Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“ ir Stalino prietarai. Vartiklis

1934 m. kovo 15 d. „Leningrado tiesa“ pranešė, kad Visasąjunginio eksperimentinės medicinos instituto akademikas I.P. Pavlovas, prof. A.D. Speranskis^*) ir jaunesnysis mokslinis bendradarbis G.S. Kalendarovas apdovanoti asmeniniais automobiliais.

Tad ką tokio nepaprasto atliko tasai iki tol nežinotas „jaunesnysis mokslinis bendradarbis“ - juk tais laikais automobilių „į kairę ir į dešinę“ lengvai nedalino?

VIEM (dabar MA Eksperimentinės medicinos institutas) mokslo leidiniuose jo vardo nėra, iš Instituto Specbiuro posėdžių protokolų galima sužinoti, kad tokie tyrinėjimai buvo atliekami po kodais „Depo“, „Korka“, „Banka“, „Truba“. Pirmos dvi temos susijusios su nuodingų dujų poveikiu gyviems organizmams. Kitos dvi buvo „uždaros“ net Specbiuro nariams. Apie Kalendarovo veiklą pirmoji „iškniso“ mokslo istorikė Tatjana Grekova^**).

Grigorijus Kalendarovas buvo plataus profilio specialistas. Mokėsi gimnazijoje, po revoliucijos tapusios bandomąja mokykla, - ją baigė 1919 m. - karu studijuodamas Vidurio Azijos un-to istorijos ir filologijos fakultetuose, netrukus pereidamas į socialinį-ekonomikos fakultetą.

Veržėsi į visuomeninę veiklą – pirmininkaudavo susirinkimuose, važinėjo po kišlakus, dalyvavo žygyje į Bucharą. Ir kartu apleido mokslus. Tada su asmenine Frunzės rekomendacija perėjo į Petrogrado Karo medicinos akademiją. Po akademijos dėl sveikatos demobilizavosi, buvo išrinktas Bucharos vykdomojo komiteto nariu, o vėliau Uzbekistano CIK nariu. Kartu eksternu baigė fizikos-matematikos fakultetą. VIEM jį priėmė asistentu Eksperimentinės biologijos skyriuje, bet jis vėl paniro į visuomeninę veiklą. L. Fiodorovas^***) jį paskyrė moksliniu sekretoriumi, įtraukė į Instituto reorganizaciją ir net pakvietė į mokslininkų susitikimą su vyriausybe, įvykusį M. Gorkio sodyboje. Čia Staliną labai sudomino jo idėja panaudoti ultratrumpąsias radijo bangas gynybos tikslams. Iš jo pristatymo:

Stalinas tuo taip susižavėjo, kad VIEL biudžetą nuo 20 mln. padidino iki 60 mln. be to Vidaus reikalų narkomui H. Jagodai liepta pradėti naujos laboratorijos statybą – didelėje saloje prie Šliselburgo. Statybai skirta 0,5 mln. rublių. O darbuotojų algos irgi buvo didesnės nei kitų VIEL'e. Čekistai atidžiai slėpė laboratorijos paslaptis – jų net Vorošilovas negalėjo gauti.

Be laboratorijos Kalendarovas vadovavo skyriui pretenzingu pavadinimu – Svyruojamosios fizikos ir biologijos bei tarybinės medicinos techninės rekonstrukcijos skyrius. Ir kartu elgėsi be ceremonijų, negerbė autoritetų ir kėlė sumaištį kolegoms dėl savo „pasaulinio lygio atradimų“. VIEM mokslo taryba neturėjo galimybių patikrinti, kuo užsiima Kalendarovas,nes jo darbai buvo „padidinto slaptumo“, tačiau jis pats puikiai žinojo, kas daroma Institute ir meistriškai naudojosi svetimomis idėjomis bei rezultatais. Nespjovė ir į pigius efektus. Kartą, norėdamas priblokšti čekistų vaizduotę, iš embriologios skyriaus išprašė dvigalvio viščiuko iškamšą ir ją rodė uždaruose susirinkimuose, tvirtindamas, kad tas išsigimimas gautas kiaušinį paveikus UTB.

Tačiau čekistams toji patirties nekėlė entuziazmo. Juos domino, kada pagaliau gaus ginklą, kuris „lėktuvus nukalinės tarsi kuosas, sustabdys tankus ir mašinas, o kavaleristai, pabandę išsitraukti kardus, virs nuo arklių tarsi pakirsti“.

Zaporožecas nervinosi ir skubino savo pavaldinį. Viską išsprendė atsitiktinumas. Kartą, įjungiant UTB aparatūrą, dingo telefono ryšys su Šliselburgu, ir Kalendarovas nusprendė iš avarijos turėti naudos. Jis pranešė Zaporožecui, kad sukūrė būdą, kaip sutrikdyti ryšio priemones, sudeginant aparatus ir telefonistėms padarant „mirtiną poveikį“. Zaporožecas nedelsdamas raportavo Jagodai ir, aišku, prašovė. Gerai gavęs nuo kuratoriaus, Zaporožecas laboratorijos darbuotojų akivaizdoje Kalendarovą išvadino banditu ir aferistu. Tasai suvaidino įsižeidusį, parašė pareiškimą atleisti iš pareigų, nes negali dirbti nepasitikėjimo ir grasinimų aplinkoje. Jagoda iškart išsikvietė Kalendarovą į Maskvą ir surengė jam „pirtį“, iškeldamas ultimatumą: jei Kalendarovas neišpildys pažadų, tai supus kalėjime, bet jei išpildys, jo portretą Jagoda pasikabins savo kabinete.

Viskas nuėjo per toli. Kalendarovas galėjo paskui save nusitempti ne tik Fiodorovą, bet ir NKVD vadovybę. Tad galiausiai tą reikalą užglaistė, paskirdami laboratoriją karo specialistui.

VIEM'e Kalendarovą sutiko šaltai. Čia jau senai buvo supratę, kad tai avantiūristas. Pajutęs, kad jo šalinasi, Kalendarovas nusiuntė eilinį skundą Stalinui bei Molotovui. Savo nesėkmes aiškino tuo, kad jį stelbia, neleidžia dirbti, spausdintis... Iš VKP(b) CK atėjo nurodymas palaikyti draugą, ir Kalendarovą įtraukė į pranešėjų Visasąjunginiame fiziologų suvažiavime. Tačiau pranešimas neįvyko – 1937 m. rugsėjo 21 d. Kalendarovą suėmė.

Aišku, tasai visaip įrodinėjo nesąs kaltas. Pagrindinis kaltinimas buvo „dalyvavimas antitarybinėje organizacijose, įkurtoje 'liaudies priešų' Jagodos ir Zaporožeco“. Tardytojas atkakliai reikalavo paaiškinti, kodėl nėra tyrinėjimų rezultatų. Kalendarovas aiškino apie nepakankamą techninį laboratorijos įrangos lygį, - ir dėl to kaltino VIEM direktorių L. Fiodorovą. O jis, atseit, veikė šalies ir asmeniškai Stalino naudai. Tokių rimtų tvirtinimų nebuvo galima nevertinti, tad prasidėjo speclaboratorijos darbuotojų tardymai. Šie nieko nežinojo apie kontrrevoliucinę veiklą, tačiau liudijo, kad „avantiūriniai Kalendarovo bandymai sustabdė reikalo vystymąsi TSRS“.

Visą medžiagą perdavė prokurorei Chaikinai. Kadangi politiniai kaltinimai nebuvo patvirtinti, bylą nusprendė nutraukti dėl įkalčių stokos. 1939 m. gruodžio 29 d. Kalendarovą paleido iš kalėjimo. Netrukus jis pasirodė Maskvos Teorinės geofizikos institute kaip fizikos specialistas, tada užėmė Fizioterapijos instituto direktoriaus postą. Karo metu tarnavo ligoninėse. Demobilizuotas persikvalifikavo į patofiziologą, ėjo iš vienos vietos į kitą, niekur neužsilaikydamas ilgiau metų. Išradingo sukčiaus žvaigždė nusileido...

Stalino prietarai

Stalinas gavo gerą dvasinį išsilavinimą, tad turėjo nutuokti mistikoje ir ezoterikoje. 1888 m. tėvai Soso Džugašvili atidavė į Goro dvasinę mokyklą, kurią baigęs 1894 m. jis įstojo į Tifliso (dabart. Tbilisio) dvasinę seminariją ir net kaip pirmūnas buvo priimtas į „valdišką vietą“. Jis rimtai rengėsi tapti dvasininkui, tik protą jam sukniso madinga revoliucinė lektūra ir jis ėmė lankytis marksistiniuose rateliuose. Baigėsi tuo, kad 1899 m. gegužės 27 d. jį pašalino iš seminarijos už „laisvamanystę“ ir „nepriimtinos literatūros skaitymą“ (tarp jų ir Hugo „Jūros varguoliai“).

Tada jis įsidarbino Tifliso observatorijoje – skaičiuotoju-stebėtoju, kas tik paskatino jo ateistinių pažiūrų stiprėjimą. Vėliau būsimas diktatorius tapo profesionaliu revoliucionieriumi ir imdavosi bet kokio „purvino“ darbo. Ir kaip dažnai būna su ateistais, tapo labai prietarus. Pažinoję Staliną liudija – iki mirties domėjosi ezoterika, skaitė vertimus, užrašinėjo pastabas TSRS draudžiamų knygų paraštėse. Tačiau niekad nedavė preteksto tikėti, kad tiki tomis knygomis – ir net uždraudė jubiliejinį savo eilėraščių leidinį, kuriame ryškūs ezoteriniai motyvai. Pvz.,

Ėjo jis per namus
Ir svetimas duris beldė.
Per slenkstį jis mums
Paprastą motyvą skelbė.

Jo priedainy ir dainoje
Glūdi slaptoji tiesa -
Lyg saulės zuikutis linksmoje
Skamba dieviškoji svaja.
Širdį akmens lipšnią
Jos priedainis žadino;
Iš prieblandos liepsna
Viršum medžių kilo.
Kėslus turintys juodus,
Dievą pamiršę taurų,
Vietoj vyno – nuodus
Įpylė jam į taurę.
Ir tarė: „Bus prakeikta
Tau skirta taurė nuodinga, -
Daina tavo mums svetima,
Ir tiesa – nereikalinga.

Ar nejuntate, kas tai tarsi kitas Stalinas?

^*) Aleksejus Speranskis (1888-1961) – rusų fiziologas ir patologas, akademikas. 1923-28 m. buvo I. Pavlovo asistentu. Buvo nervizmo atstovu; jo pagrindiniai darbai skirti nervų sisremos vaidmeniui kylant, vystantis ir esant įvairiems patologoniams procesams, o taip pat patologijos metodologijai bei eksperimentinei terapijai; nustatė vadinamųjų nervinių distrodijų dėsningumus.

^**) Tatjana Grekova (1941 -2005) – psichofiziologė, mokslo istorikė. Darbų sritys: nervizmo istorija, represuotųjų mokslininkų likimai, St.Peterburgo mokslo įstaigų istorija, religijos ir medicino sklausimai, Rytų medicinos istorija Rusijoje. Knygos: „Keistasis daktaro Šveicero tikėjimas“, „Tibeto medicina Rusijoje“, „Praėjusių epidemijų pėdsakais“ (bendraautorė), „Biblijos medicina“ (bendraautorė).

^***) Levas Fiodorovas (1891-1952) – rusų fiziologas iš Sibiro, akademikas (nuo 1948 m.). 1914-23 m. dirbo klinikoje Irkutske; nuo 1923 m. I. Pavlovo Eksperimentinės medicinos inst-te, 1931-32 m. jo direktorius, o 1932 m. suorganizavo VIEM instituto steigimą. Jo moksliniai darbai skirti neurozių skatinimo ir slopinimo tyrimams, hipnozei. Jis ištyrė smegenų žievės ir požievio sąveiką epilepsijos atvejais.

Lenino marsiečiai
Tarybinė technomagija
Rusų kosmizmo gimimas
TSRS okultinės draugijos
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Astronomų užsipuolimas TSRS
Anapus gėrio ir blogio
Farmacininkų gniaužtuose?
Slaptieji planetos valdytojai
Mokslininkų indėlis fantastikai
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Komunistinio antžmogio gimimas
Spindulinė energija rašytojų akimis
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Ar NSO nėra sukurti žmogaus?
Gynybos narkomato telepatai
Keista Ciolkovskio filosofija
Mitologija Visatos masteliu
Paranoja skverbiasi giliai
Didžiųjų misterijų šviesa
Nuo Dievų prie ateivių
Žygis prieš intelektą
Minčių valdymo mašina
Operacija „Ciceronas“
Gralio taurė – Kaukaze?
Tarybiniai alchemikai
Raudonieji teosofai
Valdžios kvaitulys
Beduinas soste
Vartiklis