Dostojevskių šeimos kilmė. Vartiklis

Skaitydama tėvo gyvenimo aprašymus visada stebiuosi, kad jo biografai traktuoja jį tik kaip rusą ir netgi rusiškiausią iš visų rusų. Tačiau Dostojevskis yra rusas tik pagal motinos, maskvietės, liniją, o jo tėvo šeima buvo lietuviškos kilmė¹⁾. Iš visų Rusijos imperijos žemių Lietuva, bėgant šimtmečiams patyrusi daugybę permainų ir įvairiausių įtakų, neabejotinai yra pati įdomiausia. Lietuviai yra toks pat slavų ir finų-tiurkų mišinys kaip ir rusai. Tačiau tarp abiejų tautų yra esminis skirtumas. Rusija ilgai kentė totorių jungą ir patyrė stiprią mongolų įtaką. Lietuva savo ruoštu patyrė stiprią normanų, Nemuno ir Dniepro upėmis bendravusių su Graikija, įtaką. Matydami, kad iš šios prekybos uždirbo daug pinigų, normanai Lietuvoje įsirengė didžiulius prekių sandėlius, kuriuos saugojo sargybiniai. Tie sandėliai pamažu virto tvirtovėmis, o tvirtovės – miestais. Kai kurie iš šių miestų išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, Polocko miestas, kurį valdė normanų kunigaikštis Rogvolodas. Šalis buvo padalyta į daugybę mažų kunigaikštysčių; liaudį sudarė lietuviai, o valdovai buvo normanai. Šiose kunigaikštystėse viešpatavusi puiki tvarka kėlė kaimyninių slavų tautų pavydą. Slavai, kurie gyveno Dniepro pakrantėse ir buvo ukrainiečių ir rusų protėviai, taip pavydėjo normanų valdomiems lietuviams, kad patys panoro normanų kunigaikščio. Jie pasiuntė į Lietuvą deputaciją, kuri pasiūlė kunigaikščiui Riurikui²⁾ Kijevo didžiojo kunigaikščio karūną. Riurikas, kuris tikriausiai buvo kokio nors normanų kunigaikščio, valdžiusio dalį Lietuvos, brolis arba jaunesnysis sūnus, karūną priėmė ir su normanų palyda atvyko į Kijevą. Šio Riuriko palikuonys valdė Rusijoje iki pat XVII amžiaus; iš pradžių jie buvo vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, o vėliau – carais. Kai Maskvoje mirė paskutinis Riuriko palikuonis, Rusijoje daugelį metų viešpatavo anarchija ir suirutė, kol bojarinai išrinko caru Michailą Romanovą³⁾, kurio giminė buvo lietuviškos kilmės – slavų giminė, tačiau stipriai normanizuota. Romanovai savo ruožtu valdė daugelį šimtmečių, mylimi ir gerbiami rusų tautos. Tą keistą faktą, kad rusai du kartus valdovais išsirinko normanus arba normanizuotus slavus, galima apaiškinti nepakenčiamu mano tėvynainių charakteriu. Neįmanoma pakęsti rusų, kurie amžinai ginčijasi ir kivirčijasi, amžinai plepa, gali prakalbėti be atokvėpio dvylika valandų nepasakydami nė vieno protingo žodžio. Normanai, pasižymintys aiškiu, praktišku protu, nekalbūs, tačiau veiklūs, įdiegė mūsų šalyje santarvę ir palaikė tvarką.

Normanai nesišalino lietuvių: kunigaikščiai ir jų palydos vyrai mielai ėmė į žmonas šios šalies moteris ir vis labiau maišėsi su vietiniais gyventojais. Jų normaniškas kraujas iki tol nereikšmingiems lietuviams suteikė tokią didelę jėgą, kad jie nugalėjo totorius, rusus, ukrainiečius, lenkus ir vokiečių riterius, savo šiaurinius kaimynus. XV amžiuje Lietuva tapo didžiuke didžiąja kunigaikštyste, prarijusia visą Ukrainą ir didelę dalį Rusijos. Ji vaidino labai svarbų vaidmenį tarp kitų slavų valstybių, turėjo puikų, civilizuotą dvarą ir traukė daugybę svetimšalių mokslininkų ir menininkų. Risų bajorinai, kovoję prieš savo carų despotizmą, bėgdavo į Lietuvą ir ten būdavo svetingai priimami. Taip pasielgė, pavyzdžiui, garsus kunigaikštis Kurbskis⁴⁾, mirtinas caro Ivano Rūsčiojo priešas⁵⁾.

Normanai užvaldė Lietuvą mūsų krikščioniškojo metų skaičiavimo pradžioje, o gal ir dar anksčiau. Šiaip ar taip, jie jau vadovavo šaliai 1392 metais, kai ją valdė didysis kunigaikštis Vitoldas, kuris, kaip galima spręsti iš jo vardo, buvo normanų kunigaikščių palikuonis. Visiškai aišku, kad XIV amžiuje Lietuva patyrė stiprią normanų įtaką. Ne tik kunigaikščiai ir jų palydos vyrai, bet ir daugybė normanų pirklių bei karių mielai vesdavo jaunas lietuvaites, kurios dėl slaviško kraujo paprastai buvo gražesnės ir patrauklesnės už finų-tiurkų kilmės moteris. Vaikai, gimę šiose mišriose šeimose, paveldėdavo lietuvišką savo motinų gymį, o iš tėvų – normanišką savo protėvių dvasią.

Tiems, kurie norėtų daugiau sužinoti apie šią beveik nežinomą šalį, aš rekomenduoju Vydūno knygą "Lietuva praeityje ir dabar"⁶⁾. Aš dažnai cituosiu šio mokslininko žodžius, tačiau manau, kad jo puikią studiją verta perskaityti visą. Stebina tai, jog nors šioje knygoje Vydūnas lietuvių charakterį apibūdina kaip visiškai normanišką, jis, atrodo, nieko nežino apie tai, kad jo tėvynainiai turi normaniško kraujo, ir naiviai teigia, kad jie yra tik finai- tiurkai, kilę iš Azijos. Šis mokslininkas panašus į daugelį lietuvių, kurie iš savotiško tautinio išdidumo visada išsižadėdavo savo protėvių normanų⁷⁾. Užuot didžiavęsi jais, kaip išmintingi rumunai didžiuojasi kilę iš senovės romėnų karių, lietuviai visada stengėsi vaizduoti, kad didieji kunigaikščiai normanai yra to paties kraujo kaip ir jie. Tačiau rusai šiuo atžvilgiu niekada nesileido apgaunami. Jie žinojo, jog lietuviai buvo pernelyg silpni, kad juos nugalėtų, ir tai padaryti galėjo tik su normanų pagalba. Todėl mano tėvynainiai tiems lietuvių Gediminui, Algirdui, Vytautui sugrąžino jų tikruosius vardus Gedimin, Oshgerd ir Vitold. Lenkai ir vokiečiai pasielgė taip pat, ir normanų kunigaikščiai, dideliam visų Lietuvos mylėtojų apmaudui, įėjo į istoriją savo tikraisiais vardais. Garsiausias iš šių kunigaikščių buvo Gediminas. Jis buvo grynai normaniško tipo, beveik neturėjo finų-tiurkų kraujo. Jo atvaizdai man visuomet primena Šekspyro portretus: abu šiuos normanus sieja gimininis panašumas. Gediminas pasižymi normanams būdingu abejingumu ir pakantumu religiniais klausimais: jis gina ir katalikus, ir stačiatikius, o pats linkęs likti pagonis.

Kai ilgainiui Rusija ir Ukraina sustiprėjo, joms pavyko atsiskirti nuo Lietuvos ir atkurti savo ankstesnę nepriklausomybę. Lietuviai, netekę turtingų rytinių ir pietinių provincijų, nusilpo ir nebeturėjo jėgų kovoti su vokiečių riteriais, mirtinais savo priešais. Vokiečiai nugalėjo Lietuvą ir įdiegė šalyje daugybę viduramžių institucijų ir idėjų. Jos išliko Lietuvoje labai ilgai, net tada, kai visoje Europoje jau buvo seniai išnykusios. Vokiečiai privertė lietuvius priimti protestantizmą. Kaip ir visi slavai, lietuviai buvo mistikai ir liuteronų religija jiems nieko nedavė⁸⁾. Kai vėliau sustiprėjusi Lenkija išplėšė Lietuvą iš vokiečių riterių⁹⁾, lietuviai nedelsdami grįžo prie savo protėvių stačiatikių tikėjimo. Lenkijos katalikų dvasininkija, ypač Jėzuitų ordinas, aršiai kovojo su stačiatikių vienuolynais, tačiau juos gynė daugelis lietuvių šeimų, teikusių pirmenybę stačiatikybei. Tarp jų buvo ir labai įtakingų, kaip, pavyzdžiui, žymaus stačiatikių religijos gynėjo kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio¹¹⁾ šeima. Susidūrę su tokiu smarkiu pasipriešinimu, lenkai buvo priversti palikti šalyje stačiatikių vienuolynus, tačiau buvo įvesta katalikiškų bajorų šeimų priežiūra siekiant užkirsti kelią stačiatikybės propagavimui. Jėzuitai įkūrė puikias lotyniškas mokyklas, vertė šalies bajorus siųsti į jas savo sūnus ir taip per trumpą laiką lotynizavo Lietuvos diduomenės jaunimą. Siekdami galutinai prisijungti Lietuvą, lenkai įvedė daug lenkiškų institucijų, tarp jų ir "šlėktą", t.y., bajorų sąjungą. "Šlėktos" (bajorai) paprastai susiburdavo į kokio nors kilmingo pono vėliavą¹²⁾ ir lydėdavo jį į karą, o šis savo ruožtu globodavo juos taikos metu. Šie ponai leisdavo šlėktoms turėti jų herbą. Vėliau Rusija, perėmusi daugelį Lietuvos institucijų, šlėktos pavyzdžiu sukūrė "Kilminių bajorų sąjungą". Ši rusų sąjunga buvo veikiau agrarinio, o ne karinio pobūdžio, tačiau ir Lietuvoje, ir Rusijoje šios sąjungos visų pirma buvo patriotinės organizacijos.

Dostojevskis Vilniuje Atminimo lenta F. Dostojevskiui

Vilniuje 2006 m. gruodžio 12 d. prie Didžiosios gt. 20-o namo atidengta R. Kvinto sukurta atminimo lenta F. Dostojevskiui, kuris su žmona Ana buvo apsistojęs čia buvusiame “Hana” viešbutyje 1867 m. balandžio 15-16 d. Lentą pašventino tėvas Vladimiras. Ir vėliau, pakeliui į Vakarų Europą (gydytis Emske Vokietijoje), rašytojas ne kartą praleido Vilniuje po keletą valandų.

Minėtame viešbutyje Dostojevskio žmona Ana (1846-1918) į dienoraštį įrašė savo vyro žodžius: “Greičiausiai mes būsim apiplėšti rytą, tuo metu, kai tarnai bus išėję į mišias”. Po šios savo ištarmės F. Dostojevskis viešbučio kambario duris iš vidaus užbarikadavo baldais, lagaminais ir kitais po ranka pasitaikiusiais rakandais. Matyt F. Dostojevskiui Vilniaus miestas negalėjo būti artimas, nes įkūnijo katalikybės ir anticarinio pasipriešinimo dvasią, kurią jis antroje gyvenimo pusėje neigė.

Jie Vilniuje praleido vieną naktį, apsilankė artimiausiose cerkvėse, bažnyčiose, pasivaikščiojo po senamiestį, Vilniaus centrą. Nesigirdėjo, kad juos būtų apiplėšę... tai liko tik rašytojo paranoja. O Ana Vilnių apibūdino palankiai: „Jis yra pakankamai didelis su siauromis gatvėmis, mediniais šaligatviais, čerpėmis apdengtais stogais“. Matyt, ji, būdama iš Peterburgo, tikėjosi čia, kaip kituose Rusijos pakraščiuose, rasti atsilikusį ir apleistą miestą. Savo dienoraštyje ji užsimena apie rusų-ortodoksų Šv. Mikalojaus Stebukladario bažnyčią (nuo 1990 m. yra Šv. Kazimiero), Šv. Jono bažnyčią bei Šv. A. Nevskio koplytėlę šiandieninėje V. Kudirkos aikštėje (bolševikų susprogdinta 1919 m.). Mat jie lankėsi Vilniuje per Velykų savaitę.

F. Dostojevskis Vilniuje sutiko ir savo pažįstamą, buvusio Vilniaus universiteto patalpose įsikūrusioje gimnazijoje dirbusį istoriką Nikolajų Barsovą, kuris atskubėjo sutikti rašytoją. Tik štai patį Vilnių savo kūriniuose jis užsimena tik kartą „Nusikaltime ir bausmėje“.

Rašytojas tikėjosi apsistoti Lietuvos sostinėje „incognito“, bėgdamas nuo skolintojų St.Peterburge. Vietos spauda, nuolat rašiusi apie į Vilnių atvykstančius žymius žmones, apie F. Dostojevskį neužsiminė nė vienu žodžiu.

Apie rašytojo lankymąsi Vilniuje rašoma Birutės Masionienės knygoje „Literatūrinių ryšių pėdsakais“, Laimono Briedžio „Vilnius – savas ir svetimas“, Juzefo Šostakovskio (Jozef Szostakowski) leidinyje „Wilno i okolice: przewodnik literacki“ („Vilnius ir apylinkės: lieratūrinis vadovas“, Wilno, 2012).

Balandžio 15 d. 2 val. mes atvažiavome į Vilnių. Prie mūsų pribėgo liokajus iš „Hanos“ viešbučio, kuris yra Didžiojoje gatvėje, pasodino į vežėčias ir nusivežė pas save.

Viešbutyje mus vedžiojo įvairiomis laiptinėmis, rodė vieną numerį po kito, tačiau visur buvo siaubingai purvina. Fedia jau norėjo vykti į kitą viešbutį, bet atsirado geras numeris, kuriame mes ir apsigyvenome. Viešbučio tarnai buvo keisti žmonės: kad ir kiek jiems skambintum, neatsiliepia. Dar vienas keistumas: du iš jų neturėjo kairės akies. Fedia nusprendė, kad greičiausiai taip ir reikia, nes „kreiviems“ moka mažiau.

Papietavę išėjome apžiūrėti miesto. Jis gana didelis, gatvės siauros, šaligatviai mediniai, stogai dengti čerpėmis. Šiandien Didysis šeštadienis, todėl mieste juntamas sujudimas. Ypač daug čia pasitaiko žydų su jų žydėmis, geltonais ir raudonais šaliais su segtukais. Vežikai čia labai pigūs. Apžiūrinėdami miestą labai pavargome, todėl nusamdėme vežiką, kuris už 10 kapeikų mus vežiojo. Visi čia ruošiasi šventei: mieste visur matyti Velykų pyragai ir bobos. Bažnyčios pilnos parapijiečių. Užėjome į rusų Nikolajaus Stebukladario cerkvę Didžiojoje gatvėje nusilenkti drobulei. Paskui į bažnyčią Jonų gatvėje. Tada matėme kryžių ir Vilijos upę. Tai ypač greita upė, nelabai plati, nuo kranto atsiveriantis vaizdas į kiek toliau esančius kalnus, kryžių ir kapines labai gražus, ypač vasarą, kai viskas išsiskleidžia.

Užsukome į koplyčią Jurgio aikštėje, pastatytą lenkų sutramdymui atminti. Šventovė laba graži, lengva ir paprasta, ji man labai patiko.

7 val. grįžome namo, išgėrėme arbatos ir aš atsiguliau miegoti. Tarnas mums patarė per rytines pamaldas, kai visi išeis į cerkvę, stipriau užverti duris. Fiodorui Michailovičiui kilo mintis, kad, kol nieko nebus namie, mus gali apiplėšti, todėl visas duris jis užrėmė lagaminais ir stalais. Naktį, 1.45 val., Fedia ištiko labai stiprus priepuolis ir jis truko 15 minučių.

Ryte atsikėliau 7 val., nuėjau į apačioje esančią konditeriją nusipirkti bobos. Manęs paprašė 4 zlotų (45 kapeikų), bet atidavė už 35 kapeikas. Boba buvo labai gerai iškepta, mums davė varškės ir du kiaušinius, ir mes su Fedia po pasninko pavalgėme. Viešbutis mums kainavo apie 8 rublius.

¹⁾ Dostojevskio jaunesnysis brolis Andrejus savo "Atsiminimuose:, kurie buvo išleisti 1930 metais, taip pat rašo, kad Dostojevskių giminė, kaip liudija kunigaikščio Dolgorukovo kilmės knyga, priklauso prie labai senų Lietuvos bajorų giminių. Tačiau jo sūnus Andrejus šių "Atsiminimų" paaiškinimuose remdamasis Dostojevskio genealogijos tyrinėtoju N. Čiulkovu teigia, kad Dostojevskių giminės pradininkas buvo Danila Ivanovičius Irtiščius (Rtiščevičius, Irtiščevičius, Artiščevičius – taip jis figūruoja įvairiuose dokumentuose), Pinsko kunigaikščio Fiodoro Ivanovičiaus Jaroslavičiaus bojarinas, kuris tikriausiai buvo kilęs iš Didžiosios Rusijos giminės Rtiščevų. 1506 m. kunigaikštis padovanojo Danilai Irtiščiui keletą dvarų, tarp jų ir Dostojevą netoli Pinsko. Danilos sūnus Ivanas jau ėmė vadintis Dostojevskiu. Jis turėjo keturis sūnus, iš kurių kilo atskiros Dostojevskių šakos. Vienas iš sūnų, Fiodoras Ivanovičius Dostojevskis, artimai bendravo su kunigaikščiu A. Kurbskiu (žr. 4 paaiškinimą) ir apsigyveno su juo Voluinėje. Su šia šaka ir siejami artimiausi rašytojo protėviai.

Tas pats rašoma ir Jurijaus Selezniovo knygoje (Sleleznev J. Dostojevskij, - Moskva, 1990). Tačiau nurodoma, kad Dostojevskis savo giminės pradininku laikė Petrą Dostojevskį – Pinsko pavieto maršalką, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vyriausiojo tribunolo narį, 1598 m. išrinktą į Seimą. Selezniovas rašo, kad tarp Dostojevskių buvo žymių žmonių,karių ir dvasininkų, kai kurie iš jų perėjo į katalikybę, tapo šlėktomis, tarnavo Lenkijos karaliams ir net dalyvavo juso renkant. Tačiau dauguma jų išliko stačiatikiai ir laikė save rusais. XVII a. ši giminė nuskurdo ir sunyko.

Leonido Grosmano knygoje (Grossman L. Dostojevskij. – Moskva, 1962) rašoma, kad Dostojevskiai kilę iš senos lietuvių giminės, tarp kurios atstovų buvo Vyriausiojo tribunolo narių, maršalkų, teisėjų, vyskupų.

²⁾ Riurikas - normanų kariaunos vadas, kuris, pasak seniausio rusų metraščio "Senųjų laikų pasakojimas", Ilmenio slavų pakviestas 862 m. tapo Didžiojo Naugardo kunigaikščiu. Manoma, kad pirmasis istorinis Kijevo didysis kunigaikštis Igoris, valdęs 912-945 metais, buvo Riuriko sūnus. Jis laikomas Riurikaičių dinastijos pradininku.

³⁾ Paskutinis Rusijos caras iš Riurikaičių dinastijos Fiodoras Ivanovičius mirė 1598 m. Michailas Romanovas (1596-1645) 1613 m. pradėjo carų ir imperatorių Romanovų dinastiją, kuri valdė Rusiją iki pat 1917 m. perversmo. Šios giminės pradininku laikomas Maskvos bojarinas Andrejus Kobyla (XIV a.)

⁴⁾ Andrejus Kurbskis (1528-1583) – Rusijos politikas, karvedys, publicistas. Buvo vienas artimiausių caro Ivano Rūščiojo patarėjų. Per Livonijos karą vadovavo Rusijos kariuomenei Livonijoje. 1562 m. prie Nevelio pralaimėjo daug mažesnei LDK kariuomenei ir bijodamas būti apkaltintas išdavyste pabėgo į Lietuvą. Rusijoje likusi jo šeima mirė kalėjime. Iš Žygimanto Augusto gavo valdų Voluinėje ir Upytės apskrityje, buvo įtrauktas į Karaliaus tarybą, dalyvavo karuose su Maskva. Parašė laiškų Ivanam Rūščiajam, kuriuose kaltino jį despotizmu ir žiaurumu.

⁵⁾ A.D.: Dabartiniai istorikai, tyrinėjantys Lietuvos ir Ukrainos istoriją, bevek nekalba apie normanus. Užtat jie dažnai mini variagų arba variagų tautą ir teigia, kad jie Lietuvoje ir net Ukrainoje vaidino didelį vaidmenį. Tačiau variagai yra tie patys normanai. "Variagas" senojoje slavų kalboje reiškia "priešas". Kadangi normanai slavus visada nugalėdavo, šie vadino juos priešais. Slavai apskritai nėra smalsūs ir jiems mažai rūpėjo, kokiai rasei priklauso jų kaimynai, todėl pavadindavo juos išgalvotu vardu. Pavyzdžiui, kai rusai pradėjo prekiauti su vokiečiais, jie pavadino juos "nemcy", - senojoje rusų kalboje tai reiškia "nebylys", - nes vokiečiai nesuprato jų kalbos ir negalėdavo atsakyti į savo tėvynainių klausimus. Rusų liaudis iki šių dienų vokiečius vadina "nemcy", o žodžius "germanas" arba "Deutcher" žino tik išsilavinę žmonės.

⁶⁾ Vokiškame tekste nurodytas klaidingas Vydūno (Vilhelmas Storosta, 1868-1953) knygos pavadinimas - "Litauen in Vergangenheit und Zukunft" (Lietuva praeityje ir ateityje). Iš tikrųjų knyga vadinasi "Litauen in Vergangenheit und Gegenwart", ir buvo parašyta vokiškai 1902 m., o išleista Tilžėje 1916 m. Tais pačiais metais Ženevoje jis buvo išleistas prancūzų kalba, o 1919 m. Vilniuje – lenkų kalba, 1921 m. – rusų kalba. Knygoje pateikiama trumpa Lietuvos istorijos apžvalga, apibūdinama lietuvių tauta, jos charakteris, etniniai ypatumai, supažindinama su lietuvių papročiais, kalba, liaudies kultūra, aptariamas visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas, pabrėžiamas lietuvių tautos gyvybingumas ir jos teisė į politinį savarankiškumą. Dostojevskaja dažnai remiasi šiuo veikalu. Ji naudojosi prancūzų kalba išleista knyga Vidūnas W.-St. La Lituanie dans le Passe et dams le Present.- Geneve, 1916.

⁷⁾ A.D.: Iš neapykantos Rusijai ir Lenkijai lietuviai netgi atsisako pripažinti, kad jų gyslomis teka slaviškas kraujas. Tačiau užtenka tik pažvelgti juos ir iškart matyti, kad jie kur kas labiau slavai nei finai-tiurkai.

⁸⁾ A.D.: Tačiau suomiai, estai ir latviai, kurie yra finai-tiurkai, be jokios kitos priemaišos, entuziastingai priėmė protestantų religiją ir liko jai ištikimi. Lietuvių priešiškumas protestantizmui, kuriuo jie visada pasižymėjo, labiau nei kas kita rodo, kad jų gyslose yra slaviško kraujo. Slavai, su džiaugsmu priimantys katalikų ir stačiatikių religijas, niekada negalėjo suprasti liuteronų tikėjimo.

⁹⁾ A.D.: Tačiau vokiečiai išlaikė tą Lietuvos dalį, kuriose gyveno lietuvių gentis borusai (Borussen) ¹⁰⁾. Jie ją germanizavo ir pavadino prūsais (Preussen). Prūsai nėra vokiečiai, tai normanizuoti, o vėliau germanizuoti lietuviai. Jų tvirtą charakterį ir svarbų vaidmenį, kurį prūsai vaidino Vokietijoje, galima paaiškinti jų normaniška kilme; daugelis prūsų junkerių yra tiesioginiai senovės normanų karo vadų palikuoniai.