Vainiko simbolika
Vainikas lietuvių tautosakoje patvarus, gyvastingas simbolis, praėjęs ilgą raidos kelią. Jo simboliką Dainų poetikos etiuduose bandė atskleisti B. Sruoga*), ištyręs jo mergelės skaistumo, nekaltybės žymenis. Bet tai ne vienintelė jo reikšmė. Semantinį jo kontekstą galima suskirstyti į kelis lygmenis, kurių žemutinį sudarytų praktiniu tikslingumu paženklintos žemdirbystės apeigos, o aukščiausiąjį dvasiniai žmogaus būties aspektai.
Vainikas švenčių atributas, ypač populiarus per pavasario ir vasaros kalendorines šventes, ką sąlygojo ir sezoninės gamtinės sąlygos. Pavasarį atsirasdavo vainikams pinti tinkamos medžiagos. Jie paprastai imti pinti apie Sekmines. Kita glaudžiai su vainikais susijusi šventė Joninės, kurias S. Daukantas ir pavadino Vainikų švente.
Viena būdingiausių Sekminių ir Joninių apeigų javų lankymas žinoma, kad mergaitės su vainikais ant galvų eidavo parugėm pats ėjimas ratu aplink lauką yra magiškas: norint, kad derlius būtų geresnis, reikėję kelis kartus apibėgti apie lauką. Ėjimas aplink laukus susijęs su vainike glūdinčia apskritimo idėja, akivaizdžiai atspindima pasakose, kur sutinkamas magiškas apsauginis ratas, kurį nubrėžus apsisaugoma nuo piktųjų jėgų. Apie vainiko poveikį derliui užsimenama ir giminingose baltarusių dainose. Įdomu, kad Rodūnės apylinkių lietuviai vainiku vadina tris varpas, užaugusias iš vieno stiebo. Buvo tikima tokio trilypio vaisiaus nepaprastumu sakoma, jei mergina rasianti trilypę varpą, ji ištekėsianti.
Vainikas ir apėjimas su juo laukų turėjo ir apsauginę funkciją: ... lig ugnies neįnešus, vainikas, pro
stogą iškištas, saugojo naujus namus nuo viso pikto (S. Daukantas).
Per Sekmines vainikuojami gyvuliai matyt irgi vaisingumo ir apsaugos sumetimais. Pasak J. Šliavo, šeštadienį prieš Sekmines piemenukai pindavo vainikus karvėms. Per Sekmines išgindavo vainikais papuoštą bandą. Pargenant kiekviena šeimininkė pasitikdavo prie vartų, piemenukui duodavo po bandelę. Vainikus atiduodamo gaspadoriui, kuris jį laikydavo vaistams, sergantiems gyvuliams iš jo virdavo arbatas. Taigi netgi sudžiūvęs vainikas išlaikydavo galias.
Vainikas figūruoja ir rugiapjūtės pabaigtuvėse, kai moterys iš gražiausių varpų ir gėlių pindavo vainiką. Paskutinio pėdo rišėja ar geriausia pjovėja jį įteikdavo šeimininkei. Tai palydėdavo daina apie rugį, o vainiką pakabindavo garbingoje vietoje, kur jis buvo saugomas iki sėjos ar kitos rugiapjūtės. Grūdų iš vainiko įmaišydavo į rugių sėklą.
Visuotinis yra vainiko vandenyje motyvas, dainose pasitaikantis tokiame kontekste: merginos paleistą vainiką vėjas nupučia į Dunojų. Paskui jį plaukia vienas ar keli berneliai, norėdami jį ištraukti. Tas, kuris jį išgriebia, tikisi, kad mergina jam atiteks. Bet bernelis gali vandenyje ir nuskęsti... tad vainikas bernelio išbandymas ir merginos likimo sprendimas. Anot M. Eliadės, vanduo simbolizuoja isų egzistencijos galimybių visumą, jis gali būti siejamas su priešingais jos poliais: dangum ir požemiu, mirusiųjų pasauliu. Jis atneša gyvybę, suteikia jėgų, bet kartu ir nusineša gyvybę. Todėl vanduo naudotas ir pranašavimams. Būdavo buriama vainikus metant į vandenį paprastai per Jonines. Rytą, saulei tekant, reikėdavę leisti du rūtų vainikėlius į upę. Jei plaukdami vainikėliai susieis, tais metais vesi (ištekėsi). Vainikais vandenyje burdavo ir rytų slavai. Buvo stebima, ar jie plaukia, ar sustoja prie kranto ir prie kurio. Mergina nutekėsianti ten, kurlink plaukė jos vainikas.
Lietuvaitės burdavo ir Joninių naktį mesdamos vainiką ant medžio (obels), jei vainikas pakibdavo ant šakos, mergina tikėjosi tais metais ištekėti.
Giluminė vainiko semantika atskleidžiama vestuvių apeigose. Jose svarbiausia pasakojimas apie vainiko kilmę: kur jis rastas, kas jį pynė ir pan. tuo tarsi primenamas pasaulio kūrimo mitas objekto atsiradimo paaiškinimas yra tolydus atsakymui į tai, kas yra tasai objektas ir kam jis skirtas. Vienas tipinių siužetų yra objekto suradimas tolimoje šalyje ir jo atgabenimas. Per vestuves pasakojama, kad jaunojo pulkas vainiką parneša iš tolimos šalies, kurioje yra nepaprastas rūtų darželis perlų kuolis, deimanto tvoromis tvertas, aukso kuoleliais smaigytas. Darželyje auga diemedis, prie kurio aukso soste sėdi dangaus viešpats. Kitame variante rūtų darželyje auga vyno medelis, o tame vyno medelyje paukštelis čiulbinėjo. Ale ne paukštelis čiulbinėjo patsai viešpats kalbėjo, rankose vainikėlį turėjo. Taigi vainikas lokalizuojamas prie kosmoso centrą žyminčių objektų, dievybės rankų.
O ir rūta lietuvių folklore yra mitologizuotas augalas. Bet minimos ir kai kurios vainiko gaminimo procedūros: aukso kubkoj laikytas, vyne mirkytas, perlu karpytas. Kai kada sakoma, kad jis ne iš žolynų, o iš brangiųjų metalų: Liudija pirmieji bočiai mūsieji, kada gatavijo vainikus iš aukso, perlų ir brangių deimantų. Kartais vainikas gretinamas su karūna ir ja pavadinamas: Ta karūna, kuri ir gražiausia, ir brangiausia, galiu sakyti, ant amžių palaiminta.
Būna, kad vainikas palyginamas ir su dangaus kūnais: Šitai ir aš iš to paties turiu nuskintą ir nupintą tą žalių rūtų vainikėlį, kurį atidengiu kaipo debesį, parodau kaipo saulę... Su saule jis gali būti gretinamas dėl savo formos, nes apskritimas laikomas saulės ženklu. Ir pati saulė neretai siejama su vainiku E. Dulaitienė-Glemžaitė teigė**), kad anot žmonių, Joninių rytą saulė būna apsupta vainikų. Vainikas yra saulės ir jos dukrų atributas latvių dainose latvių tautosakoje saulė ir pina vainikus. Vienoje dainoje ji nupina tris vainikus: vieną duoda dievui, antrą dievo sūnui, o trečią sau pasilieka.
Vainiko galia ypač atsiskleidžia kritinėmis, pereinamojo meto būsenose. Tai mergaitė, jau išaugusi iš vaiko amžiaus, bet dar nesubrendusi, todėl ją nuolat lydi vainikas: Per mergavimą nuotaka kasdien vaikščioja rūtomis apsikaišiusi, su vainiku ir kaspinu ant galvos... Tai jos skaistumo, dorovingumo ženklas, kuris ją ir išaukština: Slavina tave, gražioji nuotaka, tas rūtų vainikėlis. Tu gali būti prilyginta žvaigždelei dangaus aukštybėse.
Vienas svarbiausių vestuvių apeigų yra nuotakos vainikavimas, kurį, vienok, nuotaka turi užsitarnauti. A. Juškos Svotbinėje rėdoje sakoma: Per ką užslūšijo ta graži merga tą vainikavimą? Ne kariuomenės daugybe, ne mūrų aštrybe, ne kareivių atvoga, ne armotų trenksmu, tiktai locnu žadėjimu užsilaikyti stone čystatos, kuri cnata yra brangiausia. Vainikėlis vedusiųjų porai lieka kaip jų sutarimo, darnos laiduotojas, santykių indikatorius: Vainikėlis patol neperstos kvepėti, pakolei viežlybai gyvensitau judu. Ir aš atnešiau tą žalią rūtų vainikėlį ant to paminklo, idant taip sandare gyventumėtau,kaip tos žalios rūtelės, idant visiems šviestumėtau savo gražiu elgimos, kaip rožės ir lelijos kad šviečia savo gražumu ir skaistumu visame daržely.
Vainikas gali būti gretinamas ir su kai kurias rato formos archetipiniais vaizdiniais, kurių vienas mandala. Viena būdingiausia jos schema yra kvadratą aprėminantis apskritimas, kurio centre randasi dievybė ar jos atributas. Taip mandala primena apvainikuotą dievybę. Prūsų mitologijoje viena tokių apvainikuotų dievybių yra Patrimpas. Tad vainikas, kaip ir mandala, galėjo turėti pasaulio modelio vaizdinį. Vienoje svotbinės rėdos oratorijų sakoma: Vainikas yra paveikslas svieto... Panaši samprata sutinkama ir latvių dainose...
Apskritimas glaudžiai sietas su kosmoso kūrimusi. Lietuvoje tikėta, kad per Jonines pražysta nepaprastą galią turintis paparčio žiedas. Prieš jam pražystant, iš visų pusių imdavę gasdinti velniai, raganos, gyvatės, žalčiai. Norint apsisaugoti nuo piktųjų jėgų, paparčio ieškotojas turėjęs šermukšnio lazda apibrėžti apie save ratą. Ratas reiškė pirmą kuriamąjį, organizacinį veiksmą erdvės susikūrimą. Tai užfiksuota ir vestuvinių apeigų tekstuose. Suolsėdžio ginčo su vedliu vienas klausimų-atsakymų yra: Kur yra pasaulio vidurys? apibrėžei ratą, ir stok į vidurį. Taigi, nubrėžus ratą randamas pasaulio centras.
Parengė Nijolė Laurinkienė
*) Balys Sruoga (1896-1947) rašytojas, poetas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas. Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1912 m. 1914-18 m. mokėsi Petrograde ir Maskvoje, bet mokslų nebaigė. Grįžęs į Lietuvą laikraščiams rašė kandžius straipsnius, pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais. 1924- 40 m. dirbo Kaune Humanitarinių mokslų fakultete; dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. 1939 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, tęsė universitetinį darbą Vilniuje. Karo metais suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Čia praleistą laiką aprašė romane Dievų miškas (parašyta 1945 m., tačiau, uždraudus spausdinti, pirmąkart pasirodė tik 1957 m., - ir tai su daugybe korektūrų).
**) Elvyra Dulaitienė-Glemžaitė (1893-1958) - pedagogė, etnografė, kraštotyrininkė iš Kupiškio. 1915-19 m. mokytojavo Rusijoje; grįžusi į Lietuvą dirbo įvairiose mokyklose. Su seserimi M. Glemžaite parengė darbą Kupiškio apylinkės kaimiečių rūbai vilkėti XIX a. antroje pusėje (1948). Sudarė etnografinės, tautosakinės ir istorinės medžiagos rinkinį Kupiškėnų senovė: etnografija ir tautosaka (1958), aprašantį 19 a. antros pusės ir 20 a. pradžios Kupiškio apylinkių valstiečių materialinę kultūrą, buitį, papročius ir kt.
Papročių paskirtis
Lietuvių kosmologija
Užgavėnės Lietuvoje
Teliavelis saulės kalvis
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Lankytinos vietos: Kupiškio rajonas
Kodėl bijota sveikintis per slenkstį?
Sekminės - piemenėlių, rugių lankymo šventė
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Sekminės: Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės dienos
Šventykla ir žalos telyčios deginimas
A. Martinkus. Adventas ir angelas
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Laužai Himalajų papėdėje
Alovės vietovardžio kilmė
Visų dienų apmąstymai
Lietuvių emigracija
Vilnius po senovei
Trakų pilys
Vartiklis