Yra įrodymų, kad žmonės čia gyveno paleolite. Tuo tarpu rusų kolonizacija prasidėjo 1636 m.,
kai kazokai persikėlė per Jenisiejų siekdami užkariauti Mongolijos
buriatus (pačius į čia
atsikėlusius prieš 300 m.). Buriatai parodė didelį atkaklumą ir priešinosi net 20 m.
Mieste nemažai įdomių muziejų, yra išlikusios originalios medžio architektūros. Irkutskas
įtrauktas į istorinių gyvenviečių tarpą jame apie 685 istorijos ir kultūros paminklai, iš kurių
108 federalinės reikšmės. Architektūrai būdingas stilių susimaišymas: rytų ir vakarų
motyvai, rusų stilius, net mauritaniškas (Bazanovo lavinimo namai, kuriuose dabar Medicinos
instituto akių klinika; Kraštotyros muziejus).
Beveik visi architektūros paminklai yra Kirovo rajone istoriniame ir šiuolaikiniame miesto
centre:
Lenino rajone geležinkelio mazgas.
Iš istorinio centro gerai matosi Znamensko moterų vienuolyno siluetas, 1689 m. įkurtas
ten, kur Ušakovka įteka į Angarą. Jame S. Inokcnto, 18 a. įsteigusio Irkutsko arkivyskupiją,
kapas, o taip pat palaidota daug kitų garsių žmonių, dekabristų. Atstatoma ir Charlampievo
soboras Archangelo Michailo cerkvė (1790), dar vadinama Jūrų cerkve, nes į čia prieš
kelionę ateidavo jūreiviai. Joje tuokėsi admirolas Aleksandras Kolčakas.
Kultūra
Muziejai: Irkutsko srities V.P. Sukačiovo vardo meno muziejus, Irkutsko srities
kraštotyros muziejus, Irkutsko istorijos muziejus, Spaskio cerkvė, S. P. Trubeckojo ir S.G.
Volkonskio sodybos; A.V. Sidorovo vardo minerologijos muziejus, Ryšio priemonių muziejus,
Irkutsko valstybinės ekonomikos akademijos istorijos muziejus, Irkutsko Valstybinio
universiteto muziejus, M. M. Kožovo vardo Baikalo faunos muziejus, I. V. Nikolajevo vardo
rytų Sibiro pašto muziejus, Stuburinių zoologijos muziejus, Karo šlovės muziejus, Aerouosto
istorijos muziejus, Vagonų depo istorijos muziejus, Aviacijos gamybos susivienijimo istorijos
muziejus, Irkutsko srities UVD istorijos muziejus, Irkutsko gubernijos ir srities Kultūros ir meno
veikėjų galerija, meno galerija "Palitra", Irkutsko nerpinarijus, ledlaužis "Angara" ir kt.
5 profesionalūs teatrai: N. P. Ochlopkovo vardo akademinis dramos (Irkutsko
miesto teatras pastatytas 1897 m. pagal archit. Šreterio projektą; šiuo metu jis restauruotas.),
Muzikinis, Jaunojo žiūrovo, Lėlių, Liaudies dramos.
Irkutskas turi seną muziejų tradiciją. Dar 1782 m. miesto viešojoje bibliotekoje gubernatoriaus
F. N. Kličkos ir gamtininko Eriko Laksmano pastangų dėka atsidarė nedidelis muziejinis
kabinetas, tapęs pirmuoju muziejumi ne tik Sibire, bet ir visoje Rusijos provincijoje. Jame
buvo įvairių "keistenybių" pavyzdžiai ir maketai: teleskopas, elektros mašina, gydomojo
vandens gaminimo prietaisas, fabrikų, laivų modeliai, įvairūs mineralai ir herbarijai. Čia buvo
galima pamatyti audeklo gabalą iš Sandvičo salų, gautą iš Dž. Kuko, Kinijos ožio kailį, jūros
gyvūnus, kalmukų kario lanką ir šarvus bei kitas retenybes.
1851 m. atsidarė Rusijos geografų draugijos Sibiro skyrius, kuriam 1854 m. perduotas
muziejus. Į muziejinę veiklą po 1860 m. įtraukti lenkų tremtiniai: Baikalo fauną tyrinėjo B.
Dybovsklis ir V. Godlevskis, darbavosi geologai I. Čerskis ir Čekanovskis, N. Vitkovskis tyrė
Angaros baseino archeologijos paminklus. Kazanės revoliucinių judėjimų dalyvis A. Ščapovas
nagrinėjo vietinių tautų etnografiją, D. Klemencas ir G. Potaninas sukaupė etnografines
kolekcijas.
1879 m. Irkutską nusiaubė didelis gaisras, sunaikinęs ir muziejaus pastatą Tichvinsko
aikštėje. Ugnyje žuvo 22 tūkst. unikalių eksponatų, gausi biblioteka (per 10 tūkst. knygų).
Naujas akmeninis architekto G. Rozeno suprojektuotas pastatas užbaigtas 1891 m. Jis
nacionalizuotas 1920 m. 1936 m. atskirta meno kolekcija, tapusi Meno muziejais pagrindu.
Šiandien muziejuje yra trys skyriai: istorijos, gamtos ir studija.
Archeologiniai radiniai. 1871 m. atrastą stovyklą "Karo ligoninė" tyrė Ivanas Čerskis ir
Andrejus Čekanovskis. Po 1890-ųjų Kitojos upės (kairysis Angaros intakas) aukštupyje
Vitkovskis atrado Kotojės kapinyną. 20 a. pradžioje Gorodcovas išskiria Glazkovo kultūrą,
1916 m. Petri Vercholensko kultūrą. Unikalūs akmens amžiaus paminklai Malta ir Buretė.
Moterų ir paukščių statulėlės, gyvūnų atvaizdai, papuošalai, keramikos dirbiniai pateko į
pasaulinės archeologijos analus. Iš A. P. Okladnikovo ekspedicijos kolekciją papildė Ust-Uda
kapinyne rasti antropomorfiniai atvaizdai iš mamuto ilčių.
Įdomi vietinių tautų etnografijos, šamanizmo bei lamaizmo kolekcija. Irkutskas unikalus
savais metraščiais. Protovyskupo A. Šergino užsakymu pirklys Vasilijus Krotovas parašė
"Irkutsko miesto metraštį", apimantį 1652-1856 m. Tarp metraštininkų verta paminėti ir Antoną
Losevą (1765-1829) bei Ivaną Ščeglovą (1855-84).
Buvusioje Listviankos gyvenvietėje traukos centras yra V. Sukačiovo sodyba.
Joje rengiamos parodos, knygų pristatymai, vyksta šachmatų turnyrai ir pan. 1987 m. ji
perduota Meno muziejui, jai suteiktas federalinės reikšmės paminklo statusas; tai paskatino
jos atstatymo darbus. 2001 m. pirmame restauruotame (svečių) name atidaryta paroda, vėliau
arklidės, atsodintas parkas. 2005 m. visus statinius pašventino Vadimas. Šiuo metu lankymui
atidaryti trys namai.
Kolekcijos pagrindą sudaro memorialiniai daiktai (taipogi ir žmonos, Nadieždos
Vladimirovnos pedagogės ir menininkės) ir meno kūriniai. Pirmuoju jos rinkėju buvo A. A.
Fatjanovas.
Vladimiras Platonovičius Sukačiovas (1849-1920) Irkutsko garbės miestietis,
mecenatas, Meno galerijos įkūrėjas. Gimė Irkutske 1849 m. liepos 27 d. Baigęs Kijevo
universitetą, mokėsi Peterburgo teisės fakultete. Čia superka meno kūrinių ir Irkutske pristato
per 30 paveikslų. Jo galerijos kolekcija vėliau tapo Meno muziejaus pagrindu ir nuo 1990 m.
spalio mėn. muziejus vadinamas jo vardu. Grįžęs į Irkutską, nusiperka Kokujevo sklypą ant
Jeruzalės kalvos ir ten stato plačią sodybą. Gretimame name atidaro mokyklą mergaitėms.
Bordo un-to prof. Žiulio Legaro, buvusio Sibire 1899 m., knygoje "Po Sibirą" prisimenama:
" Susipažinau su
Sukačiovu. Tai elegantiškas sibirietis, kurį pažįsta daugelis paryžiečių.
Tačiau, tikriausiai, nedaugelis pabuvojo jo puikioje meno galerijoje, esančių viena rečiausių
Sibire
Galerija išimtinai rusiškai: tai patriotizmas, kurį labai vertinu. 1886 m. V.
Sukačiovas 4 kartus išrenkamas miesto valdytoju.
V. Sukačiovo valdymo laikotarpiu pastatytas pirmasis tiltas per Angarą, Geografų
draugijos muziejaus (dabar Kraštotyros) pastatas, dramos teatras, gatvėse įrengti elektriniai
žibintai. Ir net jo dėka Transsibiro geležinkelis užsuka į miestą, o ne pralekia pro šalį. Būtent
todėl šiuo miestu gėrėjosi A. Čekovas, savo kelionių užrašuose sulygindamas jį su Europos
miestais.
Meno muziejuje yra per 20 tūkst. dailės, grafikos, skulptūros ir taikomojo meno kūrinių.
Pirmieji meno kūrinių kolekcionieriai pasirodė jau 18 a. Miesto valdytojas, pirklys ir aukso
gavybos verslininkas M.V. Sibiriakovas įsigijo paveikslų ir graviūrų su Sibiro miestų vaizdais.
Jam 1801 m. G.R. Deržavinas padovanojo italų dailininko Salvadoro Tonči nutapytą
Deržavino portretą. Tačiau iškiliausia buvo V. Sukačiovo (1849-1920) kolekcija amžiaus
pabaigoje joje buvo per 80 paveikslų, keletas skulptūrų.
Vėliau padėjo Maskvos ir Leningrado muziejų fondai, vietinės įstaigos.1936 m. galerija
atskirta nuo Kraštotyros muziejaus. Paskutiniais metais muziejų parėmė kolekcionieriai: iš
F.E. Višnevskio kolekcijos perduoti tokių iškilių dailininkų, kaip Herardo Segerso ir Mikelės
Marieski paveikslai; AN. K. Veličko padovanojo apie 2000 ikonų, senovės Rusijos taikomojo
meno kūrinių, grafikos ir dailės darbų. Ypač gausiai muziejus pasipildė 1948-49 m., kai jo
direktoriumi buvo Aleksiejus Dementjevičius Fatjanovas: daug grafikos, N.E. Makovskio, F.A.
Maliavino, I.N. Kramskio, A.M. Vasnecovo, A.K. Savrasovo, L.I. Solomatkino, V.I. Surikovo,
V.A. Tropinino tapyba, M.M. Antokolskio,
M.A. Vrubelio, A.S. Golubkinos, S.T. Konenkovo skulptūra.
Vertinga Sibiro meistrų ikonų kolekcija, kurioje galima išskirti tris stilistines grupes: pirmoji
17 a. gana archaiškos, įžvelgiami šiaurės stiliaus bruožai, pastebima mongolų ir kinų įtaka.
Savitumas pasireiškia polinkiu į monumentalizmą (stambios lentos, didelės figūros), tarsi būtų
noras aprėpti Sibiro platybes. Perteiktas etninis tipažas Kristaus, Dievo motinos veidai turi
rytietiškų bruožų. 18 a. terpę randa baroko stilius. 18 a. viduryje įsikuria medžio drožybos
cechas medžio drožiniais puošiami namai ir cerkvės.
Vakarų meną atstovauja apie 3000 kūrinių. Muziejaus pasididžiavimas italo Domenikino
"Sibilė",
vienas geriausių šio dailininko kūrinių. Paminėtini ir olando H. Terbriugeno "Kristaus
vainikavimas erškėčių vainiku" bei austro Grassi "Nepažįstamosios su raudonu šaliu
portretas".
Iš rusų autorių čia rasime ankstyvąjį I. Repiną, I. Aivazovskį, L. Solomatkiną, V.
Maksimovą, F. Bronikovą, M. Klodtą, J. Kleverą, L. Lagorio, K. Majakovskį, F. Rokotovą, V.
Borovikovskį, K. Briulovą, V. Surikovą, I. Levitaną, V. Vereščaginą, I. Šiškiną, F. Maliaviną, F.
Matvejevą, V. Tropininą, V. Ščukiną ir kt. Vertingi Irkutsko dailininkų darbai: A. Kostovskio, B.
Desiatkino, V. Kuzmino, gausi S. Elojano dailės ir grafikos kolekcija. Skulptorius D.
Namdakovas pristatomas "Stepių Nefertite" ryškia ir ekspresyvia rytų gražuole. Eksponuojami ir kitų
buriatų skulptorių darbai: D. Budažabe ir G. Zodbojevo. 2006 m. muziejui
perduota Chaitinsko porceliano gamyklos kolekcija.
1996 m. spalio 4 d. atidarytas Irkutsko miesto istorijos muziejus, kurio pagrindą
sudarė "Sibfoto" muziejaus kolekcijos tad jame daug unikalių senųjų nuotraukų.
Architektūrinis-etnografinis muziejus "Talcy" pristato 17-20 a. Rytų Sibiro tautų
istoriją bei architektūrą. Iš kur kilo šis pavadinimas? Vietovardžiai Talaja, Talovka, Talniki,
Talcy paplitę visoje Pribaikalėje. Manoma, kad jie kilo nuo neužšąlančios upės Talaja. Kitas
aiškinimas, kad pavadinimas kilęs iš karklynų (vietinių vadinamo talu), augusio šiose vietose.
Talcais, Talcinka vadinamas nedidelis Angaros intakas, esantis 40 km nuo Irkutsko link
Baikalo. Neplati, tačiau srauni upė tikrai neužšąla žiemą, nors miškai jos aukštupyje ir iškirsti.
18 a. antroje pusėje šiose vietoje švedų gamtininkas Erikas Laksmanas sumanė pastatyti
stiklo fabriką. Jo bendrininku tapo žinomas ir energingas pirklys A. A. Baranovas, pirmasis
rusų gyvenviečių Amerikoje valdytojas (jo vardu pavadinta sala prie Aliaskos). Tuo metu ši
vietovė buvo gūdi ir neapgyvendinta, tačiau čia buvo kvarcinio smėlio (nors vėliau pasirodė,
kad jo atsargos nėra gausios ir jį reikai atsivežti iš Angi, Barguzinsko ir Selenginsko). Ir vis tik
1784 m. įsteigtas fabrikas dirbo ir net plėtėsi, gamino įvairių spalvų stiklą. Ir kartu tausojo
gamtą čia, gerokai anksčiau nei Europoje, vietoje potašo (gaunamo deginant medieną) imta
naudoti Glauberio druską.
Tačiau 1796 m., pakeliui į Maskvą, Laksmanas mirė. Jelena Ivanovna, jo našlė, nepajėgė
prižiūrėti fabriko ir pardavė pirkliui Jakovui Soldatovui, kuris ne tik sutvarkė pašlijusius fabriko
reikalus, bet ir pastatė greta porceliano ir audimo fabrikus, lentpjūvę. Šiam mirus, jo įpėdiniai
taip gerai nesitvarkė ir perdavė turtą akcinei bendrovei.
Talcų fabrikas veikė iki 20 a. vidurio, kol 1951 m. turėjo užsidaryti, nes dėl statomos
Angaros HES, būtų užlietas. Tačiau tai davė pradžią Talcų muziejui, kuriame šiuo metu 67 ha
plote yra 40 architektūros paminklų, 8000 eksponatų. Mat užlietose pakrantėse buvo senieji
kaimai, tad 1966 m. buvo priimtas sprendimas sukurti medžio architektūros muziejų, kuriame
būtų išsaugoti vertingiausi paminklai Spaskio bokštą (1667) ir Ilimsko tvirtovės Kazanės
koplyčią (1669) išvežti 1969 m. ir tapę pirmaisiais eksponatais.
Muziejus pirmuosius lankytojus priėmė 1980 m. liepos mėn. Eksponuojama buvo tik 3
sodybos. Vėliau prie jų prisijungė bažnytinė mokykla iš Ust-Ilimsko rajono Keulo kaimo, ant
dirbtinės upės pastatė virtinę vandens malūnų, iš šiaurinių kaimų atvežė "Sotaja" sodybą (18
a. pabaiga), Moskovskio (18-19 a. sandūra) ir Zarubino (20 a. pradžia) sodybas, šieno
daržinę, mangazėją (19 a. pab. grūdų angarą),Trejybės cerkvę (1914) iš Diadino kaimo
(lėšomis už japonų filmo "Sapnuojant Rusiją" filmavimą muziejaus teritorijoje) ir kt.
Už rusų ekspozicijos atsiveria
buriatų ekspozicija: vasaros (6 medinės 19 a. jurtos,
krosnis duonai kepti ir kt.) ir žiemos ulusai (šutchulunas, Aleksandrovo taiši (seniūno) namas,
Stepanovo namas), žvejų stovykla. Valstiečio Zaridano sodyboje eksponuojama Talcų stiklo
fabriko produkcija. Yra kapinių kompleksas.
Išgarsėję miestiečiai
Gyveno ir kūrė: dramaturgas Aleksandras Vampilovas, režisierius Leonidas Gaidajus,
rašytojas Valentinas Rasputinas, 1918-20 m. čia gyveno čekų rašytojas Jaroslavas Hašekas.
Žinomi dailininkai: A. I. Vyčurgžaninas, B. Lebedinskis, A. Aleksejevas, L. B. Gimovas, V. S. Rogalis.
Iš čia kilę: rašytojai ir poetai I. K. Kalašnikovas, N.A. Polevojus, I. Utkinas, I. Molčanovas-
Sibirietis, N. Sergejevas.
Dekabristų paveldas
18 a. Irkutskas buvo populiari politinės tremties vieta, tad 19 a. jis jau vadintas "Sibiro
perlu" dėl kultūrinės oazės, kurią sudarė didelis skaičius į čia ištremtų rusų ir lenkų
intelektualų. Po 1825 m. gruodžio 14 d. sukilimo Senato aikštėje, į čia ištremti buvo ir
dekabristai. Po to 1849 m. sekė Petraševskio pasekėjai (kuriems priklausė ir F. Dostojevskis,
tačiau jis buvo ištremtas į Omską). Irkutske vienus metus tremtyje (1903) praleido net J.
Stalinas.
Į Sibirą buvo ištremti 124 dekabristai iš jų 113 priklausė dvarininkijai, o iš jų 8 buvo
kunigaikščiai, kurių genealoginės linijos vedė arba prie legendinio Riuriko, arba lietuvių
didžiojo kunigaikščio Gedimino: Bariatinskis, Volkonskis, Golicinas, E.P. Obolenskis, A. Odojevskis,
Trubeckojus, Šachovskis ir Ščepinas-Rostovskis. Grafas Černyševas priklausė šeimai,
kilusiai iš vieno Petro I numylėtinių. Dar 4 turėjo barono titulą: Rozenas, Solovjovas,
Čerkasovas ir Šteingeilis. 113 tremtinių buvo kariškiai, 3 iš jų buvo generolai.
Dekabristai paliko ryškų pėdsaką Irkutsko kultūroje. Dekabristų draugystės tremtis
nenutraukė. Išblaškyti po visą Sibirą, jie domėjosi kitų likimu, veikė žurnalistinė artelė,
literatūros naujienos buvo siunčiamos į atokiausias vietas. Atvykę dekabristų žmonos tapo
korespondencijos tarpininkėmis.
Irkutsko krašto kolonija buvo gausiausia: Urike Volkonskiai, Muravjovai, Luninas,
Volfas, Panovas; Ust-Kude broliai Podžio ir Muchanovas; Oeke Trubeckojai ir Vadkovskis,
Belskoje Anenkovai ir Gromnickis, Olonkuose Rajevskis; Malo Rozvodnaja Jušnevskiai,
broliai Borisovai, Jakubovičius ir Muravjovas; Smolenščinoje Besčasnovas.
Dekabristus Irkutsko gyventojai, nepaisydami žandarų, pasitikdavo gatvėse ir skambino
visais cerkvių varpais (tokia garbė tekdavo tik carui arba metropolitui). Vėliau į čia buvo
atitremti ir 1863 m. sukilėliai it būtent tada vilnietis Jonas Čerskis iš akies matavo
Baikalo vandens lygį... Jis vandens lygį matavo virve ir žymėjo pakrantės uolose. Į ežerą
įtekančias upes tyrinėjo plaukdamas valtele. Tokių upių Čerskis priskaičiavo net 336.
Pirmuoju čia įsikūrė Muravjovas pradžioje paskirtas į Verchneudinską, o 1828 m.
pervestas į Irkutską. Jam vadovaujant miestas buvo sutvarkytas, įrengti šaligatviai, Angaros
krantinėje vykdavo "Maskvos pasivažinėjimai karietomis aplink supynes". Jo namas Spaskio
aikštėje tapo miesto kultūros centru.
Rajevskis Olonkuoje įrengė mokyklą, nupirko mokymo priemones ir pasikvietė mokytoją.
1836 m. Volfui leista verstis gydytojo praktika. Vietiniams atsirado "potraukis mokslui",
universitetinio mokslo siekis. Madinga tapo skaityti, prenumeruotis laikraščius ir žurnalus,
rengti literatūros ir muzikos vakarus, vaikščioti į spektaklius.
Dekabristai Sibire buvo glaudžiai susiję su žemės ūkiu. Kiekvienam atsikėlusiam davė po
15 dešimtinių, "kad savo darbu užtikrintų pragyvenimą". Jie pritaikė naujus žemdirbystės
principus, užveisė naujas kultūras: Himalajų soras, agurkus, arbūzus ir melionus. Sėklas
siuntėsi iš Rusijos. Smolensčinoje Besčasnovas įrengė aliejaus spaudyklą, į kurią aplinkiniai
valstiečiai vežė kanapių sėklas. Nemažai dekabristų išmoko amatų: puikiais siuvėjais tapo
Obolenskis ir Bobriščevas-Puškinas, staliais tas pats Puškinas, Kjuchelbekeris, Zogoreckis.
O talentingiausiu meistru tapo Bestuževas, sukūręs ir dekabristų portretų galeriją.
Nevienareikšmiškai dekabristus priėmė vietinė dvasininkija. Nemažai jų baiminosi
užsitraukti valdžios nemalonę. Aukštesnio rango ir išsilavinę vyskupai mažiau varžėsi.
Arkivyskupas Nilas artimai bendravo su Trubeckojais. Tuo tarpu, dauguma dekabristų buvo
pamaldūs tikintieji. Kas galėjo, materialiai padėjo vietinėms cerkvėms. A. ir N. Muravjovai
Uriko cerkvę uždengė geležiniu stogu, šalia jos bažnytinėms reikmėms pastatė medinį namą.
P. Gromnickis Belskoje kaimo cerkvėje nutapė kelias ikonas.
Daugeliui Sibiras tapo paskutine prieglauda: "Ne juokais pradedam apgyvendinti
Sibiro kapines", liūdnai rašė Puščinas. Irkutsko krašte prisiglaudė Podžio, Panovas,
Muchanovas ir Jekaterina Trubeckaja su vaikais Sofija, Vladimiru ir Nikita. Andrejevas ir
Repinas žuvo gaisro metu Vercholenske. 1843 m. po trumpos ligos mirė "vertas ištisos
akademijos" Muravjovas. Giedojimo metu Vadkovskio cerkvėje sustojo Jušnevskio širdis.
Greta jo kapo Bolšaja Rozvodnaja kaimo kapinėse prigulė Muravjovas ir broliai Borisovai.
Usolja ligoninėje po sunkios ligos mirė P. F. Gromnickis.
Per 30 m. dekabristai susigyveno su savo naująja tėvyne. Palikdami ją, daugelis, kaip N.
D. Fonvizina, lenkėsi Sibirui dėkodama už "duoną ir druską bei svetingumą". Gautas
"atleidimas" dekabristams kėlė dvejopus jausmus ir norėjosi grįžti į gimtas vietas, ir gaila
buvo palikti nors kuklią, tačiau nusistovėjusi buiti. Aleksandras II pasistengė efektingai pateikti
savo "malonę" "Amnestijos manifestą" pristatyti į Irkutską pavedė dekabristo M. Volkonskio
sūnui ir kartu leido suprasti, kad nėra labai laukiami.
Dekabristų prisiminimas išsaugotas. Dar 1925 m., sukilimo Senato aikštėje 100 jubiliejaus
proga, buvo parengta dekabristų ekspozicija, tapusi Dekabristų muziejaus, atidaryto 1970 m.
gruodžio 29 d., kolekcijos pagrindu. Muziejuje vyksta literatūriniai-muzikos vakarai,
"Volkonskių namų teatro" spektakliai.
Į tylią gatvelę Irkutsko centre, senovinę sodybą atvyksta žmonės iš viso pasaulio tai
kunigaikščio Sergejaus Grigorjevičiaus Volkonskio sodyba, o gretimoje gatvėje - kunigaikščio
Sergejaus Petrovičiaus Trubeckojo. Abi jos įeina į istorinį-memorialinį kompleksą "Dekabristai Sibire".
Angara - maitintoja
Angara, nepaklusni Baikalo duktė (žr. >>>>>), tapo elektros tiekėja... Vandeninga bet
kuriuo metų laiku ir veržli, ji suka galingų hidroelektrinių kaskadą. Pirmoji Irkutsko HE
nebuvo labai galinga tik 0,66 mln. kV. Bet tai buvo pradžia. Per neįžengiamą taigą nuo
Irkutsko iki Bratsko nusidriekė elektros linija, leidusi pradėti tuo metu didžiausios
pasaulyje hidroelektrinės statybą.
Iš pradžių čia atvyko tik 15 vaikinai stovėjo tuščiame krante, klausydamiesi, kaip
greta griaudžia Padūno slenksčiai, dantyta pasaga pertvėrę visą upę. Tarsi šapeliai
lūžinėjo tarp akmenų patekę rastai. Dar 6-ris metus slenksčių šniokštimas nustelbdavo
buldozerių ir savivarčių ūžesį. O dabar iš jų teliko Padūno slenksčių geležinkelio stoties pavadinimas.
Drauge su hidroelektrine augo ir aliuminio gamykla juk šis metalas reikalauja labai
daug elektros energijos. Taip taigoje atsirado gamykla-gigantas: kiekvienas iš 8-ių korpusų
daugiau kaip 0,5 km ilgio. O dar miško pramonės kompleksas 15 atskirų įmonių,
gaminančių popierių, kartoną, fanerą, baldus, eterio spiritą. Vien celiuliozės čia kasmet
buvo pagaminama apie 1 mln. tonų.
Kaip tai atrodytų, prisimenu savo kelionę žiemos pradžioje iš Irkutsko prie Baikalo.
Visą kelią važiuojant automobiliu gerklę gniaužė rūgščių perpildytas oras, pakeliui
nesimatė jokio miško, tik vienos plynės, o pirmas dalykas, pamatytas prie Baikalo didelė
geltona dėmė pakrantėje, greta celiuliozės fabriko.
Sibiro tautos: Buriatai
Baikalas ir jo apylinkės
Šiaurės Atlantida
Baikalas ir piešiniai ant uolų
Ten erzelynė, žmonės, cirkas...
Sibiro ir šiaurės tautos
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Slaptasis kazokų ginklas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Kunigaikščio Gvidono valdos
Galios vietos: Optina
Brandbergas, ugnies kalnas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Teofrastas. Apie akmenis
Šamanų ratu einant
Čingis chano mirtis
Ką nutyli būgnai?
Eurazijos pagrindai
Džiroftas
Vartiklis
