N. Trubnikovas.
Sakmė apie Baltąjį banginį
(Trečia dalis)

Pirma dalis    Antra dalis    Trečia dalis

Kadaise, krikščioniškosios jaunystės laikais, žinojo, kas yra nuodėmė ir kas yra šventa. Galima buvo pasitraukti nuo nuodėmės, kad kažkur kitur padarytum gerą darbą. Mūsų epochoje labiau išvystyti visuomeniniai ir kitokie santykiai. Išmokome sekti ryšiais daugiau nei du-tris žingsnius. Ir jau neturime paprastų gėrio ir blogio apibrėžimų. Jau netikime, kad pasitraukimas nuo blogio yra gėris, nes dažnai ir labai dažnai jis gali būti tiesiog paskatinimas blogiui. Savo kailiu pažinome, kad dabartinis blogis niekada nepatekės rytojaus dieną vešliu gėriu. To mus išmokė paskutiniai du tūkstančiai metų. Tačiau jie mus išmokė ir to, kad dabartinis gėris gali labai lengvai virsti rytojaus dieną vešliu blogiu.

Mums daugiau nepasiekiami grynąja forma gėris ir blogis, šventumas ir nuodėmė. Įgijome sugebėjimą gerbti nuodėmės šventumą ir niekinti šventumo nuodėmę. Pavyzdžiui, Achavo beprotiškosios nuodėmės šventumą ir Starbeko kilnaus šventumo nuodėmę. Išmokome palyginti, sujungti ir susieti vieno jų veikos nuodėmę ir kito neveikos nuodėmę. Tik dar nežinome, kur ieškoti išėjimo tarp to ir kito, tarp vienos ir kitos nuodėmės, tarp vieno ir kito nusikaltimo.

Daugiau ar mažiau įsisavinę tą tiesą, kad nuodėminga ir gėdinga būti budeliu, mes tik pradedame suvokti ir tai, kad ne mažiau nuodėminga ir gėdinga būti auka, leisti save nužudyti.

Ir niekaip negalime surasti siauros spragelės išėjimui iš šios dilemos tarp budelio ir aukos, iš to blogio labirinto, pasipriešinimo blogiui, nebendradarbiavimo su blogiu ir netrukdymo jam.

* * *

Book cover Trys susiję, spėjamos, toli gražu viena kitos neneigiančios Pradžios audžia būties audinį pagal Melvilio*) požiūrį: Būtinybė, Atsitiktinumas ir Laisvė, laisva žmogaus valia. Pirmos dvi pradžios nepavaldžios žmogaus teismui. Būtinybė todėl, kad jos stipriai įtempti siūlai patys negali nė per plaukelį nukrypti nei nuo jos, tuo pačiu ir atsitiktinumo bei laisvo žmogaus pasirinkimo, nubrėžtos krypties. Atsitiktinumas todėl, kad jo neišvengiamumas būtent tame ir yra, kad aklai ir nesirenkant mėtyti smūgius, susiduriant su būtinybės ir laisvės linijomis, neturint galimybės nei teikti pirmenybę, nei rinktis.

Žmogaus teismui pavaldi tik mūsų laisva veika, mūsų laisva valia, ne tik galinti, bet ir pačios būtinybės skirta rinktas tą ar kitą veikimo būdą ir net mušant aklam atsitiktinumui elgtis pagal savo pasirinkimą. Ir jei pavaldi ne būtinybė ir ne atsitiktinumas, tai tada pavaldus ne gyvenimas ir mirtis, kadangi tame mes nesame laisvi, o žudymas, kuriam mes laisvi ir kuriam kartais pernelyg laisvi būnam. Jis nėra nusakytas būtinybės ir atsitiktinumo, tad, reiškia, yra besąlygiškas blogis.

Tai tvirtina romanas. Net kai jis yra vardan gėrio. Net jei jis vardan kilniausio tikslo. Jis yra nusikaltimas. Achavo beprotybė. Achavo nakties košmaras, kuris turi išsisklaidyti ryškioje dienos šviesoje.

Jis yra nusikaltimas prieš laisvę, prieš atsitiktinumą ir prieš būtinybę. Ir laisvė, atsitiktinumas bei būtinybė, kiekvienas pagal savo prigimtį, už tą nusikaltimą negailestingai baudžia.

Jis yra nusikaltimas prieš laisvę, nes suvaržo kažkieno laisvę. Prieš būtinybę ir atsitiktinumą, nes verčia veikti prieš jų prigimtį. Nes atsitiktinumas ir būtinybė turi pakankamai jėgų, kad pasirūpintų atsitiktiniu ir būtinu, - ir mums nėra jokio reikalo ten kišti savo nosį į vieno jų reikalus, kaip nėra jokio reikalo padėti kitai mėtyti plytas ant praeivių galvų.

Ir jei dėl būtinybės mes vis dar negalime radikaliai sunaikinti (o jei kada nors galėsime, tai vargu ar to panorėsime, nes būsim, tikriausiai, kiek protingesni, nei dabar) mirties blogį nesunaikinę radikaliai tuo pačiu ir gyvenimo gėrio, tai galim, ir tame skirtingai nuo banginių esame laisvi, tai iš dalies mūsų valdžioje, pažaboti žudymą. Bet kokį žudymą: banginių ir žmonių, kūno ir dvasios, mūsų galimybių ir mūsų vilčių, mūsų laiko ir mūsų erdvės, mūsų vaikų ir mūsų idėjų. Labai daug gali tame kelyje galingasis Achavas. Ne taip mažai ir tvarkingasis Starbekas. Asmeninio pasirinkimo ribose ir asmeninėje atsakomybėje už tą pasirinkimą, kokios siauros būtų tos ribos, tai prieinama visiems.

Jei atsitiktinumas mums padovanojo gyvenimą, o kartu su juo ir mirties neišvengiamumą, ir jei siaurame plyšyje tarp to atsitiktinumo ir tos būtinybės pasirodome esą laisvi rinktis žudymą arba atsisakyti jo, tai problema tame, kaip būtent atsisakyti, kaip nutraukti? Kaip Achavas, nutraukiantis žudymą kitu žudymu, keršijantis krauju už kraują ir teisingai prisiimantis atitinkamą nuobaudą? Kaip Starbekas, susitaikantis su žudymu ir netrukdantis jam? Ar kaip Izmailas, kuris linkęs, išvydęs ties horizontu banginio fontaną, patylėti ir nešaukti:„Štai jis! Muškit jį!“

Ne, ne! Kalba eina ne apie dar vieną pamokslą, kad negalima žudyti. Būtų pernelyg lengva ir, kaip rodo pasaulinė patirtis, visiškai beprasmiška vėl tvirtinti „Nežudyk!“ O ir į ką būtų galima kreiptis su tais žodžiais? Į Vilbadą? Tačiau juk Vilbadas jau seniai nieko nežudo. Pažiūrėkite, kokios švarios jo rankos. Į banginių medžiotojus? Tačiau juk jie mirs, jei neužsidirbs savo duonos kąsnio. Į alkanus ryklius? Į sočius ryklius?

Romane yra įdomus epizodas, kai vienas kapitono padėjėjų, su geru jūreivišku apetitu kertantis pusžalius banginio kotletus, liepia paliegusiam negrui-kokui pasakyti pamokslą pernelyg įsitriukšmavusiam ryklių būriui, draskančiam prie laivo borto prišvartuotą ką tik užmušto banginio mėsą. Paklusdamas įsakymui, bedantis senis kreipiasi į „pamiltuosius brolius“, kad tie įveiktų savyje ryklius ir taptų angelais, nes, kaip jis sako, angelai – tai ir yra rykliai, įveikę savyje ryklius. Tačiau rykliai ryja. Rykliai drasko dar neatvėsusią banginio mėsą. Čepsi, daužo uodegomis laivo korpusą. Jie kelia neįsivaizduojamą triukšmą.

- Nėra prasmės pamokslauti tiems nenaudėliams, kol jie neprikimšo savo skrandžių, - pastebi senis. – O kai jie juos prikimš, jie aplamai nenorės klausyti.

- Prakeikti broliai! – taip pasibaigia tas vienintelis tokio tipo pamokslas. – Prakeikti broliai! Gali kelti, po velnių, kokį norite triukšmą. Galite prisikimšti savo skrandžius, kol nesprogsite, o tada, kad jūs padvėstumėte!

Ne "nežudyk", o "būkite prakeikti", jei negalite nežudyti. Pasprinkite savo pačių žarnomis! Būkite triskart prakeikti, jei savyje nematote ryklių!

Nėra prasmės kartoti "nežudyk". Jie neišgirs ir nesustos, kol nesuris vienas kito. O kai suris, tada nebus kam ir kodėl pamokslauti.

Nėra prasmės. Tačiau nėra prasmės ir juos prakeikti – jie patys save prakeikė. Ir ne žodžiu, o darbu.

Tad neteisk jų. Nežudyk, jei žudymas tau ne prie širdies, bet ir nedalyvauk jame. Užkirsk kelią jam ten, kur turi galią tam. Lik ten, kur neturi tos galios, vienišas ir tylus, kaip dievas. Nebijok būti apšauktas bepročiu prieš to beprotiško pasaulio veidą, nes žemiškoji tavo beprotybė bus nežemišku tavo protu. Išsaugok, ką pajėgi išsaugoti, bet nepagausink ir taip gausiai besiliejančio kraujo. Kaip dievas, priimk tą keistą gyvenimą, kaip teks priimti ir jo duotą mirtį, tačiau neatiduok jo be reikalo ir neatimk tuščiai, neapteršk savo visatos, savo sąžinės, vienintelio tavo turto, kol jos neskauda ir ji nesmirdi, todėl kad nei jos apvalyti, nei išrauti ją, kaip skaudantį dantį, niekada negalėsi. Saugok save. Kol tu gyvas, ji yra paskutinis tavo gėris, kuris bus su tavimi iki tavo dienų pabaigos.

* * *

Ne "nežudyk", o pamilk, pagaliau, šį gyvenimą, tavąjį, vienintelį, nes kito neturėsi niekada. Įsiklausyk į tą baisų žodį: niekada! Pamilk jį, ir lengvai išmoksi mylėti ir tą kitą, svetimą gyvenimą, taip broliškai persipynusį su tavuoju, - taipogi vienintelį, nes kito taipogi niekada nebus. Nebijok mirti, nugyvenęs. Bijok mirti nepažinęs gyvenimo, nepamilęs jo ir jam nepasitarnavęs. O iki tol atmink apie mirtį, nes tik nuolatinė mintis apie mirtį, apie gyvenimo ribą padės tau neužmiršti apie ribinę gyvenimo vertybę. Priimk ją ne tik kaip neišvengiamą gyvenimo pabaigą ir jau, žinoma, ne kaip sudūlėjimą, nes pabaiga ir sudūlėjimas yra už tavo mirties ribų, o kaip kainą, kurią teks sumokėti už gyvenimą. Ir kokia maža tau bebūtų toji kaina, neprašyk jos anksčiau laiko ir nemokėk jos ankščiau nei reikia, nes laikas tas arti ir terminas baigiasi.

Priimk mirtį, pagauk ją, nes tos kainos vertėje, ribos ir gyvenimo mato vertėje, neatskiriamo jo elemento vertėje ji yra didžiausias gėris, lygus ir tapatus lygiam ir tapačiam gyvenimo gėriui, nes tik ji pajėgi pranešti gyvenimui jo tikrąją kainą, todėl, kad mirtis be gyvenimo, be mato ir ribos ne tik tavo akyse neturėtų jokios vertės, bet ir būtų begalybę kartų labiau nepakeliama ir baisesnė, nei labiausiai nepakeliama ir baisiausia pabaiga.

* * *

Tokį gyvenimo supratimą, priimant mirtį, galų gale pasiekia Izmailas. Per neišvengiamos bjaurios pabaigos baimę, per nevilties filosofiją, kai tikėtis daugiau nėra ko, kai į viską, išskyrus maistą ir lovą, nusispjauti, į tragiškojo optimizmo filosofiją ateina jis, atsidūręs ant pačios briaunos, prieš žiaurios ir neišvengiamos mirties veidą. Ateina kaip į savotišką kompensaciją už pergyventą baimę, netekęs tikėjimo žmonėmis ir dievais, būties išmintingumu. Ateina ir priima gyvenimą visą, kokia duota, tame tarpe ir su betarpiška mirties dovana, kaip vienintelę, nes kitos nėra ir niekada nebus, o kartu su gyvenimu priima ir mirtį kaip neatskiriamą nuo gyvenimo, tapačią jam būties sąlygą.

Ateina ir iš naujo mokosi gyventi. Iš naujo mokosi vaikščioti, kvėpuoti, žiūrėti, klausyti. Mokosi naujai apmąstyti pasaulį, priimdamas kiekvieną būties akimirką kaip begalinį gėrį. Ne kaip kažką, kas neišvengiama ir natūralu, kas priklauso pagal šventąją gimimo teisę, o kaip rečiausią, niekieno nesąlygojamą dovaną rečiausio ir niekieno nesąlygojamo atsitiktinumo. Kaip neįkainojamą lobį, kurio labai lengva netekti, iššvaistyti arba kurį gali atimti, tačiau kurio niekada negalima atgauti atgal. Čia Izmailas ir išmoksta vertinti kiekvieną tokią akimirką, kiekvieną savo žodį ir veiksmą kaip paskutinį, kurie daugiau nepasikartos ir kurių nepakeisi. Čia jam tenka kitais, anksčiau neprieinamais matais matuoti savo buvimo gyvenime valandas. Tais matais, kurie prasmę turi ne visada ir ne visur, o čia ir dabar jo mirties akivaizdoje; kokie atsiskleidė jam ant tos briaunos ir paskelbė jo vertinimams visai naujus, daug paprastesnius, tačiau ir daug griežtesnius, kriterijus; jo veiksmams – daug rūstesnius, tačiau ir gerokai patikimesnius pagrindus; jo žodžiams – jų paprastą, tiesią, aiškią prasmę.

Tas išgyvenimas "ant briaunos", atimdamas iš Izmailo naivų tikėjimą patikima, gerai sutvarkyta ateitimi, suteikia jam naują dabarties išmatavimą, naują orientaciją jo būties erdvėje ir laike. Sutaikydamas jį su nuolatiniu mirties jutimu, jį sutaiko su nuolatiniu gyvenimo jutimu ir leidžia jam pagaliau gyventi ne tam, kad pradėtų gyventi kada nors vėliau, kažkuriame uoste pasibaigus šiam reisui, o kad, neišvaisčius paskutinių gyvenimo akimirkų, čia ir dabar. Jo būties minutė liaujasi būti jam nušalintu fizinės gyvenimo kaitos, vienų trukmių kitomis, matu. Laikas išvis liaujasi būti gyvenimo matavimo priemone. Ji tampa jo užpildymo matu, matu to, kuo dabar užpildoma jo būtis, kas pagavo jį ir galingu srautu neša į amžinybės vandenyną, surenkančio į savo tėkmę srautus ir intakus, upelius ir upes, nieko nepaliekančio savo kelyje, nesigailinčio to, kuris pasirodo per sunkus ir amžiams nusėdo dugne, niekam neatleidžiančio ir nieko neužmirštančio. Tuo galingu srautu užpildomos jo gyvenimo minutės, apmąstomos mintimi, turiniu ir kaina to, kas buvo ir yra, kas jam turėjo ir turi prasmę, kas atsivėrė jo žvilgsniui čia, mirties akivaizdoje.

Jo gyvenimo tėkmė daugiau neapibūdinama tolimais krantais, prie kurių kada nors jį priplukdys. Ji išlaisvinama ryšiui su tuo, kas nustatoma čia, kas turi ne tik savo ištakas ir savo istoriją, bet ir savąją gyvą tėkmę. Ir toji tėkmė įgauna jam prasmę ne dėl galimybės kada nors sulaukti gerbūvio, dėl kurio jis liejo prakaitą ten, krante, ir buvo pasiruošęs lieti kraują čia, vandenyne, ne dėl ateities, kuria daugiau negali tikėti, o dėl tos dabarties, kuri yra, kurią jis žino ir kuria netikėti neturi jokio pagrindo.

Jo dabartis liaujasi būti izoliuotu, tempiamu į nebūtį tašku įvykių kaitos linijoje, be paliovos bėgančio laiko rijamu ir naikinamu. Ji tampa mazgu fiziškai nefiksuoto ryšio, jungiančio vieną beribę esybę su kita, jau nesančią su dar esančia. Ir Izmailas gyvena dabartyje ne dėl prabėgusios ar atbėgančios tuštumos, ne dėl praeities ar ateities, kuri traukiasi ir atslenka ir atima iš jo dabartį, o dėl to, kas yra, kas turėjo ir išsaugojo kainą ir ką jis išsaugo ir palaiko, kas nepraranda vertės tomis pralekiančiomis jo būties akimirkomis. Jis liovėsi niekinti praeitį už tai, kad ji prabėgo ir atsitraukė spaudžiama ateities. Liovėsi vytis ateitį ir žemintis prieš ją už tai, kad ji atslenka ir išstumia praeitį. Jis dalyvauja tame, kas turi likimą ir abejingas tam, kas neturi jo. Todėl jo žvilgsnis nukreiptas ne vien į permainas nešančią tuštumą, apie kurią žino tik tiek, kad ji užslinks ir kažkuo užsipildys, o į pastovią pilnatvę to, kas yra, ką jis sugėrė, kas ne be jo pastangų, ne be jo laisvo pasirinkimo ir palaikymo praeina per dabarties akimirkas ir jo išsaugoma nuo nuopuolio į nebūties bedugnę. Jo praeitis liaujasi būti tuo, kas su juo praeina per tankiausią akimirkų rėtį ir išsisaugo tolimesniajai būčiai.

Su juo, nugalėjusiu mirtį, per ją praėjusiu, su praėjusiais per laiką Plutarchu ir Montenu, Biblijos knygomis ir prisiminimais apie vaikišką troškimą, su pirmąja Kvikego šypsena ir paskutine Achavo kančia jis lieka. Ir jau ne su abejingu laikrodžio mechanizmu jis lygina savo gyvenimo būties valandas, o su sudvasinta, jo minties permąstytu tuo, kas praėjo, praeitimi, ir atnešusia bei jam įteikusia, praeinančiam ir einančiam toliau, savo aktyvus. Savo apmąstymu leidusia apmąstyti ir jo būtį, kiekvieną jos akimirką padaryti amžinąja vertybe, amžinai prisotintam gyvenimu, savo dabartimi ir savo dabartyje sutalpinančiojo praeities gyvenimą, tą su kuria ir jam bus didele garbe susijungti, kai čia mirs jo kūnas.

Mirties išgyvenimas Izmailui pasirodo esąs gyvenimo išgyvenimu, pergyvenimu ir to, ir kito, panašiai, kaip kūriniai pergyvena autorių arba autoriai – kūrinius. Ir tas pergyvenimas pasirodo galįs ne tik užmušti silpną dvasią, paversti žmogų tirtančiu tvariniu, šunimi, skubančiu, kolei gyvas, nugrėbti daugiau ir riebiau, bet ir pažadinti dieviškąjį pradą žmoguje, vyraujančią dvasią virš laikino kūno. Jis pasirodo galįs ne tik vienus, dar gyvus, panardinti į nebūties neviltį, bet ir kitiems dar šiame gyvenime suteikti amžinybę. Vienų gyvenimą užpildyti judėjų baime ir gyvus palaidoti mirusiųjų sienoje, kaip apie tai kalba gudrusis Saliamonas Ekleziastas, ir apdovanoti kitus, įveikusius tą baimę, priešinga jai amžinąja beprasmiškos mirties baime, kilnia baime dėl beprasmės veltui iššvaistyto gyvenimo dovanos.

Taigi, reikia priimti mirtį. Ne tiesiog susitaikyti, o prilygti jai, susigyventi, kad priimtum gyvenimą ir susigyventum su juo – vieninteliu gyvųjų šansu.

Taigi, reikia priimti gyvenimą ir atminti, kad šuo ir liūtas mirs ir jau mirė, ir kad gyvas liūtas, net jei rija riebiausius kąsnius, greitai virs negyvu šunimi, tačiau niekada nebus liūtu, nei alkanu, nei sočiu, nei gyvu, nei mirusiu.

Taigi, reikia ne tik susitaikyti su mirtimi kaip neišvengiamu blogiu, o už josios gyvenimo neigimo, už josios bjauriosios materialiosios formos išvysti jos aukštąją dvasinę prasmę, o įveiktoje mirties baimėje – naujo, daug gilesnio ir pilnesnio, nei prieinama dabar, gyvenimo skonio prielaidą ir, pasėkoje, gyvenimo skonio.

Taigi, reikia priimti gyvenimą visu jos pilnumu. Ne tik jo šurmuliuojančią, nuolat sprunkančią nuo savęs ir vengiančią pilnumo pusę, ne tik jo neišbaigtą, o todėl ir nebaigtą, neigiančią mirtį, pusę, nuolat kintantį gyvenimą dėl laikinų malonumų, bet jį pilnumoje, apmąstytą mirties prasme, mirties matu išmatuotą, pilnu jos matu užpildytą gyvenimą.

* * *

kaip Mobis Dikas įkūnija stichinę gyvybės galią, jo gyvuliškąjį, galingą kūniškumu, tačiau aklą dvasiškai pradą, taip Achavas ir Izmailas įkūnija žmogiškąjį pusiau dieviškąjį*), jei dar ne visiškai regintį, tačiau jau akis atmerkiantį ir įsižiūrintį į būties pradžios gyvenimą.

["Liūdnasis pusdievis" – mėgiami Melvilio žodžiai apie žmogų]

Abu jie, Achavas ir Izmailas, subrendo, kad pažvelgtų į pasaulio veidą. Ne tik priėmė gyvenimą, kaip priėmė jį jaunikliai banginiai ir banginių medžiotojai, nežinantys nė kainos to, ką gavo, nė vertės to, ką atima ir praranda. Abu bando surasti savo vietą visatoje, savo žmogiškąjį santykį su ja. Tačiau Achavas ir Izmailas, nors ir atsimerkia ir bando žvelgti į pasaulį, dar nemato jame savojo veido. Savo veide neatpažįsta pasaulio veido atspindžio. Todėl jiedu našlaičiai. Ir nors abu spėjo prarasti vaikišką pirmapradį būties džiaugsmą, dar nespėjo įveikti jo jaunatviško laikino tragizmo. Abu uždavė klausimą pasauliui ir pareikalavo atsakymo, tačiau skirtingai klausė ir skirtingus atsakymus gavo.

Aistringame siekyje sunaikinti pasaulio blogį, pertvarkyti pasaulį gėrio pagrindais Achavas triuškina dievus. Ir yra dievų sutriuškinamas. Žiauriai teisia pasaulis ir žiauriai pasaulio nuteistas. Eina į pasaulį, kad pateiktų jam nuosprendį, ir gauna pasaulio nuosprendį. Baudžia ir sulaukia bausmės, žūsta nuo savo paties pakelto kalavijo, - iš tikrųjų pakeitęs pasaulį pagal atvaizdą savo ir panašumą, tačiau jo nepagerinęs, padauginęs kančias ir pasaulio blogį.

Minkštas, kaip vaškas, patiklus Izmailas ateina į pasaulį ir yra pasaulio priimtas. Neteisia ir nėra teisiamas, atleidžia ir jam atleidžiama, dovanoja ir jam dovanojama. Tačiau Izmailas tyli. Ir kol jis tyli, jis girdi tik pasaulio tylą kaip atsakymą. Ir nors Achavas energingesnis, gyvybingesnis už Izmailą, nors jis keleriopai iškilesnė asmenybė, jis nuteistas. Jo kovos su blogiu per blogį kelias, su žudymais per žudynes atmestas pasaulio, nes jis, tas kelias, yra būties aklavietė, pasaulio galas. Dar nesustiprėjęs Izmailas, dar ne iki galo asmenybė žada kažkokį kitą kelią, priešpastatant blogiui ne kitą ir galingesnį blogį,o, kad ir dar ne gėrį, tai bent jau nedalyvavimą blogyje. It kai Izmailas prabils ir pasaulio aidas atsilieps jam, sugražins, kaip sugražina Achavui, žodį, su kuriuo jis atėjo į pasaulį, tada Izmailas išgirs meilės žodį į meilės žodį, vilties žodį į vilties žodį, tikėjimo žodį į tikėjimo žodį, - taip kaip nelaimingas senasis Achavas į neapykantos žodį išgirdo neapykantos žodį.

Tai ar ne tame aide, toje tapatybėje atsakymo su užduotu klausimu ir slepiasi žmogaus ir pasaulio konflikto paslaptis? Ar ne jame randasi ir tos paslapties atskleidimas, to konflikto išsprendimas? Ar ne todėl pasaulis, kaip veidrodis ir aidas, gražina mums tai, su kuo ateiname pas jį, kad jis, tasai pasaulis, yra mūsų pasaulis? Kas žmogaus "aš" pasaulis, žmogaus žodžių ir veiksmų, žinių ir suvokimų ura vienas ir tas pats, vienintelis, vienatiniu būdu prieinamas pasaulis. Juk jeigu nagrinėtume šį klausą ypatingai griežtai, jokio kito pasaulio, be mūsų būties pasaulio – tai visiška tautologija – nežinome ir negalime žinoti. Todėl visa, ką vadiname pasauliu mumyse, yra toks tik todėl, kad tapo mūsų vidinės patirties nuosavybe, t.y., įdėtas mūsų, apmąstytas ir, taigi, jau nėra "viduje".

Moby Dick story Tačiau tada dar vienas klausimas. Apie tą patį, tik iš kitos pusės: ar tada ir mūsų "aš" yra ne kas kita, kaip to pasaulio "aš"? Ar nėra tas pasaulis, duotas mums ir mūsų paimtas, pasauliu, išvydusiu save mūsų akimi, išgirdusiu save mūsų ausimi, pradėjusiu save apmąstyti mūsų mintimi? Ir ar nėra tada mūsų mintis, mūsų žodis ir veiksmas – mintimi, žodžiu ir veiksmu to pasaulio, pasiekusio tam tikrą savimonės lygį? Ir ar nėra tada tas pasaulis – mūsų tikrasis kūnas, mūsų tikroji buveinė, mūsų dirbtuvės ir mokykla, mūsų namas ir mūsų šventovė?

Ar ne todėl Achavas ir Izmailas gauna kaip atsakymą tik daug kartų sustiprintą savo klausimo aidą, kad tas pasaulis, tas gyvenimas ir toji mirtis, pati ta visata savaime nei egzistuoja, nei neegzistuoja; nei turi prasmę, nei jos neturi, - be tos prasmės, kokią suteikiame jai? Ar ne todėl, kad pasaulis, gyvenimas, būtis, visata savaime nei geri, nei pikti, nei puikūs, nei netikę; kad jie gyvena mūsų gyvenimu, kaip mes gyvename to gyvenimo gyvenimu, ir miršta mūsų mirtimi, kaip su žiauria Achavo mirtimi miršta ir žiauri Achavo visata, kaip beprasme banginių medžiotojų mirtimi miršta jų neapmąstytoji visata; visata būtybių, nežinojusių nieko, be savo stipraus bado jausmo ir savo žiauraus amato.

Ar ne todėl visa tai, kad pasaulis, gyvenimas, visata protingi tik dėl mūsų proto ir išprotėję tik mūsų beprotybe, kaip jie geri mūsų gerumu ir pikti mūsų pykčiu, kaip jie gražūs žmogaus grožiu ir netvarkingi mūsų netvarka.

Pasaulis, gyvenimas, būtis – tokie, kadangi jie yra mūsų pasaulis, mūsų gyvenimas, mūsų būtis; mūsų dirva, mūsų šaknys ir ištakos, kaip kad mes esame jų pratęsimas, jų sėkla ir jų daigas. Jie yra beribis laukas mūsų riboto ir smulkaus "aš", kaip kad mūsų smulkus, besislepiantis nuo dienos šviesos, "aš" yra tampantis, atsimerkiantis, pradedantis išlįsti iš savo gyvuliškosios to pasaulio, tos visatos "aš" lėlytės. Jo susikaupęs susikaupimas, jo pradedanti susivokti savimonė.

Jei tas pasaulis yra pasaulis, įsiklausantis į save mūsų ausimi, įsižiūrintis į save mūsų akimi, pradedantis įsisamoninti save mūsų sąmone; jei jis gyvas mūsų gyvenimu ir miręs mūsų mirtimi, serga mūsų liga ir kenčia mūsų kančia, jei apmąsto save mūsų mintimi ir suvokia save mūsų suvokimu, tai argi ne priklausomai nuo to, kaip jį matome ir girdime, kokį apmąstome ir suvokiame mūsų darbais, žodžiu ir apmąstymu, taip jis girdi ir regi save, mąsto ir suvokia. Ir jeigu, save suvokdami, mes suvokiame mūsų pasaulį, kaip kad, suvokdami pasaulį, mes suvokiame ir save – tai mes nesame našlaičiai, ne ateiviai svetimuose namuose ir ne ištremtieji iš savųjų; mes jau ne vaikai, kuriems reikia vyresniojo priežiūros, tačiau dar nežinantys apie tai to pasaulio sūnūs, ne tik pašauktieji, bet ir išrinktieji pasiekus brandos amžių tapti to pasaulio Vyrais-Visagaliais, atsakingais už viską, kas jame vyksta. Pašauktieji ir išrinktieji sutvarkyti tuos savo namus. Ir jau pertvarkantys jį savaip, kol kad dar nelabai patraukliai, pgal savo atvaizdą ir panašumą, kol kas be atsakomybės, tačiau jau kai ką nujausdami.

Jei mūsų reikalai yra pasaulio reikalai, jei pasaulis apmąsto save mūsų mintimi, kalba mūsų žodžiu, pratęsia save mūsų pratęsimu, tai mes atsakom už tai, kada pasaulio žodis skiriasi nuo darbų. Mes, o ne pasaulis pats savaime, ne gyvenimas savaime, nes nei pasaulio savaime, nei gyvenimo savaime mums nėra, niekada nebuvo ir niekada nebus; nes "patys savaime" jie netenka abstrakcijos kūno, aklos ir bevardės stichijos, jų negalima bausti, kaip negalima bausti akmens, praskėlusio kaukolę, arba rankos, sviedusios akmenį. Galima bausti ir reikia bausti tik tą "aš", laisvą rinktis, mesti ar nemesti, kuris tai sumąstė mintimi ir padarė ranka. Ne liepsną, deginančią mūsų namus, ir ne degtuką, uždegusį tą liepsną, o padegėją. Todėl, kad akla ir abejinga šio pasaulio liepsnos prigimtis, kaip akla ir abejinga statistiškai pasiskirsčiusių atsitiktinumų prigimtis. Todėl, kad nėra akli ir abejingi tame pasaulyje tik ploni mūsų "aš" siūlai, lakstantys tarp būtinybės ir atsitiktinumo bei čiumpantys, iš savo beprotiškos gyvuliškos baimės arba beprotiško vaikiško išdykavimo, arba akmenį, arba degtuką. Mes atsakingi, nes mes gentis, o ji pri-gimtis. Todėl, kad ji Ra-il, o mes pagal apibrėžimą Iš-Rail. Ir tegu abi rankos, dešinė ir kairė, nudžiūna tam, kas nenorės to suprasti.

To niekada nesupras banginiai, pašauktieji gyvenimo, tačiau jo neišrinktieji, bebalsio jo mažyliai. To nesupranta banginių medžiotojai, vos pradėję klegėti savo nesuprantama tarme. Apie tai pradeda nujausti paaugliai Achavas ir Izmailas. Bet tik nujausti, ką tik pradėję save įsisąmoninti, ką tik atsistoję į sunkią iniciacijos eilę, ką tik patraukę į savo klajones, kad, pažinę savo tikrąjį, jau nevaikišką vardą, sugrįžtų kitokie, kitu vardu ir kita, naujo vardo apibūdinta esme.

Tačiau to dar nežino ir save laiko našlaičiais, „kurių nevedusios motinos mirė gimdydamos ir į kapą nusinešė jų tėvystės paslaptį“. Taip jie galvoja. Su neįminta tąja mįsle eina į pasaulį, kad atkeršytų už našlaitystę, atkeršytasis Achavas. Ir ne tik iššauktasis, bet ir iš aukščiausiosios Autoriaus Valios gavęs dar vieną šansą, kad grįžtų į pasaulį savo tikru vardu, kai subręs jo dvasia ir turės ką pasakyti pasauliui. Tegul tai būna tik projektas, tik „projekto apmatai“, nes tai bus naujos pagyros žmogui ir pasauliui apmatai.

Panašu, kad su paslaptimi liko ir pasitraukė nuo mūsų Melvilis, ne tiek, galbūt, susilaikęs nuo pačio paskutinio, labiausiai kankinančio, sunkiausio, iš nevilties, žodžio, kiek palikęs kančią, sunkų darbą ir neviltį, tačiau ir didvyriškumą ištarti jį mums patiems. Užsiminė, leido suprasti, tačiau neištarė, nenukreipė paklydusių vaikų į tėvų būties namus. Paliko našlaičiu Izmailą ir nepaguostą „Rachilę“, kuri „rado tik dar vieną našlaitį“ ir iki šiol klajoja okeane beviltiškai ieškodama visų tų pasiklydusių vaikų.

* * *

O jei ne našlaitį?

Jeigu galintį kada nors suvyriškėti gimtąjį – kūno kūną – to pasaulio sūnų? Jei ji, toji nepaguostoji „Rachilė“, ne nusikaltėlė, palikusi prie svetimo slenksčio nuodėmėje sugyventą kūdikį, o netekusi jo, akla-kurčia-nebyli prigimtis, kuriai reikia pagalbos, sugebanti mylėti ir kentėti, tačiau ne matyti ir žinoti? Kas tada? Kas atsako, kad jos nesuvyriškėję vaikai, kuriems ji davė gyvybę ir kurie jos nepažįsta? Ar ne ji pati? Juk jie tai mato ir girdi.

Mato ir girdi, tačiau dar nepriima ir neprotauja. O protaus ir priims, kai panors ragauti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, augančio greta gyvenimo medžio. Tada protaus ir taps kaip dievai. Kaip tai ne užkerėta, kaip tai bebūtų sunku tapti dievu, kaip tai nėra beprotiška, nei nepakeliamai baisu. Taps, privalo tapti, nes dar labiau užkerinčia, beprotiška ir baisu nepradėti protauti ir netapti.

Ir jau tampa, baimindamiesi sau tai pripažinti. Vis dar vystykluose slepia savo veidą, tikėdamiesi pasislėpti nuo pasaulio ir atsakomybės už jį. Ir vis tiek taps, jei sugebės įveikti vaikišką baimę, jei atsikratys vystyklų, jei panors tapti vyriškais ir sąžiningais, kaip dievai. Taps pasaulio Gelbėtojais, kaip tapo, paragavę gėrio ir blogio užmiršimo medžio, jo Naikintojais. Privalės būti ne tik Visagaliais ir Visažiniais, kokiais beveik tapo, bet ir Visagailestingaisiais, ir pasigailės ne tik delfinų, banginių, identifikuojamų pagal Mobio Diko nomenklatūrą, bet ir kitų, vienas kito, savęs.

Arba išsigąs ir liks prieangyje. Žus savo pačių sukurtame pragare, palikę tą aukščiausiąją galimybę kokiai nors kitai, ne tokiai bailiai ir trokštančiai, ne tokiai trumparegei beždžionei, kokioje nors kitoje, laimingesnėje planetoje, po kokia nors kita, geresne, ne tokia aktyvia ir atšiauria, ramiau spinduliuojančia Saule.

Apie tą galimybę daugiau kaip prieš šimtą metų parašyta Hermano Melvilio knyga apie Baltąjį banginį – knyga perspėjimas, knyga pamokslas, knyga pranašystė. Naujojo testamento knyga jau ne tarp Dievo ir žmogaus, o tarp Žmogaus ir Pasaulio. Žmogaus ir Gyvenimo.

Taip Melvilis atsakė į klausimą, kas yra tikroji žmogaus prigimtis ir kas yra tikroji žmogaus esmė.

Pirma dalis    Antra dalis    Trečia dalis

*) Hermanas Melvilis (Herman Melville, 1819-891) – amerikiečių rašytojas, eseistas ir ir poetas, dažnai priskiriamas tamsiojo romantizmo srovei. Geriausiai žinomas romanu „Mobis Dikas” (1851) ir apysaka „Jūreivis Bilis Badas” (1924 m., po mirties).

Nuo 18 m. plaukiojo junga pašto garlaiviu, o 1841 m. banginių medžiotojų laivu „Akušnetas“ išplaukė į pietų jūras. Netrukus po konflikto subocmanu pabėgo iš laivo prie Markizų salų ir pateko į nelaisvę čiabuviams, iš kurios buvo išlaisvintas JAV karinio laivo. Grįžęs užsiėmė literatūrine veikla.

Po pirmųjų 3 knygų (visos liečia plaukiojimus) sėkmės, jo populiarumas labai staigiai krito ir jis jau nebesugebėjo atstatyti savo populiarumo. Po mirties buvo beveik visiškai pamirštas iki 20 a. pradžios, kai jo kūriniai vėl pelnė pripažinimą.

Atsisakęs realistinių jūrinių romanų, jis parašė garsųjį „Mobį Diką“ (1851), kuriame skelbia iracionalumo primatą, parodo socialinių santykių iracionalumą vaizduodamas niūrią tikrovę, kurio viešpatauja mįslingas baltasis banginis, kurio niekas nematė, tačiau jis aptinkamas pagal „jo veikos rezultatus“. Tačiau romanas nebuvo įvertintas amžininkų. Paskutiniu H. Melvilio romanu buvo „Gundytojas: jo maskaradas“ (1857) – kandi satyra apie žmogaus patiklumą veiksmui vykstant laive „Fidelis“ (išvertus, „teikiantis pasitikėjimą“), plaukiančiame Misisipe, kuriame Šėtonas, apsimesdamas altruistu ir entuziastais, linksminasi apgaudinėdamas keleivius. Kai kas mano, kad jis paskatino M. Bulgakovą parašyti „Meistrą ir Margaritą“.

Tada „persijungė” prie poezijos ir poezijos rinkinius: „Džonas Maras ir kiti jūreiviai“ (1888) ir kt., poemą „Klarelė“ (1876) apie kelionę į Šv. Žemę – ji ilgiausia poema JAV literatūros istorijoje (beveik 18 tūkst. eilučių).
Jo garbei pavadintas krateris Merkurijuje.

Papildomi skaitiniai:
Judafobija
Odisėjas visapusiškas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Peteris Karvašas. Archimedas
Bjarte Breiteig. Stokholmas
Antuanas de Sent Egziuperi
Įvairiapusis Edgaras Po
S. Barančakas. Vertėjo manifestas
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
M. Miechovskis. Dvi Sarmatijos
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Aldo Palaceski. Priešskausmis (Futurizmo manifestas)
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
L. Devita. Gyvenimas po tikrovės
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Riiti Jokomicu: Musė
Erlend Loe. Dopleris
Kazys Saja. Molynė
Volė Šojinka
Egzistencializmas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos