Miegas ir sapnai. Vartiklis

Kai kas bando „prailginti dieną“ miego sąskaita. Tik jie ilgainiui būna priversti atsisakyti savo užmačių dėl nuolatinio nuovargio ir sumažėjusio darbingumo.
„Miegas – nusikalstamas laiko švaistymas, paveldėtas iš tada, kai gyvenome olose“, Tomas Edisonas
Bent jau jis pasistengė, kad miegotume mažiau, išrasdamas elektros lemputę, tačiau miego sutrumpėjimas turi ir savo kainą – mes prisitaikę gyventi tam tikru cirkadiniu ritmu.

Mes pramiegame apie trečdalį savo gyvenimo. Ta mūsų gyvenimo dalis dar nėra iki galo ištyrinėta. Bėgant amžiams, miego ir sapnų prigimtis ir jų reikšmė buvo aiškinamos įvairiai. Pirmykštėje bendruomenėje, primityviose tautose, senovėje, o kai kur dar ir šiais laikais miegui ir sapnams skirtas didelis dėmesys (prisiminkime kad ir Gedimino sapną apie ant kalvos staugiantį geležinį vilką arba iki šiol tebespausdinamus sapnininkus, senų bobučių pranašavimus pagal jų sapnus). Sapne matyti vaizdai laikyti tikrais, todėl žmogų buvo galima bausti už sapne padarytą nusikaltimą, galima pas kaimyną ateiti atsiimti skolos, jei skolinama buvo sapne, o sapne įkandus gyvatei – imti gydytis. Kadangi sapnuojant įvykiai neretai vyksta kitur, imta manyti, kad miegant siela palieka kūną ir keliauja, tad žadinti miegančius reikia iš lėto, švelniai, kad siela spėtų grįžti į kūną. Nes jei ji nespėtų, žmogus mirtų.

Įvairiai aiškintos ir užmigimo priežastis: senovės Graikijoje laikė, kad užmiegama kraujui sutekėjus į kraujagysles, o pabundama – jam ištekant. Bet jau Hipokratas pastebėjo, kad miegas ir sapnai yra smegenų veiklos išdava. Vėliau dar manyta, kad užmingama dėl deguonies stygio smegenyse ar dėl kūne susidariusių toksiškų medžiagų.

Dabar jau žinom, kad miego ir budravimo pusiausvyros išlaikymui didelės reikšmės turi neurohormonai, kuriais smegenyse perduodami nerviniai impulsai: vienos tų medžiagų slopina jų perdavimą, o kitos skatina ir spartina. Tad priklausomai nuo to, kurios jų vyrauja, susidaro skatinimo arba slopinimo procesai.

1938 m. N. Kleitmanas ir jo padėjėjas B. Ričardsonas iš Čikagos un-to į gilią olą Kentukio valst. atgabeno pora ligoninės lovų ir jie ten praleido 6 sav. (32 d.). Per tą laiką nustatyta du svarbūs dalykai: a) būdravimo ir miego ritmas mažai pakito; b) jų biologinės dienos truko kiek ilgiau nei 24 val. Vėlesni eksperimentai tai patvirtino – mūsų biologinė para trunka 24 val. ir 15 min. tad mums reikia koreguoti savo vidinius laikrodžius – ir būtent tai atlieka dienos šviesa [1952 m. N. Kleitmanas atrado esant greitojo miego fazę].

Kai dienos šviesa pasiekia akies tinklainės nervų ląsteles, šios signalus regos nervu perduoda į SCN (suprachiazmatinį branduolį) smegenyse, tiesiai virš dviejų regos nervų susikirtimo. Tame centre tėra vos 20 tūkst. nervų ląstelių, kurios kitus smegenų centrus informuoja apie dienos ir nakties ritmą. Auštant jos „nurodo“ kankorėžinei liaukai nutraukti hormono melatonino gamybą – tasai vadinamas tamsos hormonu, nes smegenyse dominuoja naktį. Išaušus, melatonino koncentracija sumažėja.

Virdžinijos un-to tyrinėtojai R.G. Fosteris ir M. Menakeris dviem žiurkėnų grupėms sukeitė SCN centrus. Naminiai žiurkėnai turėjo mutaciją, dėl kurios jų cirkadiniai ritmai buvo labai trumpi, o laukinių graužikų – normalūs. Apkeitus jų SCN centrus, žiurkėnai apsikeitė ir cirkadiniais ritmais. Tai rodo, kad biologinio laikrodžio spartą lemia tik SCN.

Bet ne melatoninas valdo mūsų miego poreikį – tai reguliuoja adenozinas, kurio koncentracija būdraujant nuolat didėja, kuriai pasiekus aukščiausią tašką, pajuntame stiprų poreikį miegoti.

Prie miego aiškinimo prisidėjo I. Pavlovas, kuris miegą suprato kaip smegenų užslopinimą. Remdamasis savo eksperimentais, jis teigė, kad kiekviena ląstelė, ilgiau ir vienodai dirginama, būtinai pereis į slopinimo būseną. Taigi miegas yra slopinimas, pereinantis į abu galvos pusrutulius ir vidurines smegenis. Vis tik kai kurios smegenų žievėje ląstelių grupės išlieka sujaudinimo būsenoje. I. Pavlovas nurodė, kad pirmiausia išsenka ir užslopsta antros signalinės sistemos ląstelės. O miegant įvairūs vidiniai ir išoriniai veiksniai sudirgina atskiras ląstelių grupes, - ir tai yra sapnų priežastis. Dažnai sapnuojame keistus, fantastiškus, „nerealius“ saonus, nes miegant nėra tinkamo funkcinio ryšio tarp atskirų sujaudintų sričių, nėra loginės kontrolės.

Didelę svarbą aiškinantis miego klausimus turi elekroencefalografijos taikymas. Išsiaiškinta, kad miegas nėra paprastas smegenų slopinimas, kai visos ląstelės „išsijungia“ ir ilsisi. Iš tikro miegas susideda iš dviejų fazių – greitojo ir lėtojo miego. O viskas prasidėjo, kai Čikagos universiteto studentas pastebėjo (1953), kad miegant kūdikiams periodiškai kelioms minutėms atsiranda greiti akių obuolių judesiai^*). Pradėjus tirti suaugusius pasirodė, kad ir jiems miegant būna suaktyvėjimo būsenos – juda akių obuoliai, susitraukinėja mimikos ir galūnių raumenys,... jei miegantįjį tą akimirką pažadindavo, jis sakydavo, kad sapnavo. Ši fazė buvo pavadinta greituoju miegu ir pradėta tirti elekroencefalografija. Kas vakarą apie 22:00 laboratorijoje susirinkdavo savanoriai, jiems uždėdavo elektrodus ir sekdavo smegenų bioelektrinio aktyvumo pokyčius užmiegant. Praėjus 0,5-1 val. nuo eksperimento pradžios, tiriamųjų kūno temperatūra pradėdavo kristi, nereguliarus smegenų ritmas imdavo pereiti į reguliarų – žmogus pereidavo į ramybės, atsipalaidavimo būseną, bet dar nemiegodavo. Po kiek laiko elekroencefalografas jau rodydavo, kad tiriamieji yra pirmoje miego fazėje, iš kurios juos lengva pažadinti. Toliau kūno raumenys visiškai atsipalaiduoja, kvėpavimas išsilygina, širdies susitraukimai retėja. Žmogus miega giliau, nors ir tuomet jį galima prikelti pašaukus garsiau. Dar vėliau elekroencefalografa rodo lygias, ramias bangas – įmigta giliai, žmogų sunku pažadinti. Sveikas žmogus didžiąją miego dalį praleidžia tokioje būsenoje – tik ji netrunka visą naktį. Staiga žmogui kyla greiti akių obuolių judesiai, elekroencefalografa rodo, kad smegenys yra sužadinimo būsenoje. Tai trunka 5-15 min., - o tada vėl ateina lėto miego fazė. Tokie greito miego intarpai pasikartoja 3-5 kartus ir sudaro apie 20% viso miego. Tas santykis priklauso nuo amžiaus: naujagimiui lėtas miegas sudaro apie 50%, dvimečiui – jau tik 30%, o senyvo amžiaus žmonėms sumažėja net iki 13%.

Taigi greitojo miego fazės būdingos visiems, net ir tvirtinantiems, kad jie niekad nesapnuoja (anot kai kurių tyrinėtojų, tai žmonės nelinkę gilintis į save, į savianalizę). Jei pažadintume tokius „nesapnuojančius“ greito miego fazėje, jie nustebtų – ką tik jie sapnavo! Žadinant praėjus kiek laiko po greito miego fazės, jie sapną prisimintų blankiau, o vėliau išvis imtų dievagotis nieko nesapnavę.

Tiriamieji, žadinami kiekvieno greito miego fazės (t.y. sapno) metu, po kiek liko tapdavo nervingi, prasdavo apetitą, imdavo skųstis prasta nuotaika ir įvairiomis baimėmis. Iš to imta daryti išvados, kad sapnai turi apsauginį vaidmenį ir yra reikalingi atsipalaidavimui, susikaupusios įtampos „nuleidimui“.

Ir vis tik, kodėl mes miegame? Yra trys evoliucinės miego teorijos. Pirma, tai pertrauka, būtina ląstelių atsistatymui. Ji buvo patraukli savo universalumu, nes apima daug įvairių gyvybės formų iki pat vienaląsčių organizmų. Be to paaiškina, kodl mums reikia daugiau miego, jei ilgesnį laiką buvome aktyvūs fiziškai. Bet juk daug smegenų ir kūno funkcijų yra aktyvios tiek būdraujant, tiek miegant, o taip pat iš jos lieka neaišku, kam reikalingos greitojo miego fazės (REM).

Pagal antrąją – mes taupome energiją; miegant sunaudojama mažiau jos. Tai dera su tuo, kad įvairūs gyvūnai aktyvūs skirtingu paros laiku. O ir maži gyvūnai sunaudoja mažiau energijos, todėl jie ir miega mažiau. Tačiau energijos sutaupoma ne tiek jau ir daug. Ši teorija irgi nepaaiškina REM fazės.

Į tai atsako trečioji teorija – miegant mes įsimename informaciją ir mokomės. Miego metu išrūšiuojami, įsimenami jutiminiai įspūdžiai ir potyriai, kurie iš trumpalaikės atminties perkeliami į ilgalaikę. Tai paremia ir bandymai su žmonėmis bei gyvūnais – mokomės geriau, kai panaudojamas REM miegas. Smegenų nuotraukos rodo, kad miegant ir sapnuojant suaktyvėja už mokymąsi atsakingi smegenų centrai. Tad ši teorija tampa vis populiaresne pastaraisiais laikais.

Ar įmanoma visai nemiegoti? (taip pat paskaitykite: Kaip ilgai gali nemiegoti žmogus?)
Nustatyta, kad be miego gyventi neįmanoma. Bandomieji gyvūnai, be maisto išgyvenantys 20 ir daugiau dienų, nemiegodami žūsta per kelias ar keliolika dienų. Tiriant žmones, pastebėta, kad 3-4 d. nemiegant atsiranda klaidų atliekant skaičiavimo operacijas, juntamas fizinis nuovargis, dvejinasi akyse, daiktai pradeda judėti... toliau sutrinka orientacija, tiriamieji nežino, kas esą ir kur, prasideda haliucinacijos, kliedesiai – ir tokia būsena stipriai primena psichines ligas. Neretai po tokių eksperimentų tiriamieji turėjo kurį laiką praleisti psichoneurologinėse klinikose.

Retkarčiais pasitaiko atvejų, kai miegas trunka kelis ar keliolika metų. Pvz., moteris, prieš tai kelis metus skundusis galvos skausmais, baime, mieguistumu, galiausiai taip užmigo, jog nepabudo 20 m. ir tik po stipraus psichinio streso (motinos mirties) pagaliau pramerkė akis. Panašiai nutiko kitai moteriai, kuri po kelių valandų po sėkmingo gimdymo užmigo 23 metams, o tada nubudusi paprašė, kad atneštų pamaitinti naujagimį - ir, aišku, nepažino savo jau užaugusios dukros. Tokie miego sutrikimai dažniausiai susiję su galvos smegenų pažeidimais.

Yra ir kitokių retokų miego sutrikimo formų, apie kurias žmonės yra sukūrę įvairių pasakojimų ir net legendų. Kas negirdėjo apie lunatikus, kurie per pilnatį vaikšto stogo atbrailomis – ir staiga pabunda pašaukti vardu. Tai ne toks jau retas reiškinys, ypač vaikų ir jauno amžiaus žmonių tarpe. Kita retesnė forma – narkolepsija: trumpi, kartais tik sekundes trunkantys miego priepuoliai dienos metu. Tokie asmenys gali trumpam užmigti autobuse ar kitur ir tuoj pat pabusti, dažniausiai net nesupratę, kad buvo trumpam užsnūdę. JAV statistikai teigė, kad tai apie 10% avarijų priežastis.

Kaip minėta, miegas nėra tiesiog sąmonės išjungimas. Miego metu buvo padarytas ne vienas išradimas, poetui atėjo ne viena kūrybinė mintis. Tačiau sapnai ne visada atlieka tokį pageidaujamą ir suprantamą vaidmenį – dažniausiai jie būna mįslingi, neaiškūs, o kartais baisūs ar net siaubingi. Tad nenuostabu, kad senovėje bandyta juos aiškinti, suprasti jų paslaptį. Kai Aleksandras Makedonietis ilgai negalėjo užkariauti finikiečių miesto Tyro, jis net pradėjo abejoti, ar verta tęsti karą. Tačiau naktį jis susapnavo, kad tolumoje mato iš jo besišaipantį satyrą, bando jį sugauti, bet vos prisiartina, tasai pabėga. Vis tik galiausiai jį pagauna. Sapnų aiškintojas žodį „satyras“ padalijo į dvi dalis – „sa Tyros“, t.y. „Tyras bus tavo“. Miesto likimas buvo nulemtas – jis vėl atakuotas ir galiausiai užimtas. Sapnavimas

Bet ir mūsų laikais dar nėra vieningos nuomonės apie sapnų kilmę ir reikšmę. Anot vienų, sapnų gausa liudija didelį psichinį aktyvumą, tam tikrą natūros dvasinį turtingumą, bet kiti mano atvirkščiai – daug sapnuoja silpnos psichikos, be pusiausvyros, nervingi žmonės. Vis tik nustatyti tam tikri dėsningumai, priklausantys nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo, fiziologinių būsenų. Pvz., moterys sapnuoja dažniau ir daugiau, vyrai sapnuose dažniau mato vyrus, o moterys – ir vyrus, ir moteris; jaunų žmonių sapnai grėsmingesni, persunkti baimės. Ir aplamai „baisūs“ sapnai dažnesni, o malonūs gana reti. Pasirodo, kad visų žmonių sapnuose vyrauja regimieji vaizdiniai, dažniausiai achromatiniai (juodai balti), rečiau spalvoti. Kodėl sapnuojama vaizdiniais – nuomonės išsiskiria. Sapnuose reti garsai, dar retesni kiti pojūčiai. Sapnų pobūdžiui įtakos turi pažeisti, nesveiki jutimo organai. Pvz,. iš prigimties akli žmonės nesapnuoja regimųjų vaizdinių – jų sapnus užpildo garsai ir kiti pojūčiai.

Šiuolaikinėse teorijose galima išskirti dvi kryptis – fiziologinę ir psichologinę. Pirmoji sapnus aiškina iš materialistinio taško imdama įvairius fiziologinius procesus. Joje sapnų turinys ir kilmė siejama su nervų sistemos tipu, jaudinimo ir slopinio procesais, bendra organizmo būkle. Atseit, ramioje būsenoje sapnuojama mažiau (pvz., asmenys sanatorijose ir poilsio namuose, o studentams sapnai padažnėja sesijų metu). Sapnavimas priklauso ir nuo sveikatos – ypač pagausėja sapnų sergant infekcinėmis ligomis (tada kartais sapnus atsimena net sakęsi, kad anksčiau visai nesapnavo).

Nemažą įtaką sapno turiniui turi kūno padėtis miegant, įvairūs dirginimai – kvapai, prisilietimai, garsai. Jei miegančiam neskaudžiai adatėle pabaksnosite į plaštaką, o po kiek laiko pieštuku švelniai perbrauksite per padus, tai gali būti, kad pabudęs jis pasakos, kad buvo miške, ten jį puolė širšės, jis nuo jų bėgo basas per žolę, vėliau per spyglius, kol pabudo. Duokite miegančiam pauostyti malonių kvapų, ir jis gali susapnuoti žydintį sodą, kvepalų parduotuvę ar kitą panašų sapną. Taip aiškinant sapnų priežastį, tampa labiau suprantami „aiškiaregiški“ sapnai... atseit, juose atsispindi paskutinių dienų rūpesčiai...

Sapnus veikia ir fiziologiniai miegančiojo poreikiai – alkis, troškulys, noras šlapintis, lytinis susijaudinimas. Įdomu, kad tokių sapnų metu valgoma, geriama ar tenkinami kiti fiziologiniai poreikiai, tačiau nejaučiama soties, troškulio numalšinimo ir pan. – ir dažniausiai vis tiek nubundama, kad tuos poreikius būtų galima patenkinti.

Ir tada tampa realu, kad organizme prasidedantis patologinis pokytis gali pasireikšti ligą prognozuojančiu sapnu. Kartais sapnuojama dar nepasireiškus ligos simptomams, pvz., plaučių tuberkuliozę pranašaujantys sapnai sapnuojami prieš kelis mėnesius ir gali pasitarnauti ligos diagnostikai.

Vis tik neretai pasitaiko sudėtingų, keistų, kartais net fantastiškų sapnų, kurie, nesuprantama kodėl, kartais vis kartojasi. Tad tenka sutikti, kad sapnams daug įtakos turi ir psichologiniai veiksniai – jausmai, išgyvenimai, norai, konfliktai, kurie sapnams kartais suteikia perkeltinę prasmę. Tad psichologinės krypties atstovai aiškina, kad fiziologiniai veiksniai pasireiškia tik betarpišku būdu, pagrindinis jų šaltinis yra psichologiniai aspektai, sapnuose pasireiškiantys perkeltine, užmaskuota forma. Ši kryptis siejama su Z. Froidu ir jo psichoanalizės mokykla.

Sapnų metu padaryta nemažai žmonijai svarbių atradimų (Mendelejevo periodinė cheminių elementų lentelė, DNR struktūra, siuvimo mašinos adata ir kt.) bei įkvėpta meno kūriniams (istorija apie Frankenšteiną, popmuzikos hitui „Yesterday“, ...).

Manoma, kad REM fazė leidžia laisvai kurti asociacijas derinant senus prisiminimus su naujais įspūdžiais. Būdraujant kontrolės mechanizmai to draudžia. Tyrimai rodo, kad pažadinti REM fazės metu pirmąsias 90 sek. daug geriau spręsdavo loginius uždavinius nei dieną – tiriamieji sakydavo, kad sprendimai iškildavo savaime be jokių pastangų.

Nustatyta, kad sapnuojančios smegenys buvusius įvykius atkartoja tarsi filmą, tik su vienu svarbiu skirtumu: su potyriais susijusios emocijos yra pašalintos. Mat REM fazės metu beveik neišsiskiria noradrenalinas – tad sapnuojant galime iš naujo išgyventi įvykius, tačiau ne taip emociškai kaip būdraujant. Vėliau įprastinio miego (NREM) metu jie perkeliami į ilgalaikę atmintį taip, kad galėtų būti atkurti nepatiriant jų sukeltos baimės, pykčio, liūdeso ar džiaugsmo. Tad sapnai veikia tarsi terapija.

^*) Greitojo miego fazė (REM fazė) – fazė, pasižyminti padidėjusia smegenų veikla. Vienu jos požymių yra greiti akių obuolių judesiai. Jos atradimas ir susiejimas su sapnais priskiriamas N. Kleitmanui ir J. Aserinskiui iš Čikagos un-to (1953). Spėjama, kad ji įvyksta dėl neuronų persijungimo pailgosiose smegenyse (medulla oblongata) – tačiau ji iki galo neištirta. Per naktį ši fazė pasikartojas 4-5 kartus ir trunka po 10-20 min.. Kiekvieno pasikartojimo metu fazės trukmė ilgėja, o įmigio „kietumas“ mažėja. Prabudus šios fazės metu galima patirti miego paralyžių.