A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Apsakymas-fantazija, 1929 (“Aplink pasaulį”)

Jei manot, kad vėžiu būti lengva, tai labai klystat. Man teko virsti vėžiu neilgiau valandai, ir toji valanda man paliko niūrius prisiminimus. Tik, prašau, neklauskite, kaip tai galėjo įvykti, nes pateksiu į nekokią padėtį.

Kiūtojau po seno gluosnio šaknimis ant švaraus smėlio upelio dugne ir tykojau grobio. Buvau alkanas, baisiai alkanas. Tąryt pusryčiavau tik viena sraige. Alkis – nemalonus jausmas. Pro mane praplaukė stambi vandeninė pelė. Geresnių pietų ir nesugalvosi. Užtenka pagriebti pelę žnyple ir laikyti ją po vandeniu, kol ji neuždus be oro, o tada jau galima ėsti iki apsirijimo. Tačiau aš praleidau pelę, nes buvau pernelyg silpnas. Būčiau su ja nesusidorojęs. Ir be to man skaudėjo galvą. Baisūs galvos skausmai mane kankino nepakenčiamai. Turėjot migreną? Įsivaizduojat tą maudžiantį baisų skausmą? Tad štai, būtent taip man skaudėjo galvąm, o ir ne tik galvą: krūtinę spaudė taip, kad vos galėjau kvėpuoti, o uodegą, atrodė, tarsi būtų spaustuvuose, nenumaldomai maudė žnyples ir kojas. Buvau nelaimingiausia būtybe pasaulyje.

Skausmas vis stiprėjo. Ir netrukus netekau net apetito. Mane apėmė neįprastas nerimas. Tapau nervingas, jautrus. Aišku, kad susirgau kažkokia sunkia liga. Sulindau į savo urvą, po gluosnio šakomis. Čia buvo vėliaus, tačiau skausmas nesilpnėjo. Girdėjau, kaip prie upės, skambčiodamos varpeliais, priėjo crayfish slaughting off karvės. Jos garsiai mūkė ir kojomis drumstė vandenį. Nepakenčiu tų didelių tvarinių, kurie nepakeliamai triukšmauja ir išbaido vabzdžius bei varles. Tačiau tąkart jš neapkenčiau labiau nei visada. Beprotiškai troškau tylos. Skaudėjo akis, skaudėjo ausis, mano kūne nebuvo vietelės, kurios neskaudėtų ir kurios nemaustų.

O čia dar pratrūko griaustinis. Jis visad veikia nervus. Iš tikro, buvau pasirengęs išprotėti. Įsirausiau į urvą dar giliau ir netikėtai ten susidūriau su gana stambiu vėžiu, gyvenusiu netoliese. Nepradėjau jo vyti: buvau per silpnas.

Su mano kaimynu dėjosi irgi kažkas bloga. Jis rausėsi smėlyje, vartėsi nuo šono ant šono, kilnojo žnyples, trynė vieną į kitą, stukseno, plekšnojo per smėlį, net vertėsi ant galvos. Vargšelis, tikriausiai neteko proto. Galiausiai kairę žnyplę paguldė ant smėlio ir, prispaudęs dešiniąja, ėmė ją stipriai trūkčioti. Ir staiga pamačiau, kai iš kairės žnyplės, tarsi iš pirštinės, išsinėrė švelni „mėsos“ žnyplė be šarvinio apdangalo. Tada supratau jo ligą, supratau ir savąją. Mes nėrėmės. Jūs žinote. Tačiau vienas dalykas žinoti, o kitas – patirti pačiam.

Įsivaizduokite, kad kažkoks beprotis viduramžių riteris į geležies lapais apkalė savo naujagimį kūdikį, kad tasai nuo pat gimimo atrodytų kaip riteris. Mažylio kūnas auga, o geležinis apvalkalas nekinta. Kaip kentėtų jo kūnas!.. Kažką panašaus patyriau ir aš, o labiausiai kliuvo galvai. Kai buvau žmogumi, man teko skaityti vieną baisų apsakymą apie tai, kaip vienas skulptorius, gamindamas formą nuo gyvo žmogaus, apliejo galvą ne gipsu, o ypatingu skiediniu, kuris stingdamas tampa tvirtesniu už granitą. Nelaimėlis užduso neįveikiamame akmeniniame šarve. Taip ir aš upės dugne buvau panašus į tą nelaimėlį.

Netrukus skausmas tapo toks nepakeliamas, kad aš, tarsi išprotėjęs, ėmiau krėsti visas tas beprotystes, kurias mano akyse buvo daręs kaimynas. Vartaliojausi, voliojausi, varčiausi nuo šono ant šono, daužiau galva į šaknis ir akmenis, pliaukšėjau žnyplėmis tarsi paklaikusiai aplodiruodamas, sukiojausi ratu, rausiausi. Gelbėjau savo gyvybę. Mano minkštas kūnas buvo sukaustytas kietais šarvais, kurie dusino mane. Jaučiau, kad jei man nepavyks išsilaisvinti iš to kalėjimo, jis mane pribaigs. Ropojau savo urvu, tarsi bandydamas pabėgti nuo savęs, o jėgos pamažu palikinėjo mane. Kelioms sekundėms smegau į gilią užmirštį, tarsi sergantys karštine. Tada aštrus skausmas visame kūne sugražindavo atgal ir vėl prasidėdavo kova „su savimi“. Kas sugalvojo šiuos baisius kankinimus? Mano kojų galus tarsi spaudė spaustuvai. Ir kažkas beprotiškai žiaurus lėtai, minutė po minutės spaudė tuos spaustuvus... O, jei tik vėžiai galėtų rėkti!.. Jie rėktų sielą draskančiu riksmu. Tačiau negalėjau rėkti. Privalėjau tylėdamas iškęsti tą skausmą...

Tomis akimirkomis, kai skausmas tarsi atlėgdavo ir kaupdavo jėgas, žiūrėjau, kas dedasi mano kaimynui. Jis jau išlaisvino ir antrąją žnyplę. Šarvai ant galvos ir krūtinės buvo pasikėlę. Aš pavydėjau jam, tačiau tą pačią akimirką su siaubu pamačiau, kad beprotiškomis pastangomis siekiant kuo greičiau išsilaisvinti vėžys nusitraukė vieną iš dešimties kojų. Sakykim, kad jam dar liko devynios, o atitrauktoji turi ataugti, tačiau vis tik tai buvo taip baisu, nes vėžys be vienos kojos negali taip sėkmingai kautis už savo būvį kaip sveikas vėžys. O juk mes turėjome ir priešų.
Žoržas Kiuvjė, būdamas Paryžiaus mokslų akademijoje, užsuko į salę, kurioje dirbo komisija, sudarinėjanti gyvūnų enciklopedinį žodyną. Pamatę tos srities žinovą, komisijos nariai paklusė Kiuvjė – Mesjė, ar teisingai apibrėžėme ‚vėžį‘? Vėžys – nedidelė raudona žuvis, plaukiojanti atbula“. Kiuvjė priblokštas žvelgė į komisijos narius ir, vos nulaikydamas juoką, atsakė: „Neblogai. Galiu pasiūlyti tik smulkius pataisymus jūsų apibrėžimui. Vėžys nėra raudona žuvis, vėžys neplaukioja atbulas, o daugiau nėra ką taisyti“.

Žnyplės tarsi degė ugnyje ir skaudėjo, o aš vis daužiau jas viena į kitą, tarsi vežėjas, pliaukšintis per speigą pirštinėmis, kad sušiltų. Kada tai baigsis?

Įrėmiau galvą į smėlį, pasikėliau ant žnyplių, pakėliau uodegą aukštyn ir visa jėga ją mostelėjau. Tą pat akimirką pajutau, kad man trūko oda, jungianti galvos ir krūtinės šarvą su uodega. O, kokia palaima! Po šarvais įtekėjo šalto vandens ir atgaivino išsekintą, išvargintą kūną, tiesa, tik nedideliame plote. Padariau dar vieną pastangą – šarvai kilstelėjo ant nugaros, tačiau siauriausioje galvos vietoje pajutau dar stipresnį skausmą. Buvau pasirengęs gultis ant nugaros kad tik vėl priglausčiau atsiplėšusį šarvą, tačiau tą patį momentą sustirau nuo naujo skausmo. Mano akys! Jos atitrūkinėjo nuo kūno kartu su šarvais. Nieko nemačiau. Akys liepsnojo, tarsi jas būtų palietę karšta geležimi. Atgal jau nebuvo išeities, išgelbėti galėjo tik visiškais išsivadavimas iš šarvo.

Pagaliau pavyko išlaisvinti akis ir ūselius. Dar kelios „nevėžiškos“ (juk negaliu sakyti „nežmogiškos“) pastangos ir aš numečiau šarvą, ištraukęs kojas iš siaurų angų. Laisvė! Laisvė!..

Kelias akimirkas gulėjau nejudėdamas. Jaučiau palaimą, vėsus vanduo kuteno mano minkštą kūną. Vėl mačiau. Mačiau greta gulintį šarvą. Kaip keista jį regėti! Tarsi greta gulėtų mano lavonas. Juk jis kaip du vandens lašai panašus į mane!

Kaip tylu! O gal aš apkurtau? Įsiklausau, tačiau manęs nepasiekia joks garsas, tarsi visi garsai būtų išmirę... Iš tikro, kas man? Negi tikrai apkurtau? Mane apima naujas keistas jausmas.Tarsi būčiau netekęs pusiausvyros. Negaliu suprasti: guliu ant šono ar ant nugaros. Pabandžiau verstis, priguliau ant šono, pajutau švelnia odele smėlio prisilietimą, tačiau pusiausvyros jutimas neatsirado. Ką daryti?... Ir būtent čia į pagalbą atėjo instinktas.

Nieko nežinojau apie vėžio ausies sandarą. Nežinojau, kad jos viduje yra ypatingi su nervais sujungti crayfish slaughted off plaukeliai (įvairaus storio), kurie rezonuoja į skirtingo aukštumo garsus; nežinojau ir to, kad tos „stygos“ vėžio ausyse veikia tik tada, kai jas ištempia pašaliniai daiktai – smiltelė, smulkus akmenukas. Viso to nežinojau, tačiau instinktyviai ėmiau savo minkštomis žnyplelėmis rinkti smėlį ir kišti jį į ausis – mažas skylutes prie trumpų ūsiukų.

Taip man pavyko pataisyti savo klausos organą. Tai tik smiltelės buvo įgrūstos į ausis, pradėjau girdėti. Norite žinoti, kaip girdėjau? Aišku, ne taip gerai, kaip girdi žmogus. Užspauskite ausis pirštais ir išgirsite gaudesį bei triukšmą. Judinkite pirštus aukštyn-žemyn neištraukdami iš ausų. Gaudesio tonas kinta. Aišku, tai ne visai taip, kaip girdi vėžys, tačiau kitaip nemoku to paaiškinti.

Taigi, ėmiau girdėti, o kartu atsistatė ir pusiausvyros pojūtis: kai buvau vertikalioje padėtyje, akmenukas ausyje kabojo lygiai, o kai mano kūnas palinkdavo, akmenukas spaudė vieną iš plaukelių šoninėse klausos maišelio sienelėse, ir taip jutau pakrypimą į vieną ar kitą pusę.

Taigi, vėl mačiau, girdėjau ir valdžiau savo judesius. Tačiau kokiu bejėgišku padaru buvau tuo metu! Smėlis man atrodė nepaprastai kietu, vaikščioti „basomis“ po jį buvo labai skausminga. Kūnas buvo visiškai neapsaugotas, kankino alkis, o minkštomis žnyplėmis negalėjau pasigauti gero grobio. O, ko gero, kieto maisto ir nesuvirškinčiau. Juk nusimečiau ne tik šarvą. Pasikeičiau visus ūselius, į archyvą pridaviau senas akis, žiaunas, dantis ir net virškinimo kanalą! Tai buvo panašu į atjaunėjimą, tačiau būčiau linkęs neatjaunėti iki naujagimio būsenos. Buvau nesaugus.

„Štai kas manęs laukia!” – su siaubu pamaniau, kai pažvelgiau į savo kaimyną. Deja, jam nepasisekė. Senas vėžys – gi savas brolis! – dar nenusimetęs šarvų, sugriebė mano nelaimingąjį kaimyną ir plėšė žnyplėmis jo minkštą kūną. O tas nieko negalėjo padaryti. Negalėjo net pasprukti...

Dabar visi – ir vandens žiurkės, ir žuvys, ir varlės, ir net patys vėžiai – gali nesivaržydami pasimėgauti manimi...

Ką daryti? Kur bėgti?.. Naujai pažvelgiau į savo numestą šarvą. Jis taip gerai gynė mane!..

Kuo giliau nuropojau į urvą, užslinkau už šaknelės tokioje vietoje, kur manęs niekas negalėjo pamatyti, ir lindėjau, maitindamasis labai skurdžiai, laukdamas to laiko, kai ant mano kūno atsiras nauji šarvai...

Jei prie viso to pridėsime, kad vėžys pirmais metais po gimimo šarvą keičia 6-8 kartus, antrais metais – 6 kartus ir tik 6-ų metų pradeda keisti kartą į metus, t.y. tik kartą į metus ima patirti tas kančias, apie kurias jums daviau tik skurdų supratimą, tai pasakykite patys, ar lengva būti vėžiu?

Taip pat skaitykite – Ką reiškia būti šikšnosparniu?  

Trys rašytojo gyvenimai

Aleksandras Romanavičius Beliajevas, tarybinis fantastas, vienas mokslinės fantastikos pradininkų, gimė 1884 m. kovo 16 d. Smolenske trijų vaikų giliai tikinčioje šeimoje. Tačiau Sašą traukė visai kiti dalykai, jį traukė Ž. Verno įkvėpti nuotykiai; jis prisimena: „Mudu su broliu nusprendėm keliauti Žemės centrą. Sustūmėm stalus, kėdes, lovas, uždengėme juos antklodėmis, pasirūpinome aliejaus žibintu ir panirome į paslaptingas Žemės gelmes... Vėliau atėjo Velsas su ‚Pasaulio karų‘ siaubais. Ten jau nebuvo taip jauku...“

Galima tik įsivaizduoti, kaip berniuko vaizduotę įaudrino 1893 m. liepos 6 d. pasirodymas: Lopatinsko sode į kilometro aukštį pakilo balionas su gimnaste ant trapecijos; toji tada nušoko – ir visi aiktelėjo. Tačiau išsiskleidė parašiutas ir ji sėkmingai nusileido. Jaunasis Saša iškart nusprendė patirti skrydžio džiaugsmą ir nušoko nuo stogo su lietsargiu rankose, o vėliau su „parašiutu“ iš antklodės. Abu bandymai buvo gana skausmingi. Ir vis tik Beliajevas savo svajonę įkūnijo – jo paskutiniame romane „Arielis“ (1941) žmogus skrenda tarsi paukštis.

Tačiau nerūpestinga vaikystė baigėsi ir 10 m. amžiaus berniuką, tėvų valia, atidavė į dvasinę mokyklą. Mokslai sekėsi lengvai ir 14 m. amžiaus jis įstoja į seminariją. Čia jis pasižymėjo ne tik mokslu, bet ir eilėraščių skaitymu vakarėliuose (dvasinio pobūdžio misterijose miestiečiams). 1904 m. baigęs seminariją, prieš tėvo valią stoja į Jaroslavlio Demidovo teisės licėjų, o kartu mokosi smuiko klasėje.

Mirė tėvas, upėje nuskendo brolis, o vėliau mirė sesuo – jis liko vienintelis motinos rėmėjas, tad grįžo į Smolenską. Čia tapo teismo patikėtiniu, o kartu ir veikliu Dailiųjų menų draugijos (o vėliau ir kitų) nariu. Vasarą atvykdavo teatrai, tad Aleksandras rašė recenzijas „Smolensko žinioms“, pasirašydamas „B-la-f“. Rašė ir feljetonus. Aštrūs pasisakymai pritraukė policijos dėmesį.

Teismo praktika klostėsi sėkmingai, jis gaudavo nemažus honorarus, kurių dėka 1913-ais susiruošė į kelionę po Europą. Tai jam buvo labai naudinga, nes daugelio jo kūrinių veiksmas vyksta „užsienyje“. Jis buvo smalsus – tuo metu retai kas ryždavosi skristi „etažerėmis“ bei „karstais“, tačiau Beliajevas Italijoje išbando skrydį hidroplanu. Vėliau skrydžio įspūdžius perteiks apsakyme „Žmogus, kuris nemiega“ (1926). Jis pabuvojo ant Vezuvijaus ir įspūdžius aprašė „Smolensko žiniose“ išspausdintoje apybraižoje, kurioje jau jaučiama gabaus rašytojo dvasia: „Netikėtai prasidėjo krūmai ir mes atsidūrėme prieš ištisą juodos lavos jūrą. Žirgai prunkštė, trypė kojomis, ir jie lipo ant lavos taip tarsi tai būtų vanduo. [ ... ] Vezuvijus – tai simbolis, tai pietų Italijos dievas. Tik čia, ant šios juodos lavos, po kuria kažkur giliai burbuliuoja mirtina ugnis, supranti sudievinimą gamtos jėgų, viešpataujančių mažam žmogeliui, tokiam neapgintam, nepaisant visų kultūros pasiekimų, - kokiu jis buvo prieš tūkstančius metų klestinčioje Pompėjoje“.

Kelionė adeda apsispręsti, jis palieka advokato darbą ir ima dirbti „Smolensko žiniose“, imasi statyti spektaklius. O pirmas jo literatūrinis kūrinys buvo pjesė „Senelė Moira“, išspausdintas 1914 m. Maskvos žurnale vaikams „Protalinka“.

Tačiau 1915 m. užklumpa sunki liga: stuburo tuberkuliozė. Jį palieka žmona. Gydytojai pataria keisti klimatą: motina su aukle perveža jį į Jaltą. 6 m. lovoje, iš jų 3 m. gipso korsete. O kokie tuo metu baisūs laikai buvo? Spalio revoliucija, Pilietinis karas, suirutė... Gelbsti tik skaitymas, ypač verstinės fantastikos, o taip pat medicinos, biologijos, istorijos studijos, kalbų mokymasis.

Tik 1922 m. sveikata kiek pasitaisė, nemaža dalimi dėl Margaritos, tais metais tapusios antrąja žmona, priežiūros. Po metų jie persikelia į Maskvą, 1924 m. jiems gimsta dukra. Tuo metu Beliajevas dirbo juriskonsultu Narkomprose, o vakarais užsiėmė literatūra. 1925 m. paskelbiamas jo apsakymas „Profesoriaus Douelio galva,“ tam tikra prasme autobiografinis ir pradedantis jo antrąjį gyvenimą - fantastikos. Pasipila „Žuvusių laivų sala“, „Pasaulio valdovas“, „Paskutinis iš Atlantidos“ (1926). Gyvenimas ima klostytis, šeima nusiperka rojalį, vakarais muzikuoja...

1928 m. pasirodo garsusis “Žmogus-amfibija”. Šlovė neįtikėtina! Kaip ir 1961 m. pagal jį susukto filmo. O Beliajevas persikelia į Leningradą. Rašo daug ir įsijautęs. Fantastika paremta mokslu – jis seka mokslo ir technikos naujienas. Atrodytų, gyvenimas vėl tarsi sviestu teptas, bet ... pasigauna plaučių uždegimą. Vėl rekomenduojama keisti klimatą ir šeima keliasi į Kijevą. O čia leidyklos priima kūrinius tik ukrainiečių kalba! Rašytojas priverstas grįžti į Maskvą. O čia vėl nelaimė – 1930 m. nuo meningito miršta jo dukra, o jam paūmėja stuburo tuberkuliozė.

Vėl patalas. O kartu didėja dėmesys kosmoso užkariavimui, intensyviai skaitomi K. Ciolkovskio veikalai. Pasirodo „Oro laivas“ (1934), apie kurį K. Ciolkovskis atsiliepia: „... parašytas gana išmoningai ir gana moksliškas fantastikai“. Apsakymą „Šuolis į niekur“ (1933) irgi buvo pasiųstas Ciolkovskiui, kuris parašė įžangą. Ciolkovskio atminimui rašytojas skyrė romaną „KEC žvaigždė“ (1936).

1931 m. vėl pervažiavus į Leningradą beveik nekilo iš patalo. 1938 m. persikelia į Puškiną. Čia užklumpa karas, miestas užimamas. Iš bado miršta 1942 m. sausio 6 d. Kur palaidotas, neaišku, tačiau Puškino Kazanės kapinėse pastatyta atminimo stela.

Jo palikimas – per 16 m. parašyti 17 romanų, dešimtys apsakymų, nemažai apybraižų. Jo palikimas – ir yra rašytojo trečiasis gyvenimas. Jo vardu pavadinta 1990 m. įsteigta literatūrinė premija (kurios pirmaisiais laureatais tapo broliai Strugackiai už „Pasmerktą miestą“).

 

Vėžių paradas
Svetimų minčių problema
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Linksmojo mokslo pamokos
Sakmė apie Baltąjį banginį
Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Hugo Loetscher. Uždanga po uždangos po uždangos
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Robertas Aberneti. Atžala
U. Eco. Fuko švytuoklė
Kinų kambarys
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos
Skaitiniai