Sakmė apie Baltąjį banginį (Mobį Diką). Apžvalga. Vartiklis

Apie autorių

Nikolajus Nikolajevičius Trubnikovas (1929-83) baigė MGU Filosofijos fakultetą (1960), o vėliau, vadovaujamas E. Iljenkovo, apgynė kandidatinę disertaciją (1965, „Apie kategorijas 'tikslas', 'priemonė', 'rezultatas'“). Dirbo MA Filosofijos institute, „iš pareigos“ rašė straipsnius gnoseologijos, dialektikos istorijos ir teorijos klausimais. Tačiau… „Senai sena, mano tolimos sibirietiškos jaunystės laikais, ištryptame Barguzinsko vid. mokyklos kieme, ant placo, kur mes, tos mokyklos mokiniai, kasdien marširavome su mediniais šautuvais, tinkamą (ne dabar ir ne čia spręsti apie tai) ar netinkamą minutę kilo tie klausimai apie žmogaus gyvenimą ir mirtį, apie žmogų, žmogiškosios būties esmę ir prasmę... Nebuvo atsakymo, tas paradoksas, išpildymo troškimas, nenuslopintas, o gal tik dar labiau sukeltas puikios (nelyginant su dabartinėmis sostinės) rajoninės ... bibliotekos (Knutas Hamsunas, Ibsenas, Hauptmanas, netgi Šopenhaueris ir Nyčė, jau nekalbant apie išvytą tuo metu iš bibliotekų Dostojevskį)... Visą gyvenimą tie klausimai ėjo greta, kaip ištikimi bendrakeleiviai, kad ir kaip kartais nevydavau jų šalin, nesislėpdavau nuo jų už gerbūvio ir pasitenkinimo savimi apvalkalo. Visą gyvenimą. Ir tai, ko gero, vienintelė tikra ištikimybė, su kuria susidūriau gyvenime, žmonėse ir savyje“ (N. Trubnikovas. Iš [Knygos apie gyvenimą prospekto]).

Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios jis pradeda tirti tuos klausimus, kurie galų gale jį apima visą. Kitas temas jis nagrinėja kaip antraeiles ir išvestines. Savo pažiūras dėstė įvairiausių žanrų kūriniuose – pradedant grynai filosofiniais traktatais (pvz., straipsniai „Mirties, laiko ir žmogaus gyvenimo tikslo problema“, „Mokslas ir dorovė“, „Žmogaus būties laikas“) ir baigiant literatūriniais (apsakymas „Žiburėli mano, Aliošenka“ ar apysaka „Zevi, Šviesioji mano dievybe, arba po posėdžio“). Daugeliu atvejų visa tai buvo rašoma tiesiog „į stalčių“.

Čia pateikiama esė „Sakmė apie Baltąjį banginį“ (1971 m. vasara), įtakota H. Melvilo romano „Mobis Dikas arba Baltasis banginis“, - pirmasis pilnai minėtai temai skirtas kūrinys.

„O, kaip nesvarbu visa, kas egzistuoja! Kas iš tikro egzistuoja, be nepasveriamų minčių?“ (H. Melvilis)

Hermano Melvilo „Mobis Dikas arba Baltasis banginis“ – ne tik nepaprastas, iš konteksto iškrentantis kūrinys, savitas ir ypatingas, nepasiduodantis literatūriniam apibrėžimui ir taisyklėms. Tai savo esme išimtinis kūrinys. Pateikiamos medžiagos aštrumu ir įsigilinimu į ją, jos filosofiniu apmąstymu per paskutinius šimtą metų neturintis lygių amerikiečių, o ir aplamai vakarų literatūroje. Tragiška pasaulio pajautos įtampa, pakraipa į amžinąją žmogaus asmenybės, žmogaus vietos visatoje, ir jos, tos asmenybės, kosminio ir žmogiškojo vaidmens, žmogaus gyvenimo ir mirties problemas – artimas, dvasiškai giminingas tik kai kuriems genialiausiems pasaulinės literatūros kūriniams. Melvilo romanas nepakartojamas kaip ir tie: kaip Saliamono Ekleziastas-Kohaletas ir Nyčės „Zaratustra“, kaip Šekspyro „Hamletas“ ir Getės „Faustas“, kaip Dostojevskio „Broliai Karamazovai“ ir Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Kaip ir jie, nepakartojamu, vieninteliu ir ypatingu būdu pateikia ir išaiškina nepakartojamą, vienintelį ir ypatingą savo pobūdžiu, reikšme, dydžiu ir prasme dalyką. Kaip ir jie, nemoko, nekartoja pabodusio melo apie tai, kaip reikia šiame pasaulyje gyventi ir klestėti. Kaip ir jie, nukreiptas į žmogiškąją asmenybę, vienišą jei ne akivaizdoje gyvenimo, kurį reikia nugyventi, tai bent akivaizdoje mirties, kuri ateis. Jis perteikia mums sunkų mokslą apie mirtį, be kurios nėra ir negali būti mokslo kaip gyventi, nes ir tai, ir kita – mirti ir gyventi – galų gale, paprasčiausia, pirmąją ir giliausiąja esme yra viena.

Beveik prieš 140 m. išėjo tas romanas. ... [Bet] dar nesurado rusų skaitytojo. Nedaugelis jį perskaitys. Dar mažiau sugebės įveikti jo neįprastą, daugeliu požiūrių svetimą mums empiriką. Ir vos ne vienetai suvoks ją, perskaitys ir supras romaną. Dauguma gi, užmetę akį į šio sunkaus, daugiareikšmio, daugiasluoksnio, jei galima čia taip sakyti, kūrinio puslapius, greitai juos užvers, paliesti keistumo, apgauti pavadinimo, temos, būdo, nepanašumo į viską, prie ko pripratę ir ką spėjo įsisavinti platusis skaitytojas, ko tikisi literatūrinis snobas, ko skaitinyje ieško literatūrinis elitas.

Todėl ir prašosi būti pasakomas žodis ir apie šį romaną, kuriam tokio žodžio dar reikia. Todėl ir norisi, galbūt, ne tiek pateikti jo analizę ar paaiškinimą (o tame irgi yra reikmė), kiek paprastai papasakoti, apie ką jis, ir tuo pačiu padėti jam rasti savo skaitytoją, o jį – geram skaitytojui. Tam skaitytojui, kuris toli gražu ne be pagrindo … atmeta ilgas apysakas apie gyvūnus, banginius ar dramblius, apie tolimas keliones, laivus, kapitonus ir Pietų jūrų romantiką. Kuris ieško ne prasiblaškymo ir poilsio nuo pozityvių veikalų apie gyvenimą, ne estetiškai idealių prieskonių jį priglaudusiai srovei, o gyvenimo supratimo, jo prasmės suvokimo. Kuris dar neprisikankino jei ne pirmuoju žmogiškuoju klausimu: būti ar nebūti?, tai bent jau paskutiniuoju iš jų: kaip būti? Dar nesiliovė ieškojęs, kas yra gyvenimas? kas jis yra, jo žmogiškoji asmenybė, jo „aš“ šiame pasaulyje? ir kas tas pasaulis, kuriame gyvena? kas yra jo gyvenimas tame pasaulyje ir kas mirtis jame? kas pasaulis jam ir kas jis pasauliui?

Tam skaitytojui, ir tik jam, iš savo laiko į mūsiškį kreipiasi Hermanas Melvilas. Tų klausimų sprendimui jis atiduoda aistrą, laiką, kantrybę, skausmą ir savo minties jėgą. Jam, tam skaitytojui, jis siūlo savo knygą – ne apysaką, o sakmę apie banginį; ne romaną, o projektą, tegu tik „projekto juodraštį“, nelauktos ir iš pradžių keistos, tačiau labai gilios, labai teisingos ir tikros, labai pakilios, bet ir labai rūsčios ir reiklios gyvenimo ir pasaulio koncepcijos. Ir jam, tam skaitytojui ir tik jam, duoda Melvilas raktą teksto supratimui, užsklendęs, paslėpęs, užšifravęs savo kūrinį visiems, kam jo jau ar dar nereikia, tuo pačiu pažymėjęs tuo pačiu vieninteliu jam galimu būdu savo parašytos knygos tikslų adresą dvasinėje erdvėje ir laike.

Neįprastas tas romanas. Nėra jame nei paslėptos intrigos, nei pasakojimo apie laimingą ar nelaimingą meilę, net ir herojės įprasta šio žodžio prasme. Tik trims moterims jame atsirado vietos, bet ir tos šmėkštelėjo viename-dviejuose puslapiuose knygos pradžioje, nesukėlę nei susidomėjimo, nei noro pažinti jas iš arčiau. Neįprastas, nors ir iki kraštutinumo paprastas jo siužetas.

Jaunas mokytojas iš Niujorko, Izmailas – taip prašo jis būti vadinamas – patiria augantį susvetimėjimą nuo pomėgių ir jį supančio pasaulio reikalų, vis labiau kylantį nepasitenkinimą savo gyvenimu, nesuderinamumo su juo pojūtį. Nematymas perspektyvų, vienatvė, niūrios mintys – visa tai nepalieka jo. Svetimam savo namuose, jam nėra prie ko prisišlieti, - ir Izmailas, vildamasis veiksmingo poveikio iš paprasto ir rūstaus jūreivio gyvenimo, nusprendžia vykti į kokį nors tolimą reisą per vandenyną, kad pažvelgtų į pasaulį iš kitos, vandenų, tamsiosios (taip jis mano) jo pusės, nes šviesioji, žemiškoji ir civilizuotoji pusė kažkaip jau labai netolygiai paskirstė savo šviesą, nepasiekiančią tų gyvenimo kampų, kuriuose tenka glaustis mažiau pasisekusiai arba mažiau prisitaikiusiai žmonijos pusei. Ilgai nesvarstęs, Izmailas pasisamdo jūreiviu į banginių medžiotojų laivą „Pekodą“ ir išplaukia į jūrą.

Tačiau kelionė „Pekode“ pasirodo besanti ne visai įprasta. Mat laivui vadovauja kapitonas Achavas, ankstesniame plaukiojime besikaudamas su milžinišku kašalotu netekęs kojos ir dabar apsėstas minties susekti vandenyne tą banginį – jį lengva atpažinti pagal neįprastą banginiams baltą atspalvį ir sužalotą žandikaulį – ir jam atkeršyti už savo netektį bei daugelio banginių medžiotojų žūtį, kovojant su tuo neįprastu banginiu. Banginio persekiojimas tampa Achavo manija. Baltajame banginyje jis įžvelgia vos ne pasaulio blogio įsikūnijimą, o savyje gelbėtoją, pašauktą kautis ir jį sunaikinti.

Banginio paieškos, jo persekiojimas sudaro romano siužeto pagrindą. Pagaliau Mobis Dikas – taip banginių medžiotojai praminė tą neįprastą banginį, susekamas. Tačiau bandymas pasmeigti jį harpūnais baigiasi laivo, kapitono ir komandos žūtimi. Laimingų aplinkybių dėka tik Izmailas išsigelbsti karstu, paruoštu vieno iš jūreivių palaidojimui ir išplaukusiu į paviršių tarp sudužusio laivo nuolaužų. Netrukus Izmailą paima banginių medžiotojų laivas "Rachilas", kurio kapitonas ieško tame rajone medžioklės metu pamesto valties su sūnumi joje.

Siužetine-empirine prasme "Mobis Dikas arba Baltasis banginis" – knyga apie banginių medžiotojų laivo reisą. Apie milžiniško kašaloto medžioklę, apie kokias, tikriausiai, daug pasakojo jūreivių kubrikuose Melvilio laikais. Apie daugelį valandų trunkančius banginių persekiojimus ir nuskandintas valtis. Apie harpūnus, lynus ir iškyšulius, apie banginių skerdienos dorojimą. Apie statines lydytų taukų, taukais kūrenamos krosnies tvaiką, banginių pūvančios mėsos smarvę. Apie stebuklingas spermaceto, kašaloto taukų, savybes ir vos pastebimą visame tame tvaike ir smarvėje (tarsi pirmasis pavasario dvelksmas) gaivinantis kvapas ambros, išgautos iš supuvusio gyvūno vidurių.

Tai knyga apie banginių medžiotojus, karta po kartos vykstančių į neaprėpiamas vandenynų platybes, kad sunkiu darbu už duonos gabalėlį apsikeisti su jūra prekėmis: gyvybė už gyvybę, kraujas už kraują, mirtis už mirtį, žudynės už žudynes. Apie jūreivius, daugiakalbį neaiškų sambūrį, besileidžiantį laivo laipteliais į paskutinę ir žemiausią Naujosios Anglijos pakrančių visuomeninę pakopą. Arba atvirkščiai, o galbūt ir tuo pačiu, kylančius jo trapu į žemiausią ir pirmąją kitaspalvių įsiliejimo į europietišką-amerikietišką civilizaciją pakopą.

Tai romanas apie pakvaišusį kapitoną, baltąjį banginį palaikiusį visuotinio blogio įsikūnijimu, prisiėmusį atsakomybę už teisingumo atstatymą ir vedantį laivą su juo patikėjusiais žmonėmis į jiems nežinomą ir beprasmę žūtį. Apie žmogų, kurio žiauri beprotybė ir žmogiškųjų silpnybių ir gyvenimo smulkmenų paniekinimas gąsdina mus ne mažiau, nei džiugina dvasios kilnumas, nepalaužiama valia ir didvyriškumas, nenumaldomas teisingumo troškimas.

Tai kas tai per knyga? Apysaka apie banginio-pabaisos medžioklę? Apie gudrų gyvūną, kurio kerštingas įniršis reikalauja naujų ir naujų žmonių aukų? Bet kodėl tas keistas banginis pats, taip sakant, pasirodo tik paskutiniuose knygos puslapiuose?

Nuotykių? Apie laivą su pamišusiu kapitonu ir pasmerktos žūčiai komandos nelaimes? Tačiau tada ne visai aišku, kodėl į pasakojimą autorius įaudžia vieną po kito istorinius nukrypimus? Kodėl jo puslapiuose atsiranda Plinijaus ir Plutarcho vardai, Biblijos ir Taičio legendų veikėjai, Bekono ir Hobso, Kuko ir Blekstono, Elžbietos Ouks Smit^*), Ekermano ir „kažkieno nepublikuoto“ citatos? Kodėl autorius pateikia smulkmeniškas detales nuo Eriko Rudojo iki kapitono Skorsbi, apie banginių taukų kilmę, apimtis ir reikšmę ūkyje, o taip pat medžioklės būdų ir tos neįprasto laimikio apdorojimo technikos aprašymus? Ir kam jis, pavyzdžiui, lygina banginių išnaikinimą vandenyne su bizonų išnaikinimu Šiaurės Amerikos lygumose?

Galbūt, tai banginių medžioklės pramonės beletrizuota istorija ir teorija, praturtinta nesveika profano ir diletanto-rašytojo fantazija – tyrinėjus klausimą ne mokslo kabineto tyloje, laivo kubriko tvankioje drėgmėje? Mačiusio verslą ne iš kapitono tiltelio aukštumos, o nuo valties suoliuko, kai dėl pačio judėjimo būdo jam, vienos iš valčių irklininkui, teko sėdėti nugara į priekį?

Irgi abejotina. Labai jau fantastinė būtų profanui-istorikui ir diletantui teoretikui ta ligota fantazija. Labai jau skaudus tas pasakojimo skausmas, toli išeinantis už banginių medžioklės verslo interesų ribų. Pernelyg gilus banginių medžioklės verslo realybės pažinimas, išeinantis už siaurų jo ribų.

Galbūt, tai tiesiog išsamus feljetonas? Ištęstas iki 600 puslapių paskvilis? Atsitiktinai pakliuvusio į laivą jautraus miestiečio apie didvyriškus jūros darbštuolius? Nelaimėlio? Apie klestintį ir šalį turtinantį gerbiamą verslą? Irzliaus, be reikalo apibendrinusio vieno plaukimo detales iki pasaulinės nelaimės lygio?

O gal prieš mus Pranašo Žodis? Apie Amerikos visuomenę? Nedoras rankas, pasiuntusias valdišką laivą neteisėtam tikslui? Plaukiančiam į nežinoma, tačiau neišvengiamą žūtį?.

Et kodėl tada, pasakodamas apie amerikiečius, autorius nė žodeliu neužsimena apie Amerikos visuomenę? Bet kodėl jis deda ant vienos statinės ir be jokios simpatijos tokias „išskirtines vertybes“, kaip nacijos, akcinės ir kitokios bendrovės? Ir kaip mes tuo paaiškinsime romane tiek daug vietos užimančią vienišos žmogaus sielos temą, atplėštos nuo taip reikalingo jai bendravimo ir mestos į beviltiškumo ir nevilties okeaną? Ieškančio šilumos ir užuojautos, o taip pat ieškančio gerumo ir džiaugsmo vienišo "aš" herojaus temą? "Aš" autoriaus? Skaitytojo? Ir kaip paaiškinsime didingumo, grožio, visatos galios ir jai prilygstančių vaizdus, daug kuo lygius su ja žmogaus dvasios grožį, didybę ir galią – įvilktą į tokias keistas, neįprastas net jo laikmečiui, tokias grubias bei neapdailintas formas? Ir kam čia, pagaliau, pasakojimas apie kilmingiausią iš pakvaišusių, tragišką riterį Achavą, Vandenynų Don Kichotą, pakilusį kovai už savo žmogiškąsias teises prieš visas dangaus ir pragaro galias? Vienas prieš vieną, vienišas nepaliaujamai kaunasi ne su vėjo malūnais, palaikytais milžinais ir pabaisomis, o su pilnu jėgų ir kupinu pergalės valios pabaisa-leviatanu, palaikytu paviliotojo principo įsikūnijimu. Kam čia pasakojimas apie žmogiškosios asmenybės, metusiai iššūkį dievams kaltinamiems negarbingu žaidimu, primestu mums, didvyriškumą ir didybę? Pasakojimas apie žmogų, visa esybe trokštančio teisingumo, apsiginklavusiu prieš jo Visatos Didenybę Pasaulinį Blogį, susikovusiu su juo, kritusį žiauria mirtimi, tačiau nepasidavusiu, dvasiškai nenugalėtu?

Ar apie ką kita? Tremtinį Izmailą. Palaužtu, tačiau iki galo nesunaikintu, nepraradusio jei ne tikėjimą gėriu, tiesa, draugais, jei ne viltį tuo ir kitu, tai bent jau to poreikį. Apie praradusį viską, ką gali prarasti žmogus, bet mainais priėmęs kaip paskutinę savo vertybę visą šį pasaulį, tokį, koks yra, su visu jo gėriu ir blogiu, kaip su niekuo nesulyginamą, niekuo negalintį apdovanoti, bet kartu ir nesusvetimėjusį, kol gyvas, niekieno neatimamą gerovę. Kaip didžiausią ir rečiausią aklo atsitiktinumo dovaną, kaip rastą laimingą, jau laimėjusį, ir laimėjusį baisiai daug, bilietą. Apie priėmusį visą šią Visatą kaip savo namą ir savo šventovę. Ne savo "kitą", o savo prigimtinį, tikrą ir vienintelį "aš". Ir radusiame šiame pasaulio priėmime iki galo, - iki ribos, iki karsto – išsigelbėjimą ir gyvenimą, tolimesnę galimybę būti su visu tuo, visame tame ir visu tuo. Ne tiesiog pasaulio dalele, o dalele, savyje sutalpinusią pasaulį.

Taigi, gal banginių medžioklės tema tėra autoriui patogia, literatūriškai lengvai modeliuojama medžiaga kokiai nors tik išoriniu būdu susijusiai koncepcijai. Irgi ne. Ir ne tik todėl, kad pasakojimas apie banginius ir jų medžiokles gyvena savo nuosavu pilnakrauju gyvenimu ir turi nuosavą ne tik literatūrinę, bet ir dokumentaliąją vertybę, bet ir todėl, kad be šio pasakojimo ir be šios dokumentikos neturime ir negalime turėti jokios koncepcijos.

Argi nepanaši šios temos vertybė į unikalios monetos numizmatinę vertę? Ar neapibrėžiama ir ji ne tik joje esančių gerai apie ką nors įdomaus ištartų žodžių uncijų kiekiu ir kokybe, bet ir kažkuo kitu, sunkiai nusakomu, tačiau be galo reikšmingu ir brangiu?

Banginių medžioklės tema nepaprastai brangi autoriui ir jis to neslepia. Plaukimas benginių medžiotojų laivu, kurį Melviliui iš tikro teko kartą atlikti, jam buvo, kaip pats sako, Jelio koledžu ir Harvardo universitetu. Melvinis daug skolingas banginių medžioklės verslui, praturtinusiu jį unikalia gyvenimiška patirtimi, išmokusiam naujai matyti ir suprasti gyvenimą. Tačiau banginių medžioklės tema jam įdomi ne tik jos nominaliu empiriniu susidomėjimu. Ji pateikia ne tik išrankų maistą žmogiškosios prigimties stebėjimui. Bet – ir tai tampa nepalyginamai svarbiau – dar ir ypatingą stebėjimo tašką. Duoda ne tik retas sąlygas žmogiškosios prigimties apraiškai, bet ir unikalų stebėjimo grynumą, kai ir įmanoma ta ypatingai karšta dvasinės liepsnos temperatūra pasakojant apie Baltąjį Banginį, kurioje iki galo sudega viskas, kas verta ugnies, visa, kas knygose ir išgalvota, ir išryškėja bei išlieka visu grynumu ir spindesiu tik tai, kas nėra literatūra, tikrovės pamėgdžiojimas, pati tikrovė, turinti savąjį, neatspindėtą, nesukurtą spindesį, turinti originalo vertybę, apibrėžiamą kaip tiesa.

Tai, žinoma, nereiškia, kad tokio grynumo negalėjo užtikrinti kokios nors kitos literatūrinio eksperimentavimo sąlygos, kokia nors kita empirika , - na jau mūsų 20 a. praturtino visokia empirika. Tai reiškia, kad praeito amžiaus viduryje Melvilis galėjo ją rasti čia ir tik čia. Tai reiškia, kad Melviliui pasisekė jo santykinai palankiu, ne tokiu įtemptu, ne tiek sukrečiančiu kaip mūsiškis laikmečiu turėti tokią empiriką ir jos fenomenuose ištirti virš-empirišką noumenišką vykstančio prasmę.

O banginių medžioklės reiso empirika tuo atžvilgiu pasirodė iš tikro unikali. Laivo denis – vos ne pilnas modelis pasaulinės istorijos, kuri prasideda įsakymu pakelti išplaukiančio laivo inkarą ir pasibaigia pasimetusia beribiame visatos vandenyne nebylia žūtimi. Vos ne pilnu modeliu socialinės sandaros: nuo juodaodžio jungos ir patarnaujančio berniuko iki sultono, imperatoriaus, Romos popiežiaus – kapitono su visomis jo charakterio ir mąstymo keistybėmis, su neribota monarcho valdžia, virš kurios diktato tik dievas, bet ir tai ne visada. Su jo riteriais – pagalbininkais, ginklanešiais – harpūnininkais, su jo baltaisiais ir juodaisiais vergais – jūreiviais.

Ten prabėga vos ne visas žmogaus gyvenimas nuo pirmo berniūkščio plaukimo iki vienišo jūreivio mirties. Visas gyvenimas, nuo pradžios iki pabaigos. Kokia ji būna koncentruotose ir veržliose, kaip susikovimas su banginiu, formose, ir jos ramioje tėkmėje, tarsi neskubus vandenyno bangų ritimasis, su visa laivo buities įvairove, vandens platybėmis, vėjais, dangumi. Visas gyvenimas, kuris nuo gyvenimo krante skiriasi tik tuo, kad vyksta beveik visiškoje izoliacijoje nuo civilizuoto pasaulio gerbūvio, pačiame jo pakraštyje, ant konstrukcijos iš lentų, trimis ketvirčiais colio skiriančios vandenyno gelmių tamsą nuo dangaus šviesos ir gyvenimą nuo mirties, kas čia neatskirta nei laiko trukme, nei sausumos platybėmis, nei stogu virš galvos, nei miesto, nei kapinių siena.

Ar ne šios sąlygos perteikia banginių medžioklės reiso empirikos virš-empirinę vertybę? Ar ne ne jos "įpučia" gyvenimui "paribyje" tą aštrumą, tą dvasinės įžvalgos aiškumą, kuri aptemdyta kranto kasdienybės rūpesčiais, nutrinta susigrūdimu ir bruzdesiu. Ar ne tos sąlygos leidžia autoriui išlaisvinti erdvę didingiausiai romano architektūrai? Ir ar jos, sąlygos, nedalyvauja romane veikiančių jėgų sudaryme, išdėstyme, paskirstyme ir susidūrimuose? Ir ar neapibrėžiama tada šio kūrinio vertė ne tik tuo, kokia savyje ta architektūra, jos sudėtis ir sudarymas, bet ir tuo, kaip ši sudėtis reaguoja su supančio pasaulio struktūromis, kaip ta sudėtis įauga į tą pasaulį, kaip keičiasi regimų apimčių ir masių santykis, kokius sąskambius ir disonansus pagimdo tikrovės kultūrose, kas ir kaip atsiliepia tai tikrovei ir kaip toji tikrovė atsako jam?

Taip ir tik taip galima priimti "Mobi Diką", nes romano veiksmas niekaip nesusiveda iki vyksmo empirikos "Pekodo" denyje. Visiškai atvirkščiai, ji išeina už tų ribų ir apima ne tik bedugnę už laivo borto: dangų virš jo stiebų ir vandenyną po kiliu, ne tik paliekamą juostą, bet ir neaprėpiamą erdvę minties, čia išlaisvintą nuo kranto bruzdesio, nuo smulkmeniškų miestietiškų rūpesčių, nenutrūkstama kova už kūno malonumus ir nespėjančio dvasiškai pasitenkinti gyvenimo.

Tik empiriškai, tik iš pirmo žvilgsnio veiksmas vyksta laivo denyje, kai atsiduriama vienas prieš vieną su vandenynu ir įprastos uždaros sausumos gyvenimo formos jei ir neišnyksta, tai bent ilgai nustumiamos į šalį. Iš tikro, palikta, siaura išnykstančio kranto horizonte linija pakeičiami okeano ir dangaus platybe, o žmogiškųjų reikalų ir žodžių triukšmas – ramybe minties, išsilaisvinusios nuo skubių pasaulio pastebėjimų ir galinti ramiai jį apmąstyti.

Surinkęs žmogiškųjų reikalų šūsnį į nepaprastai nedidelę laivo erdvę, romanas priešpastato ją begalo besiplečiančiam visatos pasauliui. Lygina, juos sujungia ir tas susilietimas tampa dar aštresniu, kad Pekodo reisas – banginių medžioklė dar katastrofiškesnis, kad tai nepaprasta banginių medžioklė, kad laivą veda Achavas, išplaukęs į jūrą ne banginių ir jų taukų, ne tam, kad pasipelnytų jūros gėrybėmis, kaip mano komanda bei likę krante ir pilnų triumų laukdami "Pekodo" savininkai. Achavas išplaukė į pasaulį, kad jam primestų savo skausmingą valią, savo beprotišką valią, savo trumpą žmogaus matą. Ne į vandenyną jis veda laivą, o tik į vieną iš jo taškų. Ne galimybių okeanas atsiveria laivui, o tik viena galimybė. Ne banginiai, o tik vienas banginis – Mobi Dikas. Ne atviras gyvenimų pasaulis, o tik tas pasaulio gyvenimas, kurį jis turi susekti ir atimti.

Banginio paieška Pasauliniame vandenyne, susitikimas ir kova su juo keistai deformuoja ir vis labiau ir labiau sutankina vyksmą. Veiksmas ankštoje denio erdvėje tarsi susispaudžia į harpūno smaigalį ir tasai "tarsi" pamažu virsta pačiu "kaip". Smaigalys nukalamas laive ir surenka į savo plieninę šerdį visas viltis ir sumanymus, visą nusivylimą ir beviltiškumą komandos, pavergtos galingos Achavo valios, sulydytos jo beprotybės baltąja liepsna. Gyvenimiškųjų galimybių laukas, ir taip ankštas, susitraukia iki ribos, iki mirtino smaigalio, nukreipto į galingo ir grėsmingo gyvūno širdį, pasiekia tą paskutinį tašką, už kurio, atrodo, jau nieko negali būti, už kurio – tyla, išsigelbėjimas arba mirtis, tačiau tik ne vyksmas.

Pasiekusi tą tašką, mirtiną kovą ir agoniją, nepakeliama įtampa išsikrauna. Tačiau ne tik žūtimi Achavo ir komandos, kurių visata pasmaugta virve ir palaidota kartu su laivo nuolaužomis vandenyno dugne. Tos ankstesnės būties agonija išsisprendžia kitos, naujos būties kosmogonija; naujos, visai kitos visatos, vis labiau besiplečiančios, tarsi taip tiesių, nusitęsiančių į begalybę nuo to mirtino smaigalio. Naujoje erdvėje jau nėra nei mirtino ginklo, nei metalo, nei žmonių, nei banginių, nei laivų, nei kraujo, nei mirties. Užteršta švari pasaulio erdvė, kūno pasaulio ir būsenos pasaulio, vis labiau rimstančio, kaip rimstantys ratilai virš nuskendusio laivo, vis tolimesni, kaip išsivaliusi nuo laivo nuolaužų vandenyno platybė, vis laisvesnė ir švaresnė, kaip molus glostantis vėjas.

Paskutinis, aukščiausias kovos taškas tampa pirmuoju, pradiniu pasaulio tašku, perėjimo, persilaužimo tašku, jau ne abipusio susinaikinimo tašku, o susitaikymo, anksčiau vienas kitam atrodžiusiais skirtingais ir svetimais, pasaulių, dėl neatleistinos klaidos, keistą susikirtusiųjų nesuvokimą. Ji pasirodo Izmailo-keistuolio pažinimo tašku ir, kaip jis galvoja, išvarytojo ir našlaičio Benoni, mylimo sūnaus Rachelės – gyvenimo – vienintelės, šimtą kartų nuostabios, šimtą kartų įsimylėtos, šimtą kartų trokštamos šio romano herojės. Gyvenimo, prarandančio savo sūnus ir jų prarandamos, kaip ir ji pasmerktų klajoti platybėse ieškant vienas kito.

Tokia, jei galima taip pasakyti, romano melodika. Tokia jo simfonika. Toks jo pasiskirstymas pradinių krūvių, kuriais nukreipiami srautai, vandens apytaka, jo prasmių verpetai, visada, kaip pačios realybės prasmės, be galo daugiaprasmės, kaip ji keistų ir fantastinių ir kartu be galo logiškų, be galo nuoseklių, be savivalės iš išsigalvojimo šešėlio, be galo tikroviškų nepaisant viso jų antgamtiškumo. Ja, šia simfonika ir simbolika, pateikiamas begalinis pasakyto reikšmingumas ir kartu vos ne matematinis prasmių vienareikšmiškumas, tik iš pradžių atrodantis paslaptingu, keistu, hieroglifiniu.

Genialus autorius pateikė genialią užduotį. Ir norint priartėti prie jos sprendimo, reikia arba išgyventi dešimt įprastinių gyvenimų, arba išgyventi bent vieną savo mirtį, arba išplaukti "Pekodu". Kitaip sakant, reikia priimti, išgyventi ir pergyventi ribinį šios užduoties sąlygų ypatingumą. Todėl ir tenka, paėmus į rankas šią knygą, arba iškart ją padėti, arba palikti netinkama visą grožinės literatūros patirtį, įprasto kasdienio gyvenimo patirtį, kaip ir mokslinio pažinimo patirtį. Reikia palikti visiškai netinkamais patikrintą vagą, žinomo mokslo formulių voratinklį bei rutiną. Ne tik nuvytusį nuvytusių kažkieno svetimo, seniai, kitu laiku, po kita saule ir kitoje dirvoje žydėjusių ir nužydėjusių tiesų likučių grožį, bet ir visas naujojo pažinimo pretenzijas, galutine prasme ne ką vertingesnį nei autoriaus pateikiami pasenę ir su nemaža ironijos doze mūsų išlavintai mokslui ausiai skambantys banginių aprašymai, visai neseniai dar buvę novatoriškais, dar visai neseniai švietę naujausio pažinimo autoritetu, dar vakar perteikę visą pagaliau pasiektos ir pasauliui praneštos tiesos pilnumą. Tenka atsisakyti ir senojo ir naujojo pažinimo. Nutraukti nuo mūsų mąstymo ir senas ir naujas užuolaidas bei pažvelgti š pasaulį tokį, koks yra, panirti į jo aplinką, jo, galbūt ir ne visai mūsų apnuodytiems plaučiams švarų orą, su jo pernelyg sūria, pernelyg karčia mūsų iščiustytam skoniui drėgme, su kita, mūsų jau užmiršta, mūsų lepumui nepakeliama temperatūrų skale. Ir jei ten, krante, mes tik dalinai įsileisdavome šį milžinišką ir įvairiapusį pasaulį į savo žmogiškąsias, aptvertas ir suskirstytas ribas, tai čia, vandenyne, mums tenka visa apimtimi išbandyti savo kailiu visą jo neaprėpiamumą.

Ar ne tam skirti gluminantys, iškart nuvedantys iš įprastų kelių, nuo pirmų puslapių sujaukiantys protą senųjų autorių pasisakymai? Traktato apie baltumą persmelkianti dialektika? Samprotavimai apie šilumą ir vėsą? O priemonių, kurias tenka naudoti, siekiant pakilti virš aplinkinių karališką didybę ir vergišką nusižeminimą? Ar ne tam skirtos banginių skerdienos, suklasifikuotos ne pagal tą ar kitą madingą "-izmą" su jo trumpu žmogišku gyvenimu, o kaip senovinės amžinai gyvos knygos: in folio ir in octavo.

Biblijos Jonas bėgantis nuo savo dievo ir besiblaškantis ieškodamas savo laivo Jopijos uoste tėvo Meplo apsakyme? Ir pats tėvas Meplas – praeityje banginių medžiotojas, o dabar uosto šventikas, - kai jis, su gera jūreiviška įranga trapu užsiropštęs į mažą žvejų bažnytėlę, paskui save įsitraukė virvėmis suraišiotus laiptus ir tokiu natūraliu jam ir dalyvaujantiems bei simboliniu mums gestu tarsi sutraukė įprastą daiktų tvarką, apnuogino įprastinių dalykų sąlygiškumą ir savo naivia bei tikra išpažintimi į anapusinį būties ryšį laikiname surado amžiną, esančiame praeinantį, atsitiktiniame reikšmingą, fizikiniame ir praeinančiame – metafizinę esmę, empiriniame pasaulyje – gilių simbolių ir prasmių pasaulį.

Ar ne tam skiri ir gausūs autoriaus nukrypimai į šalį bei samprotavimai, ne tiek pertraukiantys romano siužeto tėkmę, kiek į jį įtraukiantys vis besiplečiantį reikšmių ratą; ne tirk atitraukiančių nuo banginių medžioklės temos, kiek priartinančių prie jos antbanginišką ir žemiškąją žmogaus ir pasaulio temą, pasaulio žmoguje ir žmogaus pasaulyje, kad ir kuo jis būtų, prasigėrusiu ir praradusiu žmoną ir vaikus laivo kalviu, karūnuotuoju imperatoriumi Nikolajumi ar karališkojo kraujo princu, tamsiaodžiu harpūninku Kvikegu, saliečiu Marku Polu, palikusiu pamėgtas kanibališkąsias salas, kad susipažintų su galingų baltųjų žmonių civilizacija ir nusprendusiu negrįžti namo vien dėl karantino priežasčių, kad į gimtąsias salas neužneštų užkrato, beprasmio viruso, padidinančio poreikį kasdieninėms žudynėms dėl maisto.

Užtenka! Ar tai atsitraukimai? Ar tai ne pats kūrinio audinys, be kurio jo banginio skeletas būtų be gyvybės ir be prasmės; be kurios visi tie stiebai ir deniai, liseliai ir bramseliai, harpūnai ir velmotai liktų tik senoviniais rekvizitais senai, kitoje scenoje ir kitiems žiūrovams suvaidinta drama – mums jau visiškai neįdomi. Ir ar ne tais nukrypimais pateikiamas tas vienintelis būdas, leidžiantis autoriui išsakyti tai, kas neapvelkama žodžių drabužiu ir netampa jais išsakytu melu; kas nesimaterializuoja garsais ir todėl neužtyla, nedingsta net ir šiandien, dabar, mūsų radioelektrinės, gelžbetoninės, naftiškosios, žviegiančių tranzistorių ir stabdžių, žvangančio metalo ir vikšrų megatoninės civilizacijos decibeluose.

Ir ar ne tie nukrypimai, galintys atbaidyti ne vieną aštraus siužeto mėgėją, nuo pačios pradžios įtraukia į mūsų apmąstymus apie žmogų ir pasaulį vos ne visą dvasinę patirtį nuo pat Melvilo laikų? Ir argi ne reiso sąlygos leidžia autoriui visą tą patirtį atiduoti patikrinimui dėl teisingumo į ypatingą plaukiojimo vandenyne tyloje, į ypatingą krištolo tyrumo jūros orą, kuriuo, neturint įpratimo, mums sunku kvėpuoti iki pat galvos svaigulio, tačiau kuris iškart pradeda maitinti mūsų nuo sklerotinio melo pavargusias smegenis tyru tiesos deguonimi, suteikia ypatingą skvarbumą mūsų akiai ir ausiai, įdėmų dėmesį slaptoms vykstančio ir regimo prasmėms – tuo pačiu sukurdamas prielaidas naujam, naujai išryškėjusiam ir aiškiam pažinimui visko, kas ten krante buvo padengta tankia įprastinės apgaulės uždanga, kas tapusiame mūsų antrąja prigimtimi idiotizme jau ne kaimietiško, kaip kadaise, o miesto gyvenimo atrodė esą visiems laikams prarasta ir nepasiekiama?

Pateikdamas mums naują pasaulio matymo būdą, naujus matus, romanas iš pat pradžių perkelia mus ne tik į tą nuošalią nuo pasaulio padėtį, tarsi nukreiptą pirmyn ir aukštyn tarsi laivo pirmgalys, pamokslaujančio tribūną pačiame laivo priešakyje, arba dar nuošalesnę, į dangų iškeltoje stiebo viršūnėje, stebėtojų „varnos lizde“ – tarsi ant pačios įvykių ribos, pačiame susikirtime erdvių: buvusio ir būsimo, išgyvento ir nežinomo; tačiau ir tame atskiriančiame-jungiančiame laiko trūkyje, kur susiliečia dvi, seniau tokios tolimos ir beveik paslėptos nuo mūsų, užstotos namų ir kalvų kontūrų, o čia begalinės tolumos tiek priekyje tiek po mūsų. – Į tą tašką, esantį šios aplinkos centre, visų beribių platybių pradžioje.ant ribos to, kas buvo ir kas bus, nepasiekiamų skaidraus ir bekūnio gelmių lūžio taške, tačiau galinčiame taip išpūsti bures, - viršuje ir tokių nepasiekiamų, tačiau tokių tamprių, tokių tankių gelmių neįžvelgiamos tamsos ir vyksmo, taip lengvai įsiurbiančių mus iš apačios.

- O didysis Dieve! – su baime ir virpesiu sušunkame. – kokie mes maži ir niekingi prieš visa tai! Prieš šios visatos erdvę ir laiką! Kas mes prieš ją!

- Tačiau kas tada mūsų besvorė ir bekūnė mintis, tokia maža tame mažume, kokiu esame mes, jei sugeba apimti visa tai, sutalpinti, apimti ir išeiti už tų beribių platybių ribų?

Ir pasiektoji mintis, tas pasaulis iš to, anksčiau nepasiekiamo požiūrio taško, nuo tos ribos, atskiriančios ir apimančios visus tuos „virš“ ir „po“, tuos „viduj“, „išorėj“, „ten“ ir „šen“, „tada“ ir „kada“ – jau nėra sausumiečio žvilgsnis iš viršaus arba apačios, pasiektas įkopus į kalną arba nusileidus į slėnį. Tai ne žvilgsnis, iš aukšto žvelgiantis į žemesnius arba pavydintis to, kas iškilęs. Čionai nėra jokių „apačioje“ arba „viršuje“, nes čia begalybė šalia begalybės, gelmė virš gelmės. Ir mes panyrame į tas beribes erdves jau ne kaip pasikėlę virš pasaulio ar nukritę, o kaip tame pačiame lygmenyje su jame esančia platybe, kurioje nesvarbūs ir nepastebimi visi tie „virš“ ir „po“, kur jau nėra atstumo nutrinto skirtumo taip vieno ir kito, susiliejusių čia, mūsų naujojo horizonto linijoje į vieną plokštumą to, kas palikta.

Toje skaidrioje atmosferoje, tame nutolusiame taške mūsų dvasios akis palaipsniui pradeda pastebėti detales visko, kas buvo ir kas palikta, ką taip branginome krante, ko taip karštai troškome, liejome tiek prakaito, praradome tiek spėkų, kai ropštėmės į tas, tokias plokščias viršūnes. Pradedame jausti kitą vertę tų taip brangiai mums atsiėjusių ir sudariusių vos ne visą mūsų turtą, aktyvų, ankstesnių matų nereikšmingumą, paviršutiniškumą pagrindų, ant kurių norėjome statyti mūsų būties pastatą. Regime laikinumą šiaip taip suręstų konstrukcijų to, ką laikėme tikrove. Norime pažvelgti į pasaulio veidą, į jo pamatus ir tvarką, o mūsų žvilgsnis atsiremia į tas konstrukcijas, nuo mūsų slepiančias pasaulį, jį šiukšlinančias, kaip regime tai dabar, mūsų pačių pažemintas iki jų skirtingos vertės ženklais, su kuriais jei ir nesusigyvenome, tai bent apsipratome, pakenčiame ir priėmėme už pasaulio vertę.

Patalpinti į šios aiškaus matymo atmosferą, pamažu savyje pradedame atpažinti gerokai užsižaidusius paauglius, kurių žaidimai jau neįdomūs, kuriuos jau senai reikėjo užmesti ir pereiti prie tinkamesnių amžiui užsiėmimų. Pradedame palikti mūsų vaikystę, kad tyloje ir be trukdymų įsižiūrėtume į pasaulio veidą ir į savo naują, jau nevaikišką, visiškai nepažįstamą veidą. Ir pastebime nesusivokimą ir klausimą, prasimušusį pro vaikiško nerūpestingumo kaukę, matome veidą, svetimą žaidimui, esantį ne vietoje kai šėlsta jaunystė. Matome, kad tokiam veidui čia ne vieta, kad laikas išeiti.

Tačiau, nusiėmę vaikiško žaidimo kaukę, esame atmesti ir to vaikiškai užmaskuoto pasaulio, kuriame iki tol gyvenome. Nustoję žaisti, pasišaliname iš žaidimo. Nenorėdami tarti iš anksto numatytus žodžius, kurių laukia mūsų partneriai, kad tartume savus, save pasmerkiame tylėjimui. Atsisakę žaidimo, atsisakome ir jame mums skirto likimo, išeiname į nežinomą nedalyvavimą, tremtį, iš kur nėra sugrįžimo. Tenka rinktis tarp nusibodusio ir jau nereikalingo, tačiau dar sulaukiančio plojimų, žaidimo melo ir visiškos nepakeliamos vienatvės ir tylos sklidinos nežinomos tiesos.

Ir kai mes, įveikę pirmą, skausmingiausią jau nevaikiškos baimės priepuolį, vis tiek paliekame žaidimą, kai atsisakome apgaulingos dalyvavimo jame kaukės, priversti palikti įprastines sienas ir scenas, į kurias buvo įsigyventa, ir tapti tremtiniais, benamiais valkatomis Izmailais arba visiems laikams palikusiais namus, žmoną, vaikus klajojančiais riteriais Achavais. Turime išeiti. Ir mes išeiname. Ir nuėję kelio dalį, kai nauji horizontai pradeda supti mus, su nauja anksčiau nepatirta baime pradedame suprasti, kad galėjome taip likti peraugusiais kūdikiais, nepabandžiusiais pažvelgti, kas yra už vaikų kambario durų, taip ir neišvydusių tikrojo pasaulio veido, likę tik senai vaidinamo spektaklio dalyviais, nors ir skirtingais kostiumais, tačiau pagal tą pačią dūdelę. Ir ne be kartėlio prisimename tas sienas ir scenas. Einame į nežinomybę žinodami, kad yra tik dvi galimybės: arba bailus bandymas pasislėpti nuo savęs ir pasaulio; arba atsistoti greta jo, veidas į veidą, įsižiūrėti į tą veidą ir į savąjį – jame – atvaizdą.

^*) Elžbieta Ouks Smit (Elizabeth Oakes Smith, 1806-1893) – amerikiečių poetė, rašytoja, moterų teisių aktyvistė. Žinota ankstyvojo laikotarpio eilėraščiu „Nenuodėmingas vaikas“ (1842), dabar labiausiai minima feministiniais rašiniais, įskaitant esė ciklą „Moteris ir jos poreikiai“ (1850-51). Yra parašiusi ir du romanus, kurių alegorinė „Salamandra“ (1848) aprašo Ramapo slėnio geležies darbininkų istoriją ir legendas. Paskutiniais metais, po daugelio artimųjų mirčių, atsigręžė į tradicinę religiją, tačiau tebeskelbė poezijos kūrinius ir straipsnius populiariuose ir religiniuose leidiniuose.