|
Ilguvos dvaras Kairiajame Nemuno krante, šiauriniame Sūduvos pakraštyje, netoli Veliuonos, nuo seno dunkso buvęs Ilguvos dvaras ir to paties vardo bažnytkaimis. Prieš 5 a. į Veliuonos girią ėmė keltis gyventojai: girių sargai ir žvėrių sekėjai. Vėliau čia buvo įkurtas Panykių dvaras ir kaimas. Grigalius Valavičius, 1559 m. revizuodamas šio krašto girias, netoli Nemuno, Tvirbūtuose, rado gyvenusius žmones. Panykiai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1583 m., kai Raseinių teisme buvo sprendžiamas ginčas tarp tų apylinkių valstiečių ir Panykių dvaro valdytojo Andriaus Kosovo. Yra išlikęs 1597 m. Panykių dvarelio aprašas. 18 a. iškirtus girias, čia įsikūrė keletas kaimų. Ilguvos dvaro istorija prasideda nuo 16 a. antros pusės. Ilguvos dvaro savininkai bei vietovės pavadinimas keitėsi. Istoriniai šaltiniai 1583 m. mini Panykių dvarelį, pavadinimą gavusį nuo Nykos upės. Pradžioje tai buvo karališkas dvaras. Greta - Žemosios Panemunės piliakalnis ir senoji gyvenvietė. 18 a. pradžioje Panykių dvarą valdė broliai Skirmuntai, vėliau A. Prialgauskas, iš kurio už skolas 1758 m. dvarą su keliais palivarkais įsigijo Veliuonos klebonas ir dekanas, prelatas Viktoras Talko-Grincevičius-Ilgauskas, kuris čia įsirengė vasaros rezidenciją, o netoliese ant Nykos kranto 1765 m. pastatė bažnyčią. Tada Panykiai ir buvo pavadinti Ilguva. Iki tol visi dvarai ir kaimai nuo Žemosios Panemunės iki Nykosupelio priklausė Seredžiaus parapijai. Prelatas V. Grincevičius pasirūpino, kad jie būtų priskirti Veliuonos parapijai ir ši priklausomybė išliko iki 1794 m. Tada Ilguva tapo savarankiška parapija. Netrukus dvaras (su Tvirbūtais, Misiūnais, Rukšionimis, Goniūnais ir Marapole) buvo parduotas prelato brolio Pranciškaus sūnui Jonui Grincevičiui, karaliaus Stanislovo Augusto šambelionui (rūmų tvarkytojui). Jo rūpesčiu 1790 m. buvo pastatyti nauji mediniai dvaro rūmai. 1806 m. Ilguvą paveldėjo jo sūnus Julijonas, o kitoje Nemuno pusėje buvusius palivarkus paveldėjo kiti sūnūs. Viename iš palivarkų, Riukšionių dvare, 1850 m. gimė garsus antropologas Julijonas Talko-Grincevičius. Po Julijono Talko-Grincevičiaus mirties 1862 m. Ilguvos dvarą paveldėjo jo sūnus Henrikas, kuris su savo broliu Polikarpu rėmė 1863 m. sukilėlius ir už tai buvo ištremti į Tobolsko guberniją. Brolis pakeliui susirgo ir mirė, o Henrikas sugrįžęs po penkerių metų tremties, energingai ėmėsi atstatyti dvarą. Tuo metu Ilguvoje buvo ir koplyčia. 
Iš 1768 m. Ilguvos dvaro inventoriaus aprašo matome, kad jame buvo ir koplyčia, kuria naudojosi daugiausia dvariškiai.
Apie 20 m. Ilguva nuolatinio kunigo neturėjo ir tik 1785 m. kovo 31 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis į čia paskyrė kunigą Steponą Žakevičių. Pirmoji Ilguvos bažnyčia turėjo 6 plačius langus ir septynis mažesnius. Į bažnyčią vedė trejos durys. Viduje buvo
drožiniais išpuošti septynių registrų vargonai, meniškai išmarginti ir nudažyti įvairiomis spalvomis. 1895 m. tuometinio šeimininko Henriko Grincevičiaus vyriausioji dukra Ona ištekėjo už buvusio smuiko vunderkindo Emilio Mlykarskio (gimusio Kybartuose). Jis garsėjo Varšuvoje, kur įsteigė Varšuvos filharmoniją, buvo Varšuvos Didžiojo operos teatro ir muzikos instituto (konservatorijos) pirmuoju dirigentu ir direktoriumi. Tad nuo tada ir prasidėjo Ilguvos išgarsėjimas. 19 a. pab.20 a. pr. Ilguvos dvaras (Šakių raj. Kriūkų sen.) užėmė ypatingą vietą Lietuvos ir Lenkijos kultūriniame, ypač muzikiniame, gyvenime.
Joje buvojo dailininkai Ferdinandas Ruščicas ir Elvyro Andriolis, smuikininkas Polis Kochanskis, kompozitorius
Karolis Pšimanovskis, pianistas ir dainų autorius, vėliau tapęs Lenkijos premjeru, Ignacas
Paderevskis. Tarpukariu buvo atvykęs ypač garsus pianistas, Mlynarskių žentas Artūras Rubinšteinas, o taip pat rašytojas
Albinas Herbačiauskas, dailininkas Kazys Šimonis, istorikai
Daugumai, ypač akliesiems, Ilguva prisimintina, nes čia augo Beatričė Grincevičiūtė (1911-1988). Nors gimė Vilkaviškio rajono Stotalaukėlio kaime, čia praleido savo vaikystės trejus metus. Ilguvos parapijai 18 a. pab. Ir 19 a. per. priklausė 3 koplyčios, kurių seniausia Sutkų kaime statyta dar 1763 m. ir greta
jos 1770 m. įkurtos kapinės (dabartinė Sutkų bažnyčia statyta 1825 m.). Kita koplyčia Šilvėnų kaime, pastatyta 1783 m. ir prie jos taip pat įrengtos
kaimo kapinės. Trečioji koplyčia ir prie jos nuo 1810 m. buvusios kapinės - Kubilių kaime. Ši ilgainiui liko apleista ir 19 a. viduryje nunyko. Senojoje Ilguvos bažnyčioje yra dirbę tik 3 kunigai: apie 20 m. S. Žakevičius, o vėliau Antanas Bertavičius ir Adomas
Jakubauskas beveik po 4 m.. Per visą bažnyčios ir parapijos istoriją čia yra darbavęsi 45 kunigai. Tarp jų yra buvusių žymių,
Lietuvai daug nusipelniusių dvasininkų, pvz., pirmasis Sūduvos rašytojas Antanas Tatarė, teologijos mokslų daktaras, publicistas ir
lietuviškų leidinių redaktorius Antanas Civinskas, Lietuvos kariuomenės kapelionas, Sibiro lagerių kankinys Juozas Vyšniauskas ir kt. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, jame įrengta senelių prieglauda, po to psichoneurologinis internatas, vėliau tapęs psichoneurologiniu pansionatu tiesa, įsikūręs buvusiose pagalbinėse patalpose. Apie 1995 m., minint Emilio Mlynarskio 120-ąsias gimimo metines, pagrindinis pastatas kiek aptvarkytas, pakabinta memorialinė lenta. Tačiau jis vis dar stovi užleistas, užkalinėtomis langinėmis, užrakintomis durimis. Beatričė Grincevičiūtė
Beatričės vaikystė prabėgo Ilguvos dvare, kuris tuo metu priklausė jau E. Mlynarskiui, tetos vyrui. Dainininkė prisimena: "Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartai pagąsdindavo, kad senelė kartais mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė". Dėdė Emilis pastebėjos mergaitės muzikinius gabumus ir nusprendė remti jos mokslus Varšuvoje. Ji mokėsi groti smuiku, tačiau jai artimesnė buvo fortepijono muzika. Ji dainavo instituto chore. 1928 m. baigusi 6 klases, grįžta į Lietuvą. 1931 m. pradeda dirbti Aklųjų institute auklėtoja. Vertėsi sunkiai. Atsidarė Kauno konservatorija, tačiau, likimo ironija, kompozitorius Juozas Gruodis jai atsakė: balso nėra jokio, ir kaip ji mokysis nematydama? 1934 m. Beatričė pradėjo mokytis E. Laumenskienės vadovaujamoje Liaudies konservatorijoje. Praėjo nemažai laiko, kol jos dainavimu ėmė žavėtis tas pats J. Gruodis, komplimentus sakyti Kipras Petrauskas. Vėliau Stasė Gruodienė jos nuolat atsiprašinėjo už savo vyro neįžvalgumą. Pirmasis koncertas įvyko 1937 m. lapkričio 24 d. Kauno radijuje. Pirmasis rečitalis atliktas 1943 m. kovo 6 d. Kauno konservatorijoje. Prof. Saulius Sondeckis sako, kad jos talentas prilygsta patiems garsiausiems. Ji ir viena pirmųjų, M.K. Čiurlionio sesers Jadvygos paakinta ėmė įrašinėti lietuvių liaudies dainas nepritariant jokiam instrumentui. Beatričė Grincevičiūtė mirė 1988 m. lapkričio 28 d. Vilniuje ir palaidota Antakalnio kapinėse. Ji kalbėjo: Jei kas paklaustų, ką pasirinkčiau - prarasti akis ar balsą, - aš atiduočiau akis. Beatričė scenoje įtvirtino kamerinio dainavimo tradiciją. Ilgametė koncertinė veikla ją siejo su kompozitoriumi B. Dvarionu, kuris jos balsui skyrė dainą Žvaigždutė (L. Steponavičiaus žodžiai). Daug koncertuota su L. Noreika irV. Mikštaite, pianiste H. Znaidzilauskaite. Režisierė J.Z. Janulevičiūtė apie ją sukūrė filmą Beatričė. Jos atminimą puoselėja memorialinis butas-muziejus Beatričės namai. Literatūra:
Papildomai skaitykite: |
Jonas Totoraitis ir Antanas Tatarė, Peterburgo dvasinės akademijos prof. Justinas Pranaitis.
Nuo 1905 m. čia nuolat lankėsi kompozitorius Stasys Šimkus. Petras Cvirka prisimena, kaip
vaikystėje lyg užkerėtas klausydavo iš kito Nemuno kranto atsklindančios muzikos kai pas Emilį Mlykarskį atvykdavo svečių
Beatričė Grincevičiūtė gimė 1911 m. Vilkaviškio rajone. Jos tėvas Andrius yra iš tos
giminės šakos, kuri prieš kelis šimtmečius įsikūrė ir paplito Smolensko ir Ukrainos žemėse, o
motina Vanda Grincevičiūtė - iš bajorų Grincevičių guminės, gyvenusios Ilguvoje.
Jos pavardė galėjo būti ir Mlynarskytė, nes jos motiną Vandą įsimylėjęs buvo E. Mlynarskis,
dvarininkas nuo Kybartų. Tačiau griežta senolė Ana Alina Grincevičienė užkirto kelią: "Jei nori įeiti į mūsų šeimą,
turi vesti vyriausiąją seserį, kaip reikalauja mūsų tradicijos". Tad ponas Emilis, nenorėjęs konfliktuoti, vedė vyriausiąją seserį.