Grėsmingas ginklas  

Pietryčių Azijoje (nuo Filipinų iki Malaizijos ir Indonezijos) paplitęs galios ir žmogaus pagarbos ginklas – krisas. 7 a. atsiradęs Indijoje kaip valdžios ženklas, laikui bėgant tapo visų ginklu.

Daugelį šimtmečių vyras nešiodavosi vieną, o karo metu iki trijų krisų. Pagrindinis krisas buvo kairiame šone, oo du papildomi – dešinėje ir už nugaros. Taikos metais vienintelis krisas buvo nešiojamas dešinėje, nes kita vieta laikyta agresyvia, nepadoria ir įžeidžiančia.

Beje, kriso prabangumas jam nesuteikdavo geresnių kovinių savybių – visa lemdavo, kieno ranka jį valdo. Ypač meistriškai visais laikais jį valdė valstietis, nes jam visad teko gintis nuo priešo.

Pakanka pasižiūrėti malaiziečių „kriso šokį“, kad suprastum jo vaidmens svarbą, pamatytum, kokius triukus su juo išdarinėja šokėjas, išspirdamas krisą iš puolančiojo rankų.

Šis durklas neturėjo jokios kitos paskirties – tik žudyti. Laiko jį kaip pistoletą – jo rankena išsilenkia beveik stačiai ašmenims, o patys ašmenys, tarsi šliaužianti gyvatė, vinguriuoja.

Meistriškai pagaminti krisai laikyti apdovanojimu, o taip pat lyg asmens patvirtinimas, „vizitinė kortelė“. Jei kažką pakviesdavo į vestuves, o tasai dėl pateisinamų priežasčių į jas negalėdavo atvykti, tai reikėjo vietoje savęs „atstovavimui“ pasiųsti krisą.

Laikui bėgant krisą į šalį ėmė stumti šaunamasis ginklas, tobulesni kardai ir durtuvai. Tačiau netikėtai prasiveržė jo pripažinimas! Nuo 20 a. 9-ojo dešimtm. prasidėjo jo „atgimimas“. Juos kala šimtais, tūkstančiais, dirbtinai sendina ir parduoda. Viena iš bumo priežasčių – siekis atgaivinti praeities meną, kita – turizmas (rytų egzotikos ieškotojų vis daugėja). Ir pagaliau – prietarų proveržis.

Visų pirma – krisas yra amuletas. Tiek taksistui, tiek bankininkui. Durkle glūdinti simbolika privalo atitikti šeimininką ir jo statusą, nes kitaip lauk tik bėdos. Todėl krisą renkasi labai kruopščiai. Pagal tradiciją, naują ginklą reikia pasidėti po pagalve. Jei sapnuosis blogi sapnai, ginklą privalu keisti. Su durklu privalo būti dvasinis ryšis.

Krisui priskiria daug mistinių ir paslaptingų savybių. Atseit jis stuksena į makštį perspėdamas apie pavojų, besiartinantį priešininką. Jis gali skraidyti naktimis gindamas namus nuo neprašytų svečių ir net nubausti valstiečio šeimos skriaudiką. Yra žiniuonių, iš ašmenų „išspaudžiančių drėgmę“ – vaistą nuo pjautinių ir durtinių žaizdų ir akių uždegimo.

Stengdavosi krisą netraukti be reikalo iš makšties ir nenukreipti į ką nors jo ašmenų. Apeiginių šokių metu šokėjai jo smaigaliu privalo paliesti žemę, kad pašalintų neigiamą poveikį.

Svarbiausia kriso dalis – ašmenys, nes būtent juose glūdi magiška galia. Jie kalami iš daugelio plieno sluoksnių. Sluoksniai skiriasi angles ir priemaišų (dažniausiai, nikelio) kiekiu. Nevienalytė struktūra suteikia ypatingą raštą, kuris išryškėja pamirkius arseno ir laimo sulčių tirpale.

Senovės kalvių meistriškumas buvo toks aukštas, kad jie galėjo nukalti ašmenis su norimu raštu. Pvz., buvo raštai, kurie vadinosi „ryžių grūdai“, „kokoso plaušai“, „gaidžio plunksnos“... Vėliau, Malaizijoje įsigalėjus islamui, pradėti kalti ašmenys su Korano posakiais. Tačiau, magijos požiūriu, vertingiausiais laikyti ašmenys, kai kalvis nežinojo koks raštas išeis. Ypatingą vertę durklas gaudavo, jei ant ašmenų išryškėdavo gyvūno ar žvaigždės siluetas, tačiau vertingiausi buvo su žmogaus siluetu.

Jei ašmenys banguoti, jie gali automatiškai aplenkti kliūtį, rasdami silpniausią vietą. Krisas geba pats pasisukti rankoje, kad praeitų šonu pro šonkaulius, o ne įstrigti, atsimušęs į kaulą. Taip pat smulkūs, bet matomi danteliai ant gandžos (plokščios apsaugos prie rankenos) leido vikriai pagriebti svetimą ginklą. Istorija žino atvejų, kai kovos įkarštyje patyręs karys su dviem krisais suardydavo priešininko gretas.

Kriso gamyba artima šventam veiksmui. Dirbtuvės virsta aukojimo vieta. Kriso „gimimą“ lydi epų skaitymas. Kalvis kartu būna ir poetu, o kartais šamanu.

Senovėje krisus kalė iš meteoritų geležies – iš čia ir jų magiška, „kosminė“ galia. Meteorite esantis nikelis ašmenims suteikdavo paslaptingumo, šiurkštumo (nikelis nesiduoda ėsdinama rūgštimi). Vaidai ant kriso turėjo sustiprinti ginklo veiksmingumą. Kaip taisyklė, ant ašmenų vaizdavo gyvatę – jei ašmenys tiesūs, vadinasi, gyvatė ilsisi, jei ašmenys vingiuoti – gyvatė šliaužia.

Ašmenys simbolizuoja sielą, makštis – kūną. Kai krisas ištraukiamas iš makšties, jį reikia pakelti virš galvos, tuo paminint protėvius, kuriems jis priklausė. Ginklas yra šeimos kulto reikmuo ir jį paveldi šeimos galva. Kartą metuose krisą iškilmingai ištrina aliejumi – palaiminant. Anot legendos, jei kriso nevertas žmogus nešios krisą ant juosmens, durklas gali pats pasisukti ir perdurti jam pilvą.

Ką nutyli būgnai?
Vienaragis Kinijos zhi
Hagakure: Samurajaus knyga
Visa tiesa apie Singbadą jūreivį
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
Kinijos imperatorius Huang Di
Umai – lyginamoji charakteristika
Jėzuitas Andrius Rudamina Kinijoje
Trobriando ir kitos Polinezijos salos
Mūsų krašto keliautojai į Kiniją
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Naimanės Anos istorija
Baikalas piešiniai ant uolų
Sibiro ir šiaurės tautos
Pažintis su chazarais
Skraidymai nemiegant
Klajokliai polovcai
Šambalos paieškos
Japonų 'Kodziki'
Vartiklis