Mošė Maimonidas  

Mošė ben Maimonas (1135 - 1204), žymiausias žydų racionalizmo atstovas, gimė Kordoboje, Ispanijoje. Dėl musulmonų fanatikų persekiojimų šeima, kaip ir daugelis to meto žydų, paliko šį miestą ir kurį laiką bastėsi po Ispaniją. Tačiau Mošė aktyviai studijavo įvairius mokslus: matematiką, astronomiją, mediciną. Per arabų fiilosofiją susipažino su Aristotelio idėjomis ir joms liko ištikimas visą gyvenimą. 1160 m. persikėlė į Maroką, o 1165 m. įsikūrė Egipte, kur nuo 1187 m. dirbo Kairo sultono rūmų gydytoju. Mirė Palestinoje.

Jo tėvas vedė kaimyno mėsininko dukterį, kuri mirė netrukus po Mošės gimimo. Vaikystėje jis nerodė potraukio mokslams, kuo liūdino savo tėvą, o broliai jį pravardžiavo „mėsininko sūnumi“, - ir galiausiai buvo išvytas iš namų. Po daugelio metų, kai Kordovos sinagogoje atvykęs pamokslininkas pasakė visus sužavėjusį pamokslą, tėvas ir sūnūs jame atpažino atstumtąjį sūnų.

Jis buvo žinomas ir sutrumpinimu Rambam. Parašė komentarus Talmudui, Penkiaknygei, teologijos ir medicinos traktatams; pasižymėjo Toros įstatymų kodifikavimu. Labiausiai išgarsėjo savo „Vadovu pasimetusiems“ (apie 1190 m.), kuris dar 1204-ais buvo išverstas į arabų kalbą. Taip pat paminėtinas „Logikos žodynas“. Jis stengėsi suderinti religiją ir filosofiją, „sufilosofinti judaizmą ir judaizmuoti filosofiją“, nors pirmenybę skyrė filosofijai. Jis aiškino, kad tikėjimas negali būti aklas, kad jis ne tik gali, bet ir privalo pasiduoti filosofijos, taigi, proto, teismui. Dievą apibūdino kaip pirminį pasaulio „judintoją“, „būtinai egzistuojančią“ jėgą skirtingai nuo „galimai egzistuojančių“ daiktų. Žmogus galįs žinoti tik tai, kad dievas yra, bet ne tai, koks jis, ir todėl jam negalima priskirti jokių atributų.

Jis teigė, jog tarp dievo ir daiktiškojo pasaulio yra grynai dvasiškų esybių, vadinamų angelais, sfera, emanacijos keliu atsiradusi iš dievo. Daiktų pasaulį skirstė pakopomis: aukščiausia - žvaigždžių, žemiausia - 4 stichijų: ugnies, vandens, oro, žemės, kurioje vyrauja grubus materializmas, viskas yra laikina, dužu ir mirtinga.

Protinį žmogaus tobulumą vertino labiau už dorovinį. Jis aiškino, kad dorovė yra svarbi tik žmogaus ir visuomenės bei atskirų asmenų tarpusavio santykiuose, todėl negali nukreipti į aukštesnį tikslą. O protinio tobulumo dėka žmogus esą pažįsta pasaulio sąrangą bei dievą ir pelno pomirtinį nemirtingumą. Bet nemirtingi tik tie, kurie lavindami protą iki tobulumo išvysto savo universalią žmogiškąją sielą. Kiti tik iš dalies tampa nemirtingi. Toks tobulai mąstančio „antžmogio“ idealas buvo artimesnis aristotelizmui, helenistinei žmogaus sampratai, o ne judaizmui.

„Vadovą pasimetusiems“ sudaro trys dalys:
1-e sprendžiama biblinio antropomorfizmo problema, kritikuojama mutakalimų teologija;
2-e įrodinėjamas dievo buvimas, materijos ir formos problema;
3-e dievo ir pasaulio santykis, dieviškasis apreiškimas, blogio, laisvos valios ir kitos moralinės problemos.

Anot Rambamo, pranašystė turi ypatingą pobūdį, - tiek juridiškai, tiek savo mechanizmu. Komentare Mišnai jis tvirtino, pad pranašai po Mozės negali keisti halakos ir jis pasisakė prieš pranašysčių naudojimą sprendžiant halakos ginčus. Tačiau pranašas gali laikinai sustabdyti potvarkių vykdymą (išskyrus draudimą stabmeldystei), o taip pat nurodyti, kaip elgtis konkrečioje situacijoje.

Maimonido raštai turėjo įtakos 13-15 a. scholastikai (Tomui Akviniečiui), 16-18 a. žydų filosofijai.

Čia pateikiama trumpa ištrauka iš „Vadovo pasimetusiems“ 3-ios dalies, X skyriaus. Įsiskaitykit į šiuos žodžius!

Tradicinė pasaulio sutvėrimo iš nieko samprata numato Dievo troškimą kurti arba kažkokią kitą jį paveikiančią priežastį. O tai blogai dera su Aristotelio mokymu, pagal kurį Dievas amžinai randasi tobulame ir nekintamame būvyje. Tad Maimonidui, kaip ir kitiems Viduramžių filosofams, pasaulio sutvėrimas buvo sunkus klausimas – ir jis stengėsi jį apeiti. Štai kaip jis, pvz., formuluoja kosmologinį Dievo buvimą, remdamasis amžinu pasaulio judėjimu:
Jis valdo pasaulio sandarą beribės ir nuolatinės galios dėka; nes ta sfera nuolat sukasi. Ir neįmanoma, kad ji suktųsi pati savaime. Ir Jis, Pašlovintasis, suka ją be rankų ir kūno.

Maimonidas. Vadovas pasimetusiems

... mutakalimai p1) nebūties sąvoką taiko tiktai absoliučiai nebūčiai, o ne savybių nebuvimui. Į savybę ir jos nebuvimą jie žiūri kaip į dvi priešybes. Pvz., aklumą ir regėjimą, mirtį ir gyvenimą jie vertina lygiai taip pat, kaip karštį ir šaltį. Todėl be jokių išlygų jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga - ji reikalinga tik tada, kai kas nors yra kuriama. Tam tikru požiūriu tai teisinga.

Nors jie teigia, kad nebūčiai nereikalinga jokia veikianti jėga, tačiau tai atitinka jų principą, kad dievas sąlygoja aklumą bei kurtumą ir sustabdo visa, kas juda, nes šios negatyvios sąlygos yra laikomos pozityviomis savybėmis. Todėl dabar turime apibrėžti savo požiūrį, atsižvelgdami į filosofinio tyrimo rezultatus.

Juk žinote, kas pašalina judėjimo kliūtį, iš dalies yra judėjimo priežastis. Pvz., jei kas pašalina sverto atramą, tas, kaip pažymėta Aristotelio „Fizikoje“ (VIII, 4), priverčia ir svertą pajudėti. Šia prasme apie tą, kuris pašalino tam tikrą savybę, sakome, kad jis sukėlė jos nebuvimą, nors savybės nebuvimas neturi nieko pozityvaus.

Panašiai apie tą, kuris užgesino šviesą naktį, sakome, kad jis sukėlė tamsą, arba apie tą, kuris sunaikino kurios nors būtybės regėjimą, - kad jis sukėlė aklumą, nors tamsa ir aklumas yra negatyvios savybės ir nereikalauja jokių veikiančių jėgų. Šiuo požiūriu aiškiname tokį Izaijo sakinį:
„Aš formuoju šviesą ir sukuriu tamsą; aš kuriu taiką ir sukuriu blogį“ (Iz 45, 7),
nes tamsa ir blogis yra neegzistuojantys dalykai. Įsidėmėkite, pranašas nesako: „Aš kuriu tamsą“, „Aš kuriu blogį“, nes tamsa ir blogis nėra pozityvios būties reiškiniai, kuriems galėtų būti taikomas žodis „kurti“. Vietoj jo vartojamas žodis „bara" (jis sukūrė), nes hebrajų kalboje jis taikomas nesantiems dalykams nusakyti, pvz., „Pradžioje Dievas sukūrė“ ir t.t., nes šiuo atveju buvo kuriama iš nieko.

Tiktai šia prasme gali būti sakoma, jog nebūtis sukuriama tam tikru veikiančios jėgos veiksmu. Panašiai galime aiškinti tokį sakinį:
„Kas sutvėrė žmogaus burną? Ir kas padarė nebylį ir kurtinį, regintį ir aklą? Argi ne Aš?“ (Iš 4, 11).
Šią vietą galima aiškinti ir taip: kas sukūrė žmogų, galintį kalbėti? Arba kas gali sukurti jį, nesugebantį kalbėti, t.y. sukuti substanciją, negalinčią turėti šios savybės? Juk tas, kuris sukuria substanciją, negalinčią turėti tam tikros savybės, gali būti vadinamas šio trūkumo kūrėju.

Todėl sakome: jei kas nors atsisako išgelbėti artimą nuo mirties, nors ir gali tai padaryti, tas nužudo jį. Dabar aišku, jog, atsižvelgiant į šiuos skirtingus požiūrius, veikiančios jėgos veiksmas negali būti tiesiogiai siejamas su nesančiu reiškiniu; tiktai netiesiogiai nebūtis yra apibūdinama kaip veikiančios jėgos veiksmo rezultatas, o tiesiogiai veiksmas gali turėti įtakos tik tikrai egzistuojančiam reiškiniui; atitinkamai, nors kažin kas būtų veikianti jėga, ji gali veikti tik egzistuojantį reiškinį.

Po to paaiškinimo turite prisiminti, kad vadinamosios blogybės, kaip jau buvo įrodyta, yra tik tam tikro reiškinio blogybės, nes tai, kas yra blogis tam tikro esančio reiškinio požiūriu, apima arba to reiškinio, arba kai kurio jo gerų savybių nebuvimą. Todėl teiginys buvo suformuotas pačia bendriausia prasme: „Visos blogybės yra neigimai“. Todėl mirtis yra žmogui blogis, nes mirtis yra jo nebūtis. Liga, skurdas ir neišsilavinimas yra blogybės, nes visa tai yra trūkumas. Apžvelgus visus atvejus, kuriais taikomas šis bendras teiginys, pamatysime, kad nėra nė vieno atvejo, kur jis būtų klaidingas, išskyrus nedarančių skirtumo tarp neigiamų ir teigiamų savybių požiūrį ir tų, kurie nežino dalykų prigimties, t.y. požiūrį nežinančių, pvz., kad sveikata aplamai reiškia tam tikrą pusiausvyrą ir yra reliatyvi sąvoka. Tos pusiausvyros nebuvimas yra liga apskritai, o mirti bet kokiam gyviui reiškia netekti gyvenimo. Sunaikinti kitus daiktus yra ne kas kita, kaip atimti jų formą.

Po viso to, kas pasakyta, reikia pripažinti, jog negalima sakyti apie Dievą, kad jis betarpiškai kuria blogį ar turi aiškų ketinimą jį kurti – tai neįmanoma. Visi jo darbai yra tobulai geri. Jis tik tveria būtį; ir visa būtis yra gera, o blogis yra neigiamo pobūdžio ir negali būti sukurtas. Blogis jam gali būti priskirtas tik aptarta prasme. Jis kuria blogį tik tiek, kiek sukuria kūniškąjį elementą, tokį, koks jis yra iš tiesų ir kuris visada susijęs su neigiamomis savybėmis ir todėl yra viso griovimo ir blogi šaltinis. Tokio kūniško elemento neturinčių esybių neveikia nei griovimas, nei blogis. Tad kiekvienas Dievo kūrinys yra geras, nes jis yra būtis. Todėl knyga [t.y. Tora, kitaip Biblija], apšvietusi tamsų pasaulį, byloja: „Ir Dievas matė, kad visa, ką jis padarė, buvo labai gera“ [Pr.1:31]. Netgi šis kūniškas elementas, kaip visų blogybių ir mirties šaltinis, taip pat yra reikalingas pasaulio pastovumui ir pasaulio tvarkos palaikymui, kai vienas dalykas išnyksta, o kitas randasi. Todėl rabinas Meiras p3) žodžius „ir buvo labai gera“ aiškina, jog net mirtis buvo gėris palyginti su tuo, ką čia aptarėme. < ... > „Berešit Raboje p4)“ [1 sk.] ta pati mintis išreikšta taip: „Joks blogis neateina iš aukščiau“.

p1) Kalama - viena iš 3 arabų filosofijos krypčių. Tai ortodoksinė islamo teologijos scholastinė mokykla, susiformavusi 10 a., kovojusi su mutazilitaisp2); realistiškai grindė Korano tezes, rėmė jo turinio amžinumo tezes. Jų argumentai labiau rėmėsi proto argumentais nei autoritetais, kas juos skyrė nuo dogmatikų salafitų ir mistikų sufijų. Jos atstovai vadinami mutakalimais.

p2) Mutazila - racionalistinė islamo teologijos kryptis, 8-10 a. klestėjusi Basroje ir Bagdade. Jų atstovai geriausiai žinimi kaip neigę Korano, kaip nesukurto ir vienalaikio su Dievu, statusą, nes jei Koranas yra Dievo žodis. Jos pradininkas yra Basilis ibn-Ata (m. 748 m.) po ginčų su Hasanu al-Basri. Pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio „atskirti, išvaryti“. Šeichas Mahotetas Abdulas (1849-1905) prisidėjo prie mutazilų atgimimo, tačiau neo-mutazilizmas netapo gerai organizuota mokykla, nors ir tebeegzistuoja.
Mutazilizmas remiasi 5-iais pagrindiniais principais: 1) Dievo teisingumu; 2) griežtu monoteizmu; 3) Dievo pažadu ir bausme (jis įvykdys savo pažadą, kad nuolankiems skirs Rojų, o nepaklusniems – Pragarą); 4) Tarpine būsena (kai sunkią nuodėmę padaręs musulmonas palieka tikinčiųjų ratą, bet netampa netikinčiu); 5) gėrio palaikymas ir kova su blogiu.

p3) Rabinas Meiras (apie 110-165 m.) – Biblijos komentatorius, pavadintas Meiru („apšviečiančiuoju“), laikomas Mišnos (Talmudo) komentatoriumi. Vienas iš rabino Akivos mokinių ir aktyvus Bar Kochbos sukilimo dalyvių „Haggadot“ autorius.

p4) „Berišit Raba“ („Rabos Pradžios knyga“) – išsamūs komentarai (midraša) Pradžios knygai, kurių autoriumi tradiciškai laikomas amoritas Ošajus (3 a.; greičiausiai neteisingai). Komentuojama nuosekliai, eilutė po eilutės, kartais net žodis po žodžio.

Pasaulis tveriamas nuolat

Kamuolio išlaikymo ore metafora.   Pasaulio sukūrimas iš nieko (ex-nihilo) per amžius buvo žydų tikėjimo pagrindas. Daugelis komentatorių laiko, kad bara, naudojamą Pradžios knygoje ir paprastai verčiamą „sukūrė“, reiškia kažko visai nauja sukūrimą1). Tai visai skiriasi nuo žmogaus sukūrimo šį kuriant iš kažko jau esančio. Skirtumas yra ir „sukurtame“ produkte: sukurtas ex-nihilo visada bus priklausomas nuo kūrėjo kitaip nei sukurtas iš kažko. Kai dailidė iš medžio pagamina stalą, jis gali imtis kito darbą, o stalas egzistuos nepriklausomai nuo jo. Sukurtas ex-nihilo dalykas privalo būti nuolat atkuriamas – pvz. kai norim kamuolį nuolat išlaikyti ore neleidžiant paliesti žemės2).

Elektros lemputės metafora.   Mišna teigia: „Dešimčia ištarimų buvo sukurtas pasaulis“ [Pradžios knygoje 10 k. yra „Dievas tarė”]. Baal Šem Tov, remdamasis „Tavo žodis, Viešpatie, tveria amžinai, - tvirtai jis laikos danguje“ (Ps 119:89), aiškina (sekdamas Mišna), kad Dievo kalba, skirtingai nei žmogaus, trunka amžinai. Todėl jo ištarti žodžiai nuolat atkuria pasaulį. Tai kaip elektros lemputė, kuri įsižiebia, paspaudus jungiklį, ir toliau dega be jokių papildomų veiksmų. Bet tai tik viena proceso pusė. Kad elektros lemputė degtų, jai reikia nuolat tiekti energiją. Tas pats ir su pasauliu.

Kita vertus, jei pasaulis nuolat atkuriamas, nėra galimybės jį sunaikinti – nebent išjungus jungiklį (Dievą).

Pastaba: Izaokas Lurija aiškina, kad bet kuris atskiras daiktas, gyvūnas ar augalas ir net negyvas, toks kaip akmuo ar vanduo, turi sielą (dvasinę gyvybės jėgą). Toji siela yra sudaryta iš Dievo žodžio (10-ies ištarimų) raidžių. Tai vyksta per raidžių perstatas. Raidžių perstatų sistema vadinama „231 vartais, pirmyn ir atgal”. Bet kuri hebrajų abėcėlės raidė gali būti derinama su bet kuria raide. Yra 22 raidės, tad turime 462 derinius (22x21). Kadangi kiekvieną jų galime skaityti pirmyn arba atgal, lieka 231 (462/2). Tačiau įvairios kombinacijos gali sudaryti įvairius žodžius, tad turime praktiškai neribotą galimybių kiekį.

Pastabos:

1) Saadya Gaon. Doktrinos ir tikėjimai, sk. 1; Nachmanido komentaras Pr.1:1 ir 1:21; Maimonidas. Vadovas pasimetusiems, 2:30. Tačiau Rabbi Abraomo ibn Ezra komentare jis laiko, kad bara nebūtinai reiškia kūrimą ex-nihilo.

2) Reikia pastebėti, kad tvėrimo procese veikia ir Dievo valia: „Visa, ko tik Viešpats nori, tą jis daro“ (Ps 135:6). Kaip tada dėl Dievo žodžio? Mat kiekviena esybė turi materiją ir formą. Materija yra konkretus esybės kūnas imant bendrai (pvz., dangus ir žemė). Forma yra esybės konfigūracija ir pavidalas. Materija kuriama „Dievo žodžiu“ (pvz, „tebūnie tvirtas skliautas“) iš nieko. O štai kaip esybė (skliautas) yra suformuojamas, kaip ji atrodys, į būvį patenka Dievo valia, kuri visai neišreiškiama žodžiais.

Mistinė kabala
Kabalos šaknys
Kabala atėjo iš ateities!
Kaip buvo užrašyta Tora?
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Teisuolis – Visatos pagrindas
Amžinojo gyvenimo siekis
Astrologija ir visuomenė
Filosofijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis