Tarybinė technomagija

Tikintys dvasių pasauliu ir griežtais dėsniais jame, tiki ir tuo, kad tuos dėsnius galima priversti tarnauti žmogui. Taip atsiranda prielaidos technomagijai, operuojančiai astralinėmis ir iliuzorinėmis esybėmis. 20 a. technomagai bandė sukurti aparatą, galint paveikti žmogaus dvasinę būseną – vieni, kad galėtų gydyti, kiti, kad palenktų savo valiai. Iš asmeninės iniciatyvos srities tokie bandymai išėjo tik jaunai užgimusioje Sovietų respublikoje...

Aleksandras Butlerovas O viskas prasidėjo nuo hipotezės apie „mesmerizme pasireiškiančią [elektroinducinę] organizmų sąveiką“, kurią 1875 m. pasiūlė chemikas Aleksandras Butlerovas. Mesmerizmas (austro A.F. Mesmero mokymas apie „gyvūnų magnetizmą“) tuo metu buvo populiarus Europoje. Mesmeras bandė paaiškinti kai kuriuos keistus reiškinius, kai gyvos būtybės tarytum skleidė kažkokią energiją ir galėjo perduoti ją vienos kitoms. Manydamas, kad tos sąveikos pagalba galima ligoniams įteigti „sveikumo būseną“, Mesmeras ėmė važinėti po Europą su „gydomaisiais seansais“, tačiau jo magnetinių galių nepakako, kad išgydytų visus kenčiančius. Kai kurie aukštas pareigas ėję pacientai mirė, kilo baisus skandalas, ir Mesmerui teko grįžti į Austriją, kur iki gyvenimo pabaigos skurdo.

Apmąstydamas http://www.spauda.lt/history/kiti/mesmer.htmMesmero idėjas, A. Butlerovas susimąstė, ar begali sąveikauti „organizmo nervinės srovės“ - panašiai į elektros sroves laidininkuose. Pasiremdamas jo apmąstymais jau 1887 m. su išplėtota elektroindukcinės įtaigos idėja išstojo Lvovo un-to filosofijos, psichologijos ir fiziologijos profesorius Julianas Ochorovičius.

Tačiau ši hipotezė galėjo paaiškinti poveikį tik mažais atstumais. Tą apribojimą sėkmingai įveikė elektromagnetinė telepatijos hipotezė, kurią vienu metu išsakė trys nepriklausomi tyrėjai: Faustonas (1892 m. kovo 1 d. Franklino inst-to elektros sekcijoje), Šmidkuncas (1892 m. knygoje „Įtaigos fiziologija“) ir V. Kruksas (1892 m. straipsnis „Kai kurios elektros taikymo galimybės“). Detaliau savo „radiacinę hipotezę“ Viljamas Kruksas išdėstė straipsnyje „Kitas pasaulis – kitos būtybės“ (1898, Prancūzijos Astronomijos draugijos biuletenis), kuris iškart buvo išverstas į rusų kalbą. Čia nurodoma galimas smegenų spinduliavimo dažnis – 1018 svyravimai į sekundę! Tokio dažnio svyravimai „praninka pro ypač tankias terpes nesilpnėdami ir šviesos greičiu, beveik nelūžinėdami ir neatsispindėdami... Panašiais spinduliais galima perduoti mintis. Su kai kuriomis prielaidomis čia rasime raktą daugeliui psichologijos paslapčių“.

Ši hipotezė ne kartą aptarinėta tiek Rusijoje, tiek Europoje – liko tik gauti bent kokius jos įrodymus.

Bolševikų atėjimas į valdžią nesustabdė šios srities tyrinėjimų. Dar daugiau, buvo siekiama gauti naują ginklą, kuris padėtų „klasių kovos broliams“ kitose šalyse.

1920 m. akademikas Piotras Lazarevas straipsnyje „Apie nervų centrų veiklą joninės sužadinimo teorijos požiūriu“ spėjo, kad „periodinė judanti elektros jėga privalo aplink save sukurti ir EM lauką, plintantį šviesos greičiu, tai reiktų tikėtis, kad kiekvienas mūsų judesio ar jausmo, atsirandančio smegenyse, aktas privalo persiduoti į supančią terpę kaip EM banga“.

Kitame tais pačiais metais paskelbtame darbe Lazarevas pasisakė apie galimybę „aplinkinėje erdvėje pagauti mintį EM bangos pavidalu... Aišku, a priori galima nurodyti didelius sunkumus aptinkant tokias bangas“.

Panašiu laiku šią temą pasigavo ir fantastai. Pvz., 1924 m. pasirodė Viktoro Gončarovo romanas „Psichomašina“, kuriame mokslininkai-kontrrevoliucionieriai sukuria mašiną, gebančią kaupti ir nukreipti žmonijos psichinę energiją – ir netgi žudyti žmones atrenkant pagal tam tikrus psichikos požymius (taip pat žr. >>>>> bei žr. >>>>>): Psicho-mašina

Nustatyta maksimumui ir tam tikru būdu įkrauta, ji galėjo sunaikinti tą ar kitą klasę ar žmonių sluoksnį, per keletą sekundžių išsekinant smegenis psichomagnetu... Vepiovas, be to, ją naudojo savo judėimui... Tačiau apie tai vėliau... Beje, dėl aiškumo teks pasakyti dabar... Mat niekuo neįkrauta mašina tik sugeria energiją, kurią kasdien savanoriškai gamina žmonijos smegenų substancija... Tokia ji nepavojinga, kaip nepavojingas ir radiomagnetas, kai gaudo tik radijo bangų perteklių... Vepriovas sukūrė dvi vienodas mašinas: vieną norėjo panaudoti savo judėjimui oru – panašūs bandymai jau buvo sėkmingai atliekam; kitą gi kaip priemonę jo organiškai nepakenčiamų bolševikų naikinimui... Jis fanatiškai jų neapkenčia, tačiau, kartoju, puikiai moka susitvardyti... Girdėjote apie šunų žūtį? Neseniai buvo? Aha! Tai buvo pirmasis bandymas... Vepriovas rėmėsi prielaida, kad žmogus ir šuo – tos pačios kilmės gyvūnai, t. y., žinduoliai... Jis įkrovė mašiną šunimi... nesuprantate kaip? Labai paprastai: šuniui išimami smegenys, cheminiu būdu pervedami į emulsijos būseną ir įliejami į psichomašinos baką... Štai... Tokiu būdu įkrauta ir įjungta mašina, reikia pasakyti, labai silpnai, vis tik išnaikino visų aplinkinių kaimų šunis, nuo sodybos, kaip cento, 6-7 varstų spinduliu... Jūs manote, kad šunes žuvo tik jūsų kaime? Klystate...

Toliau Gončarovo veikėjai sužino, kad tokiomis psichomašinomis Mėnulio aristokratai jau šimtus tūkstančius metų engia Mėnulio proletarus. Tik didvyriškas įsikišimas sustabdo psichinį terorą Žemėje ir kosmose...

Kiti tarybiniai rašytojai pasigriebia vaisingą idėją. Vladimiras Orlovskis (Grušvickis) savo pirmajame romane „Siaubo mašina“ (1925) pasakoja apie įrenginį, į eterį išsiunčiantį baimės epidemijos bangas. Mašiną sukūrė kapitalistai, kad užgrobtų valdžią pasaulyje. Tačiau ji vis tiek padaro galą kapitalizmui. Anarchija, įteigta siaubo mašinos, perauga į revoliucinį proveržį. Mašinos išradėją, Amerikos multimilijonierių Elikotą įveikia rusų mokslininkas Morevas (taip pat žr. >>>>>).

Aparato veikimo principas aprašomas taip:

Visi psichiniai ir fiziologiniai gyvo organizmo procesai susiję su elektros srovėmis, perbėgančiomis nervais, beje, tos srovės trūkios, pulsuojančios ir į erdvę skleidžiančios elektromagnetinius svyravimus. Todėl, jei du individai suderinti unisonu, t. y. sugeba skleisti vienodo ilgumo bangas, tai jie privalo irgi reaguoti srovėms, tekančioms vieno iš organizmo nervais, jei jau jie susidarė kitame organizme. Tame glūdi vieno žmogaus poveikio kitam priežastis.

Morevas rado galimybę išplėsti nustatymų ribas ir taip tirti žmonių psichiką. Jis sukūrė du prietaisus: vieno pagalba jsi galėjo sugauti ir užrašyti EM bangas, kurias skleidžia žmonių nervų-smegenų centrai, o kitos pagalba – izoliavo žmonių psichiką nuo tokių bangų poveikio.

3-io dešimtm. viduryje Maskvoje veikė pogrindinė grupė, bandžiusi užmegzti kontaktą su anapusiniu pasauliu, kuriai vadovavo „praktikuojantys rozenkreiceriai“ Jevgenijus Tegeris ir Vadimas Čekovskis. Anarchistas Jevgenijus Tegeris

Vokiečių kilmės Tegerio tėvai persikėlė į Rusiją. 1905 m. paauglys anarchistų pusėje dalyvavo gruodžio mūšiuose Maskvoje, buvo ištremtas į Jakutiją ir grįžo po amnestijos 1913 m. jau tapęs mistiku. Kadangi tebebuvo Vokietijos pilietis, prasidėjus Pasauliniam karui, 1914 m. rugpjūtį buvo internuotas į Viatką, kur ir sulaukė revoliucijos. Po 1917 m. spalio perversmo, Tegeris iškart perėjo į Tarybų valdžios pusę ir dalyvavo pilietiniame kare. Po jo vėl grįžo į Maskvą, dirbo Užsienio reikalų narkomate, trumpą laiką buvo konsulu Kašgare ir Afganistane, - ir spėjo susipažinti su daugumos Maskvos ir Leningrado okultinių ratelių nariais, tačiau nė viena tų organizacijų jo netenkino.

Tegeris ketino „atkurti senovės įšventinimą“, t. y., pabandyti įsisavinti Viduramžių rozenkreicerių slaptąsias žinias. Jis magiją laikė praktiniu mokslu, save laikė laviau ateistu nei teistu, nerūpestingai žvelgė į teorinius pažinimus, kurie rozenkreiceriui buvo laikomi privalomais. Ir rado bendramintį – gabų meteorologą V. Čekovskį.

Čekovskis savo rizika atlikinėjo bandymus apie minties perdavimus per atstumą ir jau buvo perskaitęs kelis pranešimus ta tema Leningrado Smegenų instituto mokslo komisijos posėdžiuose. Palankūs atsiliepimai paskatino pabandyti Maskvoje atidaryti Instituto filialą įtraukiant į veiklą geriausias sostinės pajėgas. Tam Mažojoje Liubiankoje gyvenęs Čekovskis kartu su Tegeriu nuomavo erdvų rūsį, kur ir įsirengė savo laboratoriją. Eksperimentatorių užmačia buvo labai aiški. Komisija turėo tapti legalia jų veiklos priedanga. O iš tikro ūsyje veikė nedidelė okultistų gupė, kurios tikslas buvo įsisavinti astralinius planus ir savo valiai palenkti stichiškas dvasias.

Anot Čekovskio, organizacija turėjo 9 įšventinimo pakopas:

1-oji – metapsichinių reiškinių tyrinėjimas, daugiausia pasireiškęs veikla minčių perdavimu per atstumą ir aiškiaregyste; 2-oji – arkanologijos kurso išklausymas ir okultinės treniruotės pradžia; 3-ioji – okultinė magiškoji praktika, magijos studijos; 4-oji - “Emeš Redevivus” centras, nepretenduojantis pasiekti okultinių galimybių pilnumą; 5-oji – tas pats per kelis metus sukūrus tinkamą bazę rimtam okultiniam-magiškam darbui; 6-oji – pasiekus kai kuriuos rezultatus ir pradėjus pasaulinio okultinio magijos centro statybai TSRS teritorijoje ar užsienyje; 7-oji – pasaulinis okultinis magijos centras, apimantis pilną astralinį planą; 8-oji – visiškai įsisavinus mentalinį planą; 9-oji – tas pats pilnai įsisavinus dieviškąjį planą.

Visos šios 9 pakopos skirstomos į 3 grupes po 3 pakopas pagal požymį: pirmoji – periferija; antroji – centras (Emeš Redevivus), turinčio pilną okultinį pažinimą ir galimybes realizacijai; trečioji – pasaulinio okultinio magijos centro grupė, turinti tas galimybes ir aptarnaujantis kultūrinį progresą bei žmoniją [...]

Mūsų organizacijoje buvo 4 lygiai.
Pirmajam lygiui priklausė asmenys, nežinoję apie organizacijos egzistavimą. Antrajam – kurie praėję kursą ėmė įtarti esant okultinei organizacijai su maginiu polinkiu. Trečiajam – žinoję apie organizaciją ir gavę kai kurias žinias apie jos tikslus, tačiau nežinoję nei pavadinimo, nei sandaros, nei pagrindinių nuostatų. Ketvirtam – (tik vyrai), žinoję tai ir turintys teisę susipažinti su visa organizacijos medžiaga, beje, šio lygio asmenys neturėjo teisės asmeninei medžiagai ir žinioms dėl kitų panašių organizacijų, jei su jomis prieš tai turėjo reikalų.

Draugijos nariai Maskvos srityje rinko laukines „magiškas“ ir gydomąsias žoles, planavo jų plantacijas ir atliko bandymus su haliuciogeniniais preparatais, aromatais, tepalais ir pan.

rsys Mažojoje Lubiankoje buvo pasirinktas neatsitiktinai – jis yra mesto centre, greta OGPU rūsių, kur liejosi sušaudytųjų kraujas, o, žinia, mirusiųjų krauju maitinasi lervos, sukuriančios miglų ir tamsos karalystę, kurią reikia sunaikinti magiškų operacijų šviesos srovėmis iš rūsyje būsiančio generatoriaus...

tačiau visa greitai baigėsi. 1928 m. vasarį valdžios organai suėmė Tegerį ir Čekovskį, o kartu su jais ir dar pora dešimčių jaunų asmenų. Abu vadovai pasiųsti į Solovkes, iš kur Tegerį dėl ligos perkėlė į Vidurinę Aziją, o Čekovskį, bandžiusį surengti masinį kalinių pabėgimą, sušaudė 1929 m. spalį.

Tam tikrą tarpinę išvadą telepatinio poveikio srityje nutiesė garsus Leningrado fantastas Aleksandras Beliajevas 1929 m. romane „Pasaulio valdovas“ (žr. taip pat >>>>>). Jo herojus, vokietis Štirneris, sukuria psichomašiną ir įgauna didelę galią. Tačiau rusų išradėjo Kačinskio asmenyje sutikęs stiprų varžovą bei pavargęs kovoti. Mašinos pagalba priverčia save užmiršti visą praeitį ir iš naujo pradeda gyvenimą. Kačinskis psichomašiną aiškina taip:

Aš nervų sisteoms ir smegenų sandaroje radau keletą labai artimų analogijų su radijo stoties konstrukcija. Smegenų dalelės turi ir mikrofono, ir detektoriaus, ir telefono; fibrininės neuronų gijos gale turi užsisukimą, nepaprastai panašų laidų apvijas – solenoidą; štai jums ir saviindukcija... Įdomu, kad fiziologiniu požiūriu net profesorius- fiziologas, su kuriuo dirbau, negalėjo patenkinamai paaiškinti tos spiralės reikšmės. Tuo tarpu elektrotechnikos požiūriu ji turi gana logišką paaiškinimą. Gamta, aišku, sukūrė tą apviją elektros srovių sustiprinimui. Mūsų kūne yra netgi Raundo lempos – tai širdies ganglinės kolbelės. Širdies energijos šaltinis atitinka akumuliatorių bateriją, o periferinė nervų sistema – įžeminimą. Taip, tiriant žmogaus kūno sandarą, pilnai įsitikinau, kad mūsų kūnas yra sudėtingas elektros įrenginys – visa radijo stotis, galinti skleisti ir priimti elektromagnetinius svyravimus.

Atlikau bandymus su sav minčių įteigimu gyvūnams. Tankaus plieninio tinklo narve, pastatytame ant izoliatorių, buvo bandomasis, o prieš narvą – šuo. Kai narvas nebuvo įžemintas, šuo gerai atlikdavo bandomojo nurodymus mintimis. O beje, elektromagnetinę smegenų ir nervinių virpesių prigimtį įrodė Lazarevo, Bechteriovo ir Kazamali darbai.

jei jau žinoma tų bangų prigimtis, tai mechaniškai jas atgaminti nesunku. Sustiprinkite jas transformatoriais, ir mintys- bangos pasklis tarsi įprastinės radijo bangos, ir bus priimamos žmonių.

Mano pašina kuriama ir yra sudaryta iš stiprintuvo su transformatoriais ir katodinėmis lempomis antenos bei indukcinio ryšio su antenos virpančiuoju kontūru. Galite paduoti tam tikrą mintį į mano „transliuojančią radijo stotį“, ji sustiprins tą spinduliavimą ir išsiųs į erdvę. Ši naujoji „patranka“ ir veiks žmones bei palenks jų valią.
Beliajevo schema

Įdomiausia, kad tai visiškai realu. Kačinskis – tai iš tikro tarybinis inžinierius elektrikas Bernardas Kažinskis, o tokius bandymus jis atlikinėjo 1922-26 m. Maskvoje Liaudies švietimo komisariato Pagrindinės mokslo įstaigų valdybos Praktinėje laboratorijoje. Kažinskis pats asmeniškai susidūrė su telepatijos reiškiniu ir nuo tada visą gyvenimą pašventė jos paslapčių „rakto“ paieškoms.

Vieną 1919 m. rugpjūčio naktį Tbilisyje jis prabudo dėl gana garsaus metalo garso, panašaus į sidabrinio šaukštelio skambtelėjimus į ploną stiklinę. Kaip vėliau paaiškėjo, tą garsą tąnakt turėjo girdėti jo 19-metis draugas M., tuo metu mirdamas nuo šiltinės gretimame kvartale.

Būdamas techninio mąstymo žmogus, Kažinskis spėjo, kad pač jautrios informacijos perdavimas tarp organizmų vykta radijo bangų principu. Jo manymu, nervų ląstelėse yra kondensatoriai, varžos, indukcinės ritės, virpantys kontūrai, katodinės lempos ir antenos.

Beje, 3-iame dešimtm. pradžioje apie radijo dažnių ir radijo bangų sklidimą buvo žinoma dar labai mažai. Trumposios bangos, nekalbant jau apie UTB diapazoną, buvo paslaptimi. Tačiau išradėjas sugebėjo eksperimentiškai įrodyti savo teiginį. 1922 m. jis sukūrė ir išbandė radijo bangas ekranuojančius prietaisus – iš tankaus metalinio tinklo pagamintus narvus su įžeminimu. Ir pirmasis bandymas patvirtino EM hipotezę! Knygoje „Biologinis radijo ryšys“ (1923) rašoma:

Kai narvo durelės uždarytos, viduje sėdėjusiam bandomajam V.L. Durovui nepavyko bandomajam gyvūnui (šuniui Marsui), buvusiam išorėje mintimis perduoti jokios užduoties. Tereikėjo atidaryti dureles, ir Marsas tiksliai vykdydavo užduotis.

Jo amžininkai aukštai vertino tuos eksperimentus. K. Ciolkovskis rašė:

Negalima abejoti apie telepatijos reiškinius. Ne tik susikaukė daugybė atitinkamos faktinės medžiagos, o ir vos ne kiekvienas pagyvenęs šeimos narys neatsisakys pranešti apie asmeniškai patirtus telepatinius nutikimus. Gerbtinas bandymas juos paaiškinti moksliškai. Tai bando B.B. Kažinskis. Jis žmogaus nervų sistemą lygina su radijo telegrafu. Jis gyvūno kūne atranda ir atitinkamus organus...

Durovo eksperimentas Vėliau Kažinskis dirbo „minčių registravimo“ projekte. Jis manė, kad pavykus sukurti tokį registratorių, pavyktų sukurti ir prietaisą, techniškai atgaminančiu tokius pat virpesius, t. y.,, sugeneruojantį „dirbtinę mintį“!

Kartu jis pirmas įvertino ir grėsmę, kurią galtų kelti psichomašinos. Todėl ir pasidalino savo mintimis su to laikmečio fantastais. Tačiau Kažinskis klydo. Kitas telepatijos tyrinėtojas, Medicinos akademijos narys- korespondentas prof. Leonidas Vasiljevas 4-o dešimtm. pradžioje atliko bandymus, paneigiančius Kažinskio hipotezę. Pasirodė, kad bandomųjų ekranavimas kamerose su geležinėmis ar net švininėmis 1-3 mm storio sienelėmis netrukdė ir net nesilpnino užmigimo ar pažadinimo įteigimo mintimis. Taip įrodyta, kad mintinės įtaigos energija nėra EM prigimties.

Tai kodėl Kažinskio bandymai buvo sėkmingi? Paaiškėjo, kad didelę svarbą turi dalyvių psichologinis nusiteikimas. Eksperimentatoriai tikėjo, kad uždarydami narvo dureles sukuria neįveikiamą barjerą.

Kažinskis dalyvavo bandymuose su telepatijos nustatymu vadovaujant žinomam dresiruotojui ir zoopsichologui Vladimirui Durovui. Tasai atlikinėjo eksperimentus apie numatytų veiksmų įtaigą mintimis dresiruotiems šunims.

Jau 1921 m. pradžiai Durovo Praktinėje laboratorijoje buvo atlikta 1278 įtaigos mintimis (šunims) bandymai, tarp kurių sėkmingų buvo 696 ir 582 nesėkmingi. Padaryta išvada, kad (specialiai dresuoto) šuns veiksmus eksperimentatorius veikė – ir esant vizualiam kontaktui, ir per atstumą

Klasikiniais yra 6 bandymai su Pikki, kuriuos Durovas atliko 1919 m., aprašyti akad. Vladimiro Bechteriovo. 4 bandymuose įteigti bandė Durovas, o 2-uose – Bechteriovas. Jie buvo atliekami Leningrade Bechteriovo bute, šuniui nepažįstamoje aplinkoje. Iš Bechteriovo aprašo:

Trečiasis bandymas buvo toks: šuo turėjo užšokti ant apvalios kėdutės prie rojalio ir letena suduoti per dešinę klaviatūros dalį. Ir štai Pikki prieš Durovą. Jis susikaupęs žvelgia jam į akis, kurį laiką delnais suima jo snukutį. Praeina kelios sekundės, kai Pikki nejuda, tačiau paleistas, staigiai pasuka prie rojalio, užšoka ant apvalios kėdutės ir nuo letenos trinktelėjimo per dešinę klaviatūros dalį pasigirsta kelių diskantinių natų garsas.

Ketvirtame bandyme įteigtas šuo turėjo užšokti ant vienos iš kėdžių palei kambario sieną, o tada, užlipęs ant gretimo apvalaus staliuko, letena brūkštelėti per didelį paveikslą ant sienos. Atrodė, kad tokio sudėtingo veiksmo šuo niekaip negali atlikti. Tačiau Pikki aplenkė visus mūsų lūkesčius. Po įprastinės procedūros (...) Pikki nušoko nuo savo kėdės, pribėgo prie kėdės palei sieną, tada taip pat lengvai užšoko ant apvalaus staliuko, ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų, dešine letena pasiekė portretą ir ėmė jį drėksti nagais [ ... ]

Kad būčiau visiškai įsitikinęs, nusprendžiau pats atlikti panašų bandymą, niekam nesakydamas, ką sumaniau. Mano užduotis buvo, kad šuo užšoktų ant netoliese esančio apvalaus stalo ir ten pasiliktų.

Sutelkęs dėmesį į apvalią stalo formą, kurį laiką žvelgiau šuniui į akis, o tada ji strimgalviais nubėgo nuo manęs ir pradėjo bėgioti aplink apvalų stalą. Bandymas nepavyko, ir aš supratau kodėl: aš išimtinai susikoncentravau į apvalią stalo formą, praleidęs, kad mano dėmesys turėjo būti nukreiptas į šuns judėjimą prie stalo ir tada užšokimą ant jo.
Vladimiras Bechteriovas
Tad nusprendžiau pakartoti bandymą niekam nesakęs apie klaidą ir pasitaisęs minėtu būdu. Vėl pasisodinau šunį ant kėdės, suimu jo snukutį abiem delnais. Imu galvoti apie tai, kad jis turi pribėgti prie apvalaus stalo ir, ant jo užšokęs, ten tupėti. Tada paleidžiu šunį ir nespėju apsidairyti, kaip jis jau turi ant apvalaus stalo. Pikki lengvai įspėjo mano „įsakymą“...“

Durovas atkreipė dėmesį, kad šunys induktorių „įsakymus“ priima ne kaip kažką išorinio, okaip savo pačių poreikį. Tai taikoma ne tik šunims. Štai B. Kažinskio aprašymas, kaip Durovas darė įtaką savo bendradarbiui:

- Vladimirai Leonidovičiau, jūs gerai sugebate įteigti mintimis. Priverskite mane padaryti vieną ar kitą judesį. Įdomu, ką tada suvoksiu ar jausiu. Tik ar tai pavyks?
- Niekai, tik sėdėkite ramiai! – ryžtingai atsakė Durovas; ir ėmėmės reikalo.
Nejudėjau ne ilgiau nei dvi minutes ir mačiau, kaip mano garsusis pašnekovas, į mane nežiūrėdamas, paėmė popieriaus lapą ir kažką paskubomis jame užrašė pieštuku, kurį išsitraukė iš savo mėgiamos juodos apsominės liemenės kišenės. Raštelį jis padėjo ant stalo užrašu į apačią, pridengęs jį delnu, o pieštuką gražino į vietą. Tada ėmė žiūrėti į mane.

Nieko ypatinga nepajutau, tik staiga mašinaliai dešinės rankos pirštu paliečiau galvą už ausies. Nespėjau nuleisti rankos, kaip Durovas man ištiesė raštelį, kuriame nustebęs perskaičiau: „Pasikasyti už dešinės ausies“. Sukrėstas paklausiau:
- Kaip tai padarėte?!
- Įsivaizduokite, kad man labai niežti už dešinės ausies ir kad reikia pakelti ranką tos vietos pakasymui. Niežėjimą už ausies pabandžiau įsivaizduoti stipriausiai. Štai ir viskas. O ką jūs pajutote?
- Aišku, jokio perdavimo nepajutau. Tiesiog panorau pasikasyti už ausies.
Durovas džiūgavo:
- Tai ir nuostabiausia, kad mano sumanytą veiksmą atlikote kaip savo idėjų ir judesių asociaciją, kaip savo paties smegenų nurodymą: pajutote niežulį už ausies ir atlikote judesį prie ausies, būtent dešinės, kaip aš ir sumaniau.

Lenino marsiečiai
Raudonieji teosofai
Elohimų alchemija
Tarybiniai alchemikai
Cinizmas kaip amatas
TSRS okultinės draugijos
Keista Ciolkovskio filosofija
Didžiųjų misterijų šviesa
Lenino bendražygė Krupskaja
Astronomų užsipuolimas TSRS
Gynybos narkomato telepatai
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Anapus gėrio ir blogio
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Slaptieji planetos valdytojai
Komunistinio antžmogio gimimas
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Keista Ciolkovskio filosofija
Paranoja skverbiasi giliai
Nuo Dievų prie ateivių
Žygis prieš intelektą
Minčių valdymo mašina
Rusų kosmizmo gimimas
Rozenkreicerių simbolika
Hiperborėja Rusijoje
Valdžios kvaitulys
Vartiklis