Kita asmenybės pusė

S. Cveigas knygoje „Trys savo gyvenimo dainiai“ tvirtino, kad L. Tolstojui po 50 m. prasidėjo klimaksinė psichozė.

Č. Lombrozo mokinys Simonas Ziudfeldas pseudonimu Maksas Nordau išleido knygą „Išsigimimas“ (1892), kurioje išdėstė psichiatro išvadas apie garsius literatorius, jų psichinius nukrypimus, kurie neretai buvo nutylimi. Tarp jų pažvelgė ir į L. Tolstojų (knyga išėjo dar šiam gyvam būnant). Štai mokymas apie „nesipriešinimą prievartai“: „Nesipriešinkite lemčiai, neteiskite, nežudykite. Šalin tad visi teismai, kariuomenės, kalėjimai, mokesčiai“ – tai ne kas kita, kaip anarchizmo šlovinimas. Kai revoliucionieriai liaudininkai žudo valdininkus, žandarus, Tolstojus į tai nereaguoja, o kai juos pagautus veda karti, grafas Tolstojus protestuodamas pakelia triukšmą straipsniu „Negaliu tylėti“. Nordau aiškina „nesipriešinimo prievartai“ žalą: „Pirmąja bendrabūvio, dėl kurio atskiri žmonės susijungė į bendruomenę, užduotimi, buvo savo narių gynyba nuo sergančių, apimtų manijos žudyti, veltėdžių, su nesveikais nukrypimais, besistengiančių gyventi kitų sąskaita ir iš kelio šalinančių bet ką, trukdantį jiems įgyvendinti savo užmačias. Asmenys su priešvisuomeniniais polinkiais neabejotinai taptų dauguma, jei sveikieji liautųsi kovoti prieš juos, netrukdytų jų daugėjimui: jei jie taptų dauguma, visuomenė ir žmonija žūtų“. Tolstojus: miestučiai

Neretai grafas Tolstojus, sulig savo „gydymu darbu“, tačiau tai buvo ne daugiau nei „pasirodymas“. Tada imdavosi siūti aulinius batus. Vienu žodžiu, visų galų meistras. Tačiau „gydymo darbu“ sistema jau šimtmečius naudota vienuolynuose – ji vargino kūną ir gelbėjo sielas. Beje, Tolstojaus sesuo Marija, įstojo į vienuolyną. Tačiau pats grafas neskubėjo gelbėti savo sielos, klaidžiojo prieštaravimų ir savo ligotos psichikos labirintuose.

Tolstojų taip ir traukė mokyti-auklėti. Nordau komentuoja: „Kelias į laimę buvo neigiant mokslą ir pažinimą, sugrįžtant prie natūralaus gyvenimo, t.y. žemdirbystės: reikia palikti miestą, uždaryti fabrikus, grįži prie žemės... kaip filosofas jis skelbė mums, kaip supratimą apie pasaulį ir gyvenimą, Biblijos tekstus nuolat prieštaraujant jiems kvailai juos aiškindamas. Kaip pagrindinės moralės skelbėjas, jis pateikia blogiui ir nusikaltimui nesipriešinimo, turto išdalijimo ir žmonijos sunaikinimo per susilaikymą teoriją“.

O jo būtų ir nepriėmę į vienuolyną. Straipsnyje „Krikščionybė ir cerkvė“ jis parašė: „Cerkvė visada buvo meluojanti ir žiauri institucija“, už ką jį atskyrė nuo bažnyčios.

Panašius pasisakymus apie krikščionybę skelbęs Berdiajevas, už tai Sinodo nuteistu 1915 m. amžina tremtimi, vadino L. Tolstojų „tikru gyvenimo šaltinių nuodytoju“. O Tolstojaus biografas Levenfeldas rėžia tiesą apie grafo egoizmą: „Siekdamas būti savarankišku, Tolstojus dažnai įžeidžia estetikos reikalavimus, kovodamas su pripažintais autoritetais vien todėl, kad jie seniai pripažinti. Taip jis Šekspyrą vadina rašeiva ir tvirtina, kad susižavėjimą didžiuoju britu paaiškina vien mūsų įprotis kartoti svetimus požiūrius apie juos nepagalvojęs“. Tai Nordau aiškina paprasčiau: „Jis sirgo manija abejonių ir samprotavimo ta forma, kokia pastebima pas daugelį labiausiai išsigimusių...“.

Leninas sakė, kad Tolstojus – revoliucijos veidrodis, tačiau psichiatrai turėjo savo nuomonę, Nordau: „Jis tampa metafizinių sistemų kūrėju, griauna ilgaamžes pasaulėžiūros paslaptis... Anot Lombrozo, daugelio anarchistų darbų pagrindas yra būtent tokios priežastys is svajoja apie visuotinę laimę ir sumąsto Visatos pertvarkymo planus, nustebindamas savo menama meile artimiems, greta absurdo ir baisiai nemandagiai esamų santykių požiūriu“.

Ir atseit pagal Nordau, tik „Kreicerio sonata“ (1889) atnešė jam pasaulinę šlovę, o „Karą ir taiką“ bei „Ana Kareniną“ mažai kas skaitė užsienyje. Apie ką tasai kūrinys? Vyra nužudo žmonos iš pavydo meilužiui. Na ir kas – gyveniška istorija? O psichologai iškart teisingai išaiškino „sonatą“: iš tikro vyras buvo įsimylėjęs žmonos meilužį, o žmoną nužudė iš pavydo jam. Tas apsakymas minimas daugelyje psichopatalogijos vadovėlių kaip nuslopinto homoseksualumo pavyzdys. Beje, Tolstojaus žmonai iškart nepatiko tasai apsakymas, nes ji suprato, kad tapo Pozdnyševo žmonos prototipu. O pats grafas sakė, kad jo žmona – akmuo ant kaklo. Kuo kentėjo – apie tai ir rašė.

Ir dar apie tai. Apysakoje „Velnias“ jaunas dvarininkas po ilgų santykių su valstiete, vedęs savo rato žmoną, ima blaškytis tarsi liūtas narve. Jis negali užmiršti meilės valstietei, žmona jam nebemiela, ir vargšeliui tenka rinktis, ką daryti: nužudyti valstietę? o gal žmoną? ar save? Skaitytojui tai atrodo visiški kliedesiai, tačiau psichologai turi paaiškinimą. Herojų kankina ne velnias, o heteroseksualios pederastijos biesas, juk už valstietės įvardijimo slepiasi slaptas jaunojo dvarininko meilužis. Kas nedavė ramybės grafui, apie tą ir rašė – kažkiek užmaskuodamas.

Nordau nesistebi grafo psichikos viražais: „Svarbiu Tolstojaus mokymu apie moralę buvo kūno numarinimas. Bet kokie santykiai su moterimis netyri: santuoka – toks pat nuodėmingas dalykas kaip ir Kreicerio sonata laisva abiejų lyčių sueitis. ‚Kreicerio sonata‘ tą mokymą atgamina menine forma. Pozdnyševas, žudikas iš pavydo, sako: ‚Medaus mėnuo! Pavadinimas – viena bjaurastis! Tai kažkas tokio, ką patyriau, kai mane vimdė ir tekėjo seilės, o aš jas rijau ir vaidinau, kad man malonu‘“.

Normalus žmogus, perskaitęs „Kreicerio sonatą“, „Šeimos laimę“ ar „Velnią“ lieka suglumęs. Kodėl po vestuvių vyras ir žmona turi tapti priešais, kodėl vyras privalo jausti pasibjaurėjimą ar neapykantą moteriai? O atsakymas paprastas – tuose kūriniuose vyrai ne visai tokie... Tai štai koks Tolstojus moralės šauklys. 1851 m. lapkričio 29 d. įrašas dienoraštyje: „Aš niekada nemylėjau moterų... tačiau gana dažnai įsimylėdavau vyrus... Įsimylėjau vyrą dar nežinodamas kas tai yra pederastija... Pavyzdžiui, Djakovas – norėjau uždusinti bučiniais ir raudoti...“. Tai Tolstojus užrašė būdamas 23 m. amžiaus. O 80 m. amžiaus sekretoriumi priėmė Čertkovą. 20 m. jaunesnė rašytojo žmona, perskaičiusi vyro dienoraščius, apkaltino j pederastija ir grasino nušauti „velnio Čertkovą“. Nordau tęsia: „Tolstojaus filosofinių apsakymų moralė apie lyčių santykius – eunuchų lytinės psichopatijos literatūrinis perteikimas [ ... ] Jo įtaka remiasi ne estetiniais, o patologiniais pradais“.

„Moralinio tobulėjimo“ ir „dvasinės transformacijos“ laikotarpiais padidėdavo Tolstojaus dėmesys sektoms: molokanam, skopcam, duchoboram. Apie skopcų (eunuchų) sektą pasakysime, kad psichiatrijoje tai vadinama kaltės ausmu, o kastracijos pagalba bandoma išvengt „kūniškųjų pagundų“. O molikanai – tai pederastai; „molokai“ verčiant iš graikų kalbos yra pederastas. Duchoborų, „laisvės sūnų“, sektos ir dabar gausios Šiaurės Amerikoje. Jos žinomos savo anarchizmu, sprogdinimais, padegimais, nuogalių eitynėmis.

Ir štai Tolstojus, besižavintis skopcų susilaikymu, viską daro atvirkščiai. Jo žmona nuolat nėščia, ji pagimdė 12 vaikų, kurių 4 mirė. Sužinojęs, kad žmona nėščia 13-ą kartą, grafas žmoną apkaltina gundymu. Čia verta prisiminti Tolstojaus pasisakymą apie moteris: „Visos geros moterys ne tik patelės – net ir durnės“. Senasis paleistuvis dieną rašo, o naktį paneigia. Nenubodus buvo Tolstojų šeimos gyvenimas, žmona ties savižudybės riba, nes ji „akmuo ant kaklo“; ji nori tai skandintis, tai nuodytis, o pats grafas, tai slepia ginklą, kad nenusišautų, tai virvę, kad nepasikartų. Beprotnamis, ne kitaip. Ir tai, anot Lenino, revoliucijos veidrodis.

Leniną gydęs Rosolimo, prieš daugelį metų iškviestas pas L. Tolstojų, davė tokią diagnozę: „Degeneratyvi dvilypė konstitucija: paranojinė ir isterinė, pirmajai dominuojant“. Daktaras Langė-Eichbaumas antrame knygos „Genijus, beprotybė ir šlovė“ leidime rašo apie Tolstojų: „Jau jo tėvas turėjo degeneratyvių bruožų, psichinių ir fizinių: mikčiojimas, kalbos defektas. Levas Tolstojus išsigimėlis. Mazochistas, bandymai nusižudyti, egocentrizmas“.

Štai iki šiol aktualios frazės iš Tolstojaus dienoraščio. 1890 m. birželio 12 d. įrašas: „Aš rimtai įsitikinęs, kad pasaulį valdo tikri bepročiai. Ne bepročiai arba susilaiko, arba negali dalyvauti“. 1910 m. birželio 27 d. įrašas: „Bepročiai visada geriau nei sveiki pasiekia savo tikslų. Taip nutinka todėl, kad jie neturi jokių moralinių kliūčių: nei gėdos, nei teisingumo jausmo, nei sąžinės, net nei baimės“. O štai iš laiško sugrįžus iš Europos, 1857 m. rugpjūčio 18 d.: „Rusijoje bjauru, bjauru, bjauru... Ar patikėsite, kad atvažiavus į Rusiją aš ilgai kovojau su pasibjaurėjimo tėvyne jausmu“.
Kur ėjo L. Tolstojus?

Lietuvos tolstojininkai
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Rusų vienuolio vaizdinys
Dostojevskių šeimos kilmė
Galios vietos: Optina
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Tolstojus ir Nyčė: Šuolis iš savęs
L. Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Kuom skiriasi gėjus nuo pederasto?
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
A. Puškinas. Slapti užrašai
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Lenino bendražygė Krupskaja
Nuo nihilizmo į Kristų
M. Gorkis atmetus mitus
Kur ėjo L. Tolstojus?
Nalimovo anarchizmas
Raudonieji teosofai
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis