Stačiatikybė: Po Bresto unijos. Vartiklis

Istoriškai stačiatikybė Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei katalikybė. Ji darė didelę įtaką LDK kultūrai – iki unitų paplitimo ji buvo populiariausia religija šioje šalyje, o senoji bažnytinė slavų kalba ir priėmus katalikybę išliko viena iš oficialių LDK kalbų.
10 a. pabaigoje Konstantinopolio patriarchatas įsteigė Kijevo metropolijai pavaldžias Polocko ir Mozyrės vyskupijas. Archeologiniai duomenys rodo, jog 12 a. ortodoksija buvo išplitusi Nemuno, Vilnelės, Dauguvos, Pripetės upių baseinų teritorijoje. 12-13 a. nemažai lietuvių kunigaikščių buvo priėmę stačiatikybę, tarp jų ir Mindaugo vyriausias sūnus Vaišelga, įsteigęs Laurušavo vienuolyną, Pskovo kunigaikštis Daumantas, kuris stačiatikių yra pripažintas šventuoju ir kt. Apie 1291-1300 m. Konstantinopolio patriarchato pavedimu įkurta Lietuvos Metropolija. Būtent jos metropolitas palaimino Gediminą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

1596 m. Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitas, pavaldus Konstantinopolio patriarchui, pasirašė Bresto uniją ir prisijungė prie katalikų bažnyčios, o su tuo nesutikę tikintieji 24 metams liko be metropolito. 1620 m. vėl buvo paskirtas Konstantinopoliui pavaldus metropolitas. 1686 m. Konstantinopolio patriarchas perdavė Kijevo metropoliją Maskvos patriarchato pavaldumui.

1599 m. mirus Kijevo metropolitui Michailui Ragozai¹⁾, jo vietą užėmė vyskupas Ignatijus Pociejus²⁾. Jis ėmėsi persekioti stačiatikius dar labiau, bandė perimti Kijevo-Pečioros laurą ir Kijevo Sofijos soborą. Be to, jis Vilniaus stačiatikių broliją išstūmė iš Troickio vienuolyno ir ten įsteigė unitišką, kuriai vadovavo jėzuitų auklėtinis archimandritas Josifas Rutskis. 1609 m. visos Vilniaus cerkvės, išskyrus šv. Dvasios, buvo perduotos unijai. Stačiatikiai buvo taip suirzę dėl Potėjaus, kad pasikėsino į jo gyvybę.

Jo įpėdinis J. Rutskis unijos sustiprinimui 1617 m. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje įsteigė baziliečių ordiną. Sudarę sąjungą su jėzuitais, baziliečiai koncentravo veiklą jaunimo auklėjimui katalikiška dvasia. Stačiatikių vienuolynai buvo keičiami baziliečių, o cerkvėse buvo naikinami ikonostasai ir įrengiami vargonai.

Apie stačiatikių padėtį Meletijus Smotrickis „Frinosas arba rytų cerkvės rauda" (1610) rašė: „Nelaimė man, vargšei! Nelaimė man, nelaimingajai!.. Anksčiau puiki ir turtinga, o dabar išniekinta ir skurdi, kadaise karalienė, viso pasaulio numylėta, dabar pažeminta ir vijų ujama... Dabar tapau pajuoka pasauliui, o anksčiau man lenkėsi žmonės ir angelai... Mano dvasininkai apakinti blizgesio, mano ganytojai, pamiršę, kad kalbama apie sielas, tapo nebyliais. Mano senoliai nukvailėjo, jaunieji sulaukėjo, mano dukros pasidavė ištvirkimui, o visi, užmiršę Dievą ir tiesą, teturi vieną užmačią – pražudyti savo sielą“.

Kreipdamasis į Lenkinos ir LDK Karūnos senatą, jis sako: „Jums, aukščiausiasis ir gerbiamiausias senate, ne paslaptis tas pražūtingas religijos padalijimas, mūsų rusų tautoje kilęs prieš 28 metus... Kenčiam didelį pažeminimą ir stiprius suvaržymus, ir nieko nėra mūsų tėvynėje, pas panorėtų mus išgelbėti. Mums atimtos teisės, laisvės ir privilegijos, mus kūnu ir siela verčia tarnauti tam neturintys jokios teisės, jokio pagrindo, jokios valdžios“.

Norėdamas susilpninti „Frinoso“ įspūdį, jėzuitas Petras Skarga parašė „Perspėjimas graikiškojo tikėjimo Rusiai prieš Feofano Ortologo raudą“, o karaliaus sekretorius unitas Ilja Morochovskis „Rytų cerkvės raudos paguodą arba nuraminimą“. Žygimantas III Vilniaus tipografijoje uždraudė spausdinti knygas, „skatinančias maištauti prie dvasinę ir pasaulietinę valdžią“. „Frinosas“ buvo konfiskuotas ir sudegintas.

Stačiatikių padėtis tapo dar sunkesne 1623 m. Vitebske nužudžius Polocko unitų vyskupą Josafatą Kuncevičių. Komisarų teismo, kuriam vadovavo Liudvikas Sapiega, sprendimu Vitebskui atimtus Magdeburgo teisės, nugriauta rotušė, iš cerkvių nukelti varpai, kuriais skambino kviesdami maištauti prieš vyskupą, dviem pirmiesiems patarėjams ir 18-ai Vitebsko piliečių nukirstos galvas, o per 100 pabėgusiųjų "už akių" nuteisti myriop.

1623 m. mirė karalius Žygimantas III Vaza, pagrindinis unijos iniciatorius. Dėl jo fanatiškos pozicijos subrendo sąlygos Ukrainos ir Baltarusijos žemių prijungimui prie Rusijos. Jo įpėdinis Vladislavas IV³⁾ puikiai suvokė, kad reikia keisti konfesinę šalies politiką. Popiežiaus nuncijui jis pasakė: „Puikiai žinau unijos istoriją. Ji įvesta jėga, be didesnės rusų gyventojų dalies sutikimo; ją priėmė ir įvedė kai kurie dvasininkai, ir, beje, iš asmeninių paskatų“.

Pirmininkaujant karaliui, metropolitas J. Rutskis sudarė komisiją iš stačiatikių ir unitų, kuri pabandė sutaikyti abi puses. Ji suformulavo labai svarbias nuostatas:
1) paskelbta visiška laisvė „rusų“ tikėjimui; t.y. stačiatikių ir unitų;
2) abiem suteiktos teisė turėti savą dvasinę hierarchiją stačiatikiams suteikiant teisę rinkti metropolitą ir keturis vyskupus: Lietuvos, Lucko, Peremyšlskui ir Mstislavui;
3) užtikrinama teisė turėti brolijas, mokyklas ir tipografijas;
4) stačiatikiams daugelyje vietų sugražintos cerkvės ir vienuolynai;
5) unitams leista sugrįžti į stačiatikybę;
6) stačiatikiams leista užimti įvairias pareigas ir pan.

Šios nuostatos 1635 m. Seime įtrauktos į konstituciją, tačiau jas įvykdyti nebuvo paprasta. Unitai atsisakinėjo gražinti perimtas institucijas, cerkves ir vienuolynus. Ir vis tik trumpas Vladislavo IV valdymas buvo prošvaistė stačiatikiams. Būtent tuo metu vakarų Rusijos cerkvės vadovu tapo metropolitas Piotras Mogila (1633-1646), išvystęs plačią šviečiamąją ir mokslinę veiklą. Jis įsteigė garsiąją Kijevo-Mogiliovo akademiją – aukštąją dvasinę stačiatikių mokyklą, kurioje buvo dėstoma graikų, slavų ir lotynų kalbomis.

Vladislavas IV nepajėgė įveikti unitų ir jėzuitų partijų, viešpatavusių Seime. Tai sukėlė 1648-1653 m. karą, kurio pasėkoje prie Rusijos buvo prijungta kairiakrantė Ukraina. Ne už kalnų buvo ir Žečpospolitos Baltarusijos žemių praradimas...

¹⁾ Michailas Rogoza (m. 1599 m.) – Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitas, 1596 m. priėmęs Bretsko uniją, kuria Ukrainos bažnyčia pasitraukė iš Konstantinopolio pariarchato. Kilęs iš Volynės, tikriausiai mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, buvo Vilniaus vajevodos raštininku. 1589 m. Žygimantas III išdavė jam gramotą Kijevo metropolijai ir Vilniuje buvo pašventintas patriarcho Jeremijo II. Tik 1596 m. Bresto susirinkime atvirai passakė esąs unijos šalininku. Stačiatikių dvasininkai prašė karalių iš jo atimti metropolito postą, tačiau karalius nurodė jiems paklusti jam, kaip rusų unitų bažnyčios vadovui.

²⁾ Ipatijus Pociejus (vardas gimus Adomas Tiškevičius, 1541-1613) - LDK valstybės ir unitų bažnyčios veikėjas; Mikalojaus Radvilos Juodojo sekretorius (nuo 1550 m.); Kijevo, Galicijos ir visos Rusios metropolitas (1599-1613). Rėmė Rytų (stačiatikių) ir Vakarų (katalikų) bažnyčių uniją, buvo aktyviu Bresto unijos (1596) šalininku ir organizatorių. 1600 m. Vilniuje įsteigė unitų kolegiją, o 1608-09 m. suvaržė vietos stačiatikių bažnyčios veiklą ir vertė stačiatikius priimti unitų tikėjimą. Dėl to kilo riaušių; o 1609 m. per pasikėsinimą jis buvo sužeistas. Svarbiausias jo kūrinys – „Tikėjimo harmonija, arba konkordatas“ (1608). Jo po mirties išleisti pamokslai (1674) vėliau buvo leidžiami kelis kartus pakartotinai.

³⁾ Vladislavas IV Vaza (Władysław IV Waza, 1595-1648) - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632-1648). 1610 m. 15-metį Vladislovą grupė Maskvos bojarinų buvo išrinkę caru, tačiau Maskvos sosto jis neužėmė, nes tam pasipriešino tėvas, o Rusijoje kilo liaudies sukilimas – ir vis tik iki 1634 m. Vladislovas naudojo Maskvos didžiojo kunigaikščio titulą. Vladislovas sugebėjo neįsivelti į Europą tuo metu niokojantį Trisdešimtmetį karą ir sėkmingai gintis nuo užsienio invazijų. Vladislovas palaikė religinę toleranciją ir vykdė karines reformas. Jam mirus baigėsi Žečpospolitos „aukso amžius”, kilo kazokų sukilimas ir švedų invazija. Jis vienintelis iš Vazų dinastijos dažnai lankėsi Vilniuje; apsistodavo Valdovų rūmuose. Buvo rengiami įvairūs pasilinksminimai; 1636, 1644 ir 1648 m. čia pastatytos pirmosios Lietuvoje itališkos operos. 1648 m. gegužės 20 d. persišaldęs medžioklėje mirė Merkinėje.