Lermontovas: paskutinė diena    

Ką žinom apie Lermontovą (1814-1841)? Kad buvo poetas ir carizmo kritikas... Kad tapo žinomas į Puškino mirtį atsiliepęs eilėraščiu „Poeto mirtis“. O jo kūrybos epigrafu laiko eilėraštį „Burė“. Tuo tarpu Lermontovas buvo geras dailininkas ir mėgo matematiką. Visą gyvenimą jį traukė aukštoji matematika, analitinė geometrija, diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pradmenys. Jis visur su savimi vežiojosi prancūzo Bezu parengtą matematikos vadovėlį.

Mineraliniai vandenys; Piatigorsko kurortas – paskutinės M. Lermontovo dienos, lemtingas kivirčas su Martynovu.
Ten yra Čiliajevo namelis, kuriame jis gyveno. Judrus, žvalus, tačiau silpnos sveikatos. M. Lermontovą bobutė myli, veža į Piatigorską iš Tarchanovo (Penzos sritis). Apgyvendina name, pro kurio langus matosi didysis Mašuko kalnas. Gydomosios versmės stiprina kūną, aukštieji kalnai skaidrina dvasią.

Ir čia tą lemtingą 1841 m. liepos 14-ąją jis eina aplankyti generolo Verzilovo šeimos. Sukasi valso sūkury, šnekučiuojasi su generolo dukromis, paskui jam išsprūsta tie nelemtieji žodžiai: „Čerkesas su durklu“, - skirti jaunystės draugui Martynovui. Tas užpyksta, iššaukia poetą į dvikovą. Paminklas Lermontovui Piatigorske

Aušo liepos 15-osios rytas. M. Lermontovas, puikiai nusiteikęs, lipo į Mašuko papėdę. Kiek kartų šičia kopta, netgi prieš pistoleto vamzdį stovėta. Bet viskas baigdavosi taikiai: jis iššauna į viršų, priešininkas pro šalį. Taip buvo anksčiau, taip bus šiandien. Tad ko liūdėti... Tačiau kodėl toks rūstus draugo veidas, kodėl sekundantas vietoje įprastų 25 m matuoja 15 m? “Drauguži, patikėk, aš nenorėjau tavęs įžeisti, aš pasiruošęs bet kada, bet kur atsiprašyti“... „Šauk greičiau!” – nuskamba rūstus atsakas. Ir poetas pasuka pistoletą į viršų, nuaidi šūvis. Antrasis, ilgai taikytas, perskrodžia širdį.

Laidotuvių procesija. Kariai ant rankų neša savo karininką, ne kartą drąsiai kovojusį su priešais. Garsaus poeto liūdi visas Piatigorskas. Širdgėlos sukrėsta bobutė veža anūko palaikus į Tarchanovą (dabart. Lermontovą), kur palaidoja, prie kapo pasodina ąžuoliuką.

Caras lyg ir apsidžiaugia tais įvykiais – gal tikisi, kad iš atminties išdils paprasto karininko vardas. Tačiau poeto – ne; piatigorskiečiai renka lėšas monumentui, kuris pagal skulptoriaus A. Oplekušino projektą 1889 m. iškyla miesto centre. Poetas sėdi pasirėmęs ranka, tarsi ką tik parašęs eilėraštį: „Liūdnai aš žvelgiu į savają kartą“... 1915 m., irgi iš surinktų lėšų, poeto žuvimo vietoje iškyla obeliskas, kurį sukuria skulptorius V. Miliešinas.

O generolo Verzilovo namuose įrengtas Lermontovo muziejus. O ir visuose Mineraliniuose vandenyse rasi poeto pėdsakus. Pakeliui į Kislovodską jo vardu pavadinta viena geležinkelio stotis. Tuoj už Piatigorsko yra Esentuli kuortas, prie kurio stoties ant žirgo šuoliuoja M. Lermontovas caro karininko uniforma. O toliau pavažiavus dešinėje geležinkelio pasimato gamtos išdaiga – kiauras kalnas vadinamas žiedo kalnu. Šioje 8 m skersmens kiaurymėje mėgdavo pabuvoti poetas. Iš čia, ypač vakaro spinduliuose, nuostabiai sužėri Kislovodsko panorama. Šiame mieste jis sumanė parašyti apysaką „Kunigaikštytė Meri“. Likęs namas, kuriame jis „apgyvendino“ savo heroję. O paėjus kokius 5 km vaizdingu Olchovkos upės slėniu pasieki didžiulę laivo formos uolą, kurios viršūnėje nedidelė, stačiu skardžiu upės link pasibaigianti aikštelė. Tai Lermontovo uola. Jis čia dažnai lankėsi, aprašė minėtoje apysakoje, netgi Pečioriną su Grušnickiu dvikovon čia suvedė...

Lermontovas ir matematika

„Įkvėpimo reikia poezijoje, kaip ir geometrijoje“, A.S. Puškinas  

Lermontovas gerokai labiau išmanė matematiką už savo pažįstamus. Nenuostabu, kad nuolatiniu jo palydovu buvo matematikos vadovėlis.

Jo draugas A.A. Lopuchinas rašė, kad Lermontovas nuolat ieškojo naujų veiklų ir vienu momentu ja tapo matematika. Ir jam nutiko toks atvejis. Kaip žinia, kai kurie atradimai ateina sapne. Kartą Lermontovas atvyko į Maskvą ir apsistojo pas Lopuchiną. Jam prieš tai ramybės nedavė neišspręstas sudėtingas uždavinys. Sprendimas atėjo miegant – sapne jį jam parodė iškilus škotų matematikas Dž. Nepiras, miręs 197 m. prieš poeto gimimą. Būdamas geru dailininku, Lermontovas ryte nupiešė „naktinio svečio“ portretą – iš jo ir nustatyta apsireiškusi matematinė garsenybė.

Lermontovas turėjo tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Jį ypač slėgė jo neišvaizdi išvaizda ir žemas ūgis esant smulkiam kūno sudėjimui. Maskvos visuomenėje jis tai bandė kompensuoti „matematine išmone“, matematiniais fokusais... Beje, jis tikėjo ir skaičių mistika bei jų poveikiu likimui.

Burė
 
Baltuoja burė vienišaMccheta: Aragva ir Kura  
Žydrąjam pajūrio rūke.  
Ko ieško šalyje svečioj?  
Ką metė tėviškėj savoj?  
 
Bangų purslai viens kitą veja,  
Ir vėjas lenkia liauną stiebą.  
Deja, ne laimės ji ieško,  
Ir ne nuo laimės bėga ji!  
 
Virš jos taiki dangaus žydrynė,  
Auksinis Saulės spindulys…  
Maištinga, ieško ji audros,  
Lyg būtų bangose ramybė!..


Iliustracija poemai "Mcyris", V.P. Bložės vertimas:

Ne per seniai tenai, kur dvi
Subėga upės, kur guvi
Kura, Aragvos apglėbta
Sesuo, nurimsta priglausta, –
Stovėjo vienuolynas. Dar
Kai kas išliko ir dabar:
[ ... ]

Rusų vienuolis
Kur ėjo L. Tolstojus?
Puškinui skirta šventė
Kita asmenybės pusė
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Nalimovo anarchizmas
M. Gorkis atmetus mitus
Nuo nihilizmo į Kristų
Dostojevskio kiltis
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis