Lietuvos gotika    

Gotika, Europoje klestėjusi 12-15 a., Lietuvoje ėmė plisti gana vėlai. Iki 14 a. pabaigos sąlygos mūro statybai nebuvo palankios – nuožmios kovos su kryžiuočiais smukdė ekonomiką, trukdė plėsis miestams. Vos ne vieninteliai mūriniai pastatai buvo pilys – keturkampiai ar daugiakampiai aptvarai su bokštais iš lauko akmenų. Po Krėvos unijos (1385) ir Žalgirio mūšio (1410) įvyko svarbių poslinkių, atsirado pastovesnių ryšių su Vidurio Europa. Tuo metu daugelis LDK pilių buvo perstatyta pritaikant gynybai nuo šaunamojo ginklo. Trakų salos ir pusiasalio, Vilniaus, Gardino, Naugarduko, Lucko1) ir kt. pilyse buvo pastatyti gotiškų formų bokštai ir gyvenamieji namai..

Įvedus katalikybę, imta statyti bažnyčias. 16 a. viduryje Vilniaus vyskupystėje jau buvo apie 250 bažnyčių. Savivaldas gavę ir augantys miestai statėsi rotušes, pirklių kiemus, cechų, gildijų namus. Kartu plito ir mūro statyba.
Onos ir Bernardinų ansamblis Kai 14 a. pab. – 15 a. pr. Europoje jau buvo vėlyvoji gotikos fazė, mūsuose ji tik ėmė kilti, o suklestėjo tik 15 a. antroje pusėje – 16 a. Iki tol gotiškų statinių kompozicija buvo paprasta, fasadai sunkūs, vidaus erdvė žema. 16 a. jau pastebima ir Renesanso įtaka.

Lietuvoje pastatai buvo netinkuoti, plytiniai, sienų užpildymui naudoti lauko rieduliai. Plytos dėtos kiekvienoje eilėje kaitaliojant – vieną išilgai, kitą skersai; tačiau jų rišimas ne visad taisyklingas, kaita kartais sutrinka. Tai ypač būdinga ankstyviesiems gotikos statiniams.

Gotiško pastato siena netaisyklingos, tapybiškos faktūros; išmūryta iš nevienodo dydžio plytų, siūlės skirtingo pločio, ne visad techniškai tiksliai atlikta. Fasadai spalvingi, puošti juodais perdegtų plytų galais ir baltintu tinku. Iš gana plačiai naudotų profilinių plytų2) (jų nustatyta apie 140 rūšių) mūrytos formos sudaro šviesos ir šešėlio kontrastus.

Gotiškų pilių architektūra santūri ir rūsti, tačiau fasadų formos darnios, raiškios. Viena gražiausių ir didingiausių gotiškų pilių yra Trakuose, Galvės ežero saloje. Ji pastatyta 14 a.-15 a. pr. Dviejų dalių; priešpilis ir gyvenamieji namai apsupti gynybinių sienų su bokštais ir vieni nuo kitų atskirti kanalu. Netaisyklingos formos priešpilyje pasieniais prisiglaudę kazematai ir sandėliai. Šiaurinėje, gyvenamoje pilies dalyje kyla rūmai iš dviejų lygiagrečių korpusų, kuriuos jungia kvadratinis penkiaaukštis į priekį išsišovęs vartų bokštas, per kurį patenkama į stačiakampį kiemą su galu, užtvertu aukšta gynybine siena. Pilies korpusai dviaukščiai, su erdviais rūsiais ir pastoge su šaudymo angomis. Korpusuose viena eile išdėstytos gyvenamosios ir reprezentacinės patalpos, į kurias patenkama iš kiemą juosiančių medinių galerijų. Rytinio korpuso antrajame aukšte yra žvaigždiniais skliautais dengta didžioji salė. Rūmų fasadus iš kiemo pusės puošia reljefiškos keraminių plytelių ornamentuotos juostos.

Pilių architektūroje pamažu ėmė ryškėti meninis pradas, tačiau jį smarkiai varžė funkcinė (gynybinė) pilių paskirtis. Daugiau laisvės buvo kultiniuose pastatuose. Bažnyčios išsiskyrė miesto panoramoje raiškiu siluetu, išpuoselėta architektūra. 14 a. pab. – 15 a. pr. gausėjant bažnyčių, buvo panaudoti Vidurio Europos vėlyvosios gotikos tūrio tipai: halinis3) ir vienanavis. Lietuvoje navos kvadratinės arba stačiakampės. Prie navų jungiama presbiterija4) su trisiene abside. Dvi, rečiau keturios, stulpų poros skaido halinių pastatų erdvę į tris navas. Lietuvoje gotiškos bažnyčios dažniausiai be bokštų, tačiau kartais prie fasado vidurio (Vytauto, Gertrūdos bažnyčios Kaune) arba šone, ties presbiterija (Bernardinų Vilniuje, Mikalojaus Kaune), glaudžiasi bokštas, kuris visad aštuoniakampis, kvadratiniu pagrindu. Kartais nedideli bokšteliai kyla fasado kampuose (Bernardinų).

Bažnyčių bokštai ypač išsiskiria miestų siluete, tad jie nuo seno išvaizdingi. Vytauto bažnyčios Kaune (15 a . pr.) bokštas palaipsniu siaurėja į viršų. Jos masyvios sienos horizontaliai padalintos tris tarpsnius, o vertikaliai sienas skaido mentės, tarp kurių – smailios arkos, o viršuje dar ir siauros nišos. 15 a. antroje pusėje – 16 a. bažnyčių (Gertrūdos, Mikalojaus, o ypač Bernardinų) bokštai gausiai papuošti reljefais, nepalikta lygių plokštumų. Dinamiškas bokšto linijų ritmas, grakščios ir turtingos formos leidžia Bernardinų bokštą priskirti prie geriausių gotikos kūrinių Lietuvoje. Zapyškio bažnyčia

Bebokščių kulto pastatų fasaduose dominuoja smailas trikampis nišomis papuoštas frontonas. Fasado vidurį paprastai pabrėžia smailiaarkis profilinių plytų apvadu apjuostas portalas ir virš jo langas arba niša; kampuose – kontrforsai7). 14-15 a bebokščių bažnyčių puošybai tenkintasi negausiomis smailiaarkėmisnišomis bei pusapvalėmis nišomis bei kampu sumūrytų plytų juostomis (Mikalojaus). 16 a. pagausėjo puošybos, ji tampa įvairesnė. Vienanavės Zapyškio bažnyčios (iki 1578 m.) fasadus vagoja įvairaus dydžio ir formos nišos su profiliniais apvadais. Aukštą. Praeityje laiptuotą, frontoną skaido trys į viršų žemėjančios stačiakampių nišų eilės. Nišos žemėja palaipsniui, todėl pastatas atrodo aukštesnis nei yra, Gausiai naudotos profilinės plytos portalų, langų ir nišų apvadams, braukoms5), karnizams.

Iš itų išsiskiria šv. Onos bažnyčia Vilniuje (16 a. pr.). Ji yra įspūdingo trijų bažnyčių ir vienuolyno ansamblio dalis. Ji vienanavė, su žemesne už navą presbiterija. Fasadas tobulų gotiškų proporcijų. Trijų bokštų fasade centrinę dalį pabrėžia trys įėjimo arkos ir virš jų aukšti smailiaarkiai langai, apjuosti plačiais išsišovusiais rėmais. Juos persmeigia didžiulė kylinė arka, viršūne laikanti smailą bokštą. Abipus išsišovę trikampiai erkeriai6) užbaigti žaismingais bokšteliais. Fasado kampuose – du didieji bokštai – lengvi, beveik ažūriniai, kylančių linijų, virpančio silueto. Šoniniai fasadai irgi puošnūs ir saviti. Langai čia sugrupuoti poromis, kurias skiria kvadratinio skerspjūvio kontrforsai. Jie nekonstruktyvūs, tik viena briauna prigludę prie sienos. Ypač įdomi presbiterija su daugiakampiais kontrforsais.

Gotiškų bažnyčių Lietuvoje nėra mažai. Šis stilius buvo taip įsišaknijęs, kad jo bruožai atsispindėjo netgi stačiatikių cerkvėse, kur jie jungėsi su rusų architektūra.

Įdomūs ir gotiški visuomeniniai bei gyvenamieji pastatai, pvz., „Perkūno namo“ Kaune fasadas. Tai dviaukštis ištęsto stačiakampio namas, galu į gatvę. Prie šiaurinio šono anksčiau glaudėsi kitas panašaus tūrio namas, matyt, sandėlis. Frontonas dinamiškas, kylantis. Apatinė fasado dalis asimetriška. Plytos, kaip ir šv. Onos bažnyčioje, sudėliotos pagal lakią mūrininko vaizduotę.

Pastatyta ir daug gotiškų gyvenamųjų namų – Vilniaus senamiestyje jų 283, Kaune – apie 50. Zapyškio bažnyčia Dauguma jų stačiakampiai, galu į gatvę (rečiau šonu), 1-3 aukštų, kuriuose po 2-3 patalpas. Įėjimas į jas dažniausiai iš kiemo arba tarpuvartės. Tik prekybinės patalpos ar dirbtuvės kartais turėjo duris į gatvę. Fasadai santūrūs, vyrauja sienos plokštuma ir nišomis išryškintas frontonas.

Būdingas yra namas Rotušės a. 29, Kaune. Jis dviaukštis, skersai padalintas dviem sienom. Pirmame aukšte būta parduotuvės ar dirbtuvės, antrajame – gyvenamieji kambariai ir priemenė su virtuve. Fasadas ramių formų, u vienašlaičiu frontonu. Turtingų vėlyvosios gotikos fasadų ir interjerų su krištoliniais skliautais pavyzdžiais yra namai Rotušės a. 2 ir 3. Didelę jų dalį anksčiau užėmė sandėliai – tam skirtas, matyt, buvo ir namas Gorkio g. (dabart. Pilies) nr. 84 Vilniuje. Jo patalpas su atskirais įėjimais iš kiemo dengia kryžminiai skliautai. Gatvės fasade tėra tik nedideli langai pirmame aukšte; aukščiau sienas skaido nišos. Namas ne kartą perstatytas; Renesanso epochoje jo fasadai papuošti sgrafitu8).

Gotiški pastatai Lietuvoje buvo skirtingų sprendimų. Vieni nusižiūrėti svetur, o kiti – originalūs, saviti. Gotika Lietuvoje buvo pradinė architektūrinio stiliaus grandis; ji padėjo pagrindus tolimesniam architektūros stilių vystymuisi.


Pastabos

1) Luckas - vienas seniausių Ukrainos miestų (šiaurės vakaruose), Voluinės srities centras.
Pirmąkart minimas 1085 m. 1321 m. kare su Gediminu žuvo paskutinis kunigaikštis Georgijus ir taip miestas buvo prijungtas prie LDK ir tapo kunigaikščio Liubarto sostine.
Po 3-iojo Žečpospolitos padalijimo (1795) Voluinė atiteko Rusijos imperijai.

2) Profilinės plytos (it.) – fasoninės plytos (pranc.). Plytos dažnai nestandartinės formos, su papildomais elementais.

3) Halinis - turintis didelę vientisą erdvę.

4) Presbiterija - vieta bažnyčioje prie didžiojo altoriaus, dažnai paaukštinta.
Presbiterijoje atliekamos liturginės apeigos, skaitomi skaitiniai, joje pamaldų metu būna dvasininkai (vyskupas, kunigas) ir ministrantai, rečiau – garbūs svečiai, politikai.

5) Brauka - griovelis (dažnai apvadui).

6) Erkeris (vok. Erker), išsikišusi pusapvalė ar kampuota pastato sienos dalis su langais - kai kada būna per kelis aukštus.

7) Gertrūdos bažnyčia Kontraforsas - atrama, ramstis.

8) Sgrafitas (it. sgraffito — raižytas) - sienų tapybos ir keramikos dirbinių dekoravimo technika: ant gruntuoto paviršiaus dedami keli skirtingų spalvų tinko (ant keramikos dirbinių — angobo) sluoksniai; raižant viršutinius sluoksnius, gaunamas spalvotas reljefinis piešinys.

Trakų pilis
Ilguvos dvaras
Salantų parapija
Kuršiai vikingų epochoje
Vilniaus televizijos bokštas
Heroika prie žilojo Nemuno
Mažo miestelio didelė istorija
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Žydai Lietuvoje: laikų ir įvykių apybraiža
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Gotika Triprūdžių skersgatvyje
Barboros Radvilaitės portretas
Lenino mauzoliejaus mistika
Knygų spausdinimas
Slontaho šventykla
Stakliškių versmės
Dzūkijos kopos
Žemaičių epas
Vartiklis