Umberto Eco. Fuko švytuoklė

8
Hod

 

113

Mūsų byla - tai paslaptis paslaptyje; paslaptis to, kas lieka neatskleista; paslaptis, kurią paaiškinti tegali kita paslaptis; tai paslaptis apie paslaptį, kuri remiasi paslaptimi.
(Ja`far-al-Sadiq, šeštasis imamas)

Iš islamo istorijos

6-sis imamas Hazrat Džafar as-Sadiq (702-765 m.)

Gimė: 83 A.H. Medinoje
Tėvas: Mohammad ibn-Ali
Motina: Umme e-Farwah (Umm Farwa, al-Qasim b Muhammad b Ali Bahr)
Mirė: 148 A.H. radžabo 15 d. (Shawwaal), 65 m. amžiaus nunuodytas Mansur Dawaneeqi Abbassi (Abasito). Palaidotas Danat ul-Baąi (al-Baggea) kapinėse.

Buvo didelis intelektualas ir religinis veikėjas ir imamu išbuvo 34 m. Iš Pranašo šeimos rato jam priklauso didžiausias chadisų kiekis, jų priskaičiuojama net iki 4000. Jo dažniausiai cituota senelio imamo Husaino pateiktas chadisas nukreiptas prieš neteisybę ir tironiją, vėliau tapęs populiariausiu šiitų šūkiu:

„Kiekviena diena yra 'Ašura'; kiekvienas kraštas yra Karbala“.

Gyveno palankiu laikmečiu ir galėjo viešai mokyti Medinoje. Apie jį susitelkė didelis mokslininkų būrys (Zararah, Muhammad ibn Muslim, Mumin Taq, Hisham ibn Hakam, Aban ibn Taghlib, Hisham ibn Salim, Hurayz, Hisham Kalbi Nassabah, alchemikas Jabir ibn Hayyan). Jo mokiniais buvo net iškilūs sunitų mokslininkai. Tarp jo mokinių buvo ir Abu Hanifah, vėliau įkūręs atskirą sunitų šaką, kuri vadinama Hanifi.

Gyveno labai paprastai ir darže pats augino daržoves. Jis buvo labai mandagus ir vienodai sutikdavo visus svečius. Sako, kad maldos metu buvo tiek susikaupęs, kad nejusdavo palietimo:
Vieną vakarą kalifas Harunas al-Rašidas norėjo su juo susitikti. Tad pasiuntė tarną į imamo namus. Grįžęs tarnas pasakė, kad rado imamą išsekusį, veidu ir rankomis prie žemės šlovinantį Alachą. Dulkės tebebuvo ant jo kaktos ir skruostų.
Paskaitykite ir dar vieną su juo susijusią istoriją: sėdėjimas ugnyje...

Jo imamatas sutapo su Umayydų valdymo pabaiga ir Abasidų pradžia. Pabaigoje ji buvo kažkiek apribota Abasidų kalifo Mansuro, įsakiusio kankinti ir nužudyti daugelį Pranašo palikonių-šiitų. Umayyadų kalifas Hišamas įsakė suimti imamą ir atgabenti į Damaską, vėliau jį suėmė Abasidų kalifas Safa ir nugabeno į Iraką, o galiausiai Mansuras jį suėmė ir pristatė į Samarą. Bet galiausiai jam buvo leista grįžti į Mediną, kur galiausiai buvo nunuodytas Mansuro intrigų pasekoje. Tada Mansuras įsakė valdytojui atvykti į imamo namus, kad, atseit, išreikštų užuojautą ir perskaitęs imamo testamentą nužudytų jame nurodytą imamo įpėdinį. Valdytojas pamatė, kad imamas pasirinko 4 asmenis, o ne vieną jo valios vykdymui: pats kalifas, Medinos valdytojas, imamo vyriausias sūnus Abdula Afta ir jaunesnis sūnus Musa. Taip Mansuro sąmokslas žlugo.

Žemės sukimasis apie ašį

Būdamas 11 m. amžiaus imamas Sadiq neigė teoriją, kad Saulė, Mėnulis ir planetos sukasi apie Žemę. Saulė sukdamasi aplink Žemę pereina per 12 žvaigždynų kiekviename išbūdama po 30 d. Bet kodėl tada ji dingsta iš jų naktį. Ji turėtų išlikti regima viename žvaigždyne visas 30 d.

Ptolemėjaus teorija aiškino, kad Saulė turi du judėjimus. Vienas - kertant Zodiaką apsisukant aplink Žemę per metus, o kitas - apsisukant apie Žemę per parą. Imamas atkreipė dėmesį, kad tie du judėjimai yra nesuderinami. Ir jis sakė, kad Žemė sukasi aplink savo ašį. Tai galima patikrinti tik stebėjimu. Bet dar net 20 a. H. Poincare atsisakė tai pripažinti. Tai kaip tada 1-2 hidžros amžiuose buvo galima patikėti imamo tvirtinimu.
Pastaba: Žemės sukimosi apie ašį teorija priskiriama Galilėjui.

Džafar al-Sadiq mintys

„Alacho pranašas niekada nekalbėjo žmonėms aukščiausiuoju savo proto lygiu ir sakydavo: mums, pranašams, paliepta kalbėti žmonėms jų žinių lygyje“,
Priežasties ir nežinojimo knyga

„Yra trys žmonių rūšys: mokslininkai, žinių ieškotojai ir likusieji, esantys žmonijos atmatos“,
Pažinimo tobulumo knyga

Imamai

Vienas Izmailitų tikėjimo pagrindų, po paskutinio Pranašo mirties buvo nuolatinis gyvojo Imamo, pakeičiančio Pranašą, buvimas (Qiyama doktrina). Tai didelę svarbą teikė Imamo istorijos, jo genealoginės linijos žinojimui ir jų pastoviems nurodymams pagal laikmečio poreikius.

Pastaba: laiko perskaičiavimui prie datų galite pridėti 602 m. (pvz., 500 A.H yra 1102 m.)

Papildomai apie islamą, izmailitus ir izmailitus skaitykite: 
Pranašas Mahometas (570-632) 
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah 
Baimės ratas. Užnuodyti hašišu 
Asasinai ir tamplieriai 

Islamo pakraščiai: maurai Ispanijoje ir musulmonai Indijoje

20-as imamas Mowlana al-Hadi (490-530 A.H.)

Hasanas ginčijosi su (apie Hasano gyvenimą Egipte) Badr al-Džamali dėl Mustansie bil-Lah teisėtumo. Po bin-Lah mirties 487 A.H. Hasanas atmetė Mustaali valdžią ir Mowlana Nizar'ą laikė teisėtu įpėdiniu, - ir taip Persijos izmailitus padarė nepriklausomus nuo fatimidų kalifato.

483 A.H. Hasanui pavyko gauti Alamuto tvirtovę ir įkurti Nizari valstybę. Egipte imamas tęsė veiklą iki 490 m., kai buvo nužudytas. Jo sūnų ir įpėdinį al-Hadi iš Egipto į Alamutą perkėlė patikimasis dai Nizar. Tada jam buvo apie 25 m.

Po Alamuto Hasanas užimė ir kitas pilis - Gird Kuh'ą, kur įsikūrė dai Muzzafar, Lamasser, kur vėliau vadovavo Kiya, o dar vėliau Maymundiz, kol imamas Rukund-din Khair Shah nepasidavė Hulaku chanui, mongolų užpuolikui.

Hasanas nuolat buvo Alamute - sako, jis tik dukart regėtas už tvirtovės ribų ir dukart - ant jos stogo. Bet tai jam netrukdė vadovauti visiems izmailitams. Jausdamas artėjančią mirtį Hasanas pasikvietė žinomą dai Kiya Buzurg Ummid iš Lamasero tvirtovės ir paprašė būti savo įpėdiniu. Kartu jis visiems pristatė al-Hadi ir paprašė jį priimti kaip imamą. Apie Hasaną skaitykite plačiau...Hasanas mirė 518 A.H. - jo valdymo laikotarpį žymėjo laisvė, galia, aiškumas ir dinamika. Jam dar tebegyvenant fatimidų kalifas Amir, Mustaali sūnus, parašė pamfletą prieš imamatą. Už ai jam blogai baigėsi - vėliau jį nužudė Nizari fidai.

Tikėtina, kad Hasanas girdėjo apie Nazir Khusraw ir skaitė jo veikalą, bet neaišku, ar buvo su juo susitikęs. Hasanas parašė daug knygų, tarp jų ir autobiografiją. Tačiau jos neišliko, nes visą Alamuto biblioteką sunaikino mongolai.

2 m. praėjus po Hasano mirties seldžiukų sultonas Sanjar puolė Alamutą, tikriausiai norėdamas išbandyti įpėdinio sugebėjimus, bet buvo sumuštas ir vieną rytą pabudęs lovoje rado durklą su rašteliu, kad jei persekios izmailitus, kitąkart durklas bus jo širdyje,

Malik valdė Shahdiz'o tvirtovę pietų Persijoje. Ir, iš esmės, izmailitų dawat turėjo du centrus, Alamutą ir Shahdiz'ą, kol pastarasis nebuvo užimtas.

Kiya Buzurg laikmečiu imamas al-Hadi buvo pripažintas ir prie jo izmailitai buvo vieningi. Jis mirė 56 m. amžiaus 530 A.H. Lamasser tvirtovėje, kuri buvo jo oficiali rezidencija.

21-as imamas Mowlana Muhtadi (530-552 A.H.)

Imamu tapo 45 m. amžiaus. Tuo metu jo sūnui Qahir buvo 25 m., o anūkui Hasan (Ala-Zikrikis-Salam) - apie 5 m. Netrukus, 532 A.H. mirė Kiya ir vyriausiu dai tapo Kiya sūnus Muhammad'as.

22-as imamas Mowlana Qahir (552-557 A.H.)

Jam mirus jau buvo miręs ir dai Muhammad bin-Kiya. Stiprėjant sunitų puldinėjimams, izmailitai sėkmingai įgyvendina nužudymų politiką. Aukomis tampa Abasidų kalifas Rašidas ir trys Qadis bei keli karo vadai. Afganų valdovas davė apsaugą izmailitų dai, bet ko sūnus vis tik buvo nužudytas.

Daylam'e izmailitai užėmė tvirtovę vadintą Mubarak Kah (Šlovinimų kalnas) ir netoli Qazwin esančią tvirtovę pavadinę ją Jahan Guskay (Pasaulio užkariautojas).

23-as imamas Mowlana Ala Zikrihis-Salam (557-561 A.H.)

Sunitai paskleidė versiją, kad jis yra Muhammad bin-Kiya sūnus, bet izmailitų šaltiniai to nepatvirtina.

558 A.H. izmailitai pastatė tvirtovę už Qazwin iš kurios įtakojo miesto gyvenimą. Miestelėnai imamą Ala ima vadinti Kura Kiya, miesto valdytoju. Sūnėno Husayni Namawar vadovaujama izmailitų grupė išstojo prieš Qiyama politiką ir buvo už šariato atstatymą. Jie nužudė Ala.

24-as imamas Mowlana Ala Muhammad (561-607 A.H.)

Į sostą sėdo būdamas 19 m. amžiaus ir su jaunatvišku įkarščiu pasipriešino Husayni Namawar. Karštai propagavo Qiyama doktriną (kad Dievas yra žemėje imamo forma). Po imamo mirties šariato atstatymas sukėlė problemų tiek Alamute, tiek Sirijoje.

Tuo metu gyveno garsus mokslininkas ir filosofas Fakhud-din ar-Razi, pasisakęs prieš imamą Ala Muhammad ir fidai - "durklu" priminus atsisakė kalbėti prieš imamą ir pažadą tesėjo.

Tuo metu Egipte fatimidų dinastiją nuvertė Salahudin al-Ayyuli (Saladinas). Saladinas ne tik pakeitė (nutraukė) Fatimidų dinastiją. Jo brolis pavergė Nubia ir po 1170-ųjų užkariavo Jemeną. Pats Saladinas 1186-ais nuvertė Mosul ir taip Ayyubid'ų interesus priartino prie Persijos, Armėnijos, Gruzijos ir Indijos.

Saladin'as puolė kryžiuočius netoli Hittin auštant penktadieniui (1187 liepos 3 d.). Buvo paimta į nelaisvę 30 tūkst. kryžiuočių (kartu su Jeruzalės karaliumi bei tamplierių Didžiuoju magistru Žeraru de Ridefortu). Arabų šaltiniuose nepaminėtas nė vienas jų, paprašęs pasigailėjimo, nors visi žinojo, kad Saladino karo šūkis buvo "ateikite žūti, tamplieriai!". Visi jie neteko galvų, išskyrus Didįjį magistrą. Tačiau yra liudijančių, kad "tamplierių būrys perėjo į saracėnų pusę ir jie laikomi Šiaurės Arabijos Salibiyya (Kryžiuočiai) genties įkūrėjais.
Pagal John J. Robinson, Gimę kraujyje

Rašidud-din-Sinan, pradėjo dai veiklą Sirijoje. Mirė sultonas Saldžaras ir Chorezmo šachai pakeitė seldžiukus. Abasidų kalifatas suskilo į kelias valstybes ir kalifo valdžia išliko tik jo rūmuose.

Rašid-ud din-Sinan gimė Irake šiitų šeimoje. Dėl kivirčų šeimoje atvyko į Alamutą ir studijavo izmailitų mokymą bei tapo imamo Ala Zikrihis draugu. Vėliau pasiųstas į Siriją, kur keletą izmailitų tvirtovių Bahra kalno apylinkėse valdė dai Abu Muhammad, o po jo mirties perėmė Sinan. Jis jas perstatinėjo. Tarp tvirtovių vykdavo vienas be apsaugos. Veikė kartu su vyriausybe ir nuolat sumušdavo įsiveržiančius frankų, sunitų ir Nusayri karius. Jo įtaka išplito net ir Jazr srityje (Bahra dabar vadinami Nusayri kalnais). Svarba lyginamas su Hasanu.

Sinan išliko pavaldus Alamutui, bet savarankiškai sprendė kaip Alamuto politiką taikyti savose teritorijose. Jis pakeitė moters vietą visuomenėje - jos dirbo ir kovėsi be hidžabų greta vyrų.

Salanidas buvo sunitas, - ir tai, kad jis paėmė viršų prieš fatimidus, supykdė asasinus. Tad „Kalnų Senis“, Rašidas al-Din Sinan'as (1163-1193) buvo aršus Saladino priešas. Dukart jo žmonės buvo prasiskverbę į Saladino palapinę. Vienąkart jiems iš dalies pavyko - ir jie sužeidė sultoną.

Sinanas mirė imamo Ala Muhammad'o valdymo metais.

25-as imamas Mowlana Jalulud din-Hasan (607-618 A.H.)

Gimė Alamute prie senelio imamo Ala Zikrihis-Salom'o. Baiminosi tėvo valdymo laikmečiu kilusių problemų. 48 m. praktikuota Qiyama doktrina susidūrė su priešiškomis jėgomis ir kilo pavojus izmailitų bendruomenei skilti į dvi dalis. Tad Jalulud apdairiai atstatė šariatą ir dėl to pavadintas "naujuoju musulmonu".

Ryšių su sunitais suderinimui jis pasiuntė motiną į Meką kaip Irako abisidų delegacijos narę. Tai parodė, kad jis pripažįsta Bagdadą ir Mecca valdytojus. Sirijos delegacija bandė priešpastatyti ortodoksinę piligrimystę (Hajj), bet Egipto princesė Ayyubid ją nutraukė. Imamo motina pasižymėjo labdara.

Tuo tarpu Alamuto Qazwini gyventojai nepajudinamai laikėsi Qiyama. Pats imamas kvietė mokslininkus aplankyti Alamuto biblioteką ir sudeginti visas knygas, jei jose ras neortodoksinių dalykų.

Imamas keliavo po Quhistan, Rudbar ir Siriją ir grįžo su sėkme. Visuose miestuose jis paliepė statyti mečetes ir viešas pirtis. Sirijose su sunitais sudaryta sąjunga prieš frankus; Persijoje bandyta palaikyti gerus santykius su kylančia Chorezmo galia, bet jie labai pavydėjo gerų izmailitų santykių su abasidų kalifu Nasser'u. Kalifo siūlymu imamas vedė Amir iš Khutam dukrą - senos Irano kilmės. Ji tapo kito imamo motina. Jis taip pat vedė ir daugelį kitų kilmingų moterų. Mirė nuo dizenterijos 618 A.H.

26-as imamas Mowlana Alaid-din Muhammad (618-653 A.H.)

Gimė 608 A.H. ir sostą gavo būdamas 10 m. amžiaus. Tęsė tėvo atstatytą šariato politiką. Tačiau pastebėjo, kad tautos įkvėpimas, kaip ir politinė situacija, pasikeitė.

Izmailitų nesutarimai su Chorezmu tęsėsi. Ir dar - prasidėjo kova su mongolais. Imamas pasiuntė Badr ad-Din Ahmed'ą į mongolų dvarą, bet nieko nepasiekė. Izmailitai tarėsi su kryžiuočiais dėl bendro fronto prieš mongolus, bet irgi nesėkmingai.

Pir Satgur Noor'e Indijoje ir Gudžarato pakrantėje pradėjo atversti gyventojus, ir Nizari izmailitai sveikai varžėsi su Tayyabi izmailitais. Įdomu, kad Alamute tarnavo nemažai indų izmailitų. Imamas globojo mokslus ir jo dvare buvo nemažai sunitų mokslininkų - tokių, kaip Tusi. Sunitas Hasan Mazandarani, pabėgęs iš mongolų nelaisvės, buvo nuolatinis imamo bendražygis ir patarėjas, - vėliau, tiesa, nužudęs imamą.

Bagdade kalifatą valdė Nasir'as (1180-1225). Jis sudarė sąjungą su Alidais ir izmailitų imamu Alamute bei bandė užglaistyti plyšį tarp šiitų ir sunitų. Jis buvo nusistatęs prieš Khwarizm turkus, kurie buvo geri kariai, kurių ieškojo tarp Volgos žemupio Kipchak genčių - tų pačių, iš kurių kilo Egipto mameliukai. Jų valdovas pasisavino senąjį persų šacho titulą ir tuo metu valdė šachas Muhamedas (1200-1220). 1217 m. šachas Muhamedas iš Bagdado išvijo Nasirį ir į kalifo sostą pasodino vieną iš Alidų šeimų.

1218 m. prekijų karavanai atvyko į Utrar, esantį Persijos pasienyje. Tuo metu Khwarizm jau buvo užkariavę Transoxiana ir susidūrę su Rusijos gentimis. Miesto valdytojas pareiškė, kad visi pirkliai yra šnipai ir jie buvo nužudyti. Tačiau tie pirkliai buvo atvykę iš mongolų valdomų žemių ir ginami Čingis chano, kuris už juos nusprendė atkeršyti. Khwarizm dienos buvo suskaičiuotos.

Alaidas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Ruknud-din, nors sunitai sako, kad, atseit, vėliau jis norėjo pakeisti įpėdinystė (nors tai nėra tikra, nes sunitai buvo linkę rodyti nesutarimus tarp beveik visų imamų ir jų įpėdinių).

26-as imamas Mowlana Ruknud-din Khair Shah (653-654 A.H.)

Jis tėvo žudiką pasmerkė myriop.

Mangu chanas buvo mongolų vadas. Jis nusprendė pats užkariaut Kiniją, o karo vadu Artimiesiems rytams paskyrė Halaku, kuris žygį pradėjo 650 A.H. (1252 m.) Po 3 m. jis įžengė į Iraną. Visi princai stojo jo pusėn. Izmailitai pirmieji pasipriešino ir buvo pirmoji auka.

Imamas Ruknudas siekė sandėrio su mongolais. Jis parašė Yasur, mongolų karo vadui Hamadanui, siūlydamas pasidavimą, bet buvo paprašytas atvykti asmeniškai į nuolat besikeičiantį Halaku, žygiuojančio link Rudbar, rūmus.

Imamas pats neatvyko, bet pasiuntė jaunesnįjį brolį Shahin Shah. Halaku sutiko nutraukti Yasur puolimą, bet pareikalavo, kad visos izmailitų tvirtovės būtų sugriautos ir imamas atvyktų nedelsiant. Imamas paprašė atidėjimo metams, tikėdamasis, kad nuo sugriovimo pavyks apsaugoti Amalut ir Lamasser. Ir kartu išsiuntinėjo nurodymus griauti daugelį Rudbar tvirtovių.

Tada imamas pasiuntė vizirį Shams ad-Din Gilaki pas Halaku. Šis paliežė Shams vykti į Gird Kuh, pad užtikrintų jos pasidavimą. Šios vadas sutiko ir atėjo į Halaku rūmus esantį Rayy. Bet tvirtovė net ir be vado priešinosi, nes tokia buvo izmailitų dvasinė nuostata. Ir ji krito viena iš paskutinių.

Kaip buvo pareikalavęs Halaku, imamas savo 5 m. sūnų pasiuntė į Halaku rūmus. Bet mongolų karvedys jį sugrąžino, nes buvo per jaunas. Tada imamas pasiuntė brolį Shahin Shah, kuris grįžo su ultimatumu sugriauti Maymundiz, kurioje buvo apsistojęs ir pasiduoti besąlygiškai ir apie tai pranešti mongolų vadui nedelsiant.

Kol ultimatumas buvo svarstomas, Halaku atvyko prie tvirtovės ir atsiuntė kitą ultimatumą pasiduoti per 5 d arba bus skelbiamas karas. Imamas nesutiko, bet jo sunitai patarėjai ir Nasir ad-Din Tusi pastūmėjo imamą pasiduoti. Imamas su savo palyda atėjo į Halaku stovyklą. Tie nedėkingi imamo patarėjai (ir Tusi) nedelsė pereidami į mongolųtarnybą.
Skaitykite apie Tusi...

Kažkiek drąsių ir tikinčių izmailitų tebesipriešino. Mongolai įstengdavo užimti tvirtoves tik su lavonais. Apie 100 tvirtovių pasidavė. Kritus Alamutui, Lamasser buvo apsiausta beveik metus. Halaku buvo užsiėmęs šventimais Qazwin. Jis imamui Ruknud-din davė mongolų merginą ir padovanojo 100 kupranugarių. Jis paliepė rašyti laišką, kad pasiduotų Sirijos tvirtovės ir pasiėmė imamą žygyje į Bagdadą.

Imamas nusprendė nuvykti į didžiojo Mangu chano dvarą Mongolijoje. Jį priėmė su pagarba, bet neišleido, nes, atseit, Gird Kuh ir Lamasser nepasidavė. Netrukus jis buvo nužudytas mongolų sargybinių.

Po metų krito Gird Kuh ir Lamasser. Tūkstančiai izmailitų buvo išžudyta, daugybė moterų ir vaikų atiduota į vergiją. Sako, kad mongolų vadas Quhistan'e surinko ir nužudė 80 tūkst. izmailitų. Bet Sirijos izmailitai nepasidavė, susivienijo su Egipto mameliukais ir atrėmė mongolų puolimą.

Buvo nurodyta sunaikinti visą Ruknudo giminę, įskaitant kūdikius. Bet imamas Ruknudas turėjo jaunėlį sūnų Shamsud-din Muhammad, kurį slapta išsiuntė į Azerbaidžaną. Jis tapo nauju imamu ir su juo prasidėjo didysis Persijos Satr (slapstymosi) laikotarpis. Jo įpėdiniai irgi tebesislapstė ir vadovavo izmailitams.

Irane izmailitai išliko. Hasano kapas buvo tebelankomas. Poetas Khaki Khurasani, gyvenęs prie imamo Shamsud, pakiliai rašė apie imamatą. Alamutą izmailitai atsiėmė. Bet ją netrukus vėl užėmė mongolų vadas Aqba.

Šių dienų Sirijos izmailitai yra visiškais susijungę su Irano Nizari izmailitais.

Kiya Buzurg Ummid

Papildomai apie islamą, izmailitus ir izmailitus skaitykite: 
Pranašas Mahometas (570-632) 
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah 
Baimės ratas. Užnuodyti hašišu 
Asasinai ir tamplieriai 

Kiya Buzurg Ummid buvo iškilus izmailitų Da`i, padėjusiu Persijoje įtvirtinti izmailitų įtaką. Apie jį išliko žinių Ataul-Mulk Juvayni (1226-1283) "tarikh-i-Jehan Ghusha" ir Rashid ud- Din (1247-1318) "Jami at-Tawarikh". Didžiąją gyvenimo dalį Kiya praleido didžiojo Hasan-i-Sabbah (didžiausio visų laikų izmailito) šešėlyje. Tais laikais Iraną valdė galingas sultonas Malih Shah Saijuq (1072-1092), kuriam padėjo galingas viziris Nizam- ul-Mulk. Abudu buvo nusistatę prieš izmailitus. Imanato sostas vis dar buvo Kaire, tačiau kalifo imamo ai-Mustansir bi`liah (1036-1094) sūnus drąskė akivaizdūs susikaldymai bei intrigos.

Abbasid'ų kalifatas Bagdade krypo į izmailitų pusę. Esant tokioms nepalankioms aplinkybėms Hasan-i-Sabbat 1090-ais užėmė Alamuto tvirtovę ir Irane įkūrė izmailitų valstybę.

Kiya Buzurg Ummid gimė 11 a. viduryje Alamuto kaimynystėje, valstiečio šeimoje. Provincija buvo įsikūrusi derlinguose kalnų slėniuose, per kuriuos tekėjo "Sjah Rud" upė. Ten, iš esmės, nebuvo miestų, o žmonės gyveno mažuose kaimeliuose ir mokėjo duoklę vieniniam didikui, įsikūrusiam netoli slėnio esančioje pilyje.

Užėmęs Alamutą, Hasanas skleidė žinią apie Alamuto galią, kad galėtų patraukti kuo daugiau šalininkų ir valdyti kuo daugiau pilių. Tam jis į visas puses siuntė misionierius. Vienas 'atverstųjų" ir buvo Kiya. Žinoma, kad jį Hasanas buvo paskyręs vadovauti Lamasar šturmui (1095 ar 1102-ais), kurį Juvayni aprašo:

"Lamasar tvirtovė, irgi esanti Alamuto Rudbar [slėnyje], nepripažino Sayyidna Hasan-i Sabbah da`wat, tad šis pasiuntė Kiya Buzurg Ummid su grupe izmailitų, kurie antradienio vakare (20-ąją Dhi`l Qad 495 m - 1102 rugsėjo 5 d.) slapta įsibrovė į Qala ir nužudė jos gyventojus taip paimdami tvirtovės valdymą".

Rašid ud-Din pateikia išsamesnį aprašą: "Lamasar dar vadinama Rudbar-i Alamut. Joje buvo du asmenys - kažkoks Rasmasuj ir Lamasar. Pradžioje jie buvo palankūs izmailitams, tačiau sukilo ir norėjo, kad Qaka valdytų Ali-y-i Nushtegin [vietinis feodalas].

Sayydna buvo nusiteikęs užtikrinti vietovės šeimininką amunicija, jei jis paliktų tvirtovę jo priežiūroje, tačiau Rasmasuj nesutiko su pasiūlymu. Tada Sayyidna pasiuntė Kiya Buzurg Ummid su būriu. Jie prasiskverbė į tvirtovę. Rasmasuj ir jo bendražygis pasipriešino ir abu buvo nužudyti. Tai nutiko ketvirtadienio naktį [t.y. trečiadienio vakare], 489 m. Dhi`l Qad 20-ąją (1095-ųjų lapkričio 11 d.).

Hasan-i Sabbat paskyrė Kiya Buzurg Lamasar pilies valdytoju ir jis juo išbuvo 20 m. surinkdamas daugiausia mokesčių. Iš pilies jis išvyko tik kartą - pakviestas į Alamutą paskyrus Hassan-i Sabbah įpėdiniu. Jis apylinkėse skleidė izmailitų da`wa ir patobulino pilį padarydamas ją neprieinama.

Rašid ud-Din liudija:
"Lamasar tvirtovė buvo pastatyta ant nederlingos kalvos ant kurios tebuvo tik aptriušę trobesiai. Aplink nebuvo jokios augmenijos. Klimatas labai karštas. Kiya Buzurg Ummid sustiprino pilį ir uolose iškirto kanalą nuo Nine rud - 2,5 farsekų ilgio, kuriuo į tvirtovę galėjo būti tiekiamas vanduo. Buvo iškirsti vandens rezervuarai ir pasodinti medžiai - Qala pradėjo panašėti į Khushk, karališkąją rezidenciją. Taip pat jis slėnyje sukūrė irigacijos sistemą, už kurią gyventojai buvo labai dėkingi. Jie palaikį da`wat ir visi dalykai buvo daromi teisingai".

Būdama netoli kalnų grandinės, skiriančios slėnius nuo Mazamdaran, ir beveik neįveikiama, ji žymėjo dvi kryptis - į Vakarus Shah Rud upe ir link Qazwin. Lamasar pajėgos galėjo lengvai nutraukti susisiekimą su pagrindiniu antpuolių organizatoriumi, t.y. Qazwin.

Prieš izmailitus buvo surengti keli kariniai antpuoliai - sultono Malik Shah ir jo sūnaus Muhhamad (1099-1117). Juvayni rašo, kad 8-is metus kariniai būriai puldinėjo Budbar naikino pasėlius. Sužinojęs, kad izmailitai liko be pajėgų ir maisto, sultonas Muhammad 117-ųjų pradžioje paskyrė Atabeg Nushtegin Shirgir karvedžių ir įsakė pulti pilis. 111-ųjų birželio 4-ąją jie puolė Lamasar, kuriam vadovavo Kiya Buzurg. Tuo sunkiu laiku jis tvarkėsi labai tvarkingai ir izmailitai pasiekė pergalę.

Hasan-i Sabbat buvo sužavėtas Kiya Buzurg pasiekimais ir tikėjo jo galimybėmis. Juvayni liudija:
"Buvo 518-ųjų Rabi (1124 m. gegužė), kai susirgo Hasan-i Sabbat. Jis pasiuntė žmogų į Lamasar, kad paskirtų Buzurg Ummid savo įpėdiniu, o Ardistan'o Dihdar abu-Ali - jo dešiniąja ranka atsakinga už propagandą (davat divan)l; Hasan Oasran sūnų - kairiąja ranka ir Kiya Ba-Ja`fer - karinių pajėgų vadu. Jis paliepė jiems visiems keturiems veikti kartu. Hasan-i Sabbat mirė ketvirtadienio naktį, 518-ųjų Rabi 11-ą (1124 m. gegužės 23 d.)".

Tad Kiya tapo naujuoju izmailitų valstybės valdovu ir persikėlė į Alamutą. Jis ten 14-a metų tęsė savo pirmtako politiką. Jam valdant izmailitų valdomų pilių skaičius išaugo iki 74. Jo įtakos sferoje buvo Kharasanas, Quhistanas ir Sirija.

1126-ais (2 m. po Kiya paskyrimo) sultonas Sanjar (1096-1157) užpuolė izmailitų tvirtoves. Ankstesnių savo karinių veiksmų 1103-iais prieš Tabasą, Sanjar nesiėmė jokių veiksmų prieš izmailitus ir net turėjo su jais kai kurių susitarimų. Nežinoma, kokia buvo užpuolimo 1126-ais priežastis. Gal didėjantis sultono prestižas ir spėjamas naujo izmailitų vadovo silpnumas.

Sultonas pasiuntė kariuomenę prieš Turaythith Quhistane ir prieš Bayhaq Nishapur krašte. Jis pasiuntė kariuomenę prieš kiekvieną izmailitų valdą paliepęs žudyti visus izmailitus. Ibn al-Ahir liudija apie dviejų izmailitų kaimų užpuolimą: Tarz netoli Bayhaq ir Turaythith, kur daug izmailitų žuvo ir daug grobio buvo paimta - tačiau tie kariniai veiksmai buvo riboti. Šiaurėje pasiekimai buvo dar mažesni. Žygis į Rudbar vadovaujamas Shirgin sūnėno buvo nesėkmingas ir jie buvo priversti trauktis, o izmailitai atsiėmė nemažai grobio. Kitas - taip pat atmuštas ir į izmailitų nelaisvę pakliuvo vienas iš karvedžių.

Kiya Buzurg gerokai sustiprino izmailitų gynybą. Rudbare buvo pastatyta nauja stipri Maymundiz tvirtovė ir išplėsta teritorija užimant Taiaqan. 1129-ais izmailitai rytuose puolė Sistan. Tais pačiais metais Isfakano Saijuq sultonas Mahmudas nusprendė tartis dėl taikos su izmailitais ir pasikvietė pasiuntinį iš Alamuto.

Nelaimei, Isfakane kariai nužudė pasiuntinį ir jo bendražygį - šiems išėjus iš sultono. Sultonas atsiprašė ir prisiėmė atsakomybę už šį įvykį. Tačiau izmailitai puolė Qazwin ir užmušė 400 žmonių bei paėmė daug grobio. 1131-ais sultonas Mahmud mirė ir dėl valdžios varžėsi jo sūnus bei broliai. Tai leido izmailitams sustiprinti savo padėtį.

Kiya Buzurg buvo ne tik gabus vadovas ir puikus karvedys. Jis buvo geras izmailitų da`wa palaikytojas, nors šioje srityje neprilygo savo pirmtako revoliucingumui. Izmailitų metraštininkas užrašė tokį pasakojimą:

"Emyras Yarankush buvo vienas didžiausių izmailitų priešų. Augant Khorzan šacho galiai, jis buvo nušalintas ir paprašė Kiya Buzurg politinio prieglobsčio savo pasekėjams. Kiya leido jiems apsistoti Alamute. Kai šachas apie tai sužinojo, jis paprašė juos išduoti teigdamas, kad yra izmailitų draugas, o Yarankush buvo jų priešas. Kiya atsisakė pareiškęs: "Negaliu laikyti priešo to, kuris pats priėmė mano apsaugą".

Ilgas ir šlovingas Kiya Buzurg Ummid valdymas baigėsi jam mirus 1138-ųjų vasario 9 d. Jo vietą užėmė sūnus Muhammad.


Chorezmas (persiškai Khvarazm) – istorinis regionas Vid. Azijoje, prie Amudarjos žemupio, į pietryčius nuo Aralo. Apima dabartinės Turkmėnijos ir Uzbekijos teritorijas.
712 m. Chorezmą užkariavo arabų dinastija Umajadai ir įvedė islamą, bet islamizacija vyko lėtai. Kalifatui silpstant, 995 m. Mamunidų dinastija nuvertė Afrigidus ir sostinę perkėlė į Urgenčą. 11 a. viduryje regioną valdė Seldžiukai, o amžiaus pabaigoje Chorezme įsigalėjo vietinė tiurkiška dinastija – Anušteginidai.
1220 m. Chorezmas buvo užimtas ir nuniokotas Čingischano. O nuo 19 a. regione palaipsniui pradėjo dominuoti rusai, valstybė tapo vasaline Rusijos imperijos dalimi.
Chorezme gimė žymūs persų mokslininkai – istorikas al-Beruni ir matematikas bei astronomas al-Chorezmis.

Žeraras de Ridefortas (Gerard de Ridefort, apie 1141 -1189) – tamplierių Didysis magistras (1184-1189) iš Flandrijos. Į šv. Žemę atvyko iki 1174 m. Buvo karštas ir dažnai priimdavo neapgalvotus sprendimus. Buvo aršus karo su Saladinu šalininkas, nesutarė su hospitalierių ordinu bei karalystės aukštuomene. Tačiau buvo puikus oratorius, sugebantis kitus įtikinti savo sumanymais. 1187 m. vadovavo tamplierių žygiui prieš Saladiną ir į Hatiną žygiavo per išdegintą dykumą – nenuostabu, kad ten pralaimėjo, visi tamplieriai žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, kr vėliau nužudė. Gyvą paliko tik Žerarą, kuris nurodė Gazos ir kitų tvirtovių tamplieriams atiduoti jas be mūšio. Jo vardas buvo suteptas. Mūšyje prie Akros vėl pateko į nelaisvę, kur jam buvo nukirsta galva.

Taip pat siūlome paskaityti:
Pranašas Mahometas ir islamo kiltis
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Izmailitų imamatas Persijoje po Alamuto žlugimo
Sayyidna Hasan Bin Sabbah biografija apie kryžiaus simbolį,
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus
ir Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį

Tai komentarai Umberto Eco knygai 'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Asasinai ir tamplieriai,
Tamplieriai ir Bafometas,
Tamplierių ordino istorija,
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai,
Atsiliepimas apie knygą,
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios,
Ištrauka apie kompiuterius,
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves bei
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę,
ir kas yra Ayers Rock uola,
E.P.Blavatskaja apie milžinus ir
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai,