį, lakūnai-kamikadzės sėdo į savo kabinas. 18-ka “rikko” išskrido į tikslą, 15-a jų nešė „Okha“. Grupę vedė K711 vadas Goro Nonaka.

Pakeliui prie jų prisijungė 30 naikintuvų A6M Rei-sen (JAV vadintų „Zero“), turėjusių užtikrinti prisiartinimą iki 37 km. Tačiau amerikiečiai buvo budrūs ir į orą pakėlė 16-a F6F Hellcats naikintuvų, kurių dalį valdė geriausi asai. Jie nuo grupės atkirto „rikko“ ir numušė beveik pusę „Zero“. Tada jie sušaudė visus G4M2e, nors jų vadai atsikratė „Okha“ dar nepasiekus 100 km iki taikinio. K711 egzistavimas baigėsi per 20 min. Žuvusiųjų pakeisti nebuvo kam ir jis gegužės 5 d. buvo išformuotas. Rikiuotėje teliko K708.

Amerikiečiai artėjo prie Okinavos, didžiausios Riuku archipelago salos. Iš ten Tekančią saulę galėjo bombarduoti įprastiniai bombonešiai. Balandžio 1 d. 6 “rikko”, vedami svoriu neapsunkinto G4M2, naktį išskrido ieškoti priešo. Tačiau vėl nepasisekė – du ekipažai dingo, matyt, pasiklydę, o kiti du taikinio nerado. Besileidžiant, vienas jų sudužo, o kiti išriedėjo už aerouosto ribų ir buvo gerokai apgadinti. Lakūnų raportai buvo skeptiški, tačiau tai nesutrukdė propagandai paskelbti, kad jie sėkmingai atakavo su apgadino JAV linkorą „Vakarų Virdžinija“ ir tris karius transportuojančius laivus. Iš tikro, laivas atakuotas ne tą rytą, o vakare – 17:30 pasirodė trys neatpažinti lėktuvai, „zenitkės“ atidengė ugnį, tačiau vienas jų prasiveržė pro ugnies uždangą ir rėžėsi į denį. Denis buvo pramuštas, keletas žuvo, tačiau bomba kažkodėl nesprogo. Ir nors pažeidimai buvo rimti, laivas nepaliko kovinės pozicijos.

JAV žvalgybai pranešta, kad pas japonus atsirado raketinės skraidančios bombos ir laivams duoti nurodymai, kaip elgtis tokiais atvejais, tačiau čia reikalas buvo kitoks. Sprendžiant iš visko, „Vakarų Virdžiniją“ bei 3 transporto laivus taranavo įprastiniai bombonešiai. Būtent jie kamikadzių vaidmenyje parodo visą galią.

Japonų vadovybė suplanavo naują „Kikusui“ (Plaukiojanti chrizantema) operaciją, tačiau jai neatsirado nė vieno parengto „Okha“ ir G4M2e bombonešiai atliko kelis įprastus bombardavimo skrydžius, kurių rezultatai buvo kuklūs.

1944 m. rudenį imtas formuoti 765 kokutajus, kuris kovinę parengtį pasiekė 1945 m. vasario 5 d. Kovo 12 d. prie jo priskirtas K704, turintis MXY7. Tačiau junginys sukomplektuotas iš mokomosiose dalyse užsisėdėjusių ir parako kvapą pamiršusių “senių” bei žalių naujokų. Jų efektyvumas buvo nepaprastai žemas, t.y. skrydžių su „Okha“ atlikta mažai, dar mažiau buvo atvejų, kai rastas „padorus“ taikinys, nors žvalgyba dirbo visu pajėgumu. Pagaliau sėkmė nusišypsojo.

Balandžio 12 d. minininkas „Mannert L. Abele“, gerai pasirodęs kovose, buvo smarkiai puolamas. USS Interprid hit by kamikaze 13:45 pasirodė trejetas pasenusių pikiruotojų D3A, vadas suprato, kad tai kamikadzės, susiorientavo teisingai, du jų buvo numušti, o trečias spruko. 14:00 iš šiaurės atskrido nauja grupė – 15-20 bombonešių nuvijo zenitinė ugnis, pro kurią prasiveržė tik vienas, tačiau jo bombos žalos nepadarė. 14:40 pasirodė trys „Zero“, aiškiai ketindami taranuoti laivą. Vieną ugnis privertė pasukti į šoną, antras buvo numuštas, o trečiam pavyko prasiveržti ir rėžtis į dešinį šoną. Minininkas atlaikė smūgį, tačiau dūmai trukdė stebėti dangų. Tad nebuvo pastebėta, kad iš šiaurės atskrieja dar vienas objektas. Greta buvusio desantinio laivo LSM(R)-189 vadas sakė, kad matė du lėktuvus. 4 km atstumu vienas jų netikėtai staigiai rovė į priekį, pikiravo ir 14:45 rėžėsi į minininką. Po minutės sprogo 1200 kg bomba, minininkas buvo perlaužtas pusiau ir iškart paskendo. Nauja japonų lėktuvų banga ėmėsi apšaudyti vandenyje atsidūrusius karius, tačiau juos nuvijo LSM(R)-189 ir LSM(R)-190 zenitinė ugnis. Minininkui „Jeffers“ pavyko numušti dar vieną „Akha“ 45 m atstumu, tačiau bombos sprogimas buvo toks stiprus, kad laivas buvo rimtai apgadintas, tačiau sugebėjo dalyvauti gelbstint paskendusio „Mannert L. Abele“ jūreivius.

Ši, atrodytų nedidelė, japonų sėkmė sukėlė didelį rezonansą. Ta proga pasisakė net britų premjeras Čerčilis. Tačiau panika buvo veltui – tai buvo pirma ir paskutinė naujojo ginklo auka. Ir jūreiviai, prieš kuriuos jis buvo nukreiptas, reagavo gerokai ramiau, nei „užnugario žiurkės“, užsisėdėję Vašingtono kabinetuose. Japonai patys matė žemą „raketinių mirtininkų“ efektyvumą. Nors bandytojai raportavo, kad „Okha“ stabilus ir lengvai valdomas, tačiau taip nebuvo. Jie dažnai krito nepasiekę taikinio. Tačiau vadovybė kaltę versdavo žuvusiems lakūnams-mirtininkams. Galiausiai, „Okha“ pilotus nuspręsta treniruoti. Paskutinis skrydis su MXY-7 buvo 1945 m. gegužės 21 d. – likęs nerezultatyviu.

Tačiau problema buvo projektuotojų klaida – kai lėktuvas-sviedinys pasiekdavo tam tikrą greitį, jis savaime nuleisdavo nosį ir aukščio vairo nepakako, kad tai kompensuotų. Šis reiškinys turėjo dvi versijas. Pirmąja buvo sparno slėgimo centro pasislinkimas atgal sviedinio greičiui artėjant prie garso greičio. Masės centras atsidurdavo toli į priekį nuo keliamosios jėgos taško, o ant priekinės piloto atlenkto aukščio vairo dalies susidarydavo tankio šuolis, sumažinantis jo efektyvumą. Informacija apie tą ypatybę atėjo iš Vokietijos, tačiau jų specialistai tvirtino, kad taip įvyksta tik greičiui esant apie 800 km/val. ir dideliame aukštyje, kur garso greitis mažesnis, nei prie žemės. Kita hipotezė susijusi su sūkurio, nutekančio nuo aukštos lašo formos kabinos, poveikiu. Japonų konstruktoriai taip ir nenustatė, kuri versija įtakoja ir defekto nepašalino. Apie tai sužinoję amerikiečiai pavadino „Okha“ įžeidžiu žodžiu „baka“, kuris japonų kalba reiškia kvailys arba idiotas.

Lėktuvų kūrimas kamikadzėms Japonijoje buvo plačiai afišuojamas, tad amerikiečiai be vargo gavo reikiamą informaciją. Atsakydami jie pakeitė priešlėktuvinės gynybos grupių išdėstymą ir į pavojingus rajonus atplukdė papildomų lėktuvnešių. Dabar MXY7 nešėjai buvo sutinkami toli iki paleidimo zonos, o MXY7 toliau skristi negalėjo. Todėl pabandyta vietoje raketinio variklio papildomai įrengti ir oro- reaktyvinį Tsu 11. Nešėju turėjo tapti greitesnis bombonešis P1Y1 “Ginga” (Pieno kelias), tačiau pasirodė, kad jis per mažas. Tačiau jau pirmasis naujo tipo “Okha” 22 modelis pasibaigė katastrofa ir likę pastatyti 49-i taip ir liko nepanaudoti. Nenusisekę buvo ir kitos modifikacijos.

Om Simrikė
Samurajų ideologija
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Paslaptingos Dogu skulptūrėlės
Slaptieji planetos valdytojai
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
Rasistinio pobūdžio prievartos apraiškos
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Guilin: jungtis iš amžių glūdumos
Rusų magai Antrojo pasaulinio karo metu
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
Slaptieji planetos valdytojai
Gerumą reikia grūsti jėga?
T. Adornas. Nihilizmas
Šinto ir japonų tikėjimai
Hitleris: gyvas ar miręs?
Cinizmas kaip amatas
Buda ir budizmas
Japonų 'Kodziki'
Valdžios kvaitulys
Vartiklis