Šventykla ir žalos telyčios deginimas  

Taip pat skaitykite: Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?

Izraelyje stiprėja kalbos apie Šventyklos atstatymą. Šventyklos svarba nepaprasta. Pats Sutvėrėjas sakė (Ag 2:9):
„Šių naujų Namų šlovė bus didesnė nei senoji, šioje vietoje duosiu taiką“. Jewish Temple

Tačiau Izraelio išminčiai mįslingai tvirtino, kad atėjus Mesijui, jis atsistos ant Šventyklos stogo ir sušuks:
„Nusižeminusieji! Jūsų atpirkimo valanda atėjo!“

Taigi, Šventykla turi būti atstatyta iki pasirodant Mesijui.

Beveik 1000 m. Šventykla buvo žydų tautos širdimi. Ji buvo visa ko centras: karalystės, pranašiškos dvasios, Sanhedrino*) ir, svarbiausia, ... tarnybos Dievui. Čia kunigai ir levitai atlikdavo savo švenčiausias pareigas. Tai nebuvo paprastas pastatas, tai buvo kosminių temų arena, čia žydas susitikdavo su Sutvėrėju. Tai perteikia vieną svarbiausių žydų tikėjimų – kad žmogus gali būti tiesioginiame, nuolatiniame ir visapusiškame ryšyje su savo Sutvėrėju.

Žydai niekada nepamiršo Šventyklos. Didysis Rabban Yochanan'as buvo Šventyklos sugriovimo liudininkas. Tvirtai tikėdamas, kad Šventykla bus netrukus atstatyta ir rūpindamasis, kad jos apeigos ir procedūros liktų Izraelio kolektyviojoje atmintyje, Rabban Yochanan'as įvedė eilę priemonių, parodančių Šventyklos centrinę padėtį žydų gyvenime. Rabban Yochanan'o palikime, pavyzdžiui, yra nurodymas, kad kunigai tądien, kai turėtų atlikti apeigas, privalo elgtis taip, tarsi Šventykla stovėtų, - taigi, negerti vyno, kad būtų pasiruošę atlikti savo kunigo pareigas. Panašiai įvesta daugybė kitų papročių, kurie skirti išlaikyti prisiminimą apie Šventyklą. Pavyzdžiui, garsaus išminčiaus Hillel'io macų (matzah) ir karčiųjų žolių valgymas seder naktį, kaip kad Paschos šventėjai valgė Jeruzalėje Šventyklos šešėlyje. Taip, prisimenant Psalmę „Jeruzalę didžiausiu džiaugsmu laikyčiau“ (Ps 137:6), vyras savo didžiausio džiaugsmo, vestuvių, metu jis sudaužo taurę po kojomis, taip simbolizuodamas Šventyklos sugriovimą.

Rabino Joseph Caro**) (1488-1575) monumentaliajame „Žydų kodekse“ randame ir kitus didžiųjų išminčių įvestus dalykus. Pavyzdžiui, kai asmuo stato namą, jis turi palikti nedidelę dalį sienos priešais įėjimą tuščią ir netinkuotą.

Žalos telyčios pelenai vaidina svarbiausią vaidmenį atstatant Šventyklą. Tai vienintelis trūkstamas elementas Biblinio tyrumo atstatymui. Šis apvalymas primena, kad žmogus gali pakilti virš jo laikinos fizinės egzistencijos bei mirties „purvo“. Tai tarsi priesakas: „Apsivalykite! Nusimeskite neviltį! Mirtis tėra iliuzija!“ Red Heifer Parašyta „kurie ištikimai laikėtės Viešpaties, savo Dievo, esate visi gyvi šiandien“ (Įst 4:4).

Žalos telyčios auka priklauso Dievo čok (daug., čukim) nurodymų, t.y. tiems, kurie žmonių protui nesuvokiami. Juos reikia atlikti su meile ir Dievo baime. Kitas tokio čok pavyzdys yra kašrut, prisakymas dėl maisto.

Vis tik galime paieškoti kai kurių sąsajų, padėsiančių suprasti jos esmę. Pavyzdžiui, yra tradicija, kai rabinai ją sieja su Aukso veršio nusidėjimu, įvykusiu praėjus 40 d. po Apreiškimo Sinajaus kalne (žr. Iš 32). Šio nusidėjimo pasekmės buvo nepaprastos – per jį vienintelį pasaulyje atsirado mirties nešvarumo koncepcija. Rabinai panaudoja tokią paralelę, siekdami paaiškinti ryšį tarp Aukso veršio ir Žalos telyčios: „Tarnaitės sūnus pripurvino karaliaus rūmuose. Karalius paliepė: tegu ateina motina ir išvalo vaiko supurvinimą“.

Taigi, žala telyčia tarsi atspara tam dvasiniam chaosui, kurį į pasaulį atnešė Aukso veršio garbinimas.

Panašiai, reikalavimas, kad telyčia nebūtų patyrusi jungo, bei kiti gali būti aiškinami simboliškai. Patyręs nelaimę per Aukso veršį, Izraelis nusimetė dangaus jungą. Ji turi būti žala, nes pažadėta: „Jei jūsų nuodėmės bus raudonos kaip skaisčiai raudonas audeklas, jos bus išbalintos kaip sniegas“ – taip nurodant nuodėmės sąsają su raudonumu, Tačiau ji turi būti tobulai žala, nes Izraelis iki nusidėjimo buvo be priekaištų.

Talmude beveik prieš 2000 m. užrašyta tokia istorija:

Kartą žydas nuskurdo ir buvo priverstas savo telyčią, kuria arė, parduoti pagoniui. Pagonis ja arė šešias dienas, taip tai ir atėjus šabui, jis išvedė ją arimui, kaip ir kiekvieną dieną. Tačiau tądien telyčia atrodė kaip apsėsta. Ji blaškėsi junge ir atsisakė eiti. Savininkas ją spardė ir plakė, tačiau telyčia nesijudino iš vietos.

Pagonis tada nuėjo pas žydą ir tarė: „Pasiimk atgal telyčią, matyt, su ja kažkas ne taip. Kiek bemuščiau, ji nesijudina iš vietos“. Žydas suprato, kad telyčia įpratusi ilsėtis per šabą. Jis pasilenkė ir sušnibždėjo gyvuliui į ausį: „Telyčia, telyčia, aš žinau, kad kai priklausei man, turėjai dirbti tik 6 dienas ir ilsėtis per šabą. Bet deja! Turėjau tave parduoti ir dabar kitas tave turi. Jis nesiilsi per šabą. Deja! Turėjau tave parduoti ir dabar kitas tave turi. Jis nesupranta šios dienos šventumo. Eik ir ark jam“.

Telyčia ėmė arti iškart. Pirkėjas stovėjo apstulbęs ir kai pakankamai atsigavo nuo šoko, jis pagriebė žydą ir pareikalavo: „Prašiau pasiimti atgal telyčią. Dabar neleisiu tau iš čia išeiti, kol nepasakysi, ką darei jos ausyje! Aš tampiausi su ja ir mušiau ją, bet ji neklausė!“

Žydas ėmė jį raminti. „Nedariau jokių burtų ar užkeikimo“, - aiškino jis, - „tiesiog pasakiau jai, kad turi susitaikyti su tuo, kad dabar privalo dirbti per šabą“.

Žmogus sustingo kaip trenktas žaibo. Drebėdamas iš baimės, jis šnabždėjo: „Jei ši karvė, nemokanti kalbėti ir protauti, žino apie Sutvėrėją... kaip su manimi, kurią tas pats Sutvėrėjas sutvėrė pagal atvaizdą savo, ir kuriam davė protą? Ar galiu jam nepaklusti?“

Dievas sukūrė daug priemonių, kad susigražintų savo vaikus. Komentuodamas šią istoriją, rabinas pastebi: „Ir gal kas stebisi, kaip žmogus gali pakeisti savo gyvenimą priartėti prie dievo dėka telyčios?! Nesistebėkite: nes per telyčia visas Izraelis tampa išsivalęs“.

„Paimti telyčią“ (versta kaip „atvesti“) reiškia, kad įsigyti ją galima tik tada, kai ji jau yra telyčia. Vienok, jei atsiranda žala telyčia, savininkas gali nurodyti kainą, pirkimas atliekamas, tačiau įsigyti negalima tol, kol telyčaitė nepasiekė reikiamo amžiaus.

Pirmasis sakinys nurodo, kad žala telyčia turi būti nupirkta už viso Izraelio lėšas. Prieš pirmąjį aukojimą, dar dykumoje, Mozė elgiasi kaip iždininkas. Jau minėta, kad telyčia atsirado kaip atpildas už Aukso veršio nusidėjimą – ir jei Izraelis pasidarė Aukso veršį iš savo surinkto aukso, tai ir už žalą telyčia turi surinkti lėšas.

Biblinio švarumo koncepcija

Šiuolaikiniam žmogui kiek svetimos įvairios „švaros“ ir „nešvarumo“ būsenos. Biblija nurodo, kad nešvarą gali sukelti daug veiksnių. Kai kurie nešvaros tipai yra rimtesni, sunkiau išvalomi. Rimčiausias yra prisilietimas prie mirties.

Susitepusiam asmeniui draudžiama liesti bet kokį šventą daiktą: jis negali valgyti paaukoto maisto, negali įžengti į šventą vietą. Nešvara rodo dvasinį disbalansą ir reikalauja būti išvalyta.

Kunigai turi ypatingai saugotis visokios nešvaros, o ypač nuo prisilietimo su mirtimi. Tai dar svarbiau Aukščiausiajam kunigui. Ir kai kurios nešvaros formos tegali būti išvalytos tik apšlakstant vandeniu su žalos telyčios pelenais.

Kodėl mirtis sukelia didžiausią nešvarą? Ar tai nėra kokie gentinio tabu likučiai, seniausios ir primityviausios žmogaus prietaringos baimės apraiška? Tada kodėl Aaarono gentis liko švari nuo mirties?

Matyt atsakymas tame, kas skiria judaizmą nuo kitų. Pagonys meldėsi mirusiųjų dievams, žydai neskyrė mirčiai dėmesio. Kitos religijos gyvenimą laiko pasiruošimu mirčiai, judaizmas yra gyvenimo pašlovinimas. Jo Dievas yra gyvenimo, o ne mirties dievas.

„Teisuoliai vadinami 'gyvaisiais' net mirę, o nusidėjėliai vadinami 'mirusiais' tebebūdami gyvi“ (BT Berakhot 18:A)

Deja, mirtis yra realybė. Tačiau kai kiti užsiėmę su tuščiu kūnu, netekusiu sielos, kunigai turi laikytis nuošaly, nes tame kūne dabar nėra gyvybės. Štai kodėl miręs kūnas suteršia. Tik gyvybė yra šventa! Kūnui mirus, jį apleidžia Dievo duota gyvybė. Kunigas, tarnaujantis Sutvėrėjui, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, negali leisti įveikiamas žmogiškos baimės prieš mirtį. Ir tol, kol žmogus turi laisvą valią ir gyvena žemėje dėka Sutvėrėjo valios, jis tveria amžinąjį gyvenimą ir įrodo, kad mirtis nėra galas, o tik etapo užbaigimas. Pati mirtis tėra įrodymas, kad gyvybės galia tokia didelė, kad amžinai negali sutilpti fizinėje formoje, o privalo plėstis ir išeiti iš jos.

Old Jerusalem Todėl Šventyklai, kuri pati yra amžinojo gyvenimo šaltinis, nes tai Šečinah, Dievo Šlovės vieta, tarnaujantys kunigai turi šalintis mirties. Nes mirties skleidžiama nešvara yra užteršimas netikru vaizdiniu, melu. Tai ką žmonės vadina „mirtimi“, yra ne kas kita, o laikino gyvenimo ryšių sutraukymas atveriant kelią į amžinąjį gyvenimą. Tačiau savo ribotu supratimu mes priimame tai kaip mirtį. Tokios yra žmonių gyvenimo sąlygos, kol ateis diena, kai „Jis visiems laikams sunaikins mirtį, nušluostys ašaras nuo visų veidų“. (Iz 25:8).

Ypatinga kunigų padėtis leidžia jiems susiteršti tik mirus patiems artimiausiems giminaičiams (Kun 21). Bet „jie savo viršugalvio plikai neskus, žandenų neapkirps ir savo kūne įpjovimų nedarys… jie turi būti šventi“ (Kun 21:5-6). Kūno pažeidimus kanaaniečiai darė kaip artimojo praradimo ženklą – taip siūlydami duoklę mirties dievams. Tokie veiksmai buvo draudžiami visiems žydams, tačiau ypatingai kunigams, kurie turėjo laikytis kuo atokiau nuo visų dalykų, susijusių su netikromis mirties baimėmis. Jie negalėjo turėti jokio mirties įspaudo, jie turėjo mokyti ir būti gyvais gyvybės galios, o ne mirties galios pavyzdžiais.

Daugiau skaitykite skyrelyje Švara ir apsivalymas...

Talmude užrašytas toks pasakojimas:

Stabų garbintojas kartą pasisakė prieš Rabban Yochanan ben Zakai žalos telyčios tema ir jopaklausė: 'ar toji apeiga, kurią žydai kruopščiai atlieka iki visų smulkmenų, nėra tam tikra prietarų rūšis, magijos veiksmas! Atvedate telyčią, ją sudeginate, šlakstotės ir saugote jos pelenus. Tada, kai vienas jūsų tampa susitepęs palietęs mirtį, jūs nuteškiate pora lašų ant jo, ir sakote, kad jis tapo švarus!'

Didysis išminčius pasiteiravo:
- Ar kada nors gyvenime buvote apsėstas piktosios dvasios?
- Ne, atsakė pagonis.
- Tačiau ar kada nors matei tokį?
- Taip.
- Ir ką jie jam darė? – paklausė rabinas. – Kokį gydymą atliko, kad išgydytų?
- Taigi, buvo surinktos ir atneštos tam tikrų augalų šaknys ir sudegintos po juo. Tada užpilta vandeniu ir nešvari dvasia jį paliko.

Rabban Yochanan ben Zakai tarė jam: 'Tegu tavo ausys išgirsta,ką sako tavo burna. Nes Zacharijo 13:2 sako „išvarysiu iš krašto pranašus bei nešvarumo dvasią“. Mes kažkiek pašlakstome sprendimo ant jos, ir ji palieka'.

Kai stabo garbintojas nuėjo, mokiniai paprieštaravo Rabban Yochanan'ui: 'Mūsų mokytojau! Tu jį lengvai įveikei pateikdamas paprastą paaiškinimą. Bet ką pasakysi mums? Mums reikia tikros tiesos!'

Ir pasakė didysis išminčius: 'Gyvendami supraskite labai gerai: tai ne mirtis, kuri suteršia, ir ne vanduo, kuris išvalo, - tai Dievo žodis. Taip pasakė Švenčiausiasis: „Išraižiau nurodymą be paaiškinimo – ir negali jam nusidėti“.'

Vienas svarbiausių žydų tikėjimo pagrindų yra įsitikinimas, kad Dievas Sinajaus kalne davė Mozei žodinį Toros paaiškinimą. Jis nurodė ir kaip tų priesaikų reikia laikytis. Tad turime dvi Toras: rašytinę, kuri vadinama Tanach, ir Žodinę Torą. Tai užsimenama „Užlipk į kalną; ir tau duosiu Torą bei nurodymus“ (Iš 24:12).

Tai leidžia nuspėti žodžiai „ir pjausi, kaip tau esu nurodęs“ (Įst 12:21), aiškiai liudijantys, kad buvo nurodymas dėl aukojimo. Taip, pavyzdžiui, kaip turi būti žudomi gyvūnai ruošiant košerinį maistą, niekur nenurodyti rašytine forma, nes … tai tik žodinis nurodymas.Taip pat ir laikymasis tzizit („paliepk jiems pasidaryti kutus ant drabužių kampų“, Sk 15:38) ir tefillin („Prisirišk juos [žodžius] kaip ženklą ant rankos. Tebūnie jie kaip žymė tau ant kaktos“, Įst 6:8) minimas Biblijoje, tačiau nėra instrukcijų.

Netgi kertinis žydų gyvenimo aspektas, šabas nėra raštiškai paaiškintas, nors yra vienas iš Dešimties Dievo įsakymų. Todėl Dievas ir pasakė: „švęskite šabo dieną, kaip jūsų tėvams įsakiau“ (Jer 17:22), - užuomina į žodinę tradiciją. Romėnų valdymo laikais didelė dalis žodinės tradicijos išsaugota Talmude ir „Midrašim“.

Levitai-kunigai: jų funkcija ir vaidmuo

Taip pat skaitykite Kas yra levitai?

„Dievas išrinko Levį – jį ir jo sūnus – būti ir tarnauti Viešpaties vardu visam laikui“, Įst 18:5
„Šis patepimas suteiks jiems amžiną kunigystę per visas kartų kartas“, Iš 40:15

Pirmasis kohenas, kunigų klano įkūrėjas, buvo Aaronas, Mozės brolis, kilęs iš Levio genties. Levis buvo trečiasis Jakovo sūnus, o Aaronas buvo ketvirta karta nuo jo. Jis tapo pirmuoju Vyriausiuoju kunigu, ir iki šiol visi kohenai genealogiškai susiję su Aaronu.

Juos pasilinko dvasiniais lyderiais, jie atsakingi už šventąją tarnybą (kohen - „tarnauti“, o gilesnės lingvistinės sąsajos atveda prie ken - taip, susijusio su kivvun - „nurodinėti“): „Pasišauk iš izraeliečių savp brolį Aaroną su jo sūnumis tarnauti man kunigais...“, Iš 28:1.

Levitų paskirtis – perduoti Viešpaties palaiminimą žmonėms: „jie tars mano vardą izraeliečiams, ir aš juos palaiminsiu“. Tas palaiminimas kunigų kasdien atliekamas Šventykloje, Dievas stovi už sienos už jų nugarų: „Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius“, Gg 2:9

Todėl Dievas įvedė specialius įstatymus, tvarkančius kunigų gyvenimą, kurių esmė, kad jie skiriasi nuo kitų žmonių. Mat jie „aukoja savo Viešpačiui“, todėl „jie turi būti šventi“ (Kun 21:6). Tie įsakai surašyti „Kunigų knygoje“. Tačiau kaip turime suprasti „šventumą“?

Pirmiausia, būti dvasingu, visai nereiškia būti šventu. Kai kurios dvasinės praktikos tiesiog draudžiamos: „Neužsiimkite būrimu ar kerėjimu“ (Kun 19:26). Ypač Izraelio vaikai perspėjami savo kelionės į Pažadėtąją žemę pabaigoje: „Nesiteirauk apie jų [kitų tautų] dievus, sakydamas: ‚Kaip garbino tos tautos savo dievus? Ir aš noriu sekti tomis apeigomis'“, Įst 12:30.

K randame, tai atsiskirti „Dievo tarnystei“. Pats Dievas šventas, nes jis atsiskyręs, unikalus ir visiškai skirtingas nuo savo tvarinių. Ir matyt todėl Izraelis yra „šventa tauta“, nes ji atsiskyrusi nuo kitų: „2ia yra tauta, atskirai gyvenanti, -- ji atokiai laikosi nuo kitų tautų!“ (Sk 23:9).

Žalos telyčios sudeginimo apeigos

Žala telyčia dėl pelenų buvo deginama nedažnai ir tai buvo visos tautos reikšmingas įvykis, todėl buvo laikomasi ypatingų (ir nekasdienių) atsargumo priemonių. Ypač stengiamasi, kad būtų „švarus“ telyčią deginsiąs kunigas.

Kai kurios tų priemonių atsirado po disputų rabinų ir sadukėjų. Vienas klausimų susijęs su kunigu, kuris apvalymo vandeniu apšlaksto kitą kunigą. Sadukėjai, kurie nepriima Mozės tradicijos ir Raštų aiškinimo, laiko, kad apsivalymui kunigas, prieš šlakstydamas kitą, pats turi pasinerti į vandenį visai dienai ir tik saulei nusileidus taps apsivaliusiu. Tuo tarpu rabinai laiko, kad pakanka pačio panirimo ir nebūtina laukti saulėlydžio. Rabinams buvo taip svarbu įdoryti, kad jie nepritaria sadukėjams, kad net tyčia suteršdavo sudeginimo apeigą atliksiantį kunigą, kad jis galėtų apsivalyti, paniręs į mikveh prieš pat apeigas. Red Heifer Inspectation

Sudeginimą vykdantis kunigas turi būti atsiskyręs nuo savo žmonos ir šeimos, kad būtų užtikrintas ir išlaikytas jo švarumas. Taip nurodo ir Mišna, kad 7-ias dienas kunigas turi būti atsiskyręs ir užsidaręs specialiame kambaryje, vadiname „Akmeniniu kambariu“, kuris buvo Šventyklos komplekso šiaurės rytų dalyje. Jis visas buvo iš akmens, kaip ir visi indai, kuriais naudojosi kunigas. Mat Raštai nurodo, kad tik akmuo gali sulaikyti nešvarumus.

Kunigas buvo kasdien pašlakstomas „šventu vandeniu“, kuriame buvo įberiama ankstesnių žalų telyčių pelenų. Sudeginus telyčią, trečdalis pelenų buvo atidedamas kitoms kartoms. Šis ritualas garantuodavo švarumą. Mat galėjo atsitikti, kad prieš kunigui užsidarant, jis netyčia ir pats nežinodamas galėjo susitepti mirtimi. O pagal Sk 19:12, gali apsivalyti tik apšlakstytas vandenius su pelenais 3-ą ir 7-ą dieną po susiteršimo. Tad apsidraudimui kunigas šlakstėsi pelenais visą savaitę, kad būtų garantija, kad tarp jų buvo ir 3-ia ir 7-a dienos.

Kitą pavojų galėjo sukelti kapas giliai žemėje, apie kurį buvo nežinota. Iš jo aukštyn sklisdavo tarša, galinti užteršti kunigą, jei jis pereis per tą vietą. Šiaip tokia galimybė yra labai maža ir net Maimonidas laikė tai nežymiu dalyku, tačiau žalos telyčios sudeginimas yra ypatingos svarbos dalykas. Todėl ir būdavo imasi ypatingų atsargumo priemonių.

Taigi, valo šlakstymas vandeniu su ankstesnių žalų telyčių pelenais. Tačiau be pelenų į „švento vandens“ sudėtį įeina ir vanduo. O šį reikia imti iš natūralaus šaltinio, „tekančio vandens“. Šventyklos laikais vanduo buvo imamas iš Šiloacho (Siloamo) šaltinio, esančio kalno papėdėje, kuris turėjo didelę dvasinę reikšmę. Per Vandens aukojimo apeigas, vykstančias per Sukkot (Padangtės) šventę, kunigai ir visi dalyviai nusileisdavo prie šio šaltinio, iš kurio pasemdavo auksinį indą tyro vandens, kurį išliedavo ant Šventyklos altoriaus nušvitus pirmiems aušros spinduliams.

Tačiau kas yra pakankamai švarus, kad galėtų nešti tą vandenį, kuris skirtas aukojimą atliksiančio kunigo apsivalymui? Be to, jis turi atnešti vandenį neprisilietęs prie nieko nešvaraus. Mišna nurodo, kad Antrosios šventyklos laikas ta problema buvo išsprendžiama „dviguba izoliacija“. Jeruzalėje buvo pastatyti specialūs kiemai taip, kad į juos negalėjo prasiskverbti nešvara. Visų pirma, namai buvo statomi ant kieto pagrindo, kuris niekada nebuvo žmogaus keičiamas (įsiskverbiama). Be to tarp kiemo grindinio ir uolos buvo paliekama vieno tefacho (biblinio sprindžio, apie 10 cm) dydžio tarpas, mat teigiama, kad bet koks nešvarumas, kylantis iš apačios, bus tokio tarpo sustabdytas. Tai ir buvo dviguba izoliacija – pirmapradė uola ir tuščias tarpas.

Tokiuose „švariuose“ namuose nėščios moterys galėjo gimdyti vaikus. Šie savo pirmuosius 8 metus praleisdavo juose, neišeidami į išorę. Tai buvo vaikai, kurie galėjo pasemti vandenį, kai prireikdavo. Tai irgi buvo atliekama ypatingu būdu: ant jaučio buvo uždedamos durys. Vaikai vykdavo ant tų jaučių, sėdėdami ant durų ir gabendami akmeninius indus. Tuščia erdvė žemiau durų saugojo juos nuo nešvarumų.

Prie šaltinio jie galėjo nulipti nuo jaučių, nes po vandeniu negalėjo būti laidojami mirusieji (tačiau yra nuomonė, kad įtarumas buvo toks didelis, kad jei nenulipdavo nuo jaučių, o nuleisdavo ir pasemdavo indus su virvėmis). Vanduo, nešant ant jaučių, būdavo užnešamas į Šventyklos kalną. Atvykę pro rytinius vartus, jie galėjo nesibaimindami nulipti ant žemės – nes visas Šventyklos kompleksas buvo įrengta su tuščiomis ertmėmis apačiomis. Vaikai su indais rankose nueidavo į Moterų kiemą. Čia buvo indas, vadinamas kelal, kuriame buvo saugomi žalos telyčios pelenai. Vaikas paimdavo reikiamą kiekį pelenų ir sumaišydavo su atneštu vandeniu. Ir būtent vaikai pašlakstydavo kunigą.

Kad būtų apsisaugoma nuo nešvaros, buvo pastatytas specialus tiltas, vedantis nuo rytinių Šventyklos vartų iki specialios vietos Alyvų kalne tiesiai prieš rytinius vartus. Tas tiltas turėjo specialias persiklojančias arkas, kad bet kurioje vietoje apačioje būtų tuštuma. Šituo pačiu tiltu „atpirkimo ožys“ buvo nuvestas iš šventyklos į dykumą Atpirkimo (Jom-Kipur) dieną.

Izraelio vyresnieji iš Šventyklos į aukojimo vietą išeina anksčiau. Jie eina pėsti, o ne raiti, kad parodytų kaip stipriai puoselėja Dievo nurodymus. Aukojimo vietoje jie laukia atvykstant procesijos. Mišra nurodo, kad speciali procedūra atliekama, kai tik kunigas pasiekia juos: po savaitės, kurios metu jis taip saugojosi nešvaros, vyresnieji tyčia „sutepa“ jį. Tai dar kartą parodoma, kad nepripažįstamos sadukėjų nuostatos. Tad vyresnieji uždeda rankas ant aukosiančio kunigo galvos. Tam, kad skubiai apsivalytų nuo tokio užteršimo, būdavo parengiamas specialus mikveh, kad kunigas galėtų apsivalyti panerdamas prieš sudeginimo ceremoniją. Laikydami rankas ant kunigo galvos, vyresnieji paskelbdavo: „Mano mokytojau, vyriausiasis kunige! Pasinerk dar kartą!“ Kunigas pasinerdavo, tada išlipdavo ir nusišluostydavo.

Aukojimo vietoje buvo įrengtas altorius, paprastai iš kedro, pušies, kipariso ir figmedžio, nes šie neturi gumbų ir ertmių. Ugnis įdegama iš vakarų, Šventyklos, pusės. Malkos sudedamas kaip nedidelis, š viršų siaurėjantis bokštas. Paliekami nedideli tarpai, kad galėtų cirkuliuoti oras.

Telyčia pririšama ant altoriaus iš švendrų, kurie nesusipurvina, suvytomis virvėmis. Galva yra į pietų pusę, snukis atsuktas į vakarus – į Šventyklą. Kunigas stovi rytų pusėje ir taipogi veidu į vakarus. Dešine ranka jis papjauna telyčią, tada surenka kraują, tačiau ne į indą, o į savo kairę ranką. Tada dešinės rankos rodomuoju pirštu 7 kartus pašlakstys į Šventyklos pusę (tai aprašyta Skaičių 19; žr. >>>>>). Tada jis nulips nuo altoriaus ir uždegs ugnį. Jis ims tris ingredientus, kuriuos nurodo Biblija: kedro medžio, izopo ir vilnonių siūlų, nudažytų skaisčiai raudona spalva. Pakeldamas kiekvieną jų, kunigas atsisuks į visus susirinkusius ir garsiai klaus:
„Šį kedrą? Šį kedrą? Šį kedrą?“
„Šį izopą? Šį izopą? Šį izopą?“
„Šiuos raudonus dažus? Šiuos raudonus dažus? Šiuos raudonus dažus?“

Jis prašo patvirtinimo paklausdamas po tris kartus. Visi susirinkusieji atsako: „Taip! Taip! Taip!“ Taip daroma todėl, kad kiekvieno šių dalykų yra keletas rūšių – 7 kedro atmainos, 4 izopo atmainos, o dažai gaminami iš specialių kirminų, nors galėtų būti pagaminti ir iš kitų medžiagų. Jis vilnoniais siūlais suriša kedro medieną su izopu ir įmeta į degančios telyčios vidų – tad jis turi palaukti, kol telyčia gerokai apdegs, bet ne tiek ilgai, kol virs pelenais. Visa juoda masė sudaužoma basliai ir sutrinama – tai bus pelenai, kurie bus saugomi ir naudojami apsivalymams.

Pelenai padalijami į tris dalis. Viena jų dalis bus saugoma Šventykloje, sienoje priešais Moterų kiemą, kita dalis bus laikoma sudeginimo vietoje, o trečia dalis padalijama visiems Šventyklos kunigams, kad šie galėtų juos naudoti žmonių apvalymui.

Visi žmonės, dalyvavę ruošiant žalą telyčią aukojimui, tampa nešvariais, o taip pat ir jų drabužiai. Jie privalo pasinerti į vandenį ir išplauti drabužius: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai“, Ez 36:25..

Pati koncepcija, kaip švarus gali sutepti kitus, yra Dievo paslaptis, kurios negalima suprasti. Tačiau žodžiuose „išsimaudys ir išplaus drabužius“ glūdi ir gilesnė reikšmė. „Drabužiai“, suprantami fizine prasme, gali būti išplaunami. Tikrasis apsivalymas yra per „susirinkimą“ – tai tikrasis nuolankumas. Žalos telyčios pelenai atspindi Abraomo nuolankumą, kuris pareiškė, kad „esu tik dulkės ir pelenai“ (Pr 18:24). Rabinai nurodo, kad Dievas į tai atsakė, kad jo vaikams duos nurodymą, kurį tie atliks per pelenus ir taip gaus išpirkimą.

Nuodėmė ir atgaila

Simboliniame lygyje viena didžiausių paslapčių, susijusių su žalos telyčios auka, yra atgaila – didžiausia Dievo žmogui duota dovana. Rabinai aiškina, kad ji yra vienas 7-ių dalykų, kuriuos Dievo „mintis“ sutvėrė iki pasaulio sutvėrimo. Taigi, žmogus galėjo atgailauti dar prieš nusidėdamas – nes Viešpats žinojo, kad Cloads over West Wall „žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės“, o taip pat, kad „nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuri būtų taip teisus, kad tik gerai elgtųsi ir niekad nenusidėtų“, Koh 7:20. Kita vertus, neturint trūkumų negalima tobulėti. Tad Dievus vaistus sukūrė anksčiau nei ligą.

Judaizmas nuodėmę suvokia kaip dvasios ligą, tačiau tiksliau apibūdinama kaip laikinas proto netekimas. Žmogus nusideda, kai nors trumpam pamiršta Dievą. Žmogus nenusidėtų, jei prisimintų tris dalykus: „viską reginčią akį virš jo, viską girdinčią ausį ir visus darbus, surašytus į knygą“ (Mišna, Tėvų, 2:1).

Tačiau kaip gali žmogus eiti prieš Dievo valią? Iš savo begalinės meilės Dievas žmogui suteikė tokią pat galią, o šis ją panaudoja prieš Dievą, jis sukyla prieš Jį. Argi gali būti pasaulyje didesnė beprotybė. Ir ją reikia nubausti, nes tik „jūsų kaltės atskyrė jus nuo Dievo, jūsų nuodėmės uždengė jo veidą, kad jūsų negirdėtų“, Iz 59:2. Tačiau jei žmogus atgailauja, už jo nuodėmes atleidžiama: „jei sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite jo balso visa širdimi ir visa siela, tada Viešpats, tavo Dievas, priims tavo atgailą, ir tavęs pasigailės“, Įst 30:2-3.

Tačiau niekas negali būti atliekama tinkamai neparengus. Tikroji religinė patirtis yra dieviškumo, dieviškos šviesos imitacija. Jei žmogus tinkamai neparengia savęs (tarsi indo), jis negali priimti tos šviesos. Tačiau koks paradoksas – žmogus, kuris atmetė Dievą, nutolo nuo jo, jaučiais nevertas jo dėmesio, tačiau atgailauja, yra arčiau Dievo! Dievas nori, kad žmogus pažintų savo ribotumą. Kai tasai visai nusižemina ir atgailauja, jisai gali apsivalyti. Tai gali būti kabliukas paaiškinantis, kodėl žalos telyčios pelenai išvalo susitepusį ir sutepa švarų.

Tikrai atgailai nereikia apie save labai gerai galvoti. Reikia laikyti save nešvariu, dvasiškai blogesniu už kaimyną; apie kitus reikia galvoti kaip geresnius. Taip jis gali užsitikrinti šventumą ir švarumą: „Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus? Niekas“, Job 14.4. Įdomu, kad hebrajų kalboje tą „niekas“ galima laikyti žodžių žaismu, - „vienybė“. Kas kita gali išvalyti, jei ne Izraelio tautos vienybė!?

Aukso veršio garbinimo sukeltą dvasinį chaosą galima išpirkti tik užuojauta vienas kitam – jausti kito kančią ir dalyvauti visos tautos liūdesyje. Taip apsisaugoma nuo nusidėjimų, nes jaučiama, kad nusidėjus kiti priversti kentėti. Visi tarpusavyje susiję. Tikroji vienybė galima, kai kiekvienas jaučia kito skausmą. Baal Šem Tov (1700-1760) mokė, kad ką žmogus padaro kitam, iš tikro padaro sau. Kai žmogus supranta šią vienybės koncepciją, jis žvelgia toliau nei jo jutimai ir poreikiai, ir susilaiko nuo nuodėmės, nes mato plačiau.

Tai paaiškina ir kitų komponentų (kedro, izopo ir dažytų siūlų) panaudojimą. Mat žmogus nusideda, kai užmiršta Dievą ir „pasikelia“. Rabinai moko: jis pasikėlė kaip kedras, tegul nusižemina kaip izopas, žemiausias iš medžių, ir kaip kirminas (iš kurio gaminami dažai), nes nusižeminimas labai vertinamas Dievo akyse.

Taip pat skaitykite: Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?  

*) Sanhedrinas (gr. synedrion - „sėdintys kartu“) - iki 5 a. veikusi žydų politinė institucija, kartu ir aukščiausioji teisinė institucija. Jo aprašymas pateiktas kaip skyrius Talmudo „Seder Nezigin“ skyriuje.
Pagal Biblijos reikalavimus, kiekvieno miesto sanhedriną sudarė 23 teisėjai. Didysis Sanhedrinas buvo iš 71-jo didžiausiojo teisėjo ir kitų, kurie atsakė už viso Izraelio tvarką ir teisingumą. Jam vadovavo teisingumo vadas (Nasi), o jam padėdavo teisingumo pavaduotojas (Av Beit Din), - aplink juos pusiau ratu sėdėjo 69 padedantys teisėjai. Jie visi rinkdavosi į Jeruzalės šventykloje paskirtas patalpas ir dirbdavo visas dienas, išskyrus Šabą bei kitas žydų religines šventes. Kristaus laikais Didžiojo Sanhedrino teisėjais buvo išrinkti sadukėjai ir farizėjai, tačiau jie Naujajame Testamente aprašyti kaip korumpuoti savanaudžiai, klausantys Romos diktato. Judaizme Sanhedrinas simbolizavo paskutinę Izraelio teisingumo valdžią, blogai vykdžiusią Mozės reikalavimus.
16 a. rabinas Hakovas Beravis nesėkmingai bandė Cfate atkurti Senhedriną. O 2004 m. grupė rabinų paskelbė Tverijoje (kur buvo paleistas istorinis Sanhedrinas) atstatę jį, susidedantį iš 72 asmenų, kurių dauguma jame dalyvauja anonimiškai. Tačiau nei Izraelio vyriausybė, nei daugumą žydų bendruomenių jo nepripažįsta.

**) Jozefas Karo (Joseph ben Ephraim Karo, 1488-1575) - ispanų rabinas, halachos nurodymų „Šulchan Aruch“ sudarytojas. 1492 m. išvarius žydus iš Ispanijos, šeima įsikūrė Portugalijoje, tačiau jie iš ten išvaromi 1497 m. Otomanų imperija žydus pasikviečia pas save. Galiausiai po visų klajonių apie 1535 m. įsikuria Safede (šiaurės Izraelyje). Taip pat jis parengė komentarus Maimonido „Kesef Mišne“.

Talmudas
Kas yra levitai?
K. Tacitas apie žydus
Kaip buvo užrašyta Tora?
Dingusi Sandoros skrynia
Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Išminčių akmenys ar pirmasis kompiuteris?
Gematrijos menas, numerologija
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Kodėl reikia mylėti svetimus?
Kodėl indėnai netapo žydais?
Graikų kalbos įtaka žydams
Biblijos dievybės: Abadonas
Judaizmas kaip filosofija
Apmatai: Moralumas
Kanaano karalienė?
Religijos samprata
F. Nyčė ir žydai
Judafobija
Vartiklis