Barboros Radvilaitės portretas. Vartiklis

Barboros Radvilaitės, LDK kunigaikščio Žygimanto Augusto^*) žmonos, portretų išliko nedaug. Vienas jų saugomas Olesko pilyje-muziejuje (Lvovo sr., Busko raj.).

Jos atvaizdų istoriją nagrinėjo kaunietė menotyrininkė M. Matušakaitė. Tikriausiai jų buvo nemažai, tačiau, Ž. Augustui mirus ir į valdžią atėjus jo seseriai Onai Jogailaitei, jie negailestingai naikinami – mat Barbora laikyta visos karališkosios šeimos negandų ir net dinastijos žlugimo priežastimi. Šiuo metu vienintelis, iš natūros žinomas jos portretas, saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Tasai nedidelis paveikslas iš vadinamojo Žygimanto Augusto diptiko, vaizduojančio jo žmonas Elžbietą Habsburgaitę ir Barborą Radvilaitę, sukurto, matyt, po slaptų karaliaus tuoktuvių, 16 a. 5-me dešimtmetyje. Tik Radvilų aplinkoje Barboros atvaizdai saugoti, darytos jų kopijos ar net kurti nauji šių portretų variantai.

Tiesa, įdomu, pasklido gandas Aušros vartų Dievo motina panaši į Barborą Radvilaitę – tai pasklido po neatsargaus lenkų istoriko Juliušo Kloso paminėjimo apie tai vadove po Vilnių (1923). Tai pasigavo kiti autoriai, net ir J. Jurginis, išleidęs brošiūrą apie Aušros vartus. Tai graži legenda, tačiau iš tikro Dievo motinos prototipas yra iš Antverpene raižytos Švč. Mergelės graviūros.

Olesko pilis pirmąkart paminima 1327 m., kai atiteko Sochačevo ir Čersko kunigaikščio Traidenio I ir rusų kunigaikštytės Marijos sūnui Jurijui, Galičo-Volynės kunigaikščiui. Atrodo, kad pilis pastatyta 13 a. pradžioje, kai Rusijos kunigaikštystės kovojo su mongolais-totoriais. 14 a. viduryje Oleskas priklausė Lietuvai. Pilis buvo pačiame Lenkijos pasienyje, tad dėl jos nuolat kariauta. Nuo 1430 m. ją valdė Liubartas, o 1366 m. pilį užėmė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, vėliau ji atiteko Opolės Barboros Radvilaitės biustas

kunigaikščiui Vladislovui, bet 1375 m. atiduota Galičo vyskupui. Tai papiktino gyventojus ir jie pilį trumpam užėmė, bet 1377 m. ji jau priklausė Lenkijos ir Vengrijos karaliui Liudvikui. Šiam mirus, po 5 m. už išpirką pilį susigražino Liubartas. Po Krėvos unijos Oleską valdė Švitrigaila. Prie pilies vyko daug mūšių, ji daug kartų perstatyta. Statiniui didelę žalą padarė 1838 m. žemės drebėjimas. Griovė ją ir patys savininkai, pvz., radus užmūrytą lobį, imta ieškoti daugiau brangenybių, ardomos tapytos sienos, plėšiamos grindys... 19 a. pab. pilis virto griuvėsiais.
Vėliau pilis buvo atstatyta ir joje įrengtas muziejus.

Jame tarp eksponatų buvo ir nežinomo autoriaus marmurinis Barboros Radvilaitės biustas, perkeltas iš Lvovo paveikslų galerijos. Žinoma, kad 19 a. jis priklausė Vladislavo Lozinskio kolekcijai Lvove. Su Barbora Radvilaite jis siejamas todėl, kad moteris vaizduojama su karūna, o cokolyje iškaltas reljefinis Radvilų herbas (trys trimitai). Tačiau tai gali būti ir pirmosios Zigmanto Senojo žmonos Barboros Zapolijos (1495–1515) biustas, kuris galėjo būti sukurtas Lenkijoje nežinomo skulptoriaus, atvykusio iš Vengrijos kartu su būsimąja karaliene, o Radvilų herbas jame iškaltas vėliau.

Biustas vaizduoja gražią švelnių veido bruožų moterį puošnia suknia, pasidabinusi brangakmeniais. Plaukus dengia renesanso laikais madingas tinklelis, ant pečių – šermuonėlio kailis, liudijantis karališką luomą. Pailgą veidą vainikuoja karūna. Biusto pagrinde plokščiu reljefu iškaltas kunigaikščių Radvilų herbas. Ant kaklą juosiančio perlų vėrinio, auskarų pakabučių, karūnos ir plaukų tinklelio yra buvusio auksavimo liekanų. Kruopštus marmuro apdirbimas ir ypatingas plastiškumas, atkuriantis lyrinį elegišką susimąsčiusios moters atvaizdą, liudija meistrą buvus patyrusį ir talentingą. Matyt jį atliko vienas iš rūmuose dirbusių italų skulptorių. Portretas iškaltas pagal Italijos renesanso meno kanonus.

^*) Žygimantas II Augustas (1520-1572) - Lenkijos karalius (1548-1572) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544-1572), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė.

Jam valdant 1562 m. milžiniška Maskvos caro Ivano Rūščiojo kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir užgrobė Polocką bei prisiartino prie etninių Lietuvos žemių. Tačiau toliau žygiuoti jai jau nebesisekė. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis, 1564 m. pradžioje sumušė caro kariuomenę ties Ula (prie Polocko) – 4 tūkst. lietuvių sumušė apie 30 tūkst. maskviečių, o kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį.

Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus ir nė vienoje santuokoje neturėjo vaikų. Kai 1545 m. birželį Elžbieta Habsburgaitė mirė, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Augustas karštai įsimylėjo ją. Iš kunigaikščių rūmų iki Radvilų rūmų per sodą Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo.

Kartą Barboros brolis Mikalojus Rudasis ir jos pusbrolis Mikalojus Juodasis atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Augustas su tuo sutiko, ir netrukus, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės (1547). Tik 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Bet jau kitais 1551 m., sunkios ir nežinomos ligos pakirsta, ji mirė.