Tolminkiemis ir jo restauracija. Vartiklis

Tolminkiemyje (dabar Čistyje prudy) didžiąją gyvenimo dalį praleido Kristijonas Donelaitis (1714-1780) – beveik 37 m. (1743-1780). Čia parašė ir „Metus“.

K. Donelaitis buvo darbštus ir nagingas, aktyvus Tolminkiemių statytojas. Jo iniciatyva pastatyti našlių namai, kuriuose, rašytojui mirus, 15 m. gyveno jo žmona. Rūpinosi mokyklos statyba, perstatė kleboniją. Pastatai palaipsniui sunyko, iš nedidelių mūro fragmentų galima tik spėlioti, kas ir kur tuomet buvo. Tolminkiemis: Tecnerio piešinys

Vis dėlto išliko vieno jo statyto pastato liekanos – 1756 m. baigta bažnyčia. Donelaitis organizavo jos statybą, rūpinosi lėšomis, kurių didelę dalį skyrė Tolminkiemio parapija. Iš jos sakyklos kreipdavosi į būrus, skaitė „Metų“ ištraukas. Joje buvo ir palaidotas.

Artėjant 250 m. gimimo jubiliejui 1964 m. nutarta atstatyti bažnyčią, įrengti muziejų, sutvarkyti aplinką. Projektas imtas rengti 1960 m. Jokios tikslios informacijos nebuvo. Vieną bažnyčios piešinį savo Leipcige išleistoje knygoje „Slavai Vokietijoje“ buvo pateikęs F.O. Tecneris, tyręs K. Donelaičio gyvenimą ir veiklą. Vėliau jis pasirodė ir lietuvių spaudoje. Bet piešinys buvo neryškus, o jame pats pastatas užstotas medžių.

1929 m. nuo Kybartų savo kelionę pradėjo Matas Šalčius. Jo kelionių knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ I tome yra K. Donelaičiui skirtas skyrelis. Bet pats M. Šalčius į Tolminkiemį nebuvo užsukęs, o su juo sutapatino Stalupėnus (dab. Nesterovas); įdėjo netgi Stalupėnų bažnyčios nuotrauką (kaip Donelaičio laikų liudininkės iliustraciją). K. Donelaitis dirbti pradėjo Stalupėnuose, bet 1743 m. persikėlė į Tolminkiemį.

Tikslesnių duomenų sukaupta per 1967 m. vasaros ekspediciją. Archeologai atkasė bažnyčios perdangas rėmusių stulpų pamatus, rado architektūrinių detalių.

Daug padėjo V. Hubačio (W. Hubatsch) knyga „Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčios istorija“, išleista 1968 m. Getingene, kurioje yra dar vienas Tolminkiemio bažnyčios piešinys ir trumpas interjero aprašas. 1970 m. Paminklų restauravimo valdyba susisiekė su autoriumi ir buvo gauta dar keletas fasado ir interjero nuotraukų. Užmegzti ryšiai ir su Lenkijos Olštyno vaivadijos valstybiniu archyvu, iš kurio gauti keli brėžiniai, o archyvo direktorius J. Judzinskis suteikė ir daugiau žinių.

13-14 a. kovų su kryžiuočiais metu Tolminkiemio apylinkės ir Lietuvai priklausanti Sūduva buvo beveik negyvenami. Iki 1588 m. Tolminkiemis priklausė Įsručio parapijai. Pirmoji bažnyčia ten pastatyta 1589-1601 m., įsteigus Tolminkiemo parapiją, kurios ribos siekė Vištyčio ežerą ir Lietuvos sieną, aprėpė dalį Romintos girios į pietryčius nuo Tolminkiemio. Ji dar buvo grynai lietuviška. K. Donelaičio laikais parapijos valdos buvo žymiai mažesnės: Tarp Tolminkiemio ir Lietuvos buvęs Mielkiemis (dab. Kalininas) tapo savarankiška parapija. Parapija labai nukentėjo nuo 1708-10 m. siautusio maro. Į ištuštėjusius kaimus Prūsijos valdžia atkėlė vokiečių kolonistus. Atvykus K. Donelaičiui, kolonistų čia jau buvo daugiau nei pusė visų gyventojų.

1682 m. pirmoji Tolminkiemio bažnyčia buvo perstatyta, bet jau 1752 m. pastatas jau buvo nudrengtas. Kertinis naujojo pastato akmuo padėtas 1756 m. gegužės 28 d. Dalyvaujant K. Donelaičiui. Pagrindiniai statybos darbai pradėti 1756 m. rudenį ir tų metų gruodžio 1 d. K. Donelaitis pradėjo eiti savo pareigas naujame pastate.

Tai būta mūrinio pastato: sienos iš lauko akmenų, prie pamato 98 cm storio. Pasak F. Tecnerio, K Donelaitis prašęs naują bažnyčią „bent 10 pėdų pailginti, bet tai nieko nepadėjo“. Archeologai A. Tautavičius ir V. Urbanavičius rytinėje pastato dalyje 1967 m. rado senosios bažnyčios apsidės liekanų – taigi, matyt, 1756 m. nugriauta bažnyčia buvusi gerokai ilgesnė.

Naujoji Tolminkiemio bažnyčia buvo nedidelė. Zakristija evangelikų papročiu – rytinėje dalyje, o priestatas – šiaurinėje. Prieš pagrindinį įėjimą dabartinio bokšto nebuvo; jis, matyt, pastatytas tik 1820 m. mat po kraštą nusiaubusio maro buvo labai taupoma – užteko ir laikinų medinių varpinių.

Bažnyčios vargonai buvo seni. V. Hubačis rašė, kad jie įrengti 1760 m. ir atnaujinti 1898 m. O 1900 m. vizitacijos dokumentuose rašoma, kad jie jau susidėvėję, nors dar skamba gerai, o pats pastatas tvarkingumu ir papuošimais benusileidžiąs nebent tik Geldupės bažnyčiai. Iš Olštyno gautame laiške minima, kad vargonai 18 a. pabaigoje buvo papuošti reljefiniais ornamentais, turėję 2 klaviatūras, 13 registrų. Alavinius jų vamzdžius, taip pat 17 a., 1908 m. atnaujino Viteko firma iš Elblongo. Matyt, 1760 m. Donelaitis pastatė ne naujus vargonus, bet perkėlė juos iš senos bažnyčios. Apie jų garbingą amžių byloja ir jų barokinis fasadas.

Vakarinių ir šiaurinių sienų langai buvo paprasto stiklo, o rytinėje sienoje abipus altoriaus būta sudėtingo piešinio vitražų alaviniuose rėmeliuose.

Nuo 18 a. pradžios įsivyravo paprotys sujungti altorių su sakykla – matyt, taip buvo ir Tolminkiemyje. Rytinės sienos mūre, 2,1 m aukštyje, išliko 81 cm pločio durys iš zakristijos į virš altoriaus esančią sakyklą – iš kurios Donelaitis sakė pamokslus būrams...

Bažnyčios grindys iš kvadratinių raudono molio plytų. Rūsių po grindimis neaptikta. 1967 m. rytinėje pastato pusėje, priešais altorių, surasti K. Donelaičio palaikai. Joje buvo išbetonuota jiems skirta kripta.

Rekonstravimo darbai pradėti 1971 m. Juos atliko Kauno restauratoriai, vadovaujami darbų vykdytojo R. Aleksos.

Žmogaus-augalo vaizdinys pas Donelaitį

Kožnas viens žmogus užgimdamas pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
[ ... ]
Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.
                                     K. Donelaitis. Metai

Tai filosofinė miniatiūra, kurioje matome žmogaus ir gamtos egzistencijos nepertraukiamumą. Homeras sako, kad žmogaus gyvenimas panašus į medžių lapų: kaip senus lapus vėjas nudrasko, bet juos nuolatos pakeičia sprogstantys bei augantys nauji, taip ir žmonės vieni miršta, kiti auga: Koks yra lapų gimimas miške, ir žmonių tokis lygiai, Vėjas nudrasko ir blaško juos žemėj, o miškas, atgijęs Ir sužaliavęs pavasario metą, kitus užaugina. Lygiai taip kartos žmonių: vienos auga, o kitos jau nyksta „Iliada“ VI 146–149

Sugretinkime ir su Biblija:
Ps 103.15: „Žmogaus dienos panašios į žolę, – jis žydi tartum laukų gėlė“.
Iz 40.6–7: „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laikų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik Viešpats pasiunčia ant jųjų vėją“.
1 Pt 1.24–25: „Mat kiek-vienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius“.

Vaizdinys artimuosiuose rytuose žinomas jau šumerams, kurių vienas iš aukščiausių dievų, Enlilis, pirmuosius žmones sudaigino iš žemės kaip žolę. O hebrajai pavainikius vadino „žolynų vaikais“, o dar pastarųjų laikų rumunai – „gėlių vaikais“ (o tada, žinoma, ateina galvon ir „gėlių vaikai“ – hipiai). Šiaip jau pati žmogaus–žolės metafora nėra kuo nors ypatinga ir gali gimti savaime. Štai kaip ją pasitelkia šiuolaikinis kinų daoistas Dengas Ming-Dao^*):
Tikrasis grožis prasiveržia iš vidaus. kaip pavyzdį imkime gėlę. pradžioje tik pumpuras – jis dar nerodo pasauliui savo žavesio, nepritraukia bičių bei drugelių ir dar negali brandinti vaisiaus. tik kai išsiskleidžia, pamatai jo viduje slypėjusį grožį. Tai žiedo puikumo viršūnė, tai jo aromato šaltinis, tai jo saldusis nektaras. Lygiai šitaip iš vidaus, iš pat širdies skleidžiasi mūsų pačių grožis. mūsų spindesys nieko bendra neturi su išvaizda ar profesija. mūsų nepakartojamos savybės kyla iš vidinės versmės. mums telieka pasirūpinti, kad išsiskleistume ir natūraliai bei nerūpestingai sužydėtume, išlaikydami ryšį su savo vidumi, pačia jo šerdimi. Iš čia kyla visi mūsų slėpiniai bei galios. Gera leisti joms pasireikšti laiku. kaip gėlė, kuri praeina visas pakopas – pumpuras, išsiskleidimas, žiedas, apsidulkinimas, vaisius, vytimas, kritimas, – taip ir mes turime pereiti visus amžiaus tarpsnius nuo gimimo iki mirties.

Žmogaus–žolyno metaforą Donelaitis nebūtinai perėmė iš kokio nors ankstesnio šaltinio, o gali būti tiesiog kilusi poeto vaizduotėje savaime. Vis dėlto visi „savaime“ kylantys vaizdiniai neišvengiamai – valingai ar nevalingai, sąmoningai ar nesąmoningai – remiasi žmogaus pasaulėvaizdį sudarančiais bei paveikusiais kontekstais. O pats pirmiausias iš tokių kontekstų būtų lietuviškoji liaudies tradicija.

Pirmiausia tai – visuotinė, taip pat ir Lietuvoje puikiai žinoma žmogaus žydėjimo metafora, menanti jaunystę, „patį jėgų žydėjimą“. Pvz. , apie jauną mergaitę ar moterį, kupiną sveikatos, grožio, jėgų, sakoma „žydi“; štai vienoje dainoje „pasakojama, kad putino žiedą nuraškė motina ir tą žiedą padavė dukrai, linkėdama: žydėk, mano dukrala, /Liliu liliula, / Kaip tas putinėlis. Atskiras atvejis, nors irgi tiesiogiai susijęs su žmogaus – žolyno metafora, yra ypatingas mergaičių „žydėjimas“ – mėnesinės. Pirmųjų dukters mėnesinių laukė ne tik motina, bet ir kiti vyresnieji šeimos nariai. Laiku pražydusia dukra motina pasigirdavo kaimynams.