Pasižvalgant kaimynystėje

Šis straipsniukas apie Rusiją, tačiau beveik viskas (kai kas labiau, kai kas mažiau) tinka ir Lietuvai. Įsigilinkite!

Dometijus Zavolskis. Valstybės stilius

Ilgos "nacionalinės idėjos" paieškos nieko nedavė, išskyrus vienos vienintelės įsitvirtinimą: išgyventi, nepaisant "ieškotojų" pastangų. Tikriausiai, visos pasaulyje egzistuojančios "nacionalinės idėjos" ne ką sudėtingesnės ir skiriasi tik visuomenės būsena. Ir, matyt, reikia ieškoti ne "nacionalinės idėjos", o valstybės stiliaus. Gali būti, kad Tarybų Sąjungą sužlugdė būtent nebuvimas naujo valstybės stiliaus, galėjusio "korsetu" apimti kiaurai perlopytą daugianacionalinę šalį, kai ši neteko partinio stuburkaulio.

Rusija skausmingai bando atsikvėpuoti ir atsigauti. Visuomeninė sąmonė pavergta mitų, idealistinių ir juodinančių. Visuose visuomenės lygiuose klesti sukrečianti "sumaištis galvose". Reikalauti reiktų iš kiekvieno, tačiau akivaizdu, kad atskiro žmogaus įsitikinimas bendro reikalo ydingumu ir beprasmybe visa buvo papildoma pagunda nemoraliam ar kvailam poelgiui. O buitį be prošvaistės galima matyti lyginant net su išgavotu Paradise lost (angl. prarastu rojumi) – caro, Stalino, "sąstingio", "bendražmogišku". Apklausos ir kasdienis gyvenimas rodo, kad rusai kol kas gėdinasi būti rusais – mažiau nei vakar, tačiau vis dar gėdinasi. Ir pasididžiavimas mūsų vis dar paauglystės amžiuje arba isteriškas, netoli pažengęs nuo 90-ųjų paskutiniųjų "rusiškų" prieglaudų – "kas daugiau išgers", "kas stipriau nusikeiks", "kieno dūšia platesnė". Protus valdyti veržiasi šarlatanai iš marginaliosios politikos, bulvarinės kultūros ir pseudomokslų.

Kas Rusija? Prezidento ir kai kurių jo bendražygių vaizdai iš tikro duoda pasitikėjimo, tačiau kokie dar ženklai be jų dar vienija žmones? Sportas, kosminis laivas "Sojuz", paradas Raudonojoje aikštėje? Tinka, tačiau pasenę ir per maža. Estrados apkaba, patriotinis plytų skaldymas, "viso gero" ideologija, piktų liežuvių jau pakrikštyta "mūsizmu" (našizm)? Taipogi kenčiama, tačiau daug ir vienpusiška. Sportiniai "Bosco" kostiumai ir retrospektyvios ašaros skambant Aleksandrovo muzikai negali, deja, uždengti ideologinio ir kultūrinio plyšio, kuris atsirado net ne 91-aisiais, o, greičiau, jį sukėlė. Ir tada mūsų socialiniai Rafaeliai ir Buonaroti pasirodė visai ne genijais, o būtent blogučiais, atrėžiančiais "visa, kas nereikalinga" kaip šalies gabalus.

90-ųjų bandymai sukurti tam tikrą "erefinį", "rusiškąjį" stilių atvedė prie to, kad faktiškai mes atsisakėme net Kijevo Rusios. Rusijos istorija apribota "Maskva su filialais". Nekviečiu, kaip vienas iš ideologų, laikyti Rusijos istoriju tiesioginiu Romos civilizacijos pratęsimu. Rusiškai civilizacija – tai ir Novgorodo-Kijevo Rusia, ir Novorusija su Krymu, ir Gogolio Ukraina su riterių Lietuva-Baltarusija, ir daugiakalbis Kaukazas, ir tūkstantmetė Didžiosios stepės, pereinančios į Didįjį Sibirą, istorija. Mes gi viską sudalinom, kaip tingūs dvejetukininkai; nemokom vaikų net kokios tautos gyvena pačios Rusijos teritorijoje, o tada stebimės praskeltomis galvomis mūsų miestų gatvėse ir užmiršimo viso rusiškojo prado nuo amžių rusiškose žemėse.

Žinoma, - Rusija Europos šalis. Euraziško prado joje tiek pat, kiek "euro-azijietiško" ir "euro-afrikietiško" šiuolaikinėse Europos šalyse. Kitas dalykas, kad mūsų daugiatautės šaknys dar giliau, atsisakyti jų, stengiantis būti "baltesniais už europiečius". – ne tik savižudiška savų kūno dalių mėsmalė, bet ir kuo tikriausias melas. Ne tik dabartinio pasaulio ir šiandienos sąlygomis, tačiau ir savo istorija, Rusija turi būti šalimi nuosaikiai kosmopolitine su tvirtu rusiškų ir krikščioniškų vertybių primatu. Rusija turi būti šalimi rusams, t.y. tiems, kurie neneigia krikščioniškų vertybių, pripažįsta rusų kalbą ir kultūrą, tarnavimą rusų valstybei, pasireiškiančią sąžiningu visų savo pilietinių ir žmogiškųjų pareigų vykdymu.

Pastangas turime nukreipti ne "nelegalių imigrantų" gaudynėms, o sveikai savo gyventojų rusifikacijai – ir senbuvių, ir naujai atvykusių.

Rusifikacija – tai ne "pesteliškoji" fantazija sulieti į "vieningą gentį" "visas rusų gentis", išskyrus indėnus. Ir tuo labiau ne chamiško ir smulkmeniško pavydo politika, iškilusi imperatorinės Rusijos pabaigoje, atvedusi į revoliuciją ir nacionalinę nesantaiką, o galiausiai – dabartinė rytų slavų valstybės subyrėjimą.

Rusifikacija – tai "viso labo" rusiškos kultūros ir rusų dvasios įskiepas.

Nacijos formavimo įrankiais turi būti MŽP (masinės žiniasklaidos priemonės) ir masinė kultūra. Dabar gi jos, labiau, išplauna, silpnina rusų tautą, įvairia forma nuteikia prieš savo šalį. (O nuteikti prieš tiesą galima ne tik skatinant prieš ją, bet ir pamilstant išsigimimą). Net mokyklų (ir iš dalies aukštasis) mokymas iš tikro nuteikia prieš žinojimą ir skleidžia priešiškus Rusijai mitus.

Valdiškų MŽP valdymas negali susivesti į draudimus įleisti ekstremistus į politinį eterį. Didesnioji eterio dalis vis tiek užkimšta programomis, propaguojančiomis jei ne prievartą, tai bent vartotojišką požiūrį, apimant lytinius ir šeimos santykius. Jei nusikaltimas vis tik aptariamas, tai šeimos ar bendravimo skandalas tame "vaizdelyje" tampa tokia pat norma, kaip "tikrai arijų" Amerikos išlaižyti fasadai.

Teisindamiesi "reitingu", valdiški telekanalai kartu su komerciniais sukuria niūrios Rusijos įvaizdį, kur ji visur nusileidžia Vakarams arba beždžioniauja pačias bjauriausias vakarietiško gyvenimo puses. Vieni dar ginčijasi apie "rusų Holivudo" ar rusiško "Silicio slėnio" galimybę, o kiti jau įdarbino žodžių junginį "rusų Harlemas".

Televizijos primetamas pseudoasmenybių, įvairaus rango apriorinių "žvaigždžių" kultas jau tapo grėsme ne tik nacionalinei kultūrai, bet ir nacionaliniam saugumui.

Iš vienos pusės, jis piliečiams (pirmiausia jaunimui) diegia oligarchinės bendruomenės supratimą , įteigia jiems, kad vertingas tik mažas piliečių sluoksnis, pasižymintis neaišku kokiais privalumais, atmetus gerbūvį, asmeninius ryšius ir MŽP panaudojimą.

Tarnybos, nuopelnų sąvoka pakeičiama "kastingu", pravedamu tokių pat "dangiškųjų". Iš kitos pusės, tokia gėdinga "priklausomybė" tai ar kitai "apkabai" žmonėms sukuria iliuziją, kad visa Rusijos vienybė susivedė į bendrą nervingą-azartinį žvairavimą į nekenčiamus Maskvos pseudo-bomondus.

Nacijos vienijimas sostinės "vaizdelio" ir geltonų kultikų pagrindu sukels tokias pat pasekmes, kaip socialinio-istorinio mito viešpatavimas – apatiją, nihilizmą ir žlugimą.

Reikia baigti ruso, kaip kokio praradusio nimbą ir grįžusio į pirminį tarybinio proletaro (įkyriai atviraširdžio prasčioko, idiotiškai nusivylusio, besididžiuojančio "plačia dūšia" ir "užpakalio protu", niekšingai piktžodžiaujančio prieš savo valstybę, geriančio ir besišlaistančio, kaip nuo šaknų nutrauktas valstietis, tinkantis nebent patriotiškam plytų skaldymui – ir tai, jei anksčiau laiko neprasigers ir paklius į chamo-seržanto globą) būseną, įvaizdžio skleidimą.

Gaila, tokios holivudiškos karikatūros bruožus metodiškai piešia rusų žurnalistai, kino ir televizijos veikėjai bei visokie administratoriai. Rusija nuo apačios iki viršaus persunkta tos žinomai lėkštos miesčioniškos utopijos.

Nuo ko pradėti? Nuo rusų kalbos. Ko gero, nepajudėsime iš vietos, kol Pirmojo kanalo žinių titruose šmėkščios klaidos, o viršūnėlė bus vadinama elitu.

Toliau reikia sudarytis sąrašą ir jį įgyvendinti. Konkrečių sumanymų dėl Rusijos vidinio ir išorinio įvaizdžio pakeitimo išvardijimas į save gali apimti gerokai daugiau punktų.

Mūsų visuomenės gyvenimas bei išorinės apraiškos tiek blogai apgalvota ir tiek antikultūriška, kad protingų idėjų formulavimas ir įdiegimas iš viršaus gali būti vadinamas valstybiniu jungu ne tik dėl didelio kvailumo ar begėdiško gudravimo.

Lėlininkai
Šuolis iš savęs
Kai tokie keliai...
Eurazijos pagrindai
Po gulbės sparnu
Tarybiniai alchemikai
Rusija: taikinys tinkle
Kryžiaus žygis į tyrus
Raudonosios žvaigždės šviesa
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Igoris Proninas. Rusiška idėja
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
A.Duginas. Štai kokia kampanija!
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Čekų karalius Pršemyslas Otakaras II sąryšyje su rusais
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Karolio Europa ir jos slinktys
Slaptieji planetos valdytojai
Hitleris: gyvas ar miręs?
Cinizmas kaip amatas
A. Tolstojus. Pirtyje
Kur gieda angelai...
Ostžemės sindromas
Meritokratija
NSO puslapis
Skaitiniai