Tarybiniai alchemikai

Dogmos kenkia mokslui. Marksistinės-lenininės ideologijos dogmos kaustė tarybinio mokslo vystymąsi ir kažkuriuo momentu jis ėmė atsilikti nuo Vakarų fizikinių procesų pažinimo srityje. Naujos disciplinos, kaip genetika ir kibernetika, pretendavo pranikti į pačias būties gelmes, todėl iškart sulaukė stalinistų pasipriešinimo. Ir jei kibernetikai sugebėjo „atsižegnoti“ nuo bendrafilosofinės Norberto Vinerio sudedamosios be nuostolio automatizuotų sistemų ir skaičiavimo sistemų vystymui, tai genetikai pasisekė mažiau. Atsisakyti paveldimumo per genetinį aparatą reiškė pereiti į pseudomokslo kelią, vedantį į aklavietę. Tęsti genomo šifravimus reiškė konfliktus su valdžia, kas tuo metu buvo labai pavojinga. Kiekvienas genetikas rinkosi kelią savaip...

Stalinistai naudojosi tuo, kad žmonės be specialaus pasirengimo sunkia susigaudė, dėl ko susikirto genetikai Nikolajus Vavilovas ir Trofimas Lysenko, kodėl Stalinas pirmąjį sunaikino, o antrąjį išaukštino. O iš tikro tiesa labai paprasta – Stalinas vilkiška nuojauta pajautė vieno jų pavojų pamatinėms vyraujančio dialektinio materializmo idėjoms. Ir pagrindinis jų nesutapimas įžvelgtas požiūriuose į gyvybės atsiradimo ir vystymosi mechanizmus.

Žmogiškoji intuicija gyvybės atsiradimo klausimu dažnai linkusi įžvelgti įsikišimą iš išorės. Mums atrodo, kad kažkokia jėga ar jėgos nešėjas ją suteikė. Iš priežastinio dėsnio, stebimo kasdieniame gyvenime, daugelis širdies gilumoje tiki, kad kažkas „gyva“ privalėjo egzistuoti mūsų planetoje prieš pasirodant pirmam gyvam organizmui. Taip daugelyje religijų gyvybės atsiradimas siejamas su dieviška visagale būtybe.

Kai kurie mokslininkai, vis dar tebetikintys kažkokia aukštesniąja jėga, laiko, kad gyvybė Visatoje atsiranda visur. Taip 1903 m Svantė Arenijaus iškelta panspermijos hipotezė laiko, kad gyvybė per tarpžvaigždinę erdvę pernešama sporomis ir laikas nuo laiko patenka į planetas, kur prasideda jos dauginimasis ir vystymasis. Dėl erdvėje slypinčių pavojų ji tampa vis mažiau tikėtina. Ir svarbiausi, ji neatsako – o iš kur tos sporos pačioje pradžioje atsirado?...

Kita vertus, daugybė eksperimentų parodė, kad deguonies turinčioje atmosferoje, kokia yra dabar, organiniai cheminiai junginiai negali susidaryti spontaninių cheminių reakcijų metu. Jei perėjimas nuo negyvos materijos prie gyvos įvyko Žemėje, tai nuo tų laikų sąlygos iš esmės pasikeitę.

Tačiau priėmus tradicinį požiūrį, kad pirminė Žemės atmosfera susidėjo iš metano, amoniako ir vandenilio molekulių, o taip pat galinčių kondensuotis vandens garų, nesunku parodyti, kad joje organinių molekulių susidarymas labai tikėtinas. Tokioms reakcijoms reikiama energija galėjo būti gaunama iš daugelio šaltinių, daugiausia – iš Saulės. Saulės ultravioletiniai spinduliai lengvai pasiekdavo Žemės paviršių, nes nebuvo apsauginio ozono sluoksnio. Tad fotonai buvo pagrindiniu energijos šaltiniu, tačiau enerija galėjo būti gaunama ir žaibo iškrovų metu, ir geoterminių šaltinių, radioaktyvių izotopų skilimo, meteoritų kritimo ir net bangų mūšos. Kai kurias chemines reakcijas galėjo paspartinti tinkami katalizatoriai. Lietaus vanduo reakcijų rezultatus galėjo išnešioti į vandens telkinius, kur jie galėjo kauptis. Juose molekulės atsitiktiniu būdu sąveikavo tol, kol susidarė stambesnės molekulės.

Oparin drops - life origin? Tarybų Sąjungoje gyvybės kilmės iš pirmapradžio „buljono“ gynė akademikas Aleksandras Oparinas (žr. Gyvybės atsiradimo versijos). Anot jo, pradžioje, veikiant atšiaurioms sąlygoms, susidarė „koacervatiniai lašai“. Iš kurių vėliau susiformavo „kaloidinės sistemos“, iš kurių galiausiai gavosi primityvios ląstelės. Tas procesas pagrįstas atsitikniu variantų perrinkimu, tačiau turėjo iš anksto nulemtą pobūdį, nes gamtoje vyksta materijos kaupimas, sukeliantis kiekybės virtimą kokybe – kas dera su marksistiniu-leninine evoliucijos samprata.

Tačiau genetika, atskleidusi ir DNR, vertė peržiūrėti daugelį savaiminio gyvybės atsiradimo teiginių. Mat net apytikslis paskaičiavimas rodė, kad viso planetos egzistavimo laiko nepakaktų atsitiktiniu būdu gauti tokią sudėtingą molekulę. Vėl pakvipo „dieviška ranka“. Dabar jau manoma, kad gyvybė radosi ekstremaliomis sąlygomis, esant aukštai temperatūrai ir slėgiui, kas vertė chemines reakcijas vykti sparčiau, tačiau 4-me dešimtm. buvo linkę manyti, kad cheminė evoliucija truko milijardus metų.

Geno, programuojančio organizmą ir paveldimo, hipotezė iškėlė dvi naujas „visaapimančias“ teorijas: genetinės lemties ir „švaraus lapo“. Pirmoji – kad gyva būtybė visiškai priklausoma nuo savo genomo; antroji – neigė bet kokią genų įtaką, laikant genų mechanizmą priklausomu nuo išorinių aplinkos sąlygų ir kintantį pagal jas. Kai tiesa, kaip visad, kažkur viduryje...

Tarybiniai materialistai, aišku, rinkosi antrąją. Pirmiausia, iš genų pirmumo atsisakymo sekė visų žmonių lygybė gimimo metu – užsimerkiant į visokius įgimtus nukrypimus, laikomus tarsi neegzistuojančiais. Antra, genų keitimo galimybė sėjo viltį apie ateities „antžmogio“ (kurių užuomazgos jau regėtos tųmečiuose revoliucijos lyderiuose, kurių auklėjimo ypatybes reikėjo atidžiai studijuoti ir diegti praktikoje, kartu sudarant specialias sąlygas) išvedimą. Tad tarybiniai genetikai privalėjo tapti kovotojais už biosferos pagerinimą ir jos pertvarkymą komunistinio žmogaus poreikiams. Ir kaip bet kurioje kovoje – negalėjo būti abejojančių ar neapsisprendusių – tokius skelbė priešais ir naikino. Ir vėl mokslas buvo pakištas po ideologija.

Ir tarybinio pseudomokslo įsikūnijimu tapo liūdnai pagarsėjęs „mičiurinietis“ Trofimas Denisovičius Lysenko (1898-1976).
Apie jį taip pat skaitykite: „Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė

Valstiečio sūnui teko įdėti nemažai pastangų, kad „prasimuštų į žmones“. Iki Pirmojo pasaulinio karo jis mokėsi Poltavos sodininkystės mokykloje, o 3-io dešimtm. pradžioje jis atrandamas Ukrainos Belocerkvės selekcijos stotyje. Dvi trumpos publikacijos 1923-iais, skirtos pomidorų selekcijai bei cukrinių runkelių skiepijimui, rodo jo siekį moksliniai veiklai, o kartu ir būsimų fantastinių teorijų užuomazgas. Vėliau – jis Azerbaidžano Gandžos bandomosios stoties darbuotojas, atsakingas už ankštinių auginimą žiemos laiku, tačiau to darbo iki galo nebaigęs. Jis tapo „grūdinių akademiku“.

Pirmą postūmį naujai veiklai Lysenka gavo 1927-ais, kai stotį aplankė garsus „Pravdos“ publicistas, kuriam reikėjo herojaus prototipo iš valstiečių terpės, - ir jam „pakišo“ Lysenko. Tasai dvi valandas užiminėjo korespondentą pasakojimais, vedžiojo po laukus, rodė pasėlius. Tai įkvėpė korespondentą, sumaniusio iš to padaryti sensaciją. „Pravdoje“ pasirodė straipsnis „Laukai žiemą“, kuriame visaip išgirtas patikęs agronomas, kuris, pagal to laiko dvelksmą, imponavo net tuo, kad nespinduliavo išsilavinimo: „Universitetuose nesimokė, muselių plaukuotų kojelių netyrinėjo, o žvelgė į esmę“.

Apie jį rašyta pakylėtai ir netgi tituluota „basakoju profesoriumi“, nors kaip žmogus nepadarė gilaus įspūdžio: „jei pręsi apie žmogų pagal pirmą įspūdį, tai nuo to Lysenko lieka dantų skausmo pojūtis – duok dieve jam sveikatos, niūraus vaizdo žmogus. Ir žodžiams taupus, ir veidu neišsiskiriantis, - tik ir prisimenamos jo paniurę akys, šliaužiančios žeme taip, tarsi, blogiausiu atveju, ruošiasi ką nors nudobti“. Tačiau su pavydžia pagarba atsiliepiama apie jo darbus: „Lysenko sprendžia (ir išsprendė) žemės derlingumo pakėlimo nenaudojant trąšų ir mineralinių priedėlių, Užkaukazės užleistų laukų žolės auginimo žiemą, kad galvijai nekristų dėl pašaro stokos, o valstietis-turkas negyventų žiemą be duonos kriaukšlio rytdienai, uždavinius [ ... ] Basanogis profesorius dabar turi pasekėjų, mokinių, bandomąjį lauką, žiemą atvažiuoja agronomijos šviesuliai, stovi prieš žalius stoties laukus, su pripažinimu spaudžia ranką...“. Kalba Trofimas Denisovičius Lysenko (VASChNIL)

Po šio straipsnio Lysenko iškart dingo dėmesys ankštiniams, tačiau už tokį savivaliavimą jo neišvijo iš stoties, o palankiai skyrė naują temą – temperatūros įtaka augalų augimui. Šio darbo metu gauti duomenys suteikė teisę sudalyvauti 1929 m. sausį Leningrade N. Vavilovo pravestame grandioziniame (2000 dalyvių) Suvažiavime, skirtame genetikos, selekcijos, sėklininkystės ir gyvulininkystės temoms. „Leningrado tiesa“, plenarinius pranešimus pristačiusiu sensacijos dvasia, kartą išspausdino straipsnį „Žiemkenčius gavima paversti vasariniais“ apie augalų fiziologo Maksimovo darbus. O Lysenko, skaičiusio pranešimą sekcijoje, niekas nepastebėjo.

Vilčių neišsipildymas privertė Lysenko ieškoti sėkmės partijos ir valdininkijos srityse. Tam reikė sensacijos, kurios ieškojo ir Ukrainos partinis vadovas Postyševas bei žemės ūkio narkomas Šlichteris – mat dvi žiemas iš eilės iššaldavo dideli žiemkenčių kviečių plotai. Reikėjo stebuklingos priemonės – raportui į Maskvą. Pagal oficialią versiją, Lysenko paprašė tėvo, kad tasai sniege užkastų kviečių sėklas, o pavasarį jas pasėtų (7-o dešimtm. viduryje išsakyta ciniška, tačiau į tiesą panaši versija: tėvas slėpė kviečius, šie sudrėko ir sudygo; iš godumo tasai ir pasėjo juos, gaudamas šiokį tokį derlių). Gegužės 1-ąją Lysenko- vyresnysis užsėjo pusę hektaro; apie kontrolinį pasėlį ir kalbos nebuvo. Skirtingais metais buvo minimas derliaus padvigubėjimas ir patrigubėjimas, padidėjimas 10% arba 15%. 1929 m. vasarą Ukrainos narkomas pranešė apie problemos išsprendimą. Kaip atpildas, Lysenko buvo pasiųstas darbui į Odesos Selekcijos ir genetikos institutą.

Vasarą sensacija nusirito per laikraščius, bet jokių mokslinių pranešimų apie tėvo ir sūnaus „patirtį“ nepasirodė. Rudenį Lysenko gavo svarų palaikymą iš paskirto TSRS žemės ūkio narkomo Jakovlevo (vėliau tapusio CK žemės ūkio skyriaus vedėju ir aršiu genetikos persekiotoju). Stebuklinga javininkystė pasirodė kaip tik laiku: Stalinas kiekvienoje srityje reikalavo rezultatų neatsižvelgiant į mokslui žinomus apribojimus. Valdininkams po kojomis degė žemė ir jie buvo pasirengę priimti bet kokius kliedesius.

1935 m. pradžioje Lysenko sulaukė aukščiausio lygio pripažinimo. Jo kalba 2-me kolūkiečių suvažiavime, su įterptais kvietimais būti klasiškai budriais, buvo lydima aplodismentais. Ir tada šis alchemikas pajuto, kad jam atrištos rankos.

Savo vėliava jis pasirinko botaniko Ivano Mičiurino selekcijos teoriją, kurios pagrindą, vienok, sudarė primityvus „lamarkizmas“, pamėgta 19 a. pabaigos romanistų teorija apie savybių, įgautų per išorinį poveikį, paveldėjimą. Žanas Batistas Lamarkas mokė, kad naujos rūšys atsiranda betarpiškai veikiant aplinkai: jai keičiantis, vienų organų funkcionalumas mąžta, o kitų didėja. Lysenko perimtas lamarkizmas tiko „kovos su gamta“ (ir jos pertvarkymo) doktrinai. Be to, žinoma, kad pats Stalinas tikėjo lamarkizmo idėjomis.

Esminis mūšis įvyko TSRS VASChNIL sesijoje 1937 m. gruodį. Savo pranešime Lysenko pabrėžė du klausimus: 1) „pasėlių savidulkių augalų kokybės pakėlimas rūšinio sukryžminimo dėka“; 2) „augalų prigimties pertvarka auklėjimo būdu“. Ir šie kliedesiai sulaukė valdžios palaikymo.

Genetikai puikiai suprato Lysenko idėjų antimoksliškumą, tačiau nieko padaryti jau negalėjo – už jo stovėjo partijos ir šalies vadovybė. Sekė N. Vavilovo ir kitų mokslininkų suėmimas 1940-ųjų rugpjūtį. Stalinas jau turėjo genetinio klausimo „lemiamą sprendimą“, o tam reikėjo iš žaidimo pašalinti įtakingus genetikus.

Situacija po Antrojo pasaulinio karo mažai pasikeitė. 1947 m. Stalinas gerai žinojo, kad genetikos draudimas taps šalies izoliacijos dalimi – beliko pasirinkti formą ir laiką. 1948 m. rugpjūtį įvyko eilinė VASChNIL sesija, kurioje, tyliai pritariant CK, Lysenko surengė lemiamą genetikų puolimą. Apie etiką galvoti nereikėjo, o žodžių nesirinko:

... Prisigalvoti apie geną, kai organą, geležį su išvystyta morfologine ir labai specifine struktūra, gali tik mokslininkas, nusprendęs baigti gyvenimą moksline savižudybe. Laikyti, kad genas, būdamas chromosomos dalimi, sugeba skleisti nežinomas ir nesurastas medžiagas – reiškia užsiimti metafizine viršpatirtine spekyliacija, kas yra eksperimentinio mokslo mirtis. [ .. ] Mendelejevo mokslo apie paveldimumą vystymo istorija nepaprastai aiškiai rodo mokslo kapitalizme ryšį su visa buržuazinėje visuomenėje pasklidusia ideologija. [ ... ] Pūvantis kapitalizmas imperializmo stadijoje pagimdė biologijos negyvą išsigimėlį, kiaurai metafizinį, anti-istorinį formaliosios genetikos mokymą. [ ... ] Mes, mičiurininkai, privalom tiesiai pripažinti, kad iki šiol dar nepakankamai panaudojome visas puikias priemones, mūsų šalyje sukurtas partijos ir vyriausybės visiškam morganiškos metafizikos, pilnai atneštos iš mums priešiškos užsienio reakcingos biologijos, nuvainikavimui. Akademija, ką tik papildyta žymiu akademikų-mičiurininkų skaičiumi, dabar privalo atlikti tą svarbiausią užduotį...

Labiausiai žeminantis veiksmas nutiko paskutiniame, dešimtajame sesijos posėdyje. Jos išvakarėse „mendelistams-morganistams“ paskambino iš „institucijų“. Ir trise – prof. Žukovskis, MU doc. Alichanianas ir prof. I.M. Poliakovas pasisakė apie savo požiūrių pasikeitimus ir perėjimą į „mičiurininkų“ gretas. O tada, kaip priimta, priimtas pasveikinimo laiškas dr. Stalinui:

Brangus Josifai Visarionovičiau, [ ... ] tęsdamas V.I. Lenino reikalą, Jūs priešakinei materialistinei biologijai išsaugojote didžiojo gamtos pertvarkytojo I.V. Mičiurino mokymą... [ ... ] Mičiurino biologinis mokslas ir ateityje kūrybiškai vystys darvinizmą, be paliovos ir ryžtingai demaskuos nuo praktikos atplėštą reakcingai ideologinę, veismaniškai morganistinę scholastiką, kovos prieš tarybiniam mokslininkui nepriimtiną vergavimą buržuaziniam mokslui, išlaisvins tyrinėtojus iš idealistinių, metafizinių idėjų atgyvenų...

Sutriuškinimas buvo absoliutus. Nedelsiant ėmė veikti represijų aparatas. Buvo uždaromos katedros, genetikai netekdavo pareigų ir mokslinių laipsnių. Aukštojo mokslo ministro Kaftanovo įsakymu atleista apie 3000 su genetika kažkaip susijusių mokslininkų. 1949 m. gegužę suimtas V. Jefroimsonas, vienas tarybinės medicininės genetikos pirmtakų. Įdomu, kad jis reikalavo, kad kaltinime būtų nurodyta, kad jį suėmė už priešinimąsi Lysenkos idėjoms. Bet tokio straipsnio kodekse nebuvo, tad jį nuteisė už „antitarybinę agitaciją“. Daugelis genetikų nusibaigė Sibiro lageriuose. O kai kurie savanoriškai išeidavo iš šio gyvenimo (kaip Sabininas, Promptovas, Ferri...).

Olga Borisovna Lepešinskaja O įteisintoje alchemijoje prasidėjo tikri stebuklai. Štai sena bolševikė, turinti felčerės išsilavinimą, Olga Borisovna Lepešinskaja pareiškė, kad jai pavyko atrasti ląstelių susidarymą iš beformės „gyvosios medžiagos“ (pvz., šieno antpilo, alijošiaus sulčių ir pan.). Pvz., ištrauka iš „Ogonioko“:

Ląstelė... kam nežinomas šis žodis! [ ... ] Ląstelių, jų smulkiausios sandaros ir veiklos tyrimas atskleidė mums naują, nežinomą pasaulį – „gyvybės užkulisius“, didžiojo rusų mąstytojo A.I. Gerceno žodžiais. Tačiau kartu vedė į šalį nuo organizmo, kuriame ląstelės turi pavaldų vaidmenį, kaip visumos pažinimo. Vokiečių mokslininkas Virchovas prieš 90 m. jas paskelbė esant atsakingas už visą organizmo būklę. Mūsų kūno pokyčius ligos atveju Virchovas pavadino „ląstelių patologija“. [ ... ] Daugelį metų nepajudinamomis tiesomis atrodė Virchovo žodžiai: ‚visa, kas gyva, tik iš ląstelių“, „Kiekviena ląstelė randasi iš ląstelės“. Iš čia sekė išvada, kad visų gyvų kūnų pažinimas susiveda į juos sudarančių ląstelių tyrimą.
Virchovas buvo įsitikinęs darvinizmo priešininkas. Jis laikė gamtą sustingusia visose savo formose nuo tada, kai ji paliko „kūrėjo rankas“. [ ... ] Virchovo mokymas tapo reakcinės, idealistinės biologijos, neigiančios tikrąją gyvosios gamtos evoliuciją, pagrindu. [ ... ] Kurgi vystymasis? Kur nauja susidarymas?
[ ... ] Prieš 15 m. kuklioje Maskvos Piatnickos gatvėje esančioje laboratorijoje prasidėjo pirmoji Virchovo mokymo tvirtovės ataka, kuriai vadovavo Olga Borisovna Lepešinskaja, profesorė-bolševikė, vedėja laboratorijos – nedidelio kolektyvo, susitelkusio keliuose instituto, tuo metu turėjusio K.A. Timiriazevo vardo Biologijos instituto pavadinimą, kambariuose. Ginklais buvo faktai, gauti atkakliu, sutelktu, kruopščiu triūsu. [ ... ] Po [mikroskopų] objektyvais gulėjo mikroskopiniai preparatai, kuriuose, einant nuo mikroskopo prie mikroskopo, buvo galima pasekti nuostabų ląstelės užgimimo procesą. Tai buvo besivystančio vištos kiaušinio nuopjovos – per tą dalį, kuri vadinama gemalo disku. Čia vyksta audringas ląstelių dauginimasis įprastu būdu, atsiranda organų užuomazgos. Po gemalo disku randasi trynys. Jį daugelį metų laikė gemalo maisto šaltiniu. Ta nuomonė pasirodė esanti neteisinga. O.B. Lepešinskajos ir jos bendradarbių stebėjimai parodė, kad trynys ne tik maistinė, bet ir formuojanti medžiaga, iš kurios statomas embriono kūnas.
Skystyje, esančiame po gemalo disku, trynio dariniai sudaro apvalius kūnus – „trynio rutuliukus“. Juos aptiko seniai, tačių jų vaidmuo liko neaiškus iki tada, kol O.B. Lepešinskaja nepradėjo savo tyrinėjimų. Preparatuose nesunkiai pamatomi trynio rutuliukų sandaros skirtumai. Laikantis Virchovo mokymo pozicijų, tiems skirtumams galima neskirti jokio dėmesio – juk jie susiję su „negyva“. „maistine“ medžiaga. Tačiau pažvelgus iš teisinų, mokslinių pozicijų, tai žingsnis po žingsnio galima pasekti ląstelių savaiminio atsiradimo procesą.
Tame ir buvo pagrindinis O.B. Lepešinskajos atradimas – įrodymas, kad ląstelės susidaro ne iš ankstesnių ląstelių, o iš neorganizuotos, beformės medžiagos – gyvosios medžiagos.
[ ... ] Ląstelėje kažkokiu laipsniu atsispindi tolima praeitis... O iki-ląstelinė stadija? Juk gyvybė žemėje ląstelių pavidalu atsirado ne iškart. [ ... ] Buvo aptinkama iki-ląstelinė stadija, kurią nustatė O.B. Lepešinskaja. Tapo aišku, kad gyva gali egzistuoti ne tik ląstelių pavidalu, bet ir beformė, nestruktūrizuota medžiaga. Griuvo mitas, kad gyvybės paskutiniu, „nedalomu elementu“ yra ląstelė. Gyvybinės savybės nebūtinai susiję su ja, bet kuri kūno dalelė, jei turi pagrindinį gyvybės požymį – medžiagų kaitą su aplinka, - gyva, auga ir vystosi. Tokia dalele gali būti bet kuri protoplazmos - baltyminės medžiagos, iš kurios sudarytas ląstelės kūnas – kruopelė, niekinga maža, net nematoma per mikroskopą, net molekulė.
Gyva molekulė! ... visiškai mokslinė ir pilnai atitinkanti dialektinę-materialistinę pasaulėžiūrą samprata. [ ... ]
Bandymus atliko su gyva hidrų – mažų gėlavandenių gyvių, turinčių aukštą regeneracijos, kūno atstatymo iš nedidelio gabalėlio, laipsnį – gyvąja medžiaga, Hidrą sugrūsdavo grūstuvėje. Supildavo į vandenį ir centrifūguodavo, kad atsiskirtų susidedamosios dalys. Nuosėdas vėl sutrindavo grūstuvėje, vėl atskiesdavo vandeniu ir centrifūguodavo. Tada visiškai bestruktūrės medžiagos lašas būdavo padedamas po mikroskopu. Jau po valandos laše pasirodydavo pirmi ląstelių susidarymo požymiai: susidaro mažučiai kūneliai, kurie didėja akyse. Į lašą įleidus maitinamosios medžiagos – hidrų maisto – vystymasis spartėja. Kūneliai auga, įgaudami ląstelės sandarą. Tada prasideda dauginimasis... [ ... ]
Tarybinė Mičiurino biologija mūsų akyse pertvarko gamtą, gyvenimui keldama „ateities būtybes...“

1952 m. Lepešinskaja spaudoje paskelbė, kad Stalinas asmeniškai palaikė jos „naująją ląstelės teoriją“. Kadangi valdžios prieštaravimų nebuvo, ši alchemija šventė pergalę. Dešimtys profesorių, neatsargiai pasisakę prieš šiuos kliedesius, buvo išvyti iš mokslo ir mokymo įstaigų. Jos duktė Olga ir žentas Kriukovas prestižiniuose mokslo žurnaluose spausdino fantastinius straipsnius apie ląstelių vertimą kristalais, o kristalų – ląstelėmis.

Stalinui turėjo imponuoti, kad viena iš neolamarkizmo dogmų – įgytų savybių paveldimumas – atitiko jo paties teiginius, išsakytus dar 1906 m. straipsnyje „Anarchizmas ar socializmas?“. Tad galima teigti, kad tai Stalinas, Lysenko ir tokių kaip Lepešinskaja pagalba, sukūrė savąją stalininę biologiją, tik pavadintą mičiuriniškąja.


Ivanas Poliakovas (1909-1976) – tarybinis fitopatologas, fitoksikologas, profesorius ir akademikas žemės ūkio srityje. Atskleidė fungicidų poiveikį patogeniniams grybams. Prisidėjo prie augalų apsaugos vystymo.

Lėlininkai
Minčių valdymas
Raudonieji teosofai
Elohimų alchemija
Cinizmas kaip amatas
Tarybinė technomagija
TSRS okultinės draugijos
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Panspermia: kosmoso užkratas
Astronomų užsipuolimas TSRS
Lenino mauzoliejaus mistika
Gynybos narkomato telepatai
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
G. Kalendarovo „mirties spinduliai“
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Tarybinių ufologų legendos ir tikrovė
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Catherine Crowe - rašytoja mistikė
Komunistinio antžmogio gimimas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Slaptieji planetos valdytojai
Lenino bendražygė Krupskaja
Tolstojus: Kita asmenybės pusė
Didžioji Marso revoliucija
Paranoja skverbiasi giliai
Šventasis Gralis – kas jis?
Daktaro Filipovo atradimas
Nuo Dievų prie ateivių
Žygis prieš intelektą
Rusų kosmizmo gimimas
Rozenkreicerių simbolika
Lenino marsiečiai
Valdžios kvaitulys
Stalinas ir NSO
Vartiklis