Gogolio pasaulis – tarsi sapnas  

Gogolio (1809-1852) proza sklidina kažkokios paslaptingos energijos; jo kūrinių pasaulis kartu ir pamėkliškas, ir realus, paprastas ir neįtikėtinai sudėtingas, suprantamas ir nepaaiškinamas. Čia viskas pajungta ypatingiems dėsniams, kurių nesupranta „sveiko proto“ mėgėjai.

Neįprasta ir pati erdvė, kurioje gyvena jo herojai. Ji išsikreivina, suskyla, pulsuoja, nuolat keičiasi, tai susitraukdama iki aguonos grūdelio, tai išsiplėsdama iki kosminių dydžių. Ir visa tai - iš atrodančio paprastumo. Tą „keistumą“ regi visi, tačiau vienareikšmiškai paaiškinti, kame jis, neįmanoma.

Ir šiaip - ką „keistumas“ reiškia Gogoliui? Anot V. Nabokovo, pats Gogolis „buvo keistu sutvėrimu“. Jis labiausiai siekė pažinti vidinį žmogaus pasaulį ir rašė Žukovskiui: „O, kaip giliau prieš tave atsiskleidžia tas pažinimas, kai pradedi savo paties siela!“, O „... genijus visada keistas“, o literatūra, to paties Nabokovo žodžiais, „eina iracionalumo pakraščiu“.

Vidinė Gogolio pasaulio tvarka paklūsta sapno dėsniams. Jame viskas fantastiškai išdidinta: garsai pernelyg duslūs, spalvos pernelyg ryškios, o veidai perdaug išraiškingi lyginant su tikrove. Jo „šešėlių karalystėje“ viskas trapu tarsi sapne: juokas ribojasi su bepročio isterija, nosis vaikštinėja gatvėmis atskirai nuo šeimininko, munduras tampa ištikimu gyvenimo palydovu, o galiausiai pats sapnas virsta košmaru. Gogolio požiūris – jo iracionalaus praregėjimo rezultatas (o tai būdinga daugeliui rašytojų – Puškinui,   Tolstojui, Čekovui*)...). Absurdas buvo „mylima Gogolio mūza“ (Nabokovas).

Beje, viskas vyksta visiškai „natūraliai“, tarsi būdraujant. Beje košmaras, kuriame gyvena Gogolio veikėjai, tuo ir puikus, kad „žmonių ir supančių nežmogų pasaulis bendra, tačiau herojus stengiasi iš jo ištrūkti, nusimesti kaukę, pakilti virš to pasaulio. [ ... ] užjaučiamai ir tragiškai blaškosi, - ir miršta neviltyje“. Tai mumyse sukelia gailesčio jausmą, o „grožis plius gailestis – tai artimiausi dalykai meno apibrėžimui, kokius tik galime pasiūlyti. Kur yra grožis, ten randasi gailestis dėl tos paprastos priežasties, kad grožis priverstas mirti...“ (Nabokovas). Be abejonių, tragizmas jau įdėtas į natūralią gyvenimo ir mirties kaitą, tačiau pas Gogolį toji tragizmo pajauta keliskart sustiprėja.

O dėl formalių priemonių, pvz., tokių kaip groteskas, tai, anot M. Bachtino, pas Gogolį jis „yra ... ne tiesiog normos pažeidimas, o bet kokių abstrakčių, nekintamų normų, pretenduojančių į absoliutizmą bei amžinumą, neigimas. Jis neigia akivaizdumą ir ‚savaime suprantamą‘ pasaulį vardan netikėtumo ir tiesos nenumatomumo“. Nabokovas sako, kad Gogolio kūriniai, „kaip bet kuri didinga literatūra – tai kalbos, o ne idėjų fenomenas“. Ir tuo pačiu Gogolis tą pasaulį kuria labai paprastomis priemonėmis: jokių puošnių dekoracijų, visa ko centre – ŽODIS, pasaulis nuspalvinamas jo prisotintos semantinio lauko dėka; kjo žodis gyvas, veiklus.

Nevsky prospect by Repin, 1887 Mistinį Peterburgo turinį pastebėjo dar A. Puškinas, tačiau kaip reikiant jis buvo suprastas ir perteiktas, „kai Nevos prospektu praėjo ... Gogolis“. Anot Nabokovo, prospekto pavadinimu pavadinta apysaka „išryškino tą neįprastumą su tokia neužmirštama jėga, kad ir Bloko eilėraščiai, ir Belyj romanas ‚Peterburgas‘, parašyti auštant mūsų amžiui, atrodo, tik išsamiau atskleidžia Gogolio miestą, o ne kuria kokį nors naują jo vaizdą“.

Eichenbaumas rašė, kad „Gogolio siužetas turi tik išorinę reikšmę ir todėl pats savaime statiškas“, o veikiantys asmenys - iš esmės suakmenėję pozos, virš kurių „režisieriaus ir tikro herojaus pavidalu sklando linksminanti ir žaisminga paties menininko dvasia“.

Literatūros kritikas J.N. Tynianovas Gogolio „charakterius“ ir „tipus“ laikė kaukėmis, kurios griežtai apibrėžtos ir neturi jokių lūžių ar vystymosi. Tad juos galima nagrinėti tarsi šachmatų figūras lentoje. Pagrindinė ir svarbiausia jų – Nevos prospektas, veikiantis valdingai ir sau pajungiantis visų kitų veiksmus. Beje, ir kompoziciškai prospekto tema aprėmina įvykius.

Kas dėl laikinių apribojimų, tai apysakos pradžia ir pabaiga veidrodiškai atspindi viena kitą: veiksmas vyksta nuo 12-os valandos ryte ir baigiasi kitos dienos 12-ą vakare. Tačiau juk įprastai Gogolio veikėjai iškart gyvena keliuose matavimuose, taigi ir laikuose – tad įvykiai, nutikę su dviem draugais, gali trukti iki 2-ų savaičių, o mums jie susilanksto į vieną Peterburgo naktį.

Tačiau pažvelkime į patį Nevos prospektą. Pirmiausia, jis mums pasireiškia bepaliaujamai besikeičiančiu: nuo „pedagoginio“ iki 2-3 val. po vidurdienio, kai vyksta „visų geriausių žmogaus kūrinių paroda“. J. Tynianovas pastebi: „Gogolis pagauna komizmo esmę... ‚Nevos prospektas‘ paremtas visiško kostiumų ir jų detalių sutapatinimo su vaikštinėjančių kūnais efektu. [ ... ] Čia komizmas pasiektas vienoda intonacija išvardijant tarpusavyje nederančius dalykus“. Tačiau tai daugiau nei triukas – tai rašytojo pasaulėžiūra. Įdomu, kad mes nesistebime, kai panašius dalykus regim dienos šviesoje, tačiau tereikia rašytojui artėjant sutemoms uždegti žibintą ir apšviesti tuos pačius veidus dirbtine šviesa ir mums darosi baugu: taip išnyra „vabzdžių tema“, - tarytum prieblandoje jie tampa pastabesni. Štai kaip prasideda apysaka: mieguistas konditerijos įmonėlės darbuotojas, „vakar skraidęs tarsi musė, su šokoladu“, vargšams mėto sužiedėjusius pyragus. Vaikštant po Nevos prospektą per vidurdienį atrodo „tarsi ištisa drugelių jūra pakilo nuo stiebų ir banguoja blizgančiu debesiu virš vyriškos lyties juodų vabalų“. O ir šiaip „yra gausybė tokių žmonių, kurie, susitikę jus, būtinai pažvelgs į jūsų batus (privalo būti blizgantys, tarsi vabzdžio letenėlės), ir, jei praeisite, jie atsisuks, kad pažvelgtų į jūsų skvernus (sparnelius)“. Vakare „žibintininkas ropščiasi kopėčiomis, kad uždegtų žibintą“, tarsi koks jonvabalis. Ir net pats prospektas „vėl atgyja ir ima krutėti“.

Nepaisant to, kad esantys prieblandoje buvojo ir dienos šviesoje personažai vis tik skirtomis į „dieninius“ ir „naktinius“. Jie skiriasi atspalviais, naktis ryškiau išskiria jų privalumus ir trūkumus. Taip priešpastatomi gali būti ir Pirogovas (dieninis), ir Piskariovas (vakarinis). Taip, jų nenutapysi naudodamas tik vieną spalvą – juk Gogolis nieko neskirsto į „juoda“ ir „balta“; jis pustonių menininkas. Ir „dieninis“ nereiškia „teigiamas“, tai tik kasdieniškumo apibūdinimas. Tokių kaip Pirogovas daug, tai gyvenančių „kaip visi“ žmonių tipas. O „vakarinis“ labiau reiškia „neaiškų“, „miglotą“, o kartu ir kažką „paslaptinga“, „neįprasta“, kaip ir „drovų“, „neryžtingą“, koks ir yra vakarinis apšvietimas.

Piskariovas - vargšas Peterburgo menininkas, panašus į visą tą „gerąją, nedrąsią tautą“, besikuklinantis, silpnas, tyliai mėgstantis savo meną... Jis nuolat piešia tai varganą senutę, tai savo vargano butuko, kurio langė „šmėkščioja blyški Neva ir vargani žvejai (BET!) raudonais Nevsky prospect by Alexandra Troickaia, 1992 marškoniais“, perspektyvą. Piskariovas labai drovus, žvaigždė ar storas epoletas sukelia jame sumaištį. Piskariovas paniškai bijo bet kokios savo kiek pastebimos apraiškos, jis įsikūnijęs miglotumas, jis pats save „gesina“: „niekada tiesiai nežvelgia tau tiesiai į akis, o jei žvelgia, taip kažkaip drumstai, neapibrėžtai; jis nesmeigia į jus vanagiško stebėtojo žvilgsnio ar sakališko kavalerijos karininko žvilgsnio...“. Piskariovas panašus į darbštuolę-skruzdę, kuri niekada negali pažvelgti aukštyn ir įvertinti save iš šalies; jsi ir nuskuba paskui margą apsiaustą „nuostabios būtybės, kuri, tarytum, atskrido iš dangaus“ – paskui ryškią peteliškę (vėlgi vabzdžių tema) pagal savo prigimtį – pasyviai.

Poručikas Pirogovas - tikras savo aplinkos, vidurinės klasės atstovas. Jis nuolatinis vakarėlių pas patarėjus dalyvis, turi bendravimo dovaną: moka kalbėti taip, „kad nebūtų pernelyg protinga, nei pernelyg juokinga“. Iš esmės, tas pats neaiškumo siekis, tik su toli einančiais planais... Pirogovas turi savo vidinį pasaulį, tačiau tasai aiškiai atitinka aiškaus materialaus tikslo siekimą. Tačiau ir Pirogovas jaučia savo padėties nestabilumą, nes iš aukštuomenės tokius kaip jis išstūmė „tie, kurie vadinami ... aristokratais“. Pats Pirogovas tarsi aristokratas „apačioms“. Tokius kaip jis irgi vertina, laikydami mokytais ir išsilavinusiais žmonėmis už potraukį „pakalbėti apie literatūrą“ ir viešų paskaitų lankymą, nesvarbu, kad jos „apie buhalteriją ar net miškininkystę“. O dar panašūs į Pirogovą – nepamainomi teatro lankytojai. Ir už viso to – visai blaivūs ketinimai pasiekti padėtį, kad galima būtų vesti kokią nors „blyskią, visiškai bespalvę“ pirklio dukterį, „mokančią groti fortepijonu, su šimteliu tūkstančių ar maždaug tiek, ir daugybe barzdotos giminės“.

Abu draugužiai iš anksto „numatę“ savo istoriją. Tai pastebuma net smulkmenose: Pirogovas su savimi patenkinta šypsena galvoja: „Žinom jus visus“ – visiškai įsitikinęs, „kad nėra grožio, galinčio jam pasipriešinti“. Tuo tarpu Piskariovas suglumęs kažką aiškina apie ponios siekimo neįmanomumą.

Įdomu, kad ir šviesos-spalvinis Pirogovo ir Piskariovo, kaip tipažų, priešpastatymas formaliai atsispindi ir jų mylimųjų pasirinkime: Pirogovas sau išsirenka „dienos“ tipą – blondinę, o Piskariovas atiduoda pirmenybę „tai, kuri su tamsiais plaukais“.

Ir bendrai, jiedu tai ir du santykių su moterimis variantai, du skirtingi keliai, nuo kurių priklauso finalas. Beej, kiekvieno jų gyvenimas – ironiška užuomina į kito gyvenimą, kartais įgaunanti farso formą. Taip Piskariovas pakliūna į keistus namus – būtybių su „Sunešiotais veidais“ buveinę, kur jį apžiūrinėja „kaip dėmę ant svetimo drabužio“. Tai stipriai primena vakarėlius, kuriuos lanko Pirogovas. Piskariovas regi keistas būtybes, bevales ir bekūnes: „Viena dėjojo kortas; kita sėdėjo prie fortepijono ir dviem pirštais grojo kažką panašaus į pasigailėtiną seną lenkišką polonezą; trečioji prieš veidrodį šukavo savo ilgus plaukus“. Palyginkime su tuo, ką paprastai regi Pirogovas: „keletas ... blyškių dukterų, kurių vienos pernoko, arbatos staliukas, fortepijonas, šokiai...“ Piskariovas pastebi, kad „pro neuždarytas kito kambario duris blizgėjo aulinis batas su raišteliais ir raudonavo munduro apsiuvas; girdėjosi nevaržomas skambus vyriškas balsas ir moteriškas juokas“. O štai įprastinis kviestinis Pirogovo vakaras: „Viskas ... būna neatskiriama nuo šviesaus epoleto, kuris blykščioja lempos šviesoje tarp kilmingos blondinės ir juodo brolio ar pažįstamo namiškio frako“. Be to juk „šviesus epoletas“ – Piskariovo baubų dalis, o „blizgantys auliniai“ – Pirogovo svajonų objektas. Vienas draugužis tarsi „pakeičia“ kitą kažkokiame dvigubame sapne.

O dabar prie pačios sapnų temos. Visa, kas liečia Piskariovą budraujant, panašu į košmarą. Su juo atsiranda ir pati sapnų tema. Jau anksčiau apie Piskariovą buvo pasakyta, kad tasai „jaunas vyriškis priklauso tai klasei, kuri pas mus yra labai keistas reiškinys ir tiek priklauso peterburgiečiams, kiek asmuo, pasirodantis mums sapnuose, priklauso tikrovės pasauliui“. Toji tema vis stiprėdama persekioja Piskariovą, pasireikšdama tiek pusiau sapnu-pusiau budrumu, tai košmarišku vaizdu, tai opiuminiu kleidesiu, - ir galiausiai prarija jį (nes mirtis, kaip žinia, „amžinas sapnas“).

Vidinę ir realiausią savo žūties priežastį pagarsina pats Piskariovas, kai, suprasdamas, kad kraustosi iš proto, galvoja: „Argi bepročio gyvenimas malonus jo giminaičiams bei draugams?... Dieve, kas per gyvenimas mūsų! amžinas svajonės neatitikimas tikrovei!“. Piskariovas, iš esmės, pats sau skelbia nuosprendį: jo žūtis – tai nesugebėjimas gyventi nedoriame, smulkmeniškame,tačiau tokiame tikroviškame pasaulyje. Ir taip „įprastai“, iki paties baisumo, viskas baigiasi jam: prie jo nėra net kam paverkti. Laidotuvės subtiliai detalios: „nieko nesimatė greta jo [Piskariovo] bedvasio kūno, išskyrus įprastinę kvartalo prižiūrėtojo figūrą ir abejingą miesto gydytojo mirą...“. Piskariovas neturi sielos tiesiogine prasme, nes jis miręs, o štai miesto gydytojo abejingumas – kontekstinis žodžio „įprastinis: sinonimas: prižiūrėtojo ir gydytojo sielos „išjungtos“ (taigi, jų irgi nėra, tačiau, palyginant su dauguma, iki įprastumo lygio). Shop of Schiller

Grįžkim prie Pirogovo. Užimtas „nepaprastu nutikimu“, jie neateina į draugo laidotuves. Pirogovas savo ruožtu patenka į keistą istoriją su skardininku Šileriu ir batsiuviu Hofmanu. Tačiau tai greičiau baltoji karštligė nei sapnas. Taigi, Piskariovas tarsi kitoje veidrodžio pusėje gyvenantis Piskariovo antrininkas (o ir apysakoje paminimas veidrodis netrukus prieš dailininko mirtį). Piskariovas pamažu išeina į „tą“ pasaulį, o Pirogovas vis stipriau įsitvirtina šiame. Įdomi dar viena „veidrodiška“ aplinkybė: kartu su Piskariovu pasirodo sapnas, o kartu su Pirogovu, atspindėta veidrodyje, nosis (tiesiogine prasme).

Paskutinį kartą sapno ir budrumo tema pasirodo Pirogovo istorijoje, kai kitą dieną išsigandęs Šileris, laukiantis ateinant policijos, pasirengęs atiduoti bet ką, „kad visa, kas nutiko, ... būtų sapne“; o supykęs ir įžeistas Pirogovas apsiramina ir patraukia į vakarėlį – grįžta „į save“, įprastą matavimą.

Gogolis baigia pasakojimą, atkreipdamas skaitytojų dėmesį, kad „viskas vyksta atvirkščiai... Viskas apgaulė, viskas svajonė, visa ne tai, kuo atrodo. [ ... ] Toliau, vardan dievo, toliau nuo žibinto! ir greičiau, kaip galima greičiau, praeikite pro šalį... Jis meluoja visąlaik, tasai Nevos prospektas, tačiau labiausiai tada, kai naktis tankėjančia mase gula ant jo [ ...], ir kai pats demonas įžiebia lempą tik tam, kad viską parodytų tikru pavidalu“.

*) Antonas Pavlovičius Čechovas (1860-1904) – rusų gydytojas, rašytojas ir dramaturgas. Laikėsi demokratiškų švietėjiškų pažiūrų, pabrėžė švietimo, mokslo, kultūros reikšmę. Kūryboje tęsė 19 a. rusų realizmo literatūros tradicijas: pavaizdavo Rusijos visuomenės įvairių sluoksnių (daugiausia valdininkų, inteligentų) gyvenimą, aplinkos, vidinių varžtų, dvasinio nuovargio poveikį asmenybei. Įspūdingi „trumpojo“ žanro kūriniai (apsakymai). Jam būdingi paprasti siužetai, neryškus veiksmas, lakoniškumas, raiškios detalės, reikšminga potekstė. Kartu laikomas ir modernizmo pradininku teatre: plačiai žinomos jo pjesės „Žuvėdra“ (1896), „Dėdė Vania“ (1898), „Trys seserys“ (1900), „Vyšnių sodas“ (1903)...

Lietuvos tolstojininkai
Rusų vienuolio vaizdinys
Dostojevskių šeimos kilmė
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Ralph Robert Moore. Sapnai
L. Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas
R. de la Serna. Nauja sapnų teorija
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Rože Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
N. Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Antonas Čechovas. Skraidančios salos
Filonas Aleksandrietis apie sapnus
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Juodasis arapas Baltarusijoje
A. Puškinas. Slapti užrašai
M. Gorkis atmetus mitus
Nuo nihilizmo į Kristų
Miegas ir sapnai
A. Tolstojus. Pirtyje
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis