Lenino bendražygė
Ištrauka iš L. Kuneckaja, K. Maštakova. Krupskaja

Pastaba: kalbama apie 1895 m.; tų metų gruodį buvo suimtas, metus praleido kalėjime ir trims metams buvo ištremtas į Šušenskos kaimą Jenisiejaus gubernijoje.
Į Peterburgą Leninas persikėlė 1893 m., kur dirbo pas prisiekusįjį patikėtinį (advokatą) M.F. Volkenšteiną. Su Krupskaja pirmąkart susitiko 1894 m. „Susituokė“ cerkvėje su Krupskaja 1898 m. tam, kad ji galėtų oficialiai vykti su juo į tremtį.

Vladimiras Iljičius [Leninas] labai greitai įsitikino Nadeždos giliu įžvalgumu, mokėjimu pastebėti charakteringas smulkmenas ir darbininkų buityje, ir elgesyje, ir nuotaikose. Kartą jis paprašė ją su kuo nors iš mokytojų aplankyti darbininkų bendrabučius, surinkti medžiagą lapeliams. Darbininkų rajonuose inteligentams pasirodyti buvo pavojinga, tai iš karto būtų patraukę žvalgybos dėmesį. Todėl Nadežda ir Apolonija apsirengė kaip darbininkės.

Didžiuliame niūriame bendrabučio pastate jos vos neužduso. Sušvinkęs, slogus oras, voratinkliais apaugę langai. Dviejų aukštų gultai. Iš virtuvės trenkia peršutusiais barščiais. Pavargusios darbininkės guli ant gultų, čia pat skalbia. Dar baisiau šeimyniniame bendrabutyje. [ ... ] Nadežda ir Apolinarija ėjo iš kambario į kambarį tarytum ieškodamos savo pažįstamos. Krupskaja darbininkės drabužiais

Vakare į kuklų Krupskų butą atėjo Vladimiras Iljičius. Nadežda jį pristatė motinai. Išsamiai jam papasakojo apie lankymąsi bendrabučiuose. „Jūs net neįsivaizduojate, kaip tai svarbu! – sušuko Leninas. – Kad mūsų agitacija pasiektų darbininko širdį, turime nuodugniai žinoti jų gyvenimą“. Visi duomenys, surinkti Krupskajos ir Uljanovo būrelių narių, buvo lapelių, kuriuos parašė Vladimiras Iljičius, pagrindas.

Svečias iš karto pajuto palankumą Jelizavetai. Ir Vladimiras Iljičius pirmą kartą per daugelį metų smulkiai papasakojo apie savo šeimą, apie karštai mylimą Sašą, apie tai, kaip visai neseniai palaidojo čia, Piteryje, savo jaunesnę seserį Olgą, kuriai vos sukako 19 m. Labai talentinga mergina, jos nepaprastu darbštumu žavėjosi Leninas, ji ruošėsi stoti į Stokholmo universitetą.

Vladimiras Iljičius ėmė lankytis šiame bute beveik kiekvieną sekmadienį, juo labiau, kad jis pats gyveno netoliese, skersgatvyje prie Maskvos stoties. „Aš tuo metu gyvenau Staro-Nevskyje, - prisimena Krupskaja, name su pereinamu kiemu, ir Vladimiras Iljičius, grįždamas iš ratelio užsiėmimų, paprastai užeidavo pas mane, ir mes pradėdavome nesibaigiančius pokalbius. Aš buvau tuo metu įsimylėjusi mokyklą, ir man buvo galima neduoti valgyti, tik leisti pakalbėti apie mokyklą, mokinius, apie Semianikovo gamyklą, apie Torntoną, Maksvelą ir kitus Nevos trakto fabrikus ir gamyklas. Vladimiras Iljičius domėjosi kiekviena smulkmena, piešiančia darbininkų buitį, gyvenimą, atskirais bruoželiais stengėsi apčiuopti visą darbininko gyvenimą, rasti tai, už ko galima užsikabinti, norint prieiti prie darbininko su revoliucine propaganda“.

Bet kartą Leninas dingo. Dingo tada, kai buvo paruošta kelionė į užsienį. Jis neatėjo į biblioteką, nebuvo jo susitikime su Starkovu ir Vanejevu. Glebas Kržižanovskis vakare atvažiavo į mokyklą. Pasivedęs į šalį Nadeždą ir Zinaidą, pasakė: „‘Senis‘ susirgo, prasidėjo plaučių uždegimas, reikia imtis slaugyti. Nes juk guli savo kambarėlyje vienas“. Rytojaus dieną jos drauge, paėmusios krepšelį su maistu, patraukė į pažįstamą skersgatvį.

Vladimiras Iljičius apsidžiaugė joms atėjus. Šeimininkiška Zina iš karto ėmėsi ruošti vakarienę. Nadia, prisėdusi prie lovos, dėstė naujienas, pasakojo apie darbą. Draugus. Kelias dienas padėtis buvo sunki. Nadežda, seserys Nevzorovos, Jakubova kasdien lankė jį. Kai ligonio sveikata pagerėjo, kažkaip savaime atsitiko, kad lankyti liko viena Nadežda. Ji skaitydavo jam laikraščius, drauge versdavo vokiškus straipsnius.

Kartą, įeidama į butą, nadežda Iljičiaus kambaryje išgirdo nepažįstamą moterišką balsą. Ji neryžtingai stabtelėjo ir visai sutriko, bet buto šeimininkė paaiškino: „Motulė pas juos atvažiavo“. Prie Iljičiaus lovos sėdėjo labai malonios išvaizdos moteris su juodų mezginių apsagu ant visai žilų plaukų. Jau per pirmą pažintį Marija Aleksandrovna ir Nadežda Konstatinovna pajuto abipusę simpatiją, kurią išlaikė ilgus metus.

Pasveikęs Leninas susiruošė į Ženevą pas Plechanovą. Jis reikalavo, kad jo išvykimo metu ryšiai būtų perduoti visiškai „švariam“ – nesekamam žmogui. Ilgai buvo aptarinėjamos kandidatūros ir išaiškinta, kad tik Nadežda niekada nebuvo sekama. „Kontaktų su policija neturėjo, - nusišypsojo Silvinas. – Ką gi, perimkite reikalus, Nadežda Konstantinovna“.

Šis aktyvių būsimos „Kovos sąjungos“ narių posėdis vyko Carskoje Selo, kukliame Silvino butelyje. Susirinko 6 žmonės, į susitikimo vyko traukiniu skirtinguose vagonuose kaip visai nepažįstami. Vladimiras Iljičius davė paskutinius nurodymus, visą valandą mokė Nadeždą šifruoti laiškus ir dokumentus [ ... ]

Leninas grįžo rugsėjo pradžioje. Jo laukė ne tik daugai, policija jau nenuleido nuo jo akių. Jam grįžus, kitą dieną pas Nadeždą atėjo pusseserė. Sėdėjo, aptarinėjo Peterburgo naujienas. „Žinai, šią naktį budint atsitiko įdomus įvykis, - pasakojo Jelena (ji dirbo adresų biure). – Sėdžiu, skaitau knygą. Staiga antrą valandą įeina ponas, parodo policijos ženkliuką ir prašo U raidės kartoteką. Giriasi: „Štai, išaiškinome svarbų valstybinį nusikaltėlį Uljanovą – jo brolį pakorė, - atvyko iš užsienio, dabar nuo mūsų nepaspruks“. Viskam buvo pasiruošusi Nadežda; ir vis tik širdis apmirė. Vos sulaukusi, kol išeis viešnia, apsirengė ir išėjo. Galvojo tik viena: „Suspėti pranešti“. – „Nereikia jaudintis, - pasakė Vladimiras Iljičius. – To buvo galima laukti, bet juk įrodymų kol kas neturi. Pasistengsime jiems neduoti preteksto suimti“. Jaunoji Nadežda Krupskaja

Darbas ėjo septynmyliais žingsniais. V. Lenino iniciatyva visi Peterburgo marksistiniai rateliai buvo suvienyti į vieną socialdemokratų organizaciją, gruodžio mėn. pasivadinusią „Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti“.


Nadežda Konstantinovna Krupskaja (1869-1939) – rusų revoliucionierė-marksistė, „pilietinė“ V. Lenino žmona (nuo 1898 m.). Vaikų jiedu nesusilaukė. Ir po Lenino mirties (1924) užėmė aukštus postus KP, nuo 1929 m. buvo RTFSR švietimo narkomo pavaduotoja. Ji tapo viena tarybinio auklėjimo sistemos kūrėja, iškėlusi tikslą: „Mokykla turi ne tik mokyti, bet ir būti komunistinio auklėjimo centru“. Kritikavo A. Makarenkos pedagoginę sistemą. Buvo tarybinės cenzūros ir antireliginės propagandos aktyviste. Įsteigė daug muziejų Parašė daug kūrinių apie Leniną. Po mirties kremuota, urna su pelenais įmūryta į Kremliaus sieną.

Stalinas ir NSO
Rusų kosmizmo gimimas
Žygis prieš intelektą
Kryžiaus žygis į tyrus
Lenino mauzoliejaus mistika
Astronomų užsipuolimas TSRS
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Grigorijaus Rasputino pranašystės
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Komunistinio antžmogio gimimas
Vampyrinė Bogdanovo revoliucija
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Ką marksizmo klasikai manė apie lietuvius?
Raudonosios žvaigždės šviesa
Užsieniečiai apie Rusiją
Slaptasis kazokų ginklas
Kita asmenybės pusė
Ugnies kultas Rusijoje
TSRS okultinės draugijos
Dievų ir žmonių akys
Tarybiniai alchemikai
Nežinomi kosmonautai
Raudonieji teosofai
Ostžemės sindromas
Valstybės stilius
Didysis brolis
Vartiklis