Ką nutyli Vietnamo būgnai?     Vietnamiečių dainoje giedama: „Mėnesieną virpinantys būgnai...“ Tačiau papasakokime apie Saulę šlovinančius paslaptingus būgnus iš bronzos. Juos išliejo nežinomi meistrai iš skambaus metalo ir juos dabar galima išvysti daugelyje muziejų. Garsiojoje Singapūro galerijoje1), įkurtoje sero Raflzo2), yra net šių paslaptingo kulto daiktų pasiskirstymo schema. Pirmiausia rasti buvo Vietname, Bakbo, netoli Dongšono gyvenvietės, ir buvo tyrinėtojų priskirti savitai kultūrai, kuri, atseit, klestėjo 6-1 a. pr.m.e. Tačiau kuo giliau į Pietryčių Azijos džiungles skverbėsi archeologai, tuo giliau jose rasdavo „ankstyvąją bronzą“, tuo labiau plėtėsi tos kultūros regionas, tuo labiau į praeitį tolo jos ženklai. Būgnai, kovos kirviai, durklai ir papuošimai, išsiskiriantys nesupainiojamu Dongšono raštu, vis dažniau rasti Perako ir Kelantino miškuose, Tailande, Kambodžoje, pietinėje Birmos dalyje ir net Malaizijos Penango saloje rastas mažas būgnelis, kurio ornamentai artimi tiek senovės Vietnamui, tiek Indonezijai. Vis dažniau minimas 2-3 tūkst. pr.m.e. laikotarpis. O 8 dešimtmečio radiniai Tailande imti datuoti net 4 tūkstantmečio pradžia. Ir pagaliau 1976 m. Tailando šiaurės rytuose, Mahasarakham provincijoje 1976 m. buvo rastas ąsotis su bronzinėmis rankenomis. Kruopštūs tyrimai vertė daryti išvadą, kad laterito, raudoname kaip pomidorų padažas, grunte rasti daiktai yra pagaminti prieš 7 tūkst. m. Taip į etnografiją įėjo naujas pavadinimas – Bančiango civilizacija4), pagal mažai iki tol žinotą Mekongo upės dešinio kranto rajoną. Tačiau grįžkime prie būgnų, kurių skambūs dangteliai papuošti Saulės ženklu ir koncentriniais apskritimais, taip nuostabiai panašiais į senovinių astroliabijų limbus… Pažaliavę, atklydę iš amžių glūdumos, tie muzikos instrumentai padėjo atkurti tolimos praeities vaizdus – tegu ir fragmentiškus ir ne visai vienareikšmius. O gal tame nevienareikšmiškume ir glūdi jų kerinti paslaptis. Meilės scenų reljefiniai atvaizdai nevalingai kelia mintis apie slaptų tantrinių apeigų, būdingų senajai Indijos kultūrai, o vėliau perimtų Tibeto, Vidurinės Azijos, Tolimųjų rytų prasmę. Tai vaizduojamojo meno ženklas, pažymėjęs Nepalo šventyklų architektūrines detales, įspaustas nemirtinguose Kandarjos Mahadeo išsiraitymuose. Valdinga meilės galia, apvaisinanti kosminę gamtos prigimtį. Koncentriniai bronziniai ornamentai, atspindintys senovės žmonių kosmogoniją, išaukština ir išmintingą paprasto kasdienio gyvenimo tobulumą. Iki šiol tokiuose namuose tebegyvena žmonės prie Mekongo ir Raudonosios upės, o daugiairklės valtys su drakono galva riestame priekyje plaukioja Čajaprajos geltonuosiuose vandenyse. Tokios pat prie darbo įpratę rankos purena dirvą ir sodina daržoves, gamina skėčius ir popiermedžio ir audžia audinius. Iš kur atėjo meistrai, iš bronzos išlieję amžinus milžiniškus griaudžiančius katilus su Saulės ženklu dangčio centre? Kur pirmąkart pasirodė pasaulio kraštų ženklai, kuriais Azijoje pažymėtos uolos, olos ir šventyklos? Nuo Indijos iki Japonijos, nuo Užbaikalės taigos iki blizgančių Himalajų viršūnių. Ypač įdomios ryžių sodinimo ir derliaus nuėmimo scenos. Būgnai, iškasti Vietnamo šiaurėje, ir suakmenėję ryžių grūdai, rasto olose, rodo, kad ryžių auginimas į pietų Aziją atėjo ne iš Kinijos, kaip laikyta anksčiau, o atvirkščiai. Ir tą kelią į šiaurę saugojo šventieji kosmoso ir vaisingumo simboliai – žvaigždžių ženklai. Tokių simbolių paplitimas rodo, kad mainai senajame pasaulyje buvo gana intensyvūs. Debesis remiantys kalnagūbriai nebuvo jiems kliūtimi tarp Indijos ir Vidurinės Azijos valstybių: Margušo, Sogdianos. Taip ir beribė Sibiro taiga ne skyrė, o labiau jungė Tolimuosius rytus su stepių gyventojais. Ir pastoviausių tokių mainų pėdsakai yra ornamentai. Jų raštu tautos kitoms perduodavo, kad ir nesąmoningai, užšifruotą išmintį. Nebuvo prasmės keisti tai, kas buvo laikoma tik papuošimu. Matyt kalbos apie išrinktąsias tautas, kultūros skleidėjas pasyviems kaimynams, nėra vien tik mitas. Be buities scenų, būgnų žieduose neretai randami gervių ir dėmėtųjų elnių su šakotais ragais atvaizdai. Tokie pat elniai, beje, puošia ir Dongšongo kultūros plačius kovos kirvių ašmenis. Gervė, perteikianti vandens stichiją, skirtingai nuo elnio, plačiai įaugus į Pietryčių Azijos kultūrą. Ant vėžlių stovinčios gervės, laimės ir ilgaamžiškumo simboliai, nuo seno statytos priešais aukavietes pagodose. Jos dažnos ir folklore. O štai elnius ikibudistinė oralinė ir vaizduojamojo meno kūryba aplenkia. Tad kokią mįslę mums mena paslaptingas žiedas aplink Saulę, griežtai per pusę padalintas bėgančių elnių ir skrendančių paukščių voromis? Jie tarsi gena vienas kitą ratu: gervės ir elniai. Kodėl? Tikslaus atsakymo nėra. O gal atsakymą rasti padės piešiniai ant uolų Sibire? Akademikas A.P. Okladnikovas3) parašė kelis išsiskiriančius veikalus, pašvęstus Lenos ir Tomsko kraštų užrašams, Angaros, Užbaikalės, Amūro krašto hieroglifams. Viename jų sakoma: „Keturiems senojo meno rajonams priešpastatomas ir kartu glaudžiai susiliečia dar vienas platus kultūrinis-istorinis rajonas – Sibiro taigos miškų medžiotojų, rinkėjų ir žvejų sritis… Kartu su atvaizdais, būdingais tam menui, - briedžių patelėmis, valtimis ir nerangiomis žmonių figūromis, čia savitai meniškai ir lyriškai atliktos ilgakojų paukščių ir gudriojo didžiojo apuoko, saulės elnių figūros ir daug kitų poetinių vaizdinių“. Ir iš tikro, stebinančiuose Tomsko užrašuose įžvelgiame nepaprastą analogiją su Skandinavijos ir Baltosios jūros pakrančių uolų piešiniais, randame čia ir pabaisos, ryjančios Saulę, vaizdinį. Dar daugiau, Tomsko valtys su žvėries galva labai primena Dongšongo valtis – skiriasi nebent tik tuo, kad drakono galva palaipsniui pasikeitė briedžio, taigos valdovo, galva. O sąsaja su elniais ir ilgakojais paukščiais, panašiais į kadaise garbintus Egipte, o dabar dar tebestovinčiais pagodose, matyt, yra tiesioginis kultūrinių mainų paliudijimas. Nes kitaip iš kur Dongšono elnių toks ragų išlenkimas, tarsi savaime primenantis „žvėrišką“ skitų stilių, Tuvos ir Mongolijos „elnių akmenis“, Jenisiejaus obeliskų piešinius. Šiaurės kraštus vienija bendra kosmogonijos idėja – „Elnias aukso ragais“, simbolizuojantis Saulę. Ar ne tą pačią mintį perteikė ir paslaptingi Dongšongo meistrai? Galbūt, elnių pusratis, juosiantis Saulę, tai diena, o vandens paukščiai – naktis, kai šviesulys panyra į vandenį, kad rytą vėl išplauktų horizonte ir auksaragiu elniu nušuoliuotų per dangų? Ką mums nori pranešti dangaus ženklai, plaukiantys amžinąją laiko upe, tarsi ugnelės Gangu. 2) Singapūro nacionalinė galerija - Po rekonstrukcijos atsidarė 2015 m. ir užima 64 tūkst. m2 plotą. Joje be atvežtinių parodų, pristatomas ir Singapūro bei Pietryčių Azijos menas (apie 8000 kūrinių), kultūra, socialinis, ekonominis ir politinis vystymasis. 2) Tomas Raflzas (Thomas Stamford Raffles, 1781-1826) - britų valstybės veikėjas, labiausiai žinomas Singapūro įkūrimu. Jis taip pat daug prisidėjo prie Javos salos atkariavimo iš olandų ir pranczų pajėgų Napoleono karų metu bei prisidėjo prie Britų imperijos plėtros. Parašė „Javos istoriją“ (1817). Po Singapūro įkūrimo, 1824 m. persikėlė į Londoną, kur atsidavė savo pomėgiui – botanikai ir zoologijai. Jis įsteigė Londono Zoologų draugiją ir Londono zoologijos sodą. Singapūre (ir kitur) jo vardas suteiktas daugybei objektų. 3) Aleksejus Okladnikovas (1908–1981) – tarybinis archeologas, etnografas, senųjų Sibiro ir Ramiojo vandenyno pakrantės tautų žinovas. 4-me dešimtm. dirbo Irkutsko kraštotyros muziejaus direktoriumi ir apgynė nuo nugriovimo Znamensko vienuolyną. 4) Ban Čiangas (Ban_Chiang) – kasinėjimų vieta šiaurės rytų Tailande, Udon Thani provincijoje; nuo 1992 m. UNESCO paveldo sąraše. Tai bronzos amžiaus gyvenvietės liekanos. Jos patraukė dėmesį išskirtine raudonąja keramika. 1966 m. Harvardo studentas antropologas Styvas Jangas netoli Ban Čiango atlikinėjo tyrinėjimus dėl savo disertacijos. Kartą, užkliuvęs už kapotmedžio šaknies, parkrito į purvą, tačiau jame rado keramikos šukių. Deginimo technika buvo gana primityvi, o indų forma pasirodė labai neįprasta. Jangas radinius perdavė į Bankoko muziejus, o vėliau jie buvo persiųsti į Pensilvanijos un-tą. Pirmieji kasinėjimai atlikti 1967 m.; tarp seniausių radinių nebuvo bronzinių, tad artefaktai buvo priskirti neolitui. Bronziniai dirbiniai buvo ištirti termoliumiscenciniu metodu ir datuoti 4420-3400 m. pr.m.e. (t.y. esant bronzos amžiui). Tačiau 1974-75 m. surinkta medžiaga leido atlikti tyrimus radioaktyvios anglies metodu – ir patikslintas datavimas nurodė jų amžių nuo 2100 m. pr.m.e. iki 200 m. Ir vis tik nemažai šaltinių Ban Čiangą tebevadina bronzos amžiaus gyvenviete. Kasinėjimų vietoje įrengtas muziejus; dalis eksponatų perduota į Nacionalinį muziejų Bankoke. Ankstyvoji Vietnamo istorija Mineapolis-Hanojus-Vilnius Kai elniai iš dangaus krisdavo SUN RA: muzika iš atviro kosmoso Auksinis balsas arba gimus Kambodžoje Bendra kosmoso ir muzikos istorija Karalystė "po Saulyte": Šiaurės Atlantida Korėjos tradicinė muzika ir Sedžongas M. Strijkovskio lietuvių dievų sąrašas Trobriando ir kitos Polinezijos salos Filmas iš jūros bangos sūkurio Paganini: Kiekvienas turi savo paslaptį Aklieji vargonų virtuozai Kinų skraidantys vežimai Kinų antgamtinės būtybės Vienaragis Kinijos zhi Meno skiltis Vartiklis