Lermontovas: paskutinė diena. Vartiklis

Ką žinom apie Lermontovą (1814-1841)? Kad buvo poetas ir carizmo kritikas... Kad tapo žinomas į Puškino mirtį atsiliepęs eilėraščiu „Poeto mirtis“. O jo kūrybos epigrafu laiko eilėraštį „Burė“. Tuo tarpu Lermontovas buvo geras dailininkas ir mėgo matematiką. Visą gyvenimą jį traukė aukštoji matematika, analitinė geometrija, diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pradmenys. Jis visur su savimi vežiojosi prancūzo Bezu parengtą matematikos vadovėlį.

Mineraliniai vandenys; Piatigorsko kurortas - paskutinės M. Lermontovo dienos, lemtingas kivirčas su N. Martynovu³⁾.
Ten yra Čiliajevo namelis, kuriame jis gyveno. Judrus, žvalus, tačiau silpnos sveikatos. M. Lermontovą bobutė myli, veža į Piatigorską iš Tarchanovo (Penzos sritis). Apgyvendina name, pro kurio langus matosi didysis Mašuko kalnas. Gydomosios versmės stiprina kūną, aukštieji kalnai skaidrina dvasią.

Ir čia tą lemtingą 1841 m. liepos 14-ąją jis eina aplankyti generolo Verzilovo šeimos. Sukasi valso sūkury, šnekučiuojasi su generolo dukromis, paskui jam išsprūsta tie nelemtieji žodžiai: „Čerkesas su durklu“, - skirti jaunystės draugui Martynovui. Tas užpyksta, iššaukia poetą į dvikovą. Paminklas Lermontovui Piatigorske

Aušo liepos 15-osios rytas. M. Lermontovas, puikiai nusiteikęs, lipo į Mašuko papėdę. Kiek kartų šičia kopta, netgi prieš pistoleto vamzdį stovėta. Bet viskas baigdavosi taikiai: jis iššauna į viršų, priešininkas pro šalį. Taip buvo anksčiau, taip bus šiandien. Tad ko liūdėti... Tačiau kodėl toks rūstus draugo veidas, kodėl sekundantas vietoje įprastų 25 m matuoja 15 m? “Drauguži, patikėk, aš nenorėjau tavęs įžeisti, aš pasiruošęs bet kada, bet kur atsiprašyti“... „Šauk greičiau!” – nuskamba rūstus atsakas. Ir poetas pasuka pistoletą į viršų, nuaidi šūvis. Antrasis, ilgai taikytas, perskrodžia širdį.

Laidotuvių procesija. Kariai ant rankų neša savo karininką, ne kartą drąsiai kovojusį su priešais. Garsaus poeto liūdi visas Piatigorskas. Širdgėlos sukrėsta bobutė veža anūko palaikus į Tarchanovą (dabart. Lermontovą), kur palaidoja, prie kapo pasodina ąžuoliuką.

Caras lyg ir apsidžiaugia tais įvykiais – gal tikisi, kad iš atminties išdils paprasto karininko vardas. Tačiau poeto – ne; piatigorskiečiai renka lėšas monumentui, kuris pagal skulptoriaus A. Oplekušino projektą 1889 m. iškyla miesto centre. Poetas sėdi pasirėmęs ranka, tarsi ką tik parašęs eilėraštį: „Liūdnai aš žvelgiu į savają kartą“... 1915 m., irgi iš surinktų lėšų, poeto žuvimo vietoje iškyla obeliskas, kurį sukuria skulptorius V. Miliešinas.

O generolo Verzilovo namuose įrengtas Lermontovo muziejus. O ir visuose Mineraliniuose vandenyse rasi poeto pėdsakus. Pakeliui į Kislovodską jo vardu pavadinta viena geležinkelio stotis. Tuoj už Piatigorsko yra Esentuli kuortas, prie kurio stoties ant žirgo šuoliuoja M. Lermontovas caro karininko uniforma. O toliau pavažiavus dešinėje geležinkelio pasimato gamtos išdaiga – kiauras kalnas vadinamas žiedo kalnu. Šioje 8 m skersmens kiaurymėje mėgdavo pabuvoti poetas. Iš čia, ypač vakaro spinduliuose, nuostabiai sužėri Kislovodsko panorama. Šiame mieste jis sumanė parašyti apysaką „Kunigaikštytė Meri“. Likęs namas, kuriame jis „apgyvendino“ savo heroję. O paėjus kokius 5 km vaizdingu Olchovkos upės slėniu pasieki didžiulę laivo formos uolą, kurios viršūnėje nedidelė, stačiu skardžiu upės link pasibaigianti aikštelė. Tai Lermontovo uola. Jis čia dažnai lankėsi, aprašė minėtoje apysakoje, netgi Pečioriną su Grušnickiu dvikovon čia suvedė...

Yra legenda, kad akušerė, priimdama Marijos Lermontovos (mergautine Arsenjevos pavarde) gimdymą, nuspėjo, kad jos sūnaus laukia prievartinė mirtis. Ir 27-ais jo gyvenimo metais jis žuvo per dvikovą su buvusiu draugu N. Martynovu. Tačiau iki šiol ginčijamasi, dėl ko ji įvyko ir kas iš tikro ten nutiko.

Štai kaip tai prisiminė Emilija Šan-Girei⁴⁾: „Štai jie išvydo Martynovą, labai meiliai šnekučiuojantį su mano jaunesniąja sese Nadiežda, prie rojalio, kuriuo grojo kunigaikštis Trubeckojus. Neišlaikė Lermontovas ir ėmė replikuoti jo adresu, vadindamas montagnard au grand poignard (kalnietis su dideliu kinžalu. Dvikova

Martynovas supyko, išdėstė Lermontovui savo nepasitenkinimą ir išėjo. O tada prasidėjo neaiškumų seka.

Pagal pagrindinę versiją dvikova kilo dėl ne idealių santykių. Poetas dažnai pašmaikštaudavo Martynovo atžvilgiu, jį stipriai įžeisdamas. Pagal kitą versiją, Martynovą jau senokai skatino dvikovai, juk nedraugų poetas turėjo nemažai, trp jų ir sekundantu buvęs kunigaikštis A. Vasilčikovas, kuris vėliau bandė įteigti, kad dvikovos kaltininku buvo pats poetas. Bet žinoma, kad ir jis ne kartą yra sulaukęs Lermontovo pašaipų ir ieškojo progos atkeršyti. Tarybiniais laikais buvo išpopuliarinta versija, kad juo atsikratyti norėjo „valdžios pakalikai“. Tačiau ir tuo versijos nesibaigia, pvz., minima, kad dvikova įvyko dėl moters, kad šovė ne N. Martynovas, o kažkas, pasislėpęs krūmuose ir pan.

Sekundantais buvo A. Stolypinas, S. Trubeckojus, A. Vasilčikovas ir M. Gliebovas. Iš prisiminimų:
„Su Gliebovu atmatavome 10 žingsnių; paskutinį barjerą pastatėme ties 10 ir, nuvedę priešininkus į kraštinius atstumus, pasiūlėme sueiti per 10 žingsnių po komandos ‚marš‘. Užtaisėme pistoletus. Gliebovas padavė Martynovui, aš kitą Lermontovui ir sukomandavome: ‚sueiti‘. Lermontovas liko vietoje ir, nuspaudęs saugiklį, pakėlė pistoletą vamzdžiu aukštyn, užsidengdamas ranka ir alkūne pagal visas patyrusio dvikovininko taisykles. To momentu, paskutinį kartą, pažvelgiau į jį ir niekad neužmiršiu to ramios, beveik linksmos išraiškos jo veide priešais pistoleto vamzdį. Martynovas greitai priėjo prie barjero ir ėmė taikytis. Stolypinas šūktelėjo: ‚Arba šaunate, arba mes jus išskirsim!‘. Martynovas iššovė. Lermontovas nugriuvo kaip pakirstas, nepadaręs jokio judesio“.

Po mirtino šūvio prasidėjo smarki audra, Lermontovo kūną paliko vietoje, kur jis lietuje išbuvo kelis valandas. Tik prieš vidurnaktį grįžo jo: tarnai įkėlė į vežimą ir parvežė. Tačiau daugelis tyrinėtojų mano, kad buvo kitaip – ką rodo ir neatitikimai N. Martynovo ir sekundantų parodymuose.

Lermontovas ir matematika

„Įkvėpimo reikia poezijoje, kaip ir geometrijoje“, A.S. Puškinas

Lermontovas gerokai labiau išmanė matematiką už savo pažįstamus. Nenuostabu, kad nuolatiniu jo palydovu buvo matematikos vadovėlis.

Jo draugas A.A. Lopuchinas rašė, kad Lermontovas nuolat ieškojo naujų veiklų ir vienu momentu ja tapo matematika. Ir jam nutiko toks atvejis. Kaip žinia, kai kurie atradimai ateina sapne. Kartą Lermontovas atvyko į Maskvą ir apsistojo pas Lopuchiną. Jam prieš tai ramybės nedavė neišspręstas sudėtingas uždavinys. Sprendimas atėjo miegant – sapne jį jam parodė iškilus škotų matematikas Dž. Nepiras, miręs 197 m. prieš poeto gimimą. Būdamas geru dailininku, Lermontovas ryte nupiešė „naktinio svečio“ portretą – iš jo ir nustatyta apsireiškusi matematinė garsenybė.

Lermontovas turėjo tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Jį ypač slėgė jo neišvaizdi išvaizda ir žemas ūgis esant smulkiam kūno sudėjimui. Maskvos visuomenėje jis tai bandė kompensuoti „matematine išmone“, matematiniais fokusais... Beje, jis tikėjo ir skaičių mistika bei jų poveikiu likimui.

„Jokia mokslų paslaptis nebuvo jo pamiršta“, - taip A. Puškiną 19 a. viduryje apibūdino jo amžiininkas V. Odojevskis. Tai gali būti taikytina tiek jo literatūrinei, tiek šviečiamajai veiklai. Jo „Amžininke“ (Sovremennik) 1936 m. buvo publikuojama kunigaikščio P. Kozlovskio traktatas „Apie viltį“ - pirmasis Rusijoje populiarus matematinės tikimybių teorijos išdėstymas su aiškia P. Laplaso įtaka. O pačius Laplaso darbus („Analitinė tikimybių teorija“, 1818; „Tikimybių teorijos filosofijos patirtis“, 1826) Puškinas turėjo savo bibliotekoje, kurioje, tarp kitko, buvo ir rusų fiziko V. Petrovo¹⁾, 1802 m. atradusio elektros lanką, darbų leidinys. Dar joje yra rusiškas Fontenelio „Pokalbiai apie pasaulių daugį“ leidimas, B. Franklino²⁾, pasižymėjusiu indėliu į elektros reiškinių tyrimus, darbų dvitomis, Dž. Heršelio knygos apie astronomiją, Paskalio „Mintys“, Arago ir d‘Alambero apie fiziką ir mechaniką, Biufono ir Kiuvjė apie gamtos pažinimą. Tik kada tos knygos įsigytos, neaišku, o ir jos likę nesupjaustytos, t.y. ir neskaitytos. Tačiau pačių tokių knygų buvimas rodo Puškino dėmesį jų temoms. Puškino biblioteka

Specialiai atkreipsime dėmesį į Puškino susidomėjimą Laplaso darbais. Tai lėmė jo gyvenamoji epocha, kurios „peterburgiškasis“ laikotarpis (apie 200 m. iki 1914-ųjų) pasižymi apmąstymais apie atsitiktinumo vaidmenį, fatumą, prieštaravimą tarp išorinio pasaulio griežtų dėsnių ir asmeninės sėkmės siekio, aplinkybių susiklostymą ir pan. Taip pat jis pasižymėjo ir „valstybingumo“ susikirtimu su visuotine savivale. Tai skatino padidintą dėmesį tiems dalykams, kur griežti dėsniai buvo pažeidžiami. Tai vyko, pvz., azartiniuose žaidimuose, kur lemiamu buvo atsitiktinumo veiksnys. Tuo paaiškinamas tuometėje Rusijose kortų žaidimų „Faraonas“, „Štosas“ paplitimas. „Faraoną“ žaidžia Puškino „Pikų damos“ (1834), o „Štosą“ – Lermontovo „Maskarado“ veikėjai. Beje, dvikovų paplitimas tuo metu irgi aiškintinas šiais veiksniais.

Puškino kūriniuose sutinkama nemažai atsitiktinių įvykių, nulemiančių siužeto liniją. O garsiąją eilutę iš 1829 m. ištraukos „Ir atsitiktinumas, išradimų dievas“ tada reiktų suprasti, kad atsitiktinumas yra aukščiausia jėga, valdanti pasaulį. Puškinui viena svarbiausių temų buvo ir žmogaus išstojimas prieš stichiją, prieš jos gaivališkumą. Tai būdinga „Puotai maro laiku“, nemažai lemia ir „Variniame raitelyje“, kur vyksta „mažo žmogaus“ pasipriešinimas „valstybiniam mąstymui“, „istoriniam tikslingumui“. Ir šiaip rusų meninėje prozoje ne kartą sutinkamas idėjos „laisvė – tai būtinumo įveikimas“ apmąstymas.

Pati toji tezė jau buvo žinoma vokiečių klasikinėje filosofijoje (Hėgelio „Logikos mokslas“, o dar anksčiau Šelingo „Transcendentalaus idealizmo sistema“, 1800). Pas vokiečius tai taikyta absoliučios idėjos vystymosi procesui, nors ir atsižvelgiant į žmonių gyvenimą. Čia vietoje būtų iliustratyvus Puškino eilėraštis „Portretas“ (1828), kurio veikėja grafienė pasižymi ekscentrišku elgesiu. Ji palyginama su kometa dangaus šviesulių apsuptyje:
Puškinas: Portretas

Anot J. Lotmano, jei A. Einšteinas kalbėjo apie sąryšį tarp Dostojevskio ir reliatyvumo teorijos, tai vėlyvojo Puškino kūrybą galima lyginti su N. Boro papildymo principu. Tai, kad tas pats simbolis (tarkim, kortų žaidime) gali, įgavęs priešingas reikšmes, perteikti nesuderinamus dalykus, taip Puškino kūriniai tampa ne tik literatūros istorijos faktais, bet ir žmogiškosios minties vystymosi etapais.

1927 m. suformuluoto papildymo esmė tokia: eksperimentiškas informacijos gavimas apie vienus fizikinius mikroobjekto dydžius neišvengiamai susijęs su informacijos praradimu apie tikus dydžius, esančius pirmųjų papildymu (pvz., dalelės koordinatės ir jos greitis). Atskiru šio principo atveju yra Heizenbergo neapibrėžtumo principas (irgi 1927 m.). „

Pikų damoje“ (1834) Hermanas, racionalistas, pripažįstantis tik tikslią ir vienareikšmišką informaciją, susiduria su iracionaliu „Faraono“ pasauliu, paklūstančiu tikimybių dėsniams.

¹⁾ Vasilijus Petrovas (1761-1834) – rusų fizikas eksperimentatorius, savamokslis elektros inžinierius, rusų elektrotechnikos pradininkas. 1802 m. atrado elektros lanką, „pastatęs” didžiausią pasaulyje Voltos bokštą (apie 4200 vario ir cinko diskų). Po jo mirties jį netrukus užmiršo, kol jo „Galvaninių-Voltos bandymų naujienų“ (1803) kopija 19 a. pabaigoje buvo rasta Vilniaus bibliotekoje. Šioje knygoje Petrovas aptarė elektros lango galimybę naudoti dirbtiniam apšvietimui, metalų lydymui, metalo oksidų gamybai, metalų išvalymui nuo oksidų...

²⁾ Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin, 1706-1790) – amerikiečių politikas, rašytojas, išradėjas, mokslininkas, verslininkas. Sukūrė Didįjį JAV antspaudą. Buvo masonu. Daugiausia tyrinėjo elektros ir šviesos reiškinius, išrado žaibolaidį (1752). Jis nutarė išsiaiškinti elektros prigimtį: pakartojo žinomus bandymus ir ėmėsi naujų, jo paties sumanytų. Atlikęs visą eilę bandymų, Franklinas paaiškino, kur slypi elektra Leideno stiklinėje ir kaip ši veikia. Tai įgalino jį sukonstruoti paprastą plokščiąjį elektros kondensatorių – lango stiklo gabaliuką, iš abiejų pusių apdengtą švino plokštelėmis. Franklino laiškai Kolinsonui buvo išleisti 1752 m. atskira knyga „Elektros bandymai ir stebėjimai“.
„Jis iš dangaus atėmė žaibą, o vėliau ir skeptrą iš tironų“ – iškalta ant garsiojo Ž.-A. Hudono sukurto Bendžamino Franklino, žaibolaidžio išradėjo, kovotojo už laisvę, biusto.
Taip pat skaitykite >>>>>

³⁾ Nikolajus Martynovas (1815–1875) – rusų karininkas, kilęs iš turtingos giminės, dvikovoje nušovęs poetą M. Lermontovą, su kuriuo beveik kartu įstojo į junkerių mokyklą, buvo jo fechtavimosi partneriu. 1837 m. savanoriu išvyko į Kaukazą ir kivirčo su Lermontovo metu turėjo atsargos majoro laipsnį. Šiek tiek rašė ir eiliavo. Tačiau jo tekstuose ryškėja ir išryškinta savimeilė, nepakantumas kito nuomonei, charakterio atšiaurumas... Už minėtą dvikovą gavo 3 mėn. reštą, bažnytinę atgailą ir 2 m. epitimijos (bausmės) Kijeve. Vėliau parašė prisiminimus apie tą dvikovą. Jo kapą 1924 m. išdarkė mokiniai, o palaikus paskandino tvenkinyje.

⁴⁾ Emilija Aleksandrovna Šan-Girei (mergaut. Klingenberg, 1817–1891) dar prieš ištekant buvo artima Lermontovo draugė Piatigorske, jis jai skyrė savo lyriką („Paskui merginą Emilie“, „Kam apie laimę svajojant...“ – abu 1841 m.). Sakoma, kad 10-metis Lermontovas buvo ją įsimylėjęs. Buvo kivirčo su N. Martynovu liudininke, vėliau ne kartą spaudoje pateikė savo prisiminimus.