Czi Čen. Sodų sutvarkymas (ištrauka)

Tekstas iliustruoja klasikinės kinų tapybos siužetus, buvusius sodų tvarkytojų įkvėpimu.

„Sodų sutvarkymas“ (Juanjė, „Sodų išlydymas“) – pirmasis kinų traktatas apie sodų ir parkų tvarkymą. Tai nepaprastas tekstas su labai nelaimingu likimu. Parašytas Minų dinastijos pabaigoje (17 a. pabaigoje) dirbtinių kalnelių ir „sodų“ meistro Czi Čeno.

Amatininkas rašo apie savo amatą.- dabar tai vyksta visuotinai. Patyrusių meistrų, aprašančių savo meną, knygas mes neretai vertiname labiau nei teoretikų ir kritikų samprotavimus. Tuo tarpu Kinijoje rašymo tradicija buvo gana konservatyvi, į ją galėjo patekti tik tekstas, turintis rinkamas savybes. Svarbiausia jų: jis privalo būti parašytas literatūrine venjane kalba, kuri prieš daugelį šimtmečių atitrūko nuo šnekamosios kalbos ir vystėsi savo keliu. Venjane ir klasikinių tekstų studijavimas liko mokslininkų ir aristokratijos privilegija, tuo tarpu architektai nebuvo taip išsilavinę, kaip mokslininkų sluoksniai. Todėl Kinijoje tūkstantmečius iki Czi Čeno sodus rengė vieni, o rašė kiti.

Kūrinių apie sodus buvo tiek daug ir įvairių, kad juos galima priskirti atskirai juanczi („užrašų apie sodus“) krypčiai. Tačiau juose rasime tik smulkius savininkų paruoštus sodų aprašymus ir vadovą apie „pasimėgavimą sodu“. Czi Čenas pirmasis parašė savotišką instrukciją apie „pasimėgavimo“ objekto, paties sodo, sukūrimą. Kaip jam – amatininkui – pavyko parašyti tekstą, tenkinantį specifinius literatūrinius standartus?

Yra nuomonė, kad dalį traktato parašė kitas autorius. Įdėmi teksto analizė patvirtina tą spėjimą: traktatas tarsi suskyla į dvi dalis – „taikomąją“ ir „meninę“. Suskyla ne struktūriškai, o turiniu, ir abiejų dalių fragmentai neretai sumaišyti tame pačiame skyriuje. Tarkim, po patetinio puikaus peizažo aprašymo galis sekti tokia frazė: „Neverta apriboti savęs tam tikru langų skaičiumi; daryk juos ten, kur tai tinka“.

Teksto publikacija buvo atlikta su žinomo valdininko Žan Czičeno pagalba. Netrukus po traktato paskelbimo ji pateko – toks pat likimas laukė ir „Sodų sutvarkymo“. Traktatą užmiršo 300 metų, jo pakartotinis leidimas atliktas 20 a. pirmoje pusėje, kai kinai oš naujo „sužinojo“ apie jį iš japonų tyrinėtojų. Kinų mokslininkai atliko didelį tekstologinį darbą, parengė mokslinius ir kultūrologinius komentarus. Traktatas išverstas į šiuolaikines kinų, anglų ir prancūzų kalbas ir, galima sakyti, ėmė gyventi laimingą gyvenimą. Rusijoje apie jį težinojo tik iš vakariečių šaltinių ir sinologo Vladimiro Maliavino darbų.

Čia bus pateiktos autoriaus draugų ir globėjų, o taip pat jo paties pratarmės ir baigiamasis žodis, o taip pat vienas skyrių - „Czeczin arba Gamtos landšafto panaudojimas“ (jame prasiskverbia įtariamo antrojo autoriaus ranka).

Žuan Dačeno pratarmė

Nuo jaunystės, panašiai kaip Sianas ir Cinis1), turėjau polinkį vienišam gyvenimui, tačiau savo nelaimei dėl tarnybos reikalų man buvo suraišiotos rankos ir kojos. Kai pagaliau buvau atleistas iš tarnybos ir išsiųstas į tėvynę, galėjau įgyvendinti savo svajonę apie atsiskyrimą. Tačiau tuo pat metu visur vyravo betvarkė, o kartu negalėjau atsisakyti savo akip sūnaus pareigos – rūpintis tėvais, - tam, kad atsiduočiau „laisvoms klajonėms“2). Tad man nieko kito neliko, o tik tyliai pilkai egzistuoti tarp vištidžių ir kiaulidžių gentainių ir giminaičių apsuptyje.

Netoliese tekėjo Luanczian upė. Kažkaip kartą paėmiau valtį ir ji mane nuplukdė į ievomis apaugusią seklumą „Prabudimo sode“. Ten praleidau dvi dienas pasitenkinime ir linksmybėse, džiaugdamasis nuostabia vieta, kurioje už bambukų tvoros surinkta puikiausios kalvos ir slėniai. Štai kur galėjau numalšinti savo aistrą gražiems peizažams, rūpintis tėvais ir neieškoti geresnių vietų. Galima tik pasijuokti iš tų nenurimstančių bastūnų, kurie nuolat klajoja, apgaubti debesų ir rūkų3).

Šį sodą, „Prabudimo sodą“, įrengė Czi Upi iš Sunlino4) ir apie jį parašė traktatą, o mano draugas Cao Juanfu iš Gušu tą traktatą pavadino „Sodų sutvarkymu“. Upi pasižymi nuoširdumu ir atvirumu, jis turi nekasdieninį protą, savo prigimtimi nelinkęs į nedorybes ir išdidumą – jo eilės ir paveikslai tokie, koks jis pats.

Ir štai aš išvaliau nuo piktžolių netoliese esantį užleistą sklypą, iškasiau ten tvenkinius, supyliau dirbtines kalvelesir įrengiau sodą 0 nuostabią vietą skaitumui bei cine žaidimams. Ir tinkamu oru aš vaikštinėsiu po sodą su lazda ar keliausiu palankine bei kalbėsiuos su nemirtingaisiais, sustodamas atsipūsti. Apsirengęs įvairiaspalviais drabužiais, kaip Lao Laiczi5), giedosiu atsiskyrėlio giesmę6) ir išgersiu į senolių sveikatą. Taip ner8pestingai ir linksmai praleisiu likusias dienas.

Iš tikro, Czi-Czi7) talentas padėjo laimingai įgyvendinti mano užmačias ir dėkingumo ženklan aš noriu pripilti dar vieną taurę vyno ir su daina pateikti jam.

O kai mano sode mėnulis pateka iš už kalnų ir stoja tyla, aš kviečiuosi Juanfu, nes jo išmintis beribė.

Čin čžen epochos Cziažun metais (1634), 4-ąjį mėnesį, kai sode sužydėjo medžiai, savo draugų – paukščių – draugijoje Žuan Dačen paėmė teptuką Akmeninio lizdo sodyboje.

Čžen Juansiun pratarmė

Senovės žmonės paliko užrašus apie šimtus menų, o apie sodų įrengimą – nė žodžio. Kodėl? Sako, kad kiekvienas sodas įrengiamas savaip, bendrų ir tvirtų taisyklių nėra, todėl sodų įrengimo meno neįmanoma išmokti ir jo neįmanoma perduoti.

Ką reiškia „savaip“?

Kilni kilmė leido imperatoriui Czianveniu8) įrengti Chualino sodą; Lilunio9) turtai suteikė jam galimybę įrengti Czingu sodą; o vargšas Čžun-czi10) tiek ir teturėjo, kaip tik mažytį daržą Uline. Vienas kilmingos kilties, kitas nekilmingos, vienas varguolis, o kitas turčius; kiekvieno savo aplinkybės, ir sunku ką nors padaryti apeinant jas.

Jei savo sode nerasi ramaus kampelio, paslėpto tarp didingų kalnų ir puošnių kaimų, veltui į vandenį nuleidi čėrką su vynu11). Jei tavo sukurti peizažai negali lygintis su „Elnių aptvaru“ ir „Nėriniuotu abrikosu“, neberta girtis sodu tarsi Vančuanio sodyba12). Juk kai negražioji Mei Mu13) pudruojasi ir rausvinasi, ji tampa dar negražesnė. Atmink, kad su kiekvienu žemės sklypu reikia elgtis savaip.

Jeigu, imdamasis įrengimo, šeimininkas jau regi savo sodo kiekvieną kalvą ir slėnį, tasai bus iščiustytas ir elegantiškas arba nepretenzingas ir kuklus. Jei imiesi sodo įrengimo prisiversdamas ir visiškai pasikliaudamas dailidėmis, akmenskaldžiais ir meistrais, kalnų grandinė nebus tokia meniška, vandens srautas nevingiuos kilpomis, žolės ir medžių šešėlis neuždengs vandens plotų. Ar norėsi ateiti į tokį sodą kasdien?

Taip pat graudu, jei šeimininkas jau regi, kokiu turėtų būti jo sodas, jo nuošali slapta slėptuvė, tačiau nemoka užmačios perteikti darbininkams. Darbibinkas visada laikosi taisyklių ir nuo jų nesitraukia nė per žingsnį. Pririštas prie kalto ir obliaus, jis laimi prieš šeimininką, priversdamas tą užmiršti aukštus siekius. Argi tai neverta pasigailėjimo?

Czi Upi skiriasi tuo, kad jis seka širdies polėkiu, o ne taisykle. Daugeliui tai nepasiekiama. Dar labiau jis įgudęs valdyti darbininkus: nepatyręs tampa patyrusiu, nerangus – sparčiu. Tai ypač džiugina.

Seniai pažįstu Upi ir labai gailiuosi, kad didelėms užmačioms jam tenka tik išdžiūvę upeliai ir pasigailėtinas panašumas į kalnus. O jei išskleistum tinklą iš dešimties didžiųjų kalnų, duoti Upi penkis Padangtės stipruolius14), surinkti rojaus gėles ir žolynus, daugiamečius medžius ir šventąsias gerves – jis visiškai pakeistų žemę! Gaila, kad nerasi tokio stambaus žemės savininko...

Ar tai reiškia, kad Upi – tik stambių formų meistras? Visai ne! Ir šeimininkas, ir jo žemė turi savų ypatybių, o Upi kaip niekas kitas moka joms suteikti geriausią išvaizdą. Kadaise stačiausi sodybą į pietus nuo miesto sienos. Tarp nendrynų ir ievomis apaugusių krantų liko žemės juostelė vos 10 xy15) pločio. Tereikėjo Upi duoti keletą nurodymų – ir ta vieta pasikeitė į slaptą užuobėgą. Niekada nemaniau, kad daug suprantu statybose, tačiau lyginant su Upi aš tiesiog gegutė, kuri negali sunešti savo lizdo.

Padangtėje nemažai mokslininkų ir garbių vyrų, turinčių subtilų skonį. Sumanydami nedidelį sodą ar svajodami apie puikų peizažą, jie, aišku, panos pakviesti Upi. Tik bijau, kad Upi nepajėgus vienu metu pabuvoti visose pasaulio dalyse. Veikalas „Juanje“ gali jį pakeisti.

Ir vis tik man labai apmaudu, kad Upi išminties ir meistriškumo neįmanoma perduoti žodžiais. Žodžiai užfiksavo tik keletą taisyklių, o tai beveik niekas. Šias taisykles galima keisti ir tobulinti, ir dabar bent turėsime nuo ko atsispirti. Tai blogiau nei nuodugnus išdėstymas, tačiau geriau nei nieko.

Neįtikėtinas Czi Čeno talentas taps pavyzdžiu būsimoms kartoms. Kas išdrįs pasakyti, kad jo darbas nebus toks garsus kaip „Užrašai apie amatų nagrinėjimą“ 16).

Parašyta draugo Čžen Juansiuno Čunčžen valdymo epochos Ichajaus metais (1635), penktojo mėnesio pirmąją dieną „Atspindžių sode“.

Autoriaus pratarmė

Jaunystėje išgarsėjau kaip dailininkas. Iš prigimties mėgau viską, kas neįprasta ir keista. Labiausiai vertinau Czin Hao ir Guan Tun17) talentus ir visada juos mėgdžiojau. Keliavau po Jan ir Ču, subrendęs grįžau į U ir įsikūriau Žunčžou18).

Žunčžou supa gražūs kalnai ir upės. Vietiniai sodų mylėtojai surinko keistų formų akmenis ir įrengė kalvelę bambukų giraitėje. Atsitiktinai ją pamatęs negalėjau susilaikyti nenusišypsoję. Manės paklausė, kodėl. Atsakiau: kaip žinoma, pasaulyje yra gamtos ir dirbtiniai dalykai. Kodėl nesistengiate atgaminti natūralią kalnų formą, o vietoje to verčiate krūvas akmenų, tarsi sutikdami Houmano19) pavasario dvasią.

Manęs paklausė, ar galėčiau padaryti geriau? Pasinaudojęs ta laiminga proga, pastačiau stačią uolą. Kiekvienas, ją pamatęs, sušukdavo: „Iš tikro nuostabus kalnas!“ Nuo tada šlovė apie mane pasklido visame krašte.

Netrukus provincijos iždininkas U Jujui iš Czinlino išgirdo apie tai ir pasikvietė mane. Jis gavo sklypą miesto rytuose. Tai buvo šeimyninis Jujujo Ven-siano sklypas, kurio dydis tebuvo vos 15 mu20). Ponas U pasakė: šiuos 10 mu palik namo statybai, o likusiuose 5 mu įrenk sodą, panašų į Symo Ven-guno21) „Vienintelio džiugesio sodą“. Aš apžiūrėjau aukščiausias vietas, išnagrinėjau šaltinių gilumą. Medžiai siekė dangų, kreivos šakos braukė žemę. Pasakiau: sodo įrengimui čia reikia ne tik pakelti aukštumas, bet ir pagilinti žemumas. Tegu kalno šlaitas matosi pro aukštus medžius; akmenys įsirėžia į besirangančias šaknis; paviljonai ir terasos tarsi išbarstyti vandens paviršiuje; kybančios galerijos permestos per kanalus tarsi senovinių antspaudų ženklai, - štai vaizduotę kaitinantis paveikslas!

Kai įrengimas buvo baigtas, šeimininkas ėmė džiūgauti. Jis sakė: išmatavus atstumą tarp įėjimo ir išėjimo – tai tik 400 žingsnių, tačiau ten surinkti visi Czianani22) gražumai! Be to, sode buvo atskiri akmenų luitai ir nedideli statiniai. Tačiau ir su tų nedidelių objektų pagalba sugebėjau įkūnyti savo iššaukiančias užmačias. Todėl ir aš likau patenkintas savo darbu.

Tuo metu valstybės kanceliarijos vadovas Van Šichenas pakvietė mane įrengti sodą į vakarus nuo Luandzian upės23) - ir atrodo, aš teisingai supratau ir įkūnijau jo sumanymą. Šis sodas, kaip ir pono U Siuanio sodas, išgarsėjo abiejuose Janczi upės krantuose. Laisvalaikiu aš nubraižiau savo sodų planus ir savo pastabas pavadinau „Sodų turiniu“.

Mūsų kraštus aplankė Cao Juanfu iš Gušu miesto. Van Šihenas ir aš lydėjome jį pasivaikščiojimuose po sodą. Cao Juanfu su mumis praleido dvi dienas – jo pagyroms nebuvo galo! Jis peizažus sode lygino su Czin Hao ir Guan Tuno paveikslais ir paklausė, ar galiu savo sugebėjimus užrašyti žodžiais. Aš jam parodžiau savo rankraštį. Jis pasakė: tūkstantį metų žmonės nematė ir negirdėjo nieko panašaus, kodėl jūs tai vadinate „Sodų turiniu“? Tai verta kilnaus vyro! Kodėl jo nepavadinus „Sodų sutvarkymu“?

Parašyta Fo Daoženo24) Čunčžen valdymo laikotarpio Sinvei metais (1631) baigiantis rudeniui laisvalaikio valandomis Ujuanio sode.

Czeczin arba Gamtos landšafto panaudojimas

Įrengiant sodus nesilaikoma griežtų taisyklių, tačiau panaudojant natūralų landšaftą reikia laikytis kai kurių principų. Svarbiausia yra atsižvelgti į metų laikų kaitą25), o fengšui ne toks svarbus.

[ Pavasaris ]

Jei sodo įrengimui pasirinkai medžiais apaugusį upės vingį, ieškok bambukų girios ar tankaus miško. Triukšmingame ir judriame mieste geriausia pasislėpti ramioje ir nuošalioje vietoje. Žvalgaisi nuo aukštikalnės į tolį – iš visų pusę tave supa uolingos viršūnės. Šiltas oras srūva iš paviljono ir apgaubia praeivius, pavasario upeliai srūva prie vartų ir pripildo tvenkinį. Tarp akinančiai ryškių žiedų tu laimės dėlei sutinki nemirtingąjį26). Linksminiesi su šventaisiais ir aplenkia išmintinguosius27), jausdamasis Kalnų premjeru28). Šlovini linksmą gyvenimą29) ir augini gydomąsias žoles30). Pašlavinėdamas takelius apžiūri orchidėjų stiebus – ir jei aromatu užpildo tavo poilsiavietę. Pakeli užuolaidas, pasveikini kregždutes, kurios laisvos karpo orą. Šoka ore krintantys gelių žiedlapiai, siūbuoja palinkę ievos šakos.

Jei vis dar drebi nuo žiemos šalčio – pakabink aukštas sūpynes31): jos pakels tave į aukštą giedrą dangų ir galėsi kalvoms bei slėniams papasakoti apie savo džiaugsmą. Ištrūkęs iš žemiškų rūpesčių rato, mąstydamas, klajoji po sodą tarsi peizažo ritinio viduje.

[ Vasara ]

Vėsiame miške pradeda čiulbėti volungė, iš anapus kalno šlaito atsklinda medkirčio daina. Vėjas gimsta medžių pavėsyje ir tu įeini į Fu-si ribas32. Atsiskyrėlis eiliuoja pušų trobelėje, vienuolis atsiskyrėlis groja citra bambukų giraitėje. Raudonas lotosų apdaras švarus ir nuplautas lietaus, ištįsę bambukai tyliai stuksena, o tu gėriesi juo upelio vingyje ir stebi žuvį Hao upėje. kalnai matosi rūko kamuoliuose, žemi debesys supa tave kai stovi galerijoje laikydamasis u- turėklų. Vandens paviršiuje nežymūs ratilai, vėsus vėjas žadina tave, priglaudusį galvą prie pagalvės. Prie pietų lango tu išlieji didingas svajones33), prie šiaurinio lango slepiesi pusiaudienio šešėlyje. Iki lango vidurio kyla smaragdinis platano ir paulovnijos šešėlis, siena apvyta žalsvu stiebų tinklu. Ir tu grožėsi mėnuliu, palinkęs virš upelio geri šaltinio vandenį, prisėdęs ant akmens.

[ Ruduo ]

Vasaros viltys nešildo rudens vėsoje. Lotosai tvenkinyje susisuko į aromatingus pumpurus. Utuno lapai krenta, išgąsdinti rudens atėjimo34), cikados žolėje ciksėjimu užpildo prieblandą. Bekraštė sruvenanti šviesa virš ežero paviršiaus, kalnai tarsi puikūs skanėstai prašmatnioje puotoje.... Tavo žvilgsnis sustoja ties baltų gervių virtine, skrendančia virš laukų ir klevų, tarsi įraudusių nuo vyno. Iš aukštos terasos žvelgi tolyn, kasaisi pakaušį ir

[ Žiema ]

Išvydęs prie bambukų užtvaros mirštančias chrizantemas, supranti, kad atėjo žiema. Kai ant saulės sušildyto kalnagūbrio sužydės slyvos – žinosi, kad atėjo pavasaris. O dabar pakabink monetų ryšulėlį ant kelionių lazdos viršaus38) ir pakviesk kaimynus vynui. Netikėtai aptiksi gražuolę mėnulio nušviestame miške39); trobelėje po sniegu miega garbingas vyras40).

Tamsėja debesų drobulė, lapai šlama vėjyje. Saulėlydžio spinduliuose vėjo perpučiamos tupi varnos medžiuose. Dylant mėnuliui sužvarbusios žąsys gailiai rėkauja. Prabudęs kabinete prie lango, skaitai eiles, panašias į vienišą šešėlį. Brokato užuolaida priglunda prie parausvinto gražuolės skruosto, o snaigės neša gerą ženklą. Tu gali imtis irklų, tarsi ruoštumeis plaukti Jan upe41), arba pasisemti sniego, kad ištirpdytum jį arbatinuke, tuo aplenkdamas Dano giminę42).Šaltomis giedromis naktimis lengva pagauti ritmus, o darganotomis dienomis jungti žodžius43).

Autoriaus baigiamasis žodis

Imperatoriaus Čunčženio valdymo laikotarpio cziasiu metais (1634) man sukako 53 metai. Išgyvenau daug nelaimių ir pavargau keliaudamas ilgais savo amato keliais.

Jaunystėje mane traukė ė tylias nuošalias vietas, nuo šlovės aš pasislėpiau tarp kalvų ir slėnių, ilgą laiką gyvenai įrenginėdamas sodus, nutolau nuo pasaulietinių reikalų, retkarčiais gaudamas žinias apie sumaištį ir betvarkę imperijoje. Atsiskyrėlio širdis tokia: neturėdama lėšų kalno nusipirkimui, ji visada ieško Persiko šaltinio ištakų44).

Su grauduliu galvoju apie tai, kad gimiau ne laiku. Karvedys Čžuge Lianas45) Trijų karalysčių laikotarpiu, pirmasis ministras Di Žencze46) imperatorienės U Czetian rūmuose – šie talentingi ir kilnūs vyrai irgi gimė ne laiku. Ką tada kalbėti apie mane, nemokšą iš kaimo glūdumos, savo dienas leidžiantį tarp kalvų ir slėnių?!

Laisvalaikiu parašiau šį „sutvarkymą“ tikėdamasis, kad jis pravers mano sūnums Čanšenui ir Čanczi, tačiau, atrodo, jie „tik ir žino, kaip kriaušes bei kaštonus skinti“ 47). Todėl ir išleidau savo darbą su viltimi, kad jis bus kažkam naudingas.

Pastabos:

1) Sian Pin ir Cinj Cin – garsūs Rytų Huano epochos (206 – 25 m. pr.m.e.) atsiskyrėliai.

2) “Laisvos klajonės” –garsios daosizmo knygos “Čžuan-czi” (4-3 a. pr.m.e.) pirmo skyriaus pavadinimas.

3) Kalbama apie daosistus-atsiskyrėlius, be paliovos keliaujančius ieškant nemirtingųjų salų.

4) Czi Upi – vienas iš traktato autoriaus Czi Čeno pseudonimų. Jo šeima buvo kilusi iš Tunli miesto, esančio Sunlino apskrityje. Šiandien tai Cziansu provincijos Udzian rajonas.

5) Legendinis atsidavusio sūnaus pavyzdys. Žinoma, kad būdamas 70 m. amžiaus, Lao Laiczi rengėsi vaikiškais drabužiais, vaidindamas vaiką tėvų džiaugsmui.

6) Pagal padavimą paskutiniaisiais Cin epochos metais (221-206 m. pr.m.e.) 4 mokslo vyrai (Diujan Gun, Ci Liczi, Siachuam Gun, Lu Li), savo draugiją vadinę „Keturiais žilagalviais seniais iš Šan kalno“, įsikūrė kalnuose, kad pasislėptų nuo imperijoje tvyravusios netvarkos. Jie parašė giesmę „Renku magiškus grybus“, kurioje sakoma, kaip maištingais laikais stebuklingas grybas gali sumažinti liūdesį.

7) Dar vienas Czi Čeno pseudonimas.

8) Lian valstybės (502-556) imperatoriui Czianveniu di Siaonui (502-551) Šiaurės ir Pietų dinastijų laikotarpiu priklausė legendinis sodas „Žydinti giria“. Viduramžių prozininko Liu Icino (403-444) kūrinyje „Naujai išdėstyti pasaulietiški pašnekesiai apie šį sodą sakoma: „Širdies atokvėpio vieta nebūtinai turi būti toli. Pasislėpei už medžių širmos – tarydum atsidūrei prie Hao ir Pu upių. Tarp paukščių, žvėrių ir žuvų jautiesi tarsi tarp geriausių draugų“.

9) Lilūnis – Ši Čuno (249-300) pravardė. Valstybės tarnybos Czinčžou mieste Hebei provincijoje praturtėjo užsiimdamas neteisėta pirklių prekių konfiskacija. Ėmė varžytis dėl įtakos su vienu imperatoriškojo klano narių vardu Van Kai ir netrukus buvo nužudytas. Didžiausio turtingumo laikotarpiu Hejane įrengė Czingu („Sodą aukso lomoje“) sodą.

10) Čen Čžun-czi (350-260 m. pr.m.e.) dar žinomas Czi-Čžun vardu. Jo vyresnysis brolis buvo Ci karalystės valdovo rūmų sodininku ir gaudavo 10 tūkst. saikų grūdų atlyginimą. Čen Čžun-czi laikė esant neteisingu tokį didelį atlyginimą ir protesto ženklan paliko tėvynę, įsikūręs Ču valdų mažame Ulino miestelyje. Išgirdęs apie tai, Ču valdovas panoro jį padaryti savo patarėju irgi už didelį atlygį, tačiau Čen Čžun-czi žmonos patartas atsisakė šio pasiūlymo ir pabėgo.

11) Čia kalbama apie poetinį žaidimą ar ritualą, kurio esmė yra: svečiai susėda prie vingiuoto upelio ir žemyn juo leidžia lotoso lapus su vyno taurėmis. Kol lapas plaukia nuo vieno prie kito, kiekvienas turi sugalvoti eilėraštį. Pralaimėjęs išgerdavo vyną. Šis žaidimas visų pirma asocijuojasi su vienu iškiliausių kinų kaligrafų Van Sičži (303-361). Trečiojo mėnulio mėnesio 3-ią dieną kaligrafas sukvietė draugus į sodą prie orchidėjų stoginės ir pasiūlė dalyvauti poetiniame žaidime. Tą naktį sukurti eilėraščiai sudarė „Prie Orchidėjų pavėsinės parašytų eilių rinkinį“. Van Sičži rinkiniui parašė pratarmę – nepakartojamą kinų kaligrafijos šedevrą. Minėdamas šį žaidimą, Čžen Juansiunis, tikriausiai, nurodė varganos aplinkos ir pakylėto, subtilaus pažinimo nesuderinamumą.

12) Vančuan – pagarsėjusio Tanų poeto ir dailininko Van Vėjo (701-761) užmiesčio sodyba. Buvo nuošalioje gražioje vietoje prie sostinės netoli nuo Čžuananio kalnų. Šioje sodyboje poetas paskutinius metus praleido vienatvėje. Daugelis Van Vėjo peizažinės lyrikos šedevrų , greičiausia, sukurti tais metais. Tarp jų garsusis 20-ies eilėraščių ciklas „Vančuanio upė“, kuriame apdainuoti poeto ypač pamėgti gamtos kampeliai. „Elnių aptvaras“, „Nėriniuotas abrikosas“ – paviljonų Vančuanio sodyboje pavadinimai. Van Vėjus juos mini savo eilėraščiuose. Pateiksim pora jų: 

Pavėsinė iš nėriniuoto abrikoso

Nėriniuotus abrikosus
nukirtau ir pasidariau ramsčius.
Kvapnų kamiš surišau -
stogas virš galvos.
Kad keleivius iš toli
Lietučiu pakrapino,
Ne veltui pilki debesys
Plaukė greta manęs.


Elnių aptvare

Tušti kalnai, nėr žmonių,
tačiau balsai atsklinda iš tolo.
Saulėlydžio atspindžiai siekia miško tankmę,
Krenta spindulys ant žalių samanų.

13) Mei Mu – anot padavimo tai imperatoriaus Huandi 4-o rango sugulovė, žinoma kaip buvus labai negraži.

14) Mitinis galiūnų penketukas, perlaužęs kalnagūbrį ir atvėręs kelią Huei-vano kariams iš Ci karalystės į Šu kunigaikštystę (316 m. pr.m.e.).

15) Xy – ilga siaura lentelė iš bambuko, dramblio kaulo ar nefrito, kurią valdininkai laikydavo rankose audiencijos pas imperatorių metu.

16) „Užrašai apie amatų nagrinėjimą“ – amatų teorijai ir praktikai skirtas veikalas. Jame yra skyriai, aprašantys kalnakasių, odžių, transporto priemonių, grėblių, plūgų, kirvių gamintojų ir kt. veiklą.

17) Czin Hao ir Guan Tun, taip pat žinomi kaip „Czin-Guan“ – vadinamosios „Pietų tapybos mokyklos“ įkūrėjai. Jis sukūrė puikia tapybos techniką rūsčių šiaurinių kalnų grožiui peryeikti.

18) Jan – dabartinės Hebėjo provincijos šiaurė. Ču – dabartinės Hubėjo ir Hunanio provincijų teritorija. U – Cziansu rajonas. Čunčžou – senasi Čženczian miesto Csiansu provincijoje pavadinimas.

19) Houmanas – senovės kinų mitologijoje Rytų valdytojo Fu-si padėjėjas. Pagal kitus šaltinius – medžio dvasia kvadratiniu veidu ir baltais drabužiais, rankose laikanti skriestuvą. Jai buvo pavaldus pavasaris. Senovėje gyvavo paprotys – pavasario atėjimo šventei krauti krūvas akmenų sveikinant pavasario dvasią Houmaną.

20) Mu – ploto mato vienetas lygis 1/15 ha.

21) Syma Ven-gun, jis ir Syma Guan (1019-1986) – istorikas, filosofas, valstybės veikėjas. Gimė aukšto valdininko šeimoje Sia regiono (dabartinė Šansi provincija) Šančžou mieste. Užėmė aukštus valstybės postus, priklausė Hamlilio akademijai, tačiau buvo priverstas palikti reikalus ir pasitraukti į Lojaną Henanio provincijoje. Ten jis įrengė sodą pavadindamas jį „Vienintelio džiugesio sodu“. Suma Guan paliko savo sodybos aprašymą traktate „Užrašai apie Vienintelio džiugesio sodą“.

22) Czianan – istorinė Kinijos sritis, užimanti dešinįjį Janczi žemupio krantą. Daugelį amžių laikyta kultūros, amatų ir prekybos centru, o nemaža dalimi tokia išlieka ir dabar.

23) Omenyje turimas „Prabudimo sodas“, apie kurio aplankymą savo pratarmėje mini ir Žuan Dačenas.

24) Dar vienas Czi Čeno pseudonimas, pažodžiui reiškiantis „iš kelio išklydęs žmogus“.

25) Atrodo, kad toliau Czi Čenas peizažo kaitą keičiantis metų laikams. Paantraštės sudėtos papildomai orientaciniam tikslui.

26) Anot vieno komentatoriaus, čia užuomina į Fen Menluno apysaką „Žodis amžinas, pasaulis bundantis“ apie tai, kaip senis, laistydamas gėles, vėlų vakarą sutinka nemirtingą merginą. Tai dangiško sodo grožio metafora. Kitas tyrinėtojas mano, kad „nemirtinguoju“ laikoma begonija – „nemirtingoji tarp gėlių“. Tanų rašytojo Czia Danio (730-805) begonija šį titulą gavo dėl nepaprastai gražių žiedų.

27) „Pasakojime apie Siuji Huaną“ iš „Užrašų apie tris karalystes“ (3 a.) sakoma: „Paprastai apgirtę svečiai valytą vyną vadino ‚išmintinguoju‘ arba ‚šventuoju‘, o nevalytą – ‚doruoju‘ ar ‚gerbiamu‘ žmogumi“. Du Fu tai išplėtoja eilėraštyje „Aštuoni nemirtingieji prie vyno“ 

Be paliovos geria, nenusigerdamas,
„Linksmo šventojo“ vis taurę kelia,
Šimtą upių prarytų, lyg smakas,
Užleisdamas „garbiajam“ kelią.

28) „Pietinių dinastijų istorijoje“ pasakojama apie išgarsėjusį mokslininką, dao vienuolį it atsiskyrėlį Tao Huncziną (456-536), metusį tarnybą ir apsigyvenusį kalnuose. Imperatorius U-di neatsisakė bandymų jį pritraukti prie valstybės reikalų sprendimo ir dažnai siuntė pas Tao Huncziną patarimų, todėl tasai gavo pravardę Kalnų premjeras.

29) Užuomina į Pan Jue (247-300) „Linksmo gyvenimo odę“.

30) Komentatoriai įžvelgia aliuziją į Ciuji Juanio (apie 340-278 m. pr.m.e.) poemos „fragmentą“: 

Dykynėje auginau ąžuolyną
Ir orchidėjų pasodinau šimtą mu,
Auginau gydomąsias žoles,
Kurios taip mielos širdžiai.

31) Tano laikotarpiu kasmet per Šalto maisto šventę ant kiekvieno medžio imperatoriaus rūmų kieme pakabindavo sūpuokles rūmų merginų džiaugsmui.

32) Fu-si – senovės Kinijos mitologijoje pirmasis protėvis ir legendinis didvyris,. Laikytas rytų valdovu, jį vaizdavo kaip būtybę su gyvatės ar drakono kūnu, tačiau su žmogaus galva. Fu-si laikomas kinų hieroglifų rašto sukūrėju. Czi Čenas perfrazuoja pasažą iš Tao Juanminio (365-427) „Pamokymų Janiui ir kietiems sūnums“: „Penktą ir šeštą mėnsius aš gulėjau prie lango šiaurinėje pusėje ir, kai pūtė vėsus oras, įsivaizdavau esąs imperatoriaus Fu-si dvariškis“.

33) Nuoroda 5 Tao Juanmino „Namo, pas save“ eilutes: „Prigludęs prie lango į pietus, erdvė duosiu didžiai svajai “.

34) Egzistavo prietaras, kad utuno arba fenikso medis meta pirmą lapą pirmą rudens dieną, o jo lapai krenta iki žiemos pradžios.

38) Senovės Kinijoje buvo paprotys – išvykstant vyno pakabinti metalinių pinigų su skylėmis viduryje ryšulėlius lazdos viršuje. Tao Juanmin ir Su zdunpo savo eilėraščiuose aprašo vyno gėrima su kaimo kaimynais. Štai keli posmai iš Tao Juanmino (365-425) eilėraščių ciklo „Grįžau į sodus ir laukus“: 

Nieko. Ir liūdnas
einu remdamasis lazda.
Grįžtu vingiuotu
girioje klydinėjančiu taku.
O tarpeklyje, prie upelio,
negilaus ir skaidraus,
gera prisėsti
ir pamerkti pavargusias kojas...
Atsargiai atidariau
jauną vyną.
Namuose yra vištos -
ir kaimynus į svečius kviečiu.
Vakaras. Nusileido saulė,
ir kambary kaupias tamsa.
Židiny kelmas žėruoja- 
ir nereikia mums žvakės

39) Nuoroda į Gao Ci (1336-1374) eilėraštį „Eiliuoju apie slyvą“, kuriame pas garbingą vyrą, užsnūdusį apsnigtame lauke, mėnuliui šviečiant apsireiškia gražuolė. Kaip gražuolė suprantama žydinti slyva. Knygoje „Užrašai apie Lunčen miestą“ yra pasakojimas apie tai, kaip Čžao Šisiun, gyvenęs Sui dinastijos (589-619) laikais, po pasivaikščiojimo Lofu kalnuose užsnūdo, ir tada susapnavo gražuolę gražiais šviesiai rožiniais drabužiais, kartu jie linksminosi, dainavo ir šoko. Kai jis prabudo, tai aptiko, kad guli po didele slyva.

40) Garbingu vyru, miegančiu apsnigtoje lūšnelėje, matyt, yra vargšas atsiskyrėlis Juan Anis, gyvenęs Vėlyvosios Han (23-220) laikotarpiu Lojane. „Vėlyvosios Han istorijoje“ rašoma: „Kartą po stipraus nakties snygio Lojano miesto valdytojas išvyko apžiūrėti savo valdų. Visi miestiečiai išėjo iš namų valyti pusnių. Tik prieš Juan Anio namus sniegas buvo nenuvalytas, ir kitas vargeta, atėjęs prie Juan Anio vartų, spėjo, kad tasai jau mirė. Lojano valdytojas įsakė nuvalyti sniegą. Kai jie įėjo į namus, tai pamatė, kad Juan Anis guli lovoje. Į klausimą, kodėl nebando išeiti į gatvę, vargeta atsakė: ‚Per smarkų snygį visi lieka lovoje – netinka tokią dieną įkyrėti žmonėms išmaldos prašymais‘“.

41) Czi Čenas duoda nuorodą į istoriją iš Liu I-cino „Naujo pasakojimų perteikimo“ (4 a.), kurioje Van Czi išvyko aplankyti draugo Dai Andao. „Kažkaip naktį ėmė smarkiai snigti. Vanas prabudo, atidarė duris ir liepė atnešti vyno. Apsižvalgė – aplink visur balta balta. Tada išėjo ir ėmė klajoti. Jis prisiminė Czo Sy eiles ‚Pakvietimas pas atsiskyrėlį‘ ir tada prisiminė Dai Andao. O Dai tuo metu gyveno prie Janšanio kalno. Ir štai Vanas naktį sėdo į valtį ir nuplaukė pas jį. Atvyko jis ten tik ryte. Jau priėjo prie pačių durų, tačiau neįėjo, o pasuko atgal. Jo vėliau paklausė: kodėl? Czi atsakė: ‚Atvykau genamas jausmo, o jausmas praėjo – ko man susitikti su juo?‘“ Ši istorija paprastai pateikiama kaip filosofinio-estetinio mokymo „vėjas ir srovė“, pagal kurį žmogus nuolat turi sekti tik tos akimirkos norais, iliustracija.

42) Dėl sniego panaudojimo arbatai komentatoriai pateikia istoriją apie mokytą vyrą vardu Ta oGu, gybenusį Sunų dinastijos laikais (960-1279). Ta oGu nusipirko tarnaitę aukšto rango valdininko pavarde Dan šeimoje. Kai iškrito sniegas, Tao Gu jo prisirinko ir ėmė kaitinti, kad užplikytų arbatą. Jis paklausė, ar taip daro Dan šeimoje? Tarnaitė atsakė: „jie – paprasti žmonės, iš kur jie gali žinoti? Tik ir temoka švaistyti pinigus...“

43) Tikriausiai čia užuomina apie literatūrinius žaidimus, pvz., bendrą eilėraščių rašymą.

44) Persikų šaltinis – ideali šalis, aprašyta to paties pavadinimo Tao Juanmino poemoje.

45) Čžuge Lianas (181-234) – Trijų karalysčių epochos (220-280) kinų karvedys ir valstybės veikėjas.

46) Di Žencze (630-700) – aukšto rango valdininkas imperatorienės U Czetian (valdžiusios 690-705) rūmuose. Buvo vienu labiausiai gerbiamų valdininkų ir pasižymėjo sąžiningumu.

47) Citata iš Tao Juanmino eilėraščio „Priekaištauju sūnums”: 

O jaunesnysis Tunzi,
Kuriam tuoj bus devyneri,
Žino tik lyg nevidonas
Skinti kriaušes bei kaštonus.

Daosizmas
Japonų 'Kodziki'
Kas buvo Laozi?
Šinto ir japonų tikėjimai
Kinų filosofija: Konfucijus
Kinų filosofijos priešistorė
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
A. Strugackis. Sakmė apie Josicune
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Ankstyvoji Vietnamo istorija
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Kinų skraidantys vežimai
Kinija: tolima ir artima
Buda ir budizmas
Ką nutyli būgnai?
Samurajų ideologija
Budizmas Kinijoje
Dao laikas
Filosofijos puslapis
NSO skyrius