H.P. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai ir milžiniški akmenys. Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Vartiklis

a) jei niekada nebuvo milžinų, gebančių tampyti tokias uolas, tai neturėtų būti nei Stounhendžo, Karnako Bretanėje bei kitų panašių statinių.

b) jei nebūtų magijos, tai niekada nebūtų tiek liudininkų apie „pranašaujančius“ ir „kalbančius“ akmenis.

Pauzanijus „Achaja“ pradžioje graikus už „akmenų garbinimą“ laiko gana kvailais^*), tačiau pasiekęs Arkadiją, papildo: „aš pakeičiau savo nuomonę“. Todėl nesilenkiant akmenims ar akmeniniams dievukams, kas yra tas pats - nusikaltimas, kuriuo Romos katalikai neprotingai kaltino pagonis - galima leisti garbinti tai, kuo tikėjo daug didžių filosofų ir šventųjų, - neužsitarnaujant „idioto“ pravardės nuo šiuolaikinių pauzanijų.

Norint patyrinėti įvairių akmenų magiškas ir psichines savybes galima paskaitinėti „Academie des Inscriptions“. Poemoje apie „Akmenis“, kuri priskiriama Orfėjui, šie akmenys padalinti į ofitus ir sideritus - į „Gyvatės“ ir „Žvaigždžių“ (M. Falkonės „Memuarus“ cituoja de Mirvilis):

Sanhuniafonas³⁾ ir Filonas Biblietis⁴⁾, kalbėdamas apie šiuos „betyles“, juos pavadina „sudvasintais akmenimis“. Fotijus kartoja tai, ką iki jo sakė Damaskijus, Asklepiadas, Izidorius ir gydytojas Eusebijus. Pastarasis, beje, niekad nesiskirdavo su savo Ofitu, kurį nešiojo ant krūtinės ir kuris jam pranašavo „tyliu balsu, primenančiu lengvą švilpimą“ (tokį pat „tylų balsą“ po žemės drebėjimo prie kalno olos išgirdo Ilja, žr. 1 Karalių, 19.12).

Šventasis Arnobijus, iš pagonio tapęs vienu iš bažnyčios šviesuolių, kaip teigia krikščionys, - sutikęs tokį akmenį negalėdavo susilaikyti neuždavęs jam klausimo, „į kurį kartais gaudavo atsakymą aiškiu ir gerai girdimu tyliu balsu“. Tad kur skirtumas tarp pagoniškųjų ir krikščioniškųjų ofitų?

Garsusis Vestminsterio akmuo buvo pavadintas liafail, „kalbančiuoju Akmeniu“, ir jis pakeldavo savo balsą tik tam, kad parodytų karalių, kuris vertas juo būti. Kembri veikale „Monuments Celtiques“ rašo, kad jis matė jį, kai ant jo dar buvo užrašas:

Ir pagaliau Svidas mini tūlą Heraescus, kuris vienu žvilgsniu atpažindavo paprastą akmenį nuo gebančio judėti. Ir Plinijus mini akmenis, kurie "traukdavosi, kai juos liesdavo ranka“ (Abato Bertrano „Religijų žodyne“ straipsniai Heraescus ir Betyles; de Mirvilio „Memoires...“, kuriame vardas užrašytas Heraiclus; Bunzeno „Egiptas“).

De Mirvilis, stengdamasis pateisinti Bibliją, užduoda labai tikslų klausimą: kodėl keisti Stounhendžo akmenys senovėje buvo vadinami chior-gaur arba "milžinų šokis" (nuo "cor" - "šokis", iš čia ir "chorea"; bei "gaur" - "milžinas")? Ir tada atsakymo jis pasiunčia pas vyskupą St. Gildas.

Tačiau tokių kūrinių kaip "Voyage dans le Comte' de Cornouailles, sur les Traces des Ge'ants" ir daugelio mokslinių traktatų (pvz., teol. dr. Vaizo "Pagonybės istoriją Kaledonijoje") apie Stounhendžo griuvėsius autoriai duoda daug aiškesnį ir patikimesnį atsakymą. Ten - tikri savašynai iš uolų - milžiniški monolitai, "kai kurie iš jų sveria apie 500 000 kg". Yra prielaidų, kad tie "kabantys" akmenys yra Druidų šventyklos likučiai. Tačiau juk druidai buvo tikri žmonės, o ne kiklopai.

Kas gi, jei ne milžinai galėjo kažkada pakelti tokius svorius - ypač tuos, kur Karnake ir Vest-Choadlėjuje - ir sudėlioti taip simetriškai, kad sudarytų planisferą, ir tokioje pusiausvyroje, kad atrodo, kad jie vos vos teliečia žemę ir kad juos galima pajudinti pirščiuko prisilietimu, - tačiau jie nesiduotų pajudinami ir dvidešinties žmonių.

Jei pasakytume, kad daugumą jų yra paskutiniųjų atlantų relikvijos, atsakytų, kad visi geologai juos laiko natūraliais dariniais, kad uolos "išpučiamos", t.y., atmosferos veikamos ir prarasdamos sluoksnis po sluoksnio įgauna tikią formą. Ir visi tie "siūbuojantys akmenys dėl savo kilmės turi būti dėkingi gamtos sąlygoms, vėjui, lietui ir t.t."

Tačiau pirmiausia atkreipkite dėmesį, kad daug kur šios uolos nėra būdingos aplinkinei vietovei, kad dažnai jos priklauso dariniams, kurie būdingi vietovėms, esančioms toli už jūrų. Viljamas Tukas apie milžiniškas Pietų Rusijos ir Sibiro uolų nuolaužas sako, kad ten nėra nei uolų, nei kalnų ir kad jas turėjo atnešti "iš toli stebuklingomis pastangomis" ("Totorių kapai"). Šartonas rašo apie tokią Airijos uolą, kurią ištyrus nustatyta apie jos nevietinę "gal net afrikietišką" kilmę ("Senovės ir dabarties keliauninkai").

Tai keista, nes airių padavime jų apvalius akmenis vienas burtininkas atnešė iš Afrikos. De Mirvilis jame įžiūri prakeiktą Chamitą. Mums jis tamsusis atlantas arba, bent jau, ankstyvasis lemūrietis, likęs gyvas iki atsirandant Britų saloms; bet kuriuo atveju - milžinas. Kembri naiviai pastebi ("Keltų senienos"):

Tačiau tai galėjo padaryti ir žmogaus, tačiau milžino, jėga, o ne vien tik gamta arba koks Dievas ar Šėtonas. "Mokslas", nusprendęs įrodytim kad net Protas ir Dvasia tėra "aklų jėgų" padariniai, tikrai gali prisiimti tokią užduotį ir, gal būt, vieną gražų rytą ji pabandys įrodyti, kad pati gamta į eilę sudėliojo milžiniškas Stounhendžo uolas, matematiškai tiksliai išmatavo jų padėtį, kad jos sudarytų Dendero planisferą ir Zodiako ženklus - prieš tai atnešusi šiuos milžiniškus akmenis iš Afrikos ar Azijos į Angliją ir Airiją.

Džonas Vatsonas taip kalba apie judančias uolas arba "siūbuojančius akmenis", Golkaro ("Stebukladario") šlaite (iš Kembri. "Keltų senienos"):

Taigi, ar gali tokie statikos ir pusiausvyros stebuklai iš luitų, sveriančių milijonus svarų, būti sukurti paleolito laukinių, trogloditų, kurių ūgis nors ir buvo vos vos didesnis nei šių dienų žmonių, tačiau kurie, vis dėlto, tebuvo paprasti mirtingieji, kaip ir mes?

Giraldus Cambrensis mini apie tokį pat akmenį Mono saloje, - kuris grįždavo į savo vietą, nepaisant pastangų išlaikyti jį kitur. Henrikui II užkariaujant Airiją, grafas Gugo Sestrenzis, norėdamas asmeniškai patikrinti šį faktą, pririšo Mono akmenį prie kito daug didesnio akmens ir liepė juos įmesti į jūrą. Kitą rytą akmuo vėl buvo savo vietoje.

Mokslininkas Viljamas Salisbiuri tai patvirtina, paliudydamas apie šį akmenį vienos šventovės sienoje, kur jį matė 1554-ais. Tai mums primena, ką Plinijus sakė apie akmenį, kurį argonautai paliko Pritenume, "iš kur jis kelis kartus pabėgo, todėl jie jį pasunkino švinu" ("Gamtos istorija", XXXVI).

Tačiau čia akmenys yra milžiniški, kurie visais laikais vardijami kaip "gyvi, judantys, kalbantys ir patys save perkialiantys". Taip pat, matyt, jie galėjo priversti žmones sprukti nuo jų, nes jie vadinami "routers", nes žodis "rout" reiškia "versti bėgti". De Musso ("Dievas ir dievai") nurodo, kad visi jie pranašavo ir kartais buvo vadinami "išprotėjusiais akmenimis".

Siūbuojantį akmenį pripažino mokslas. Tačiau kodėl jie siūbuoja? Reikia būti aklu, kad nematyti, kad šis judėjimas buvo dar vienas pranašavimo būdas ir būtent todėl jie buvo vadinami "tiesos akmenimis".

Tai - istorija, tačiau praeitis byloja mums. Drakontijai, pašvęsti Mėnuliui ir Drakonui, buvo seniausieji tautų "likimo uolomis", - ir jų judėjimas arba siūbavimas buvo visiškai aiškus pasakojimas įšventintiems žyniams, vieninteliams mokėjo skaityti šį senovinį "raštą". Vormius Olaus Magnus, parodo, kad būtent orakulas, kurio balsu bylojo šie "milžiniški akmens luitai, iškelti begaline [senųjų] milžinų jėga", parinkdavo Skandinavų karalius. Plinijus rašo ("Gamtos Istorija", XXXVII):

Toliau jis aprašinėja akmens luitą Azijoje ties Charpasu, kurią "vieno pirštelio prisilietimas gali jį išjudinti, tuo tarpu užgulęs visu kūnu negali jos pajudinti iš vietos". Kodėl tada judantys Airijos arba Brimgamo bei Jorkšyro negalėjo būti naudojami pranašavimui ir būrimui? Didžiausieji, ko gero, yra atlantų relikvijos; mažesnieji, kaip Brimgamo uolos su besisukančiais akmenimis jų viršūnėse, yra senesniųjų akmenų kopijos. Jei viduramžiais vyskupai nebūtų sunaikinę visus, kuriuos tik galėjo, Drakontijos planus, mokslas turėtų daugiau žinių apie šiuos akmenis (Charton, "Magasin Pittoresque", 1853).

Tačiau mes žinome, kad ilgus amžius jie buvo naudojami tuo pačiu tikslu - pranašavimui ir magijai. E. Biotas "Antiquite's de France" leidinyje išspausdino straipsnį, įrodinėjantį Čatamperambo ("Mirties Laukas" arba senosios kapinės Malabare) tapatumą su senaisiais Karnako kapais, t.y., kad jie turėjo "pakilimą ir centrinę kapavietę". Šiuose kapuose randa kaulus, ir p. Chalijuelis teigia, kad kai kurie buvo milžiniško dydžio. Vietiniai šiuos kapus vadina Rakšo (arba milžinų) buveinėmis. Kai kuriuose iš šių akmeninių ratų, „garbinamų kaip Panč Pandava (Penkių Pandu) statiniai, kaip ir visų panašių Indijos, kur jų gausu, paminklų“, juos iškasus buvo rasti milžiniško dydžio žmogaus kaulai (T.A. Vaizas. „Pagonybės istorija Kaledonijoje“).

Taigi puoselėta teorija, kad Drakontija daugeliu atvejų yra „didžių geologinių sukrėtimų liudininkė“ (Šartonas) arba „Gamtos darbas“ (Kembri), atmestina ir ši pastaba gana taikli (T.A.Vaizas. „Pagonybės istorija Kaledonijoje“):

Mokslas, kaip ir senoji teologija, nėra nuoseklus. Jei milžiniškas driežas - dinozauras galėjo pavirsti mažyčiu iguana, tai kodėl Milžinas negalėjo tapti šių dienų žmogumi - grandimi, tarp gyvūno ir Angelo? Nejaugi ši „teorija“ labiau nemokšiška nei toji, iš žmogaus atimanti jo dvasinį nemirtingą Ego, kuri iš jo padaro automatą, ir tuo pat metu, kaip išskirtinę rūšį, talpina Gamtos sistemoje. Easter Island

Tarkim, kad okultistas imtų teigti, kad pirmasis vargonas atsirado taip: pirmiausia, erdvėje vyko laipsniška ir tobulėjanti medžiagų, leidžiančių formą, sintezė, - iš jų kilo materijos rūšis vadinama vargonų proteinu, iš kurio, veikiami atsitiktinių veiksnių, praeidami nestabilią fazę, lėtai ir didingai vystėsi naujos poliruoto medžio konstrukcijos, vario vinukai ir sankabėlės, oda, dramblio kaulo apdaila, vamzdžiai ir kitos dalys, kurios prisitaikydamos viena prie kitos vystėsi į simetrišką instrumentą, kuris vieną dieną sugrojo Mocarto "Rekviem", Bethoveno sonatą ir t.t. ad infinitum, - ir viską darė jis pats.

Ką pasakytų mokslas apie tokią teoriją? Tačiau mokslininkai - materialistai būtent taip aprašo Visatos (su daugybe būtybių bei jas vainikuojančiu žmogumi) sukūrimą. Žr. apie evoliucijos ir sukūrimo teorijų palyginimą.

Tad ne visi gali pasitenkinti mokslu ar teologija su jų dogmomis, nes nė viena negali pasiūlyti nieko daugiau, o vien aklą tikėjimą. Universalioji tradicija yra žymiai patikimesnis vedlys gyvenime, nes mums duoda Primityvų Žmogų, daugelį amžių gyvenusį šio pasaulio Edemo soduose (arba Palaimos soduose) greta savo Kūrėjų ir pirmųjų Patarėjų - Elohimų.

Pirmasis laiškas korintiečiams, 10
Noriu, kad žinotumėt, broliai, jog visi mūsų protėviai sekė paskui debesį ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje.

Krono akmuo
Saturnas yra graikų Kronas - „Laikas“. Jupiter-lapis nurijimas gali būti pranašingas. Mus tikina: „Petras (cephas, lapis) yra akmuo, ant kurio pastatyta Romos bažnyčia“. Tačiau aišku, kad vieną puikią dieną Kronas prarys ją, kaip prarijo Jupiter-lapis ir kitus dar didingesnius vaizdinius.
Jupiterio, kaip griaustinio dievo, simboliu buvo titnagas, saugotas jo šventykloje ant pietinės Kapitolijaus viršūnės; jis buvo susijęs su religine-teisine žynių-fecialų praktika (pats Jupiteris buvo ir teisinės tvarkos palaikytoju). Priesaika Jupiterio akmeniu laikyta švenčiausia.

Akmens vardai:
Siūbuojantys arba "logan" akmenys vadinami įvairiai: kaip keltų "clacha - brath", "likimo arba lemties akmuo"; pranašaujantis arba "išbandymų akmuo", akmuo - orakulas; finikiečių judantis arba dvasios akmuo; airių urzgantis akmuo. Bretanėje Huelgoat'e yra savi "svyruojantys akmenys". Juos randa tiek Senajame tiek Naujajame pasauliuose, Britų salose, Prancūzijoje, Italijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir t.t. iki pat Š. Amerikos (žr, Hodzono "Laiškus iš Šiaurės Amerikos", 2 t.). Plinijus mini, kad keli jų yra Azijoje. Apolonijus Rodietis rašo, kad yra "akmenys Kurgano viršūnėjeir yra tiek jautrūs, kad mintis gali juos pajudinti" (Akermanas, Arth. Index), omenyje, be abejo, turėdamas senovės žynius, kurie tokius akmenis per atstumą judindavo valios pastangomis.

Chamas - titanas:
Jei Chamas buvo titanas, tai ir Simas bei Jafetas buvo titanai. Tada jie visi titanai Arkitai, kaip tai įrodinėja Faberas, - arba tėra mitai.

Iki šiol mokslas nieko nežino apie Kiklopus. Manoma, kad jie statė visus vadinamuosius "kiklopų statinius", kurių statybai prireiktų Milžinų būrio, nors jų tebuvo, kaip mano Kreiceris, tik 77 arba apie šimtą. Juos vadino Statybininkais, tačiau Okultizmas juos įvardija Iniciatoriais, kurie per kelis įšventintuosius pelazgius padėjo pamatų akmenį tikriesiems Masonams. Herodotas (I, VI) tapatina kiklopus su Persėjumi, "asirų demono sūnumi". Paulis Rošetas nustatė, kad Kiklopas Polemonijus, kurio garbei pastatyta šventykla, buvo "Heraklis iš Tiro".

Sacharos Trilitai: Ričardsonas ir Bartas buvo sukrėsti Sacharos dykumoje suradę tuos pačius Trilitus ir iškeltus akmenis, kokius sutikdavo Azijoje, Kaukaze, Čerkesijoje, Etrurijoje, ir visoje Šiaurės Europoje. Žinomas archeologas Rivetas-Karnakas iš Alachabado taip pat stebisi, perskaitęs aprašymus, kuriuos perdavė seras Dž. Simpsonas, apie ženklus, panašius į taurę, esančius ant Anglijos, Škotijos ir kitų Vakarų šalių uolų ir akmenų, kurie "nepapratai panašūs į ženklus ant valūnų, kurie supa kurganas netoliese Nagpuro - Gyvačių miesto".

Žinomas mokslininkas tame mato "dar vieną tarp daugelio įrodymų,... kad nomadinių genčių šaka, gilioje senovėje praėjo per Europą, buvo ir Indijoje". „Mes kalbame, kad Lemurija, Atlantida ir jos Milžinai ir pačios ankstyvosios Penktosios Rasės gentys, - visi jie pridėjo savo ranką, kurdami šiuos betyli, lithoi ir kitus 'magiškus' akmenis“. Taurės ženklai, kuriuos pastebėjo Rivetas-Karnakas, „skirtingų dydžių diametru nuo šešių colių iki pusantro colio... kaip įprasta talpinami tarp statmenų linijų, yra įvairiais kiekiais ir įvairiai pasiskirstę taurėse", - tėra seniausiųjų rasių įrašai. Kas atidžiai tirs jų piešinius „Archeologiniuose Užrašuose apie ženklus ant Kumaono uolų Indijoje“ ir kitur, visur aptiks tokį pat primityvų jų stilių.

Kažkas panašaus į amerikiečių išrastą Morzės kodą telegrafui, primenantį Oghamo laišką, ilgų ir trumpų linijų derinį, kaip apie tai rašo Rivetas-Karnakas, „įbrėžtų smiltainyje“. Švedija, Norvegija ir Skandinavija pilna tokių įrašų, nes Runos primena ženklus, panašius į taures, su ilgomis ir trumpomis linijomis. Johano Magnus foliante regime pusdievį milžiną Starherusą (Starhadą, Chroseharsgrami mokinį, Burtininką), kuris „po kiekviena ranka laikė po didelį akmenį su Runų rašmenimis. Šis Starkadas, pagal skandinavų legendas, išvyko į Airiją ir darė stebuklus Šiaurėje ir Pietuose, Rytuose ir Vakaruose" („Astardas ir Dievai“).

^*) Iš tikro čia netiksli nuoroda į 6-ą knygą „Achaja“. Iš tikro tai Pausanijus 8 kn. „Arkadija“ rašo:
„Pradėdamas šį aprašymą pats laikiau tuos helenų padavimus kaip lengvabūdiškus ir kvailus pasakojimus, tačiau, kai priėjau prie Arkadijos, susimąsčiau: pagalvojau, kad helenų taip vadinamieji išminčiai tokius pasakojimus perteikė alegoriškai...“

^**) Vertimas:

Jei pranašystė tikra, tai kur škotai aptiks
Akmenį šį, ten ir valdyti liks.

¹⁾ Šarentonas (Charenton Saint-Maurice) – Paryžiaus priemiestis (dabar nuo 1842 m. vadinamas tiesiog Sen-Morisu), apie 7 km nuo Paryžiaus centro. Jame randasi garsi Šarentono psichiatrinė ligoninė, įkurta 1645 m. Joje buvo laikomi ir garsūs kaliniai, tame tarpe Markizas de Sadas. Dabar ligoninė vadinama l'Hopital Esquirol.

²⁾ Helenas iš Trojos - Priamo ir Hekubos sūnus, turintis pranašo sugebėjimų, Kasandros dvynys. Jis sugebėjo burti iš paukščių, o pranašo galių jis įgavo Apolono šventykloje, kai su seserimi Kasandra buvo ten palikti, o jiems užmigus gyvatės aplaižė akis ir ausis. Jis bandė atkalbėti Parį, ketinantį pagrobti mylimają Helenę. O Pariui mirus, susiginčijo su Deifobu dėl Helenės rankos, - ir nugalėjo Deifobas.
Trojos karo metu, Odisėjas pagrobė Heleną ir kankino tol, kol šis pasakė, ką reikia padaryti, norint įveikti Troją: „reikia gauti Heraklio nuodingų strėlių (tuo metu jas turėjo Filoktetas), paimti Atėnės Paladės statulą, esančią Atėnės Trojos šventykloje (persirengęs elgeta Odisėjas pavogė statulą), įtikinti Achilo sūnų Neoptolemą prisijungti prie karo (graikai nuvyko ir pargabeno jį iš Skiro)“. Pagal kitą mito versiją Helenas pasakė graikams, kad jiems reikia užmušti Heleno netikrą brolį Troilijų, Apolono ir Hekubos sūnų, iki jam sueis 20 metų. Achilas surengė pasalą ir užmušė Troilijų bei jo seserį Polikseną.
Po to kai graikai laimėjo karą ir jo tėvai buvo užmušti, Helenas tapo Neoptolemo vergu, buvo nuvežtas į Epirą. Kai Neoptolemą užmušė Orestas, Helenas paveldėjo dalį karalystės...

³⁾ Sanchuniafonas - pusiau mitinis finikiečių rašytojas, pagal graikų tradiciją gyvenęs 12 a. pr.m.e. Jam priskiriama Finikijos istorija iš 9-ių knygų, kurią, atseit, 1 a. į graikų kalbą išvertė Filonas Biblietis, o vertimo fragmentai išliko pas Eusebijų (nors lieka neaišku, ar pats Filonas nebuvo autoriumi). Manė, kad mitų pagrindu yra realūs istoriniai valdovai ir didvyriai; dievus dalijo į mirtingus (sudievinti žmonės) ir nemirtingus (dangaus šviesuliai ir stichijos).

⁴⁾ Filonas iš Biblo (apie 64-141) – graikų autorius, rašęs gramatikos ir istorinius veikalus. Parašė (arba išvertė iš Sanchuniafono) Finikijos istoriją. Taip pat parašė „Apie miestus ir kas juose įdomaus“ (30 kn.), „Apie knygų įsigijimą ir atranką“ (12 kn.), „Sinonimų žodyną“, „Apie judėjus“, Adriano biografiją.