Lietuvos istorija

Heroika prie žilojo Nemuno

Didelę svarbą ilgoje (12 a. pab.-15 a. pr.) ir sunkioje kovoje su kryžiuočiais turėjo Žemutinio Nemuno pakrantės. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“ ir kt. Šaltiniai atskleidžia tos kovos eigą, mini lietuvių pilis. Tačiau jas lokalizuoti nelengva.

J. Foigtas „Prūsijos istorijoje“ (1830) pabandė Dusburgiečio duomenis tapatinti su kai kuriais gyvenviečių pavadinimais. Tai aptarė T. Narbutas :Lietuvių tautos istorijos“ (1838-40) skyriuje „Seniausioji Lietuvos geografija“, kur bandė jas tapatinti su žinomais piliakalniais. Kai kurias lokalizacijas patikslino M. Tepenas (1861); apie tai rašė ir J. Basanavičius.

20 a. 3-me dešimtm. medžiagą apibendrino ir patikslino istorikas S. Zajončkovskis ir kalbininkas A. Salys. Jų išvadomis rėmėsi H. Lovmianskis, tirdamas Lietuvos visuomenės ir valstybės pradžią (1932). Vertingi K. Vagnerio, K. Paunksnio ir kitų pastebėjimai nustatant kai kurių pilių vietas.

Tarybiniais laikais lietuvių įtvirtinimai apžvelgti analizuojant Lietuvos valstybės susidarymą ir kovas su kryžiuočiais (V. Pašuta), tiriant bendruomeninių pilių-slėptuvių genezę (J. Jurginis), analizuojant Dusburgiečio duomens (R. Batūra).

Žemutinio Nemuno pilys Pirmoji priešo bazė Žemutinio Nemuno dešiniajame krante – Jurgio pilis (Georgenburgas 1259-60 m.), kurią 14 amžiuje Ordinas keliskart atstatinėjo. Pilies vietą prie Mituvos upės nurodo 15 a. pradžios dokumentai. Ji buvo lokalizuojama į rytus nuo Mituvos žiočių ir tapatinama su Višpiliu. Patikslinus nustatyta, kad pirmoji kryžiuočių pilis buvo žemiau (į vakarus) Mituvos žiočių, Kalnėnų kaimo piliakalnyje. Šis primena piliakalnį prie Veliuonos, kurį kasinėjant (A. Tautavičius) rasta vakarietiška Ordino medžiaga.

1313 m. Ordinas prie Nemuno pasistatė Kristmemelio pilį, kuri buvo tapatinama su Skrisnemune dešiniajame krante. Bet jos pėdsakų ten nėra. Buvo atkreiptas dėmesys į Norkūnų (Maštaičių) k. Piliakalnį kairiajame krante, kurio padėtis atitinka Kristmemelio vietą (pagal Dusburgietį – 6 mylios aukščiau Ragainės).

O pirmoji Lietuvos pilis, kurią 1283 m. puolė Ordinas, užgrobęs prūsų žemę, buvo Bisenė. Ilgą laiką painiojant ji buvo lokalizuojama į rytus nuo Veliuonos, prie Dubysos žiočių. Tačiau paaiškėjo, kad tai skirtingi objektai, kad Bisenė buvo į vakarus nuo Veliuonos, bet aukščiau Kristmemelio (pagal Dusburgietį); ji laikoma labiausiai vakarine to Nemuno ruožo pilim (Bisenė nurodoma ir vakariau Kristmemelio). Neįtikinamos pastangos ją lokalizuoti Pagiegių rajone, Bitėnuose. Kiti jos vietą nurodo aukščiau (ryčiau) Kristmemelio, pagrįstai orientuodamiesi į piliakalnį dešiniajame krante, kuriame ar greta kurio tikriausiai (pagal 15 a. žinias) buvo ir „Wythes hof“, matyt, Vytenio dvaras. Tai Kartupio žiotyse esantis piliakalnis su gynybiniu pylimu (ir dabar 8 m aukščio nuo gynybinio griovio dugno).

1290 m. magistro vadovaujama kariuomenė apgulė Kolainių pilį, dėl kurios vietos buvo dvi nuomonės. Dar J. Foigtas, remdamasis A. Kojelavičiumi, manė, kad tai Kalnėnų vietovė į vakarus nuo Mituvos žiočių bei Georgenburgo. Ten T. Narbutas apžvalgė piliakalnį dešiniajame krante ir įtvirtino tą nuomonę. Kadangi Dusburgietis Kolainių puolimą mini po Bisenės apgulos, tai M. Tepenas buvo atsargus ir lokalizavo Kolainius arčiau Bisenės (kažkur tarp jos ir Raudonės). Kiti Kolainių vietą nurodo dar ryčiau, už Raudonės upelio. Bet ryčiau Bisenės (Kartupėnų piliakalnio) aplamai tokių piliakalnių nėra (dešiniajame Raudonės krante Raudonėnų piliakalnis su nedideliais įtvirtinimais valgiai sietinas su 13 a. pab. Kolainių pilimi), o į vakarus nuo Mituvos, Kalnėnų kaime – 13 a.vidurio kryžiuočių pilies (Georgenburgas) vieta.

Iš Dusburgiečio žinome, kad Kolainiai buvo kažkur prie Nemuno. Eiliuotoji Livonijos kronika mini, kad lietuviai Karšuvos- Georgenburgo pilies blokadai priešais pasistatė stiprią pilį, greičiausiai Bišpilio, Višpilio, Viešpilio piliakalnyje (liaudyje išliko „viešės pilis“, t.y. bendruomenės). Šaltiniai nemini, kad priešas būtų sunaikinęs šią 13 a. vidurio lietuvių pilį, o Dusburgiečio su Kolainiais siejamus įvykius galima priskirti šio piliakalnio regionui. Matyt A. Kojalavičius (17 a.) buvo iš dalies teisus, teigdamas, kad Kolainiai buvo artimiausia prie priešo teritorijos buvusi pilis.

Medrabos pilis, kurią Ordinas užėmė ir sunaikino 1291 m., buvo lokalizuojama prie Nevėžio. Neįtikina jos tapatinimas su Nadrausve Vilkaviškio regione. Manoma, kad ji buvo kažkur netoli Junigedos-Veliuonos, ė vakarus ar šiaurės vakarus. Medraba buvo sunaikinta po Junigedos puolimo, kritus Kolainiams. Tad galima spėti ją stovėjus dabartinių Meškininkų kaimo piliakalnyje (kairiajame Mituvos krante).

Per karą su ordinu Karšuvos gyventojai apie 1315 m. apleido dvi pilis: Skronaitę ir Bebirvaitę (siūloma rekonstruoti į Skronaičius ir Bebirvaičius), kurios, jau aplestos, Ordino kariuomenės buvo sudegintos. Ieškant Bebirvaitės (Biverwate, Bibberwaten) dėmesys nukreiptas į Bebirvos upę ir jos intaką Bebirvytį, Bebirvų kaimą. Bebirvų kaime piliakalnio nėra. Ryškesnių jo žymių nematyti ir kitur prie Bebirvos, Bebirvyčių, iki Šaltuonos, Vietos žmonių tradicija irgi piliakalnio nemini. Tad viltis nepasiteisino. Bet galimas ir kronikininko ar jo informatoriaus netikslumas, ne visko išsakymas

Skronaitės vieta nežinoma, tad G. Ir H. Mortenzenai pagal kartografinius duomenis atkreipė dėmesį į Škeršpilės kalną prie Mituvos. Ten yra kaimas Škeršpyliai, bet patikrinus vietoje paaiškėjo, kad nei Akmenos- Mituvos santakoje, nei į ytus dešiniajame Mituvos krante nėra jokio piliakalnio, o pats kaimas yra asmenvardinės kilmės. . 14 a. 9-o dešimtm. duomenys liudija, jog Bebirvos upė (flys Bobirva) yra Raseinių žemėje, o pagal Dusburgietį abi pilys yra karžuvos žemėje (t.y. toliau nuo Bebirvos upės). 14 a. įvykiai Skronaitę ir Bebirvaitę sieja su regionu, esančiu toliau į vakarus. Ta linkme, žemiau Bebirvos žiočių, pagal šaltuoną ir dar kiek toliau yra du neblogai įtvirtinti Eržvilko ir Kiukiškių piliakalniai, dėl to hipotetiškai jusoe ir galima bandyti lokalizuoti tas pilis.

Aukaimio pilis įtikimiausiai lokalizuojama aptariamo regiono šiaurės vakaruose, prie Ančios upės ties Batakiais. Šaltiniuose yra duomenų apie „Batakius prie Aukaimio“. Ančios ir Ūkio santakoje yra piliakalnis, kur, matyt, ir buvo toji pilis.

Nuo 13 a. pabaigos minimo Vaikių valsčiaus ieškoma į pietus, pietryčius nuo Raseinių, į pietus nuo Viduklės, į vakarus nuo Raseinių. Šiuo atveju svarbus orientyras yra upė “Waykowsoppe” (taip ji minima 14 a. antroje pusėje) – Vaikupis, Upės aukštupio kairysis intakas. Taigi Vaikupio ir Upės apylinkės (į vakarus nuo Raseinių) tikriausiai ir yra 13 a. Vaikių valsčiaus branduolys. Jo centras, pilis, priešų sunaikinta 1322 m. Pasirodo, kad Upės regione piečiau Vikupio žiočių vienintelis piliakalnis yra Galkaičiuose, tad jame ir manoma buvus Vaikių pilį.

1295 m. Ordino kariuomenei pagaliau pavyko užimti ir sunaikinti Kimelio pilį (kronikininkas Jerošinas nurodo ją buvus prie Nemuno). Kadangi Ordinas tuo metu puolė Bisenę, Kolainius, Medrabą, manoma, kad ji buvo Mituvos žiočių rajone, prieš kurias yra Kaimelio kaimas, o kiek žemiau kairiajame Nemuno krante aptiktą piliakalnį (Kukarskės kaime) galima sieti su šia pilimi.

Nuo 1293 m. Ordinas pradėjo puldinėti Pieštvės pilį, kurios vieta nurodoma į rytus nuo Dubysos žiočių, tačiau patikslinus įtikimiau atrodo, kad ji buvo vakariau Dubysos, piliakalnyje prie Pieštvės upelio žiočių (dab. Seredžius).

Junigedą-Veliuoną priešas ėmė puldinėti 1291 m. (valsčių), 1292 m. (pilį). Pagrindinė 13-14 a. pilis greičiausiai buvo rytiniame Veliuonos, Gedimino piliakalnye. Tuo metu (1293 m.) prie pilies buvo du papiliai: kalne ir slėnyje. Nuo 14 a. vidurio turime duomenų apie stipriai įtvirtintą papilį. 1363 m. didelė Ordino kariuomenė tik po 10 d. pasirengimo ryžosi šturmuoti papilį su apgulos mašinomis ir 4 sienodaužiais. Pilis turėjo dvigubas sienas.

Taigi, išaiškėja pagrindiniai gynybos centrai: Bisenė, Aukaimis, Pieštvė ir ypač Junigeda-Veliuona. Pastaroji paskutinį kartą sunaikinta 1367 m., o ją atstatė Vytautas 1411-12 m. Kad kova šiame ruože buvo ypač atkakli, rodo faktas, kad laikinai atstumti lietuvius šiame 40 km ruože (tarp Mituvos ir Dubysos žiočių) Kryžiuočių ordinui ir jo remiančioms Vakarų Europos pajėgoms prireikė per 100 m. (1259-1367). Gintasi atiduodant visas jėgas. Kolainių pilyje (1290) „visi pilėnai ... buvo mirtinai sužeisti ir nuo pilies sienų kraujas tekėjo lyg patvinęs liūčių vanduo“. 1322 m. Pieštvės pilėnai, neįstengdami ietimis, kalavijais it kitkuo sulaikyti į plį bekopiančių gerai šarvuotų gausių Ordino talkininkų, „nusitvėrę dviese, trise ir daugiau po mietą, rėmė jais kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų“.

Užėmęs pilis, priešas stengėsi jas visai sunaikinti, likviduoti Lietuvos atsparos taškus, žmones išžudyti ar išsivesti į nelaisvę. Taip Medrabos pilį „po stipraus antpuolio iki pamatų sudegino, o visus žmones išžudė arba paėmė į nelaisvę“ (1291). Įsiveržę į Kimelio pilį „išžudė jos gyventojus, o ją pačią, pakišę ugnį, ligi pamatų sudegino“ (1295). Įsiveržę į Aukaimį, „broliai... visus išžudė... paėmė į nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį“ (1302). Kai vėl užpuolė Aukaimį, daugelis „žuvo arba nuo ugnies, arba nuo kalavijo drauge su žmonomis, vaikais, galvijais“ (1328). Niokojant Vaikių valsčių, „apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno“ (1322). Puolant Bisenę „po ilgų kovų, kai abiejose pusėse buvo daug sužeistų,abu jos papiliai supleškėjo liepsnose“ (1313). Veliuonoje „daug žmonių išžudę, pavertė pelenais abu šios pilies papilius: vieną – ant kalno, kitą – slėnyje“ (1293). Vėliau magistras su didelėmis pajėgomis „naktį įsiveržęs į jos papilį, nukovė daug žmonių, o jį sudegino iki pamatų“ (1315). „Veliuonoje po atkaklių kovų priešas padegė dalį pilies, vėjas išplėtė liepsną, žuvo [pilėnai]..., kurie joje gyveno ir gynė. Pilie pylimą išrausė ir išbarstė“ (1363).

Tai apraudama ir lietuvių liaudies dainoje: „Iškirta karelius, išpylė pilelę. Aš pilelę supilsiu, dvejais trejais meteliais, o karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių“.

Jau neturim tokių tvirtų karelių, pasiduodam ‚turtavyrių“ virkavimams, leidžiamės, kad visokie darbapartiečiai iš mūsų tyčiotųsi, o ir protėvių kovų, pilių ir kapų vietas nepakankamai saugome – jos ariamos, paverstos ganyklomis, statomi „budinkai“...

Krėvos sutartis
Baltai ir Europa
Lietuviai ir kuršiai
16 a. kultūros paminklas
Kernavės tyrinėjimai
Liudviko Rėzos biblioteka
Dubakloniai prie Nemuno
Vytauto Didžiojo įvaizdis
Kuršiai vikingų epochoje
K. Almenas. Šiaulių mūšis
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Paskutinioji kuršininkų karta
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje
M. Miechovskis. Apie dvi Sarmatijas
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Birutės kalno astronominis kalendorius
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Karolio Europa ir jos slinktys
Karalienė Morta ir Šiauliai
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Vilniaus televizijos bokštas
Universiteto spaustuvininkas
Vainiko simbolika
Lietuvos gotika
Vilius Orvydas
Vartiklis