Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio    

Netrukus po knygos „Tylos balsas“ (1889) pasirodymo J. Blavatskaja siunčia vieną jos egzempliorių su užrašu pirmame puslapyje:
„Grafui Nikolajevičiui Tolstojui „Vienam iš nedaugelio“ nuo autorės J. Blavatskajos"

Kodėl Blavatskaja daro tai ir kodėl jį vadina „vienu iš nedaugelio“? Kame jo toks išskirtinumas?

Atsakymai – jos straipsnyje „Levas Tolstojus ir jo nebažnytinė krikščionybė“ (1890), kuriame išreiškiama didžiausia pagarba „didžiajam meninio žodžio meistrui ir mąstytojui“. Jame nekalbama apie literatūrinius Tolstojaus nuopelnus, o aiškinamasi apie vidines apmąstymo kančias, apie gyvenimo prasmės paieškas. Būdamas savo šlovės viršūnėje, Tolstojus viduje buvo savo padėties apmąstymo gelmėje:
„Nieko negalėjau daryti, o tik galvoti, galvoti apie tą baisią padėtį, kurioje radausi... Mano vidinė būklė tuo metu, kuri beveik privedė prie savižudybės, buvo tokia, kad visa, ką iki tol sugebėjau padaryti, man atrodė kvaila ir netikę. Net ... mano šeima ir kūryba – net tai man neteko jokios vertės“.

Būtent tuo L. Tolstojaus gyvenimo laikotarpiu Blavatskaja ir siunčia jam savo knygą. Joje išdėstytą išmintį Tolstojus vadina „braminų išmintimi“. Jos ištraukas Tolstojus panaudoja savo pamokymų knygose: „Išmintingų žmonių mintys“, „Kiekvienai dienai“, „Skaitymų ratas“, „Gyvenimo kelias“. Tolstojus yra parašęs: „skaitau puikų teosof[inį] žurnalą, daug bendrumų su mano supratimu“.

Galiausiai Tolstojus randa jį tenkinančius atsakymus. Jis atmeta šlovės, turtų, aprangos, manierų pasaulį – toks jis neturi vertės jo akyse. Jis pirmenybę atiduoda paprastumui, neturtui, kultūros trūkumui. Jis panoro gyventi harmonijoje su gamta, visuotinėje brolystėje. Toks jo paieškų rezultatas, derantis su teosofijos idėjomis. Tai ir padaro jį „vienu iš nedaugelio“.

Levas Tolstojus ir jo nebažnytinė krikščionybė
Jelena Blavatskaja

Tolstojus – didysis meninio žodžio meistras ir mąstytojas. Visas jo gyvenimas, jo širdis ir protas buvo užimti vienu deginančiu klausimu, kuris vienu ar kitu laipsniu uždėjo savo liguistą antspaudą visiems jo kūriniams. Mes jaučiam jo buvimą „Mano vaikystės istorijoje“, „Kate ir taikoje“, „Anoje Kareninoje“, kol tasai galutinai jo neužvaldė paskutiniais gyvenimo metais, kai buvo sukurti tokie kūriniai kaip „Mano tikėjimas“, „Kame mano tikėjimas?“, „Ką daryti?“, „Apie gyvenimą“ ir „Kreicerio sonata“. Tas pats klausimas dega daugelio žmonių širdyse, ypač teosofų; tai iš tikrųjų – pačio gyvenimo klausimas. „kame žmogaus gyvenimo prasmė, tikslas? Kokia galutinė mūsų nenatūralios, iškrypusios ir melagingos civilizacijos baigmė? Ką mes privalome padaryti, kad būtume laimingi, nuolat laimingi? Kaip išvengti neišvengiamos mirties košmaro?“ Į šiuos amžinai iškylančius klausimus Tolstojus savo ankstyvuosiuose kūriniuose nedavė atsakymo, nes pats jo nerado. Jis negalėjo liautis kovoti, kaip tai darė milijonai kitų, silpnesnių ar bailesnių asmenų, nepateikę atsakymo, kuris bent jau patenkintų jo širdį ir protą; ir penkiuose paminėtuose kūriniuose yra toks atsakymas. Tai atsakymas, kuris negali patenkinti teosofo ta forma, kokia pateikia Tolstojus, Tolstojus. Prisikėlimas: Pusryčiai pas Korčiaginus. L. Pasternakas tačiau jo pagrindinėje, bazinėje, svarbiausioje mintyje galime rasti naują šviesą, šviežią viltį ir stiprią paguodą. Tačiau tam, kad ją suprastum, privalome triskart praeiti tuo keliu, kuriuo Tolstojus pasiekė rastą pasaulį; nes kol negalėsim pajausti taip, kaip ir suprasti tų vidinių procesų, jį atvedusių prie to, jo sprendimas, panašiai kaip bet kuri kita gyvenimiška problema, liks negyva raide, grynai intelektualia žodine koncepcija, kurioje visiškai nėra gyvybinės jėgos; paprasta spekuliacija be gyvos tiesos ir entuziazmo.

Panašiai kaip visi mūsų laikmečio mąstantys vyrai ir moterys, Tolstojus nustojo tikėti religija vaikystėje; nes toks vaikiško tikėjimo praradimas – neišvengiamas kiekvieno žmogaus gyvenime – nėra, kaip taisyklė, gilaus apmąstymo rezultatu; tai greičiau natūrali mūsų kultūros ir mūsų bendros gyvenimiškos patirties pasekmė. Jis pats sako, kad jo tikėjimas pradingo, ir jis nežino – kaip. Tačiau jo jaunatviškas moralinio tobulėjimo siekis išliko dar kokius dešimt metų, pamažu užmirštamas ir galiausiai visai užmirštas. Regėjimas aplink save džiūgaujančias ambicijas, meilę valdžiai, egoizmą ir jausmingumą; matydamas panieką ir pašaipišką požiūrį į visa, kas vadinama gerumu, tyrumu ir altruizmu, ir negalėdamas nei jausti vidinę laimę ir pasitenkinimą, nei išorinės sėkmės, Tolstojus ėjo keliu, kuriuo juda pasaulis, elgdamasis taip, kaip matė besielgiant kitus, dalyvaudamas visuose bloguose ir žemuose „padoraus pasaulio“ poelgiuose. Tada jis pereina į literatūrą, tampa didžiu žodžio meistru, iškiliu rašytoju bandydamas, kaip pats pasakoja, mokydamas kitus nuo savęs pačio nuslėpti savo nemokšiškumą. Kelis metus jis taip slopino savo vidinį nepasitenkinimą, tačiau jam vis dažniau, vis skausmingiau kilo šis klausimas: dėl ko gyvenu> Ką žinau? Ir kasdien vis aiškiau matė, kad negali į jį atsakyti. Jam buvo 50, kai jo neviltis pasiekė aukščiausią tašką. Būdamas savo šlovės viršūnėje, laimingas vyras ir tėvas, daugelio nuostabių kūrinių, sklidinų giliausio žmonių pažinimo ir gyvybiškos išminties, autorius, Tolstojus suvokė tolimesnio gyvenimo galimybės neįmanomumą. „Žmogus negali įsivaizduoti savo gyvenimo netrokšdamas gerbūvio. Norėti ir priartinti tą gerbūvį – tai ir yra gyvenimas. Žmogus nagrinėja gyvenime tik tai, ką gali jame pagerinti“. Mūsų mokslas, atvirkščiai, tiria tik daiktų šešėlius, o ne jų tikrąją esmę; ir būdamas suklydime, kad tai antraeilis dalykas ir nesvarbūs dalykai darosi esminiais, mokslas iškraipo gyvenimo idėją ir užmiršta apie savo tikrąją paskirtį, sudarytą iš būtent pranikimo įšią paslaptį, ne ne į tyrinėjimą to, kas šiandien atskleidžiama, o rytoj – užmirštama.

Filosofija mums sako: „Jūs esate žmonijos dalimi, todėl privalote dalyvauti žmonijos vystymesi ir jos idealų realizavime; tavo gyvenimo tikslas sutampa su visų kitų žmonių gyvenimo tikslu“. Tačiau kaip tai gali padėti man sužinoti, kad gyvenu dėl to pat, kaip ir visa žmonija, jei man nepasakė, kas yra tai, dėl ko gyvena žmonija? Kodėl egzistuoja pasaulis? Kame rezultatas to, kad pasaulis egzistuoja ir egzistuos? Filosofija nepateikia atsakymo.

Skepticizmas, nihilizmas, neviltis – į tą pusę panašios mintys nuveda mąstantį žmogų, jei jis paskutinio Išminties žodžio ieško moksle ir įvairių mokyklų filosofijoje. Toks, taipogi, reali, vidinė, mentalinė būsena, kurioje randasi daugelis žmonių – tiek Teosofinėje draugijoje, tiek šalia jos.

Atžvilgiu į šią gyvenimo problemą Tolstojus žmones skirsto į 4 klases:

Kai kurie, turintys silpną ir nesubrendusį intelektą, laimingai gyvena su savo nežinojimu – jiems gyvenimo problema, kaip tokia, neegzistuoja.

Kiti pakankamai apmąsto ir supranta šią problemą, tačiau sąmoningai nusisuka nuo jos, remiami palankių išorinių aplinkybių, leidžiančių jiems praeiti per gyvenimą tarsi apgirtę.

Trečią grupę sudaro tie žmonės, kurie žino, kad mirtis geriau nei gyvenimas, praleistas suklydime ir nežinioje; tačiau jie gyvena, nes neturi pakankamai jėgų tam, kad padarytų staigų galą tai apgaulei – gyvenimui.

Galiausiai yra stiprios ir tvirtos asmenybės, suvokiančios visą šio su jais vaidinamo farso idiotizmą ir vienu smūgiu padaro galą šiam kvailam gyvenimui.

„Nieko negalėjau daryti, - sako jis, - o tik galvoti, galvoti apie tą baisią padėtį, kurioje radausi... Mano vidinė būklė tuo metu, kuri beveik privedė prie savižudybės, buvo tokia, kad visa, ką iki tol sugebėjau padaryti, man atrodė kvaila ir netikę. Net ... mano šeima ir kūryba – net tai man neteko jokios vertės“.

Jis galiausiai išsiropštė iš šios nevilties bedugnės. „Gyvenimas – tai viskas, - daro išvadą, - aš, mano protas yra to visuotinio gyvenimo tvariniu. Tačiau tuo pat metu Protas – tai žmogaus gyvenimo kūrėjas ir paskutinysis teisėjas, būdingas jam pačiam. kokiu gi tada būdu protas gali neigti to prasmę, neneigdamas pats savęs ir nelaikydamas savęs neturinčiu prasmės? Taigi, galiu pavadinti gyvenimą beprasmiu vien tik todėl, kad kas nesužinojau jo prasmės“. Įsitikinęs tuo, kad Gyvenimas turi prasmę, Tolstojus jos ieško tarp tų, kurie tikrai gyvena - tarp žmonių. Tačiau čia jsi vėl susiduria su nusivylimu, karčiausiu iš visų, nes būtent čia buvo jo paskutinė viltis. Nes tarp žmonių jis aptiko vienintelė gyvenimo problemos sprendimą, kuris glūdėjo sampratoje visatos, priešingos protui, ir laikėsi ant aklo tikėjimo, kuri jis taip senai numetė į šalį.

„ Aš, - pasakoja jis, - papildomai patikrinau mano proto įsivaizdavimus ir aptikau, kad Protas nepakankamai atsako į mano klausimus, nes jis nagrinėja Begalinio (Bepriežastinio, Viršlaikio ir Viršerdvinio) koncepciją, nes jis aiškina mano gyvenimą, vykstantį laike, erdvėje ir priežastiniame sąlygotume, vėlgi laiko, erdvės ir priežastingumo terminais: toks paaiškinimas iš tikro yra logiškai korektiškas, tačiau tik tų pačių komponentų terminais, t.y., paliekant pradinį ir galutinį gyvenimo pagrindą – vienintelį dalyką, kas mus jaudina ir domina – nepaaiškintu. Religija, atvirkščiai, daro tiesiog priešingai: ji nepripažįsta logikos, tačiau žino Begalinio koncepcija, su kuria sulygina visą esatį ir, tam tikru laipsniu, duoda teisingus atsakymus. Religija sako: Tu privalai gyventi pagal Dievo įstatymą; tavo gyvenimo rezultatu bus arba amžina kančia, arba amžina palaima; tavo gyvenimo, nedingstančio po mirties, prasmė yra susiliejime su Begaliniu Dievu... Begalinio Dievo, Sielos dieviškumo, žmogaus poelgių priklausomybės nuo Dievo koncepcija – tokie vaizdiniai, gimę švenčiausioje žmogaus minties gelmėje ir be kurių nebūtų jokios gyvybės, o ir aš negalėčiau egzistuoti“. Tolstojus. Prisikėlimas: Katia grįžta į kalėjimo kamerą. L. Pasternakas

„Tačiau kas gi yra Dievas? Kokia minčių seka pagrindžiamas tikėjimas jo buvimu ir žmogaus priklausomybė nuo jo? Jei aš esu“, - samprotauja Tolstojus, - tada privalo egzistuoti ano būties prasmė, ir tokio pagrindo prasmė, ir tam tikra pirminė prasmė, o tai ir yra Dievas. Jaučiu nusiraminimą; mano abejonės ir savo našlaičio būsenos gyvenime suvokimas dingo. Tačiau kai klausiu savęs: kas yra Dievas? ką privalau daryti jo santykiu? – Aš randu tik banalius atsakymus, kurie vėl griauna mano tikėjimą... Tačiau aš savyje turiu Dievo koncepciją, patį tokios koncepcijos faktą ir būtinybę, - ir niekas to negali iš manęs atimti. Tačiau iš kur manyje ta koncepcija? Iš kur jos būtinybė? Ta būtinybė yra pačiu Dievu. Ir aš vėl pajuntu džiaugsmą. Viskas aplink mane gyvuoja ir turi savo prasmę. Dievo samprata – tai visai ne pats Dievas; tačiau tos sampratos sukūrimo būtinybė, Dievo pažinimo siekis, kurio pažinimo dėka aš gyvenu, - tai ir yra Dievas, gyvasis ir gyvybę teikiantis Dievas... Gyvendamas ta mintimi, tu veiki kaip Dievo apraiška; ir tada tavo gyvenimas iudys apie Dievo buvimą“.

Tolstojus vėl atgavo tikėjimą, „neregimų dalykų liudijimą“, ir jo religinis tikėjimas trijų metų laikotarpyje pasireiškė visiškai suderintu su griežtomis stačiatikių cerkvės nuostatomis. Tačiau galiausiai, aptikęs, kad bažnyčia ir visa krikščioniška bendruomenė visumoje tiesiog priešingi jo pagrindinėms sampratoms apie tikrąją Religiją, jis atitrūko nuo stačiatikybės ir panoro suprasti, studijuodamas Naująjį Testamentą, kame jam yra Tiesa Religijoje.

Tačiau prieš tas išvadas, kurias jis padarė, pirma panagrinėkime fundamentalią Tolstojaus poziciją iš teosofinio požiūrio taško. Jo argumentas apie egzistavimą Begalinio Dievo kaip būtino žmogaus proto „pirminiai priežasčiai“ visiškai sutampa su teosofų argumentais apie Kosminio arba Universaliojo Proto egzistavimą; ir kaip argumentas, jis neįrodo nieko daugiau. Užkrėstas vakarietiško įpročio jausmingumui, jis Universaliajam Protui priskiria antropomorfinius bruožus, kurių tasai negali turėti, ir taip sėja nenatūralumo sėklas ir padaro išvadas apie tuos praktinius veiksmus, kurių ėmėsi vėliau. Pagrindiniu dalyku jis teisus; tačiau bandydamas patenkinti savo emocionalios prigimties reikalavimus, jis patenka į kvazi-antromorfizmą. Tačiau mums svarbiau atkreipti dėmesį į tą skausmingą vaizdą, kuriuo jis tapo tas mentalines kančias, kurios šiandien kankina kiekvieną sąžiningą ir tikrą mąstytoją, ir į tai, kad jis nurodo kelią, vienintelį kelią, kuriuo įmanomas išsigelbėjimas. Nes iš jo pagrindinės koncepcijos mes, po kruopštaus ir įdėmaus nagrinėjimo, pasiekiam fundamentalias teosofinio mokymo sampratas, kaip tai išvysim vėliau.

Tačiau grįžkim prie religinių Tolstojaus atradimų. Nagrinėdamas Evangelijas, jis Pamoksle ant Kalno suranda pačią pačiausią Jėzaus mokymo esmę, suprastą tiesiogine, paprasčiausia prasme, „tokia kad net mažas vaikas ją suprastų“. Jis kaip tobulą priima krikščioniškos Gailestingumo ir Ramybės išraišką, priesaką „nesipriešink blogiui“, kuris jam pasirodo esantis tiksliausias tikrosios krikščionybės apreiškimas, ir tą priesaiką jis vadina „vieninteliu ir amžino Dievo ir žmonių įstatymu“. Jis taip pat nurodo, kad jau senai iki istorinio Jėzaus pasirodymo, tą įstatymą žinojo ir pripažino visi žmonių rasės valdytojai. „Žmonijos kryptis link gerumo“, - rašo jis, - „vykdomas tų, kuri iškenčia kančias, o ne tų, kurie jas sukelia“.

Tokia Tolstojaus religijos esmė; tačiau mes galėsim daugiau galimybių pranikti į jos tikrąją prasmę ir įvertinti iš jos kylančias praktines išvadas po to, kai mes išnagrinėsim, visų pirma, jo mokymą apie religinę laimę, o antra, jo gyvenimo filosofiją.

Aš tikiu, sako Tolstojus: 1) kad laimė žemėje priklauso vien nuo Kristaus mokymo laikymosi; 2) kad to mokymo laikymasis ne tik įmanomas, bet ir nėra sunkus ir teikia džiaugsmą. Laimė, moko jis, tai meilė visiems žmonėms, vieningumas su jais, o blogis – tai tokios vienybės sulaužymas. Meilė ir vienybė yra vienintelėmis žmogaus būsenomis, kuriose randasi visi žmonės, kurių į šalį nenuklaidina klaidingi mokymai.

Tokios sampratos visiškai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą; visa, ko jis anksčiau siekė, visa, kas laikyta bent kiek reikšminga pasaulyje, - garbė, šlovė, kultūra, turtai, pagerėjusi gyvenimo, supančios aplinkos, maisto, aprangos, manierų kokybė, - visa tai jo akyse prarado savo vertę; ir vietoje to jis ima garbinti tai, ką Pasaulis vadina kvailu ir žemu – paprastumą, skurdą, kultūros trūkumą. Tačiau tikroji jo mokymo esmė glūdi Visuotinės žmonijos Brolybės koncepcijoje.

Pagal Tolstojų, Gyvenimas reiškia žmogaus gerbūvio, laimės siekį; beje, laime, kaip matėme, gali būti pasieka laikantis Jėzaus priesakų. Giluminė tų priesakų reikšmė yra tikrajame gyvenime, taigi ir tikrojoje laimėje, sudarytoje – ne iš kokio nors individualumo išsaugojimo, – o apėmime Visa ko, Dievo ir Žmonijos. Kadangi Dievas – tai Protas, tai krikščioniškas mokymas gali būti suformuluotas taip: priversk paklusti savo asmeninį gyvenimą protui, kuris iš tavęs reikalauja besąlygiškos meilės visoms būtybėms1).

Asmeninis gyvenimas, tas, kurį supranta ir kurios trokšta vien tik žmogaus „Aš“ – tai gyvuliškas gyvenimas, egzistavimas, būdingas žmogui santykyje su jo prigimtimi. Maksima, užbaigianti stoikų filosofiją, - gyvenk santarvėje su gamta, pagal savo žmogiškąją prigimtį, - sako tą patį. Išmintingiausių įstatymų kūrėjų mokymai: brahmanų, Gautamos Budos,  Konfucijaus,  Lao-czi, Mozės – turi tokį pat gyvenimo aiškinimą ir iškelia tokius pat reikalavimus žmogui. Nes nuo seniausių laikų žmonija suvokė skausmingą vidinį prieštaravimą, kurį savyje jautė visi tie žmonės, siekę asmeninio gerbūvio. Ir kadangi, gaila, nėra kito būdo išspręsti šio prieštaravimo išskyrus žmogaus egzistavimo centro perkėlimą2) nuo savo individualumo, kuri niekaip negali būti apsaugota nuo sunaikinimo, prie amžinojo Visko, tai tampa aišku, kodėl visi praeities išminčiai, kaip ir paskutiniųjų amžių didžiausi mąstytojai, sukūrė mokymus ir moralinius dėsnius, identiškus savo bendrąja prasme, nes jie matė geriau už likusius žmones ir tą prieštaravimą, ir jo sprendimą. Tolstojus. Prisikėlimas: Katia. L. Pasternakas

Nesunku pamatyti, kame yra pagrindinis asmeninio gyvenimo prieštaravimas. Tai, kas žmogui yra svarbu, tas vienintelis dalykas, kurio jis nori, tai, kas – kaip jam atrodo – vienintelis gyvena, o būtent, jo individualumas, griūna, nes byrėdamas skeletas nieko nepalieka po savęs; tuo metu tai, ko jis nenori, kas nėra jam vertybe, kurio gyvenimo ir gerbūvio jis nejaučia, - besivaržančių būtybių išorinis pasaulis, - pasirodo būtent tuo, kas turi pratęsimą, iš tikro gyvena.

Pabudus protingai sąmonei, kas anksčiau ar vėliau gali įvykti kiekviename žmoguje, jis suvokia tą bedugnę, kuri skiria gyvūnų ir žmogaus gyvenimus; jsi tai supranta vis pilniau ir pilniau, kol galiausiai – aukščiausiame supratimo lygyje – fundamentalus gyvenimo prieštaravimas nebus suvoktas tik atrodančiu, priklausanti vien gyvuliško egzistavimo sferai, ir gyvenimo prasmė, kurios veltui ieškojo „asmeninis“ žmogus, galiausiai atsiskleidžia. Ji atskleidžiama ne loginių išvadų dėka, o intuityviai. Dvasiškai prabudęs ar atgimęs žmogus netikėtai aptinka save perkeltu į amžinąją, viršlaikinę grynojo „Proto“3) viršlaikinę būseną, kurioje negali būti jokių iliuzijų, prieštaravimų, mįslių... Protingas gyvenimas, kaip pirmapradis ir vienintelis tikrasis gyvenimas, taip pat yra normaliu žmogaus gyvenimu, ir žmogus kaip toks tik tuo laipsniu gali būti pavadintas „gyvenančiu“, kuriame jis pajungė gyvuliškumą savyje Proto dėsniams; ir tai taip pat, kaip ir gyvūnas tikrai gyvena tik tada, kai jis paklūsta ne tik tos medžiagos, iš kurios sudarytas jo kūnas, dėsniams, bet ir aukščiausiajam organinės gyvybės dėsniui... Jei kartą buvo suvokta, kad viršenybė, ypač žmogaus gyvenime, be abejonių priklauso ne asmenybei, o protui, tai tada nėra nieko antžmogiško laikantis natūraliam žmogaus gyvenimo dėsniui, ir santykyje ir naudojant kaip priemonę to, kas yra tiesiog priemone tikram gyvenimui, o būtent – asmenybės... Tačiau gali kilti klausimas: kam tada turime asmenybę, jei turim atsisakyti jos, neigti ją? Tada, kad asmenybė, kaip bet kuri priemonė, galėtų tarnauti tiesiog kaip būdas tikslo pasiekimui, - ir kito atsakymo būti negali. Asmenybė – tai kažkas kaip „kastuvas“, kuris duota protingai būtybei, kad juo kastų, kad jis atšiptų bekasant ir tada vėl būtų pagalandamas, - kad juo būtų naudojamasi, o ne tam, kad jis būtų švarus ir saugomas nenaudojant. Naudoti priemonę kaip priemonę – tai nereiškia neigti ją, o reiškia paprasčiausiai palikti ją atitinkamo tikslo tarnybai, t.y., Protui.

Tokia Tolstojaus gyvenimo filosofija, savo esme sutampanti su teosofijos mokymu. Tačiau, patirdama šios universalumo nepakankamumą, turint pernelyg stiprų polinkį iškraipymams ir fragmentiškiems tik vieno Išminties Mokytojo posakiams, Tolstojaus filosofija pasirodė esanti bejėgė vadovautis ja praktikoje ir, kaip rodo jo kūrinių tyrinėjimas, tikrovėje jį atvedė prie vidinių prieštaravimų. Tačiau tie vidiniai prieštaravimai, būdami vien paviršiuje, vien fizinėje plotmėje, tuli palyginti nedidelę reikšmę lyginant su tuo tikru išsilaisvinimu iš iliuzijų (kuriose gyvena daugelis mūsų), kurį jis atliko.

Liuciferis, 1890 m. rugsėjis    

Pastabos

1) Tai absoliučiai ta pati doktrina, kurios mokė Buda ir visi likusieji įšventintieji, tame tarpe Platonas. Šį faktą suprato L. Tolstojus, nors tam ir neskyrė reikiamos reikšmės.

2) Ten, kur tavo brangenybė, bus ir tavo širdis.

3) „Noetinio gyvenimo“ prasme pas Platoną.

Lietuvos tolstojininkai
Kita asmenybės pusė
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Dostojevskių šeimos kilmė
Lermontovas: paskutinė diena
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Tolstojus ir Nyčė: Šuolis iš savęs
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
L. Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Juodasis arapas Baltarusijoje
A.Puškinas. Slapti užrašai
M. Gorkis atmetus mitus
Nalimovo anarchizmas
Nuo nihilizmo į Kristų
Raudonieji teosofai
Slaptoji doktrina
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis