Ir kam gi jis galiausiai ryžosi?

19 a. pradžioje fantastika buvo gana garbingas žanras, kuriam duoklę atidavė ir V. Odojevskis, ir V. Žukovskis, ir A. Puškinas... Į ją nespjovė ir M. Lermontovas – užtenka prisiminti jo poemą „Demonas“. Bet dabar atkreipsime dėmesį į jo nebaigtą apysaką „Štosas1) “, artimą Gogolio Peterburgo meto kūriniams...

Jos priešistorė tokia: pasibaigus karo teismo bylai (dėl dvikovos su prancūzų pasiuntinio E. de Baranto sūnumi 1840 m. balandžio 13 d.), M. Lermontovą perkėlė į Tenginsko pulką – ir tik 1841 m. pradžioje jis vėl pasirodė sostinėje. Jis dažnai lankėsi Karamzinų namuose, kur skaitė savo apysakas bei poemą „Demonas“. Vėliau rašytoja Evdokija Rostopčina prisiminė, kaip vieną vakarą Lermontovas užsiminė, kad perskaitys naują romaną „Štosas“ – ir kad tam jam prireiks bent 4 val., tad reiks susirinkti anksčiau ir neleisti pašalinių.

Susirinko 13-a išrinktųjų, Lermontovas atėjo su storu sąsiuviniu po pažastimi, prasidėjo skaitymas – ir baigėsi vos po ketvirčio valandos. Nepataisomas pokštininkas sugundė pirmuoju kažkokios baisios istorijos, pradėtos tik išvakarėse, pirmuoju skyriumi – tebuvo prirašyta tik 20 psl., o likę sąsiuvinio lapai buvo tušti. „Štosas

O apysakos siužetas, kaip ir dera romantinei istorijai, mįslingas. Viskas prasideda „muzikos vakare pas poną V...“ (matyt, čia apie grafą M. Vielgorskį, kurio namuose rengiamuose koncertuose dažnai dalyvavo ir Lermontovas), kai ateina dailininkas-mėgėjas Luginas, kurį kankina splinas2) ir kuris niekaip negali užbaigti „savo idealo“ (kažkokios įsivaizduojamos moters) paveikslo. Jis neseniai grįžo iš Italijos, kur gydėsi hipochondriją, tačiau vėl jį apima „chandra“. Jam visų veidai atrodo geltoni (ką galima paaiškinti Peterburgo klimatu), tačiau jis girdi ir paslaptingą balsą, nuolat kartojantį „Stoliarų [Stalių] skersgatvyje prie Kokuškino tilto tituliarinio patarėjo Štoso namas, 27 butas“. Lugino pažįstama (matyt „nusirašyta“ pagal kitą Lermontovo pažįstamą A. Smirnovą-Roset) pataria jam susirasti tą butą, „ir, tikriausiai, jame gyvena koks nors batsiuvys ar laikrodininkas, dėl padorumu užsakykite pas jį kokį nors darbelį ir, grįžęs namo, eikite miegoti, nes ... jūs iš tikro nesveikas!..“ Luginas pažada pasinaudoti patarimu.

Jis nesunkiai randa minėtą namą, bet netoliese yra Šieno aikštė3) su jos turgumi, kur aukštuomenės žmogui ne vieta, tad Luginas regi gana niūrų vaizdą: „Šaligatviais tik retkarčiais šlepsėjo valdininkų kaliošai bei, kartais, požeminėje gėrimų parduotuvėlėje pasigirsdavo triukšmas ir kvatojimas, kai iš jos išstumdavo girtą jaunuolį žalia miline ir ceratos kepure. Aišku, tuos vaizdus sutiksi tik apleistose miesto dalyse, kaip, pvz., ... prie Kokuškino tilto“. Stoliarų skersgatvis miesto plane pasirodė tik 18 a. pabaigoje, nes šiame rajone gyveno Admiraliteto valdybos staliai.

Luginas pabeldė į pirmos menkniekių parduotuvytės duris ir paklausė: „Kur Štoso namas?“ (daugelis tyrinėtojų mano, kad tai pirklio I. Zverkovo namas, kuriame kadaise gyveno Gogolis, kuris į čia „atsivesdavo“ „išprotėjusį peterburgietį“, valdininką Popriščiną).

Tasai kambarys tuščias, tačiau ant sienos kabo vyriškio portretas. Vyras dešinėje rankoje laiko neįtikėtino dydžio tabokinę. Pavaizdavimo kokybė gana prasta – tarsi būtų tapęs mokinys. Tačiau veide, ypač lūpose, dvelkia toks baisus gyvenimas, kad negali atitraukti akių. Po portretu Luginas pastebi vos įžiūrimą užrašą „sereda“, t.y. trečiadienis.

Trečiadienį, po vidurnakčio, pas jį apsireiškia portrete pavaizduotas senis ir pasiūlo sužaisti kortomis („štosas“ – žaidimas kortomis) iš kažkokio blyškaus permatomo šešėlio, neatsiejamai sekančio senį. Luginas susivokia, kad senis – tai užkietėjęs lošėjas, kortomis pralošęs savo dukterį, tad dabar priverstas kiekvieną trečiadienį žaisti kortomis tol, kol kas nors prieš jį laimės. Tasai blyškus šešėlis ir yra jo dukra. Luginas apsisprendžia žaisti tol, kol laimės. Tačiau jam nesiseka – ir pamažu jis seniui pralošia visą savo turtą.

Apysaka baigiasi „pačioje įdomiausioje vietoje“ su žodžiais: „Reikėjo kažkam ryžtis. Jis pasiryžo“.

Norom nenorom pradedi svarstyti, kam gi ryžosi Luginas? Ypač, kai autorius paliko užuominą – yra išlikęs juodraštinis apysakos planas: „Pas ponią; geltoni veidai. Adresas. Namas: senis su dukra, siūlo jam šluoti. Duktė: neviltyje, kai senis laimi. – Šuleris – senis pralošė dukterį, kad... Daktaras: langelis“. Ir dar keli neįskaitomi žodžiai. Du iš jų: „Bankas. Skubiai“.

Žinomi bent du bandymai užbaigti „Štosą“ – vienas 19 a. pabaigoje, kitas – 20 a. pradžioje. Pirmosios versijos pavadinimas „Šmėklos“, o autorius slėpėsi už pseudonimo „Indostano kunigaikštis“ (išsiaiškinta, kad tai Aleksandras Sokolovas, g. 1885 m. ir buvęs dvarininku Tulos gubernijoje). Šios versijos finalas neturi jokios „peripetijos“, t.y. pasikeitimo pasakojime ir jokio „sprendimo“ – Luginas tiesiog pralošia viską ir miršta nuo smegenų uždegimo šnibždėdamas: „Atiduok, atiduok ją man, demone“.

Antrąją versiją parašė Ivanas Lukašas4), 1920 m. išvykęs iš Rusijos (apysaką užbaigė emigracijoje). Joje Luginas vis tik įveikia velnią labai paprastu būdu – peržegnodamas. O dukra vėl atgauna kūną, tačiau miršta nuo džiovos. Taigi abu „vystytojai“ nesekė Lermontovo numatytu planu.

O įdomų „tyrinėjimą“ atliko rašytojas, filosofas ir istorikas Jakovas Golosovkeras5), pagal kurį senis – visai ne šmėkla ir ne velnias, o realus žmogus, sukčius, besislapstantis sename name. Jis į Lugino kambarį patenka per slaptas duris. Anot jo, pagal sumanymą Luginas turėjo atskleisti senio apgaulę ir išlaisvinti merginą.

O ar turėjo šansą Luginas? Taip, nes jis buvo dailininkas – ir galėjo užbaigti paveikslą, įkvėptą pamėkliškos merginos, ir jos geroji magija įveikti blogį. O gal Lermontovas tiesiog nusprendė, kad nebaigta apysaka skaitytojams sukels didesnį įspūdį, nes leis žaisti jų vaizduotei. O tai vienas iš fantastikos uždavinių!


1) „Štosas“ - paskutinis ir nebaigtas M. Lermontovo prozos kūrinys, rašytas prieš mirtį, kuriame pasakojama apie namą St. Peterburge, kuriame vaidenosi. Pirmąkart (be pavadinimo) paskelbtas rinkinyje „Vakar ir šiandien“ (1845). 2014 m. ekranizuotas nebylaus kino stiliuje.

2) Splinas (angl. spleen nuo graik. splen - „blužnis“) – depresija, bloga nuotaika; anksčiau laikyta, kad kyla nuo blužnies negalavimų.

3) Šieno aikštė - aikštė St. Peterburgo centre, Maskvos prospekto ir Sodų gatvės susikirtime. Rajonuose aplink ją gyveno varguomenė, kurios buitį ir įpročius ne kartą aprašė rašytojai (pvz., M. Dostojevskis „Nusikaltime ir bausmėje“). Iki 19 a. Šieno aikštėje būdavo atliekamos viešos kūniškos bausmės nusikaltėliams. 1952-92 m. aikštė vadinta Taikos, o tada gražintas ankstesnis pavadinimas.

4) Ivanas Lukašas (1892-1940) – rusų rašytojas, istorinių romanų autorius, žurnalistas rusų emigracijoje. Pasirašinėjo Ivano Orebežo pseudonimu. Per pilietinį karą kariavo baltųjų pusėje pas Denikiną. Emigravo 1920- ais. Istorinius romanus pradėjo rašyti 3-me dešimtm. Berlyne. Vėliau persikėlė į Paryžių. Labiausiai pripažinta „Vargšė Musorgskio meilė“ (1940).

5) Jakovas Golosovkeras (1890-1967) – ukrainiečių kilmės tarybinis filosofas, rašytojas, vertėjas. 4-me dešimt. Leidyklai „Academia“ vertė graikų lyrikus, vokiečių romantikus... 1936 m. suimtas, iki 1942 m. lageriuose ir tremtyje. Filosofiniai kūriniai imti leisti tik 1988 m. Filosofijos centre iškėlė vaizduotę („imadžinaciją“), kuri, jo manymu, sudvasina kultūrą. Jam filosofija atskirta nuo mokslo ir sugretinta su menu. Viena vaizduotės apraiškų – mitas. Svarbiausias jo kūrinys – „Antikos mitologija kaip vientisas mitas apie dievus ir didvyrius“ (1 d. užbaigta ties 1950 m.; antra dalis neparašyta).

Papildomi skaitiniai:
Odisėjas visapusiškas
Kur ėjo L. Tolstojus?
Sakmė apie Baltąjį banginį
Lermontovas: paskutinė diena
Ženklo savarankiškumo doktrina
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
M. Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
S. Lemas. Įkūnyti neįkūnijamą
M. Gorkis atmetus mitus
Ivanas Naživinas. Judėjas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
Puškinui skirta šventė
U.Eco. Fuko švytuoklė
Nalimovo anarchizmas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos skyrius
Filosofijos skiltis
Poetinės vizijos
Vartiklis