Hiperborėja Rusijoje
Skaitykite Šiaurės Atlantida
Hiperborėjos ženklai
Karelijos Adomas
Anot kai kurių ezoterinių ir dvasinių tradicijų, Hiperborėja buvo žemiška ir dangiška civilizacijos
pradžia, pirmojo žmogaus tėvynė. Kai kas ją laiko Edeno sode, kur susikirto žemiškos ir dangiškos
plotmės. Ir kai žmogus pažeidė Dievišką įstatymą, jis buvo išvytas į išorinį pasaulį.
J. Blavatskaja tvirtino, kad Hiperborėjoje kilo antroji pagrindinė rasė - prieš vėlesnes Lemūrijos ir
Atlantidos rases. A. Duginas sako, kad tai buvo saulės žmonių (kultūrinio-dvasinio tipo, kūrybinių,
energingų kai priešingybė mėnulio žmonėms - materialistiniams, konservatyviems ir vengiantiems
pokyčių) namai, ir ją siejo su šiaurine Rusija.
Kas pirmas paminėjo rusų kultūros hiperborėjinę kiltį?
14 a. Novgorodo vyskupas Vasilijus Kalika (labai gerbtas - Konstantinopolio patriarchas atsiuntė
baltą arnotą ir pravoslavų šventiko kepurę (klobuką); pasižymėjo ir tuo, kad organizavo
Novgorodo gynybą nuo švedų) laiškė Tverės valdovui Fiodorui tvirtina, kad be dangiškojo rojaus
yra ir žemiškasis, tik nematomas paprastiems žmonėms. Ir jis randasi kažkur šiaurėje, aukštuose
kalnuose, nušviestas neapsakomo grožio šviesų, o vieno kalno viršūnėje nupieštas Deisus
(Kristaus, Dievo motinos ir Jono Krikštytojo atvaizdas). Keliautojai, sugebėję, dvasinio tyrumo dėka,
pasiekti nuostabų šiaurės kraštą, girdėdavo malonias dainas ir linksmus šūksnius.
16 a. taip Rusiją vadino Maksimas Grekas (viename laiškų save pavadinęs "paskutiniuoju hiperborėju").
M.V. Lomonosovas nebaigtoje poemoje "Petras Didysis" (apie 1760 m.), aprašydamas Petro I žygį į Šiaurę, mini Neptūno
"čertogus" (rūmus) poliariniuose vandenyse. Buvo ir Hiperborėjos pavaizdavimų žemėlapiuose, iš kurių žinomiausias G. Merkatoro (1595). Jame
pačiame centre pavaizduotas Arktidos žemynas, kurį supa Arkties vandenyno pakrantės, kuriose
atpažįstamos žinomos salos ir upės. Anot jo, Hiperborėją sudarė 4 salos, kurios pagal senovės šaltinius
vadinosi Dumna, Berigas, Bergio ir Skandija. Į salas žemyną padalijo 4 milžiniškos upės (ar srautai), beveik statmenai viena kitai
ištekėję iš centre esančio didelio ežero.
Nostradamas "Centurijose" rusus vadino "hiperborėjų tauta".
Hiperborėjos tema atgimė 18-19 a. kartu su idėjomis, kad civilizacija nebūtinai atsirado
Vidurio Azijoje, ir nuomone, kad arijai (europiečiai) buvo labiau išsivystę nei semitai.
Tada civilizacija turėjo atsirasti ne Vidurio rytuose, ir hebrajų kalba nebuvo pirmąja.
Švietimo epochos prancūzai neabejojo, kad Edenas yra aukštesnėje plotmėje. Vokiečiai savo
Aufklarung irgi nenorėjo sieti su Viduržemio ir Vidurio rytų regionais. Britų ir vokiečių mokslininkai
studijavo senovės Indijos civilizaciją ir manė, kad sanskritas buvo pirmąja arijų kalba.
Savo teorijas pateikė Jean-Sylvain Bailly (1736-1793)
(Jean Sylvain Bailly), William Warren'as (po 1800 m.),
Bal Gangadhar Tilakas (1856-1929) ir H.S. Spencer'is, neretai pasiskolintas iš kitų šaltinių, perkeldami žmogaus kilmę
prie poliarinių sričių. Tilako knyga Namai Arktyje (1903, daugiau žr. >>>>>) turėjo nedidelę įtaką
Vakarams, tačiau buvo labai populiari Indijoje.
Išsiaiškinęs zoroastrizmą, H.S. Spenceris parašė Arijų ekliptikos ciklą (1965), išvystantį Tilako idėjas,
gaudamas pritarimus iš S. Radhakrišnano, buvusio Indijos prezidentu, bei Teosofų draugijos Adjare bei
Šri Aurobindo ašramo Pondičare.
H. Spenceris rėmėsi ne Vedomis, o Avesta,
pagrįsdamas arijų kelią iš šiaurės į jų naujus namus ir
schizmas tarp jų pakeliui. Jis sujungė Egipto, Šumero, Babilono ir semitų kultūras, o taip pat prijungė
moteriškų mėnulio dievybių garbintojus.
Vasilijus Kapnistas (1758-1823) 1815 m. parašė "Trumpą hiperborėjiečių nagrinėjimą" maždaug amžius iki
Balo Gangadharos Tilako ir
V. Voreno ("Šiaurės poliuje atrastasis rojus",
1885) "klasikinių" žmonijos poliarinės kilmės teorijų. Tas trumpas straipsnis 1999 m. buvo
perspausdintas almanache "Atlantida" (vyr.red. A. Voroninas).
1928 m. Nikolajus Rerichas. Jam Tibeto vienuolis sakęs, kad jei jis persikeltų per jūrą ir
nuvyktų toli į šiaurę, galėtų pamatyti vidinį pasaulį, Agartą.
Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose
U Lukomorja dub zelionyj...", A. Puškinas
Dešinysis Obės krantas žemėlapiuose iki Ermako vadinamas Lukomorje. Tai
neabejotinai rusiškos kilmės žodis, reiškiantis jūros įlanką. Bet tame krašte jokios jūros nėra!
Iš kur tada tas pavadinimas? Greičiausiai jį atnešė į čia persikraustę, anksčiau prie jūros
gyvenę, žmonės. Iš kur jie atkeliavo?
Tomsko prof. A.M. Maloletko, remdamasis etnografo H.I. Pelicho darbais, mano, kad,
pabėgę dėl žiaurių karų (tai galėjo būti Batyjevo antpuoliai), nuo pietų jūrų ir vadinosi
samarais (nuo Samara upės ir priklausę padžo etninei grupei). Lukomorje jie pavadino
Irtyšiaus kilpą, prie kurios įsikūrė. Pelichas mano, kad Sibire rusai, gyvenę iki Ermako,
vietinių selkupų vadinti padžo (o naujarusiai kasakais).
9-10 a. arabų mokslininkai žinojo tris Rusijas. Viena jų Artanija su sostine Arta (ar Arsa,
arta senovės iranėnų kalba yra tiesa, tad tikėtina, kad tai legendinė Pravda šalis).
H. Sansono žemėlapyje (1688 m.) Arta pavaizduota į pietus nuo Aukso ežero, iš kurio išteka
Obė. Beje, kinai tarp artimiausių Kinijos kaimynų laikotarpiu iki Kristaus laikė rusų protėvius
ir vadino juos usuniais, diplinais", čžurčženais. 19 a. tyrinėtojas I. Bičurinas nurodo, kad
šiuos Kinijoje vadino ir niuičži, beveik kaip rusus ir dabar vadina jakutai (nuuči).
Ar ne ją 11 a. kartografas al-Idrisi nusakė Rusija-Tiurk? Kai kuriuos senoviniuose
žemėlapiuose teritorija prie Telecko ežero (iš jo išteka Bija, kuri susiliejus su Kutunja, sudaro Obę) vadinama Samarija.
O jei rusai atėjo iš kitos pusės? Ir naujakuriai, ir likę savo kraštą vadino Lukomorje. Taip ir
liko du pavadinimai vienas prie Jugros, Obės deltoje (dar vadinama Bielovodje, Baltieji
vandenys), o kitas pietų Sibire. Pirmoji ir būtų protėvynė, kurioje žmonės gyveno teisingai (po
pravde). Beje A.A. Loktiušinas pavadinimą Lukomorje bandė išvesti iš sanskrito: "loka"
vietovė, šalis, o "mor" šaknis susijusi su mirtimi. Tada gauname "mirusiųjų kraštas" (kitaip,
"protėvių kraštas") [ taip pat skaitykite Baltieji vandenys: legendos ištakos ].
583 m. arabų chakanas paprašė rusų pagalbos kovojant su Bizantija. Šie atsisakė,
aiškindami, kad gyvena labai toli. Atsakymą atnešė trys jauni rusų pasiuntiniai, kuriems
neleido grįžti. Pabėgę, jie pakliuvo į Bizantijos nelaisvę ir jie buvo neginkluoti, nešini tik
kanklėmis. Jie paaiškino imperatoriui, kad gyvena prie "Vakarų vandenyno" ir keliavo iki čia
15 mėn. (pagal Feofilakto Simokato nuorodą) arba 18 mėn. (pagal Teofaną Sirietį).
Paskaičiavę, gausime apie 5000 km tiesiąja ir jūra būtų Karsko jūra ties Čeliuskino
iškyšuliu. O būtent šią jūrą arabų geografai vadino Vakarų arba Slavų vandenynu.
Filipo Kalimacho iš Lenkijos laiške popiežiui Inokentijui VIII pranešama 1492 m. rusai
šiaurėje rado didelę salą apgyvendintą slavų (ir laiške pavadintą Filipodija). O ir 17-18 a.
geografai N.Vitsenas bei F.Stralenbergas minėjo į Aziją iš kažkokios salos šiaurėje ateinančius rusus.
|
|
Viduramžių Europos žemėlapiuose vaizduojamas ir Sibiras su miestais tai Fra Mauro
(1459), Abraomo Ortelijaus (1570), Gerardo Merkatoro (1585, 1595), I. Gondiuso (1606),
Dž. Kantelli (1683), H. Sansono (1688) ir kt. Juos mini ir įvairių šalių autoriai: Tachiras Marvazi,
Salam at-Tardžumanas, ibn-Hordadbechas, Čan Čiun, Markas Polas,
Rašidas ad-Dinas,
Snorri Sturlusonas, Abul Gazi, Sigizmundas Herberšteinas,
Milesku Spafarijus, Nikolajus Vitsenas. Tų miestų pavadinimai: Inančas, Kary-Sairamas, Karakorumas (Sarkuni),
Alakčinas, Kemidžketas, Chakan-Chirchiras, Darand Chirchinas, Našran Chirchinas,
Ordu-bbalyk, Kamkamčutas, Apručiras, Činchajus, Kian, Ilajus, Arsa, Sahadrugas, Ika, Kikas,
Kambalykas, Grustina, Serponovas, Kosinas, Teromas. Tarp jų yra ir esančių prie Arkties vandenyno.
Skaitykite Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Hiperborėjos ženklai
Hiperborėja Užpoliarėje
"Tiesa keistesnė nei išmonė."
"Apolono tikrieji namai yra tarp hiperboriečių, amžinojo gyvenimo šalyje, kur, kaip nurodo
mitologija, du balandžiai skrisdami iš skirtingų pasaulio pusių susiduria tame tolimame krašte,
Apolono namuose. Ir netgi, pagal
Hekatėjų, Leta, Apolono motina, gimė prie Arkties vandenyno".
Jei buvo bendra prokalbė, tai turėjo būti ir bendri protėviai, o jie turėjo gyventi vienoje
vietoje. Kur tada bendra protėvynė?
Klasikinis požiūris, kad į rytus nuo Centrinės Europos, prie Dunojaus arba stepėse
šiauriau Juodosios ir Kaspijos jūrų. Bet kodėl ankstyvųjų indoeuropiečių pėdsakų randama
gerokai į rytus Tuvoje, Altajuje, Omsko srityje ir net prie Surguto (Barso kalva). Ir kodėl, vos
atvykę į derlingas Europos lygumas, jie toliau skuba į šiaurę, Skandinaviją ir Islandiją?
19 a. išpopuliarėjo indoeuropiečių kilties Arktikoje teorija. Gelbėdamiesi nuo stiprėjančio
šalčio, jie persikėlė į pietus. Ir neatrodo visiška išmone
antikos autorių paliudijimai apie
Hiperborėją, kažkada klestėjusią, bet vėliau užmirštą šalį "anapus šiaurės vėjo" (anapus Borėjo).
Atsiranda sąšaukos ir su indų vediškąja literatūra bei zoroastrų "Avesta", kurioje pasaulio
sutvėrėjas Ahura-Mazda pasakoja Zaratustrai, kaip arijams sukūrė Vaidžą (arijų valdas) ir dar
15 "geriausių gyvenimui" žemių (o tai sutampa su šiuo metu žinomomis 16-a indoeuropiečių kalbų grupių).
Vienas seniausių zoroastrų raštų yra "Vendidadas" (Vi-daevo-dat arba taisyklės, kaip kovoti
prieš blogį). Ištyręs Vedas ir Vendidadą,
Tilakas padarė išvadą, kad arijų protėvynę yra Arktyje.
Pateikiami to krašto - Arianam Vaidža (arijų erdvė) požymiai: bebrai, šiaurei būdingi medžiai, dievų metai
viena diena ir viena naktis. Manu įstatymuose sakoma, kad Saulė skiria dieną ir naktį žmonių ir dievų.
Dievų diena ir naktis perpus padalinti (žmonių) metai. Naktį saulė juda į šiaurę.
Lokamanja Balas Gangadharas Tilakas
taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriuose senovės indų himnuose apdainuojama
aušra, būnanti dukart metuose ir trunkanti po 30 dienų.
Ahura Mazdos nurodymu Jima plečia žemę pietų kryptimi, nes toji jau perpildyta žmonių, naminių
gyvulių, šunų, ugnių... jis išeina į pietų pusę, trenkia į žemę botagu, papučia ragą ir žemė prasiplečia. Taigi,
jis naudoja piemens įrankius botagą, ragą. Be to reikia prisiminti, kaip vadinamos pasaulio šalys iranėnų
kalba pietūs yra priekyje, o šiaurė užpakalyje.
Pirmame "fargade" (skyriuje) tarp "aukso amžiaus" valdovų išsiskiria žynys Jima Kšaeta (turėjęs Džame-Džamšido
taurę, kurioje galėjo regėti praeitį ir ateitį - Vedose Jima tampa mirties dievu Jama), kuriam
Ahura-Mazda pranešė apie gręsiantį mirtiną atšalimą ir paliepė statyti miestą (varą, palyg. su lietuvių apt-varu):
"Aš prašau, kad mano karalystėje nebūtų nei šalto, nei karšto vėjo, nebūtų nei ligų nei mirties"...
Per pirmus 1000 valdymo metų...
"O Zaratustra, šlovingas arijų amžius nesitęsė amžinai. Tai buvo blogio puolimo metas. Aš,
Ahura Mazda, sakiau Jima Kšaeta:
'O šaunusis Jima, link šventosios arijų žemės lekia blogis kaip atšiauri žiema; blogis atskubės
kaip krentantis storas sniegas. Iš trijų pusių puls laukiniai ir plėšrūs žvėrys, atbėgę iš baisių vietovių.
Prieš šią žiemą iškritęs sniegas netirps ir nenuneš vandenų... Kūniškasis pasaulis bus
pažeistas. Iki tol čia žolė buvo tokia minkšta, kad net mažų gyvūnų pėdos buvo matomos.
Daugiau nebus pastebimos pėdos ant susidariusio kieto ledo.
Taigi Jima, pastatyk galingą varą, aptvarą tokio ilgio kaip jojimo takas, su keturiomis lygiomis
sienomis. Čia surink arijų vyrus ir moteris, galvijus, šunis, paukščius ir raudoną liepsnojančią ugnį.
Varo viduje padaryk vandens tekėjimą kanalu, vienos hathra ilgio. Varo viduje saugok žemę,
kad augtų daržoves maistui. Pastatyk daržines galvijams, arijų galvijų tvartą.
Tegu meilė žydi nevaržoma aptvare tarp jaunų porų pastatyk jiems vietą su kambariais,
kolonomis, ilgomis sienomis ir galine siena".
Jima taip ir padarė, tačiau vėliau smarkiai nusidėjo ir pirmapradžio blogio įsikūnijimas
Achrimanas
Bavrajaus (Bebrų) šalyje valdovu skyrė trigalvį drakoną Aži-Dalachą, kurį po
daugelio metų nuvertė penktasis Paradatų dinastijos karalius Traitaonas. Šis turėjo tris sūnus:
Sairimą, Turą ir Arijų, tapusiais didžiųjų tautų protėviais.
Taigi arijai pirmiausia atsirado Vaidžoje, kur kai kurie jų gavo dievišką malonę (iranėnų
kalbose "chvarno", "farn"). Ir būtent ten buvo pirmąkart sulaužytas pirmapradis priesakas ir
žmonės pakliuvo į reptilijos priespaudą. Ir panašu, kad atgauta valdžia ne protėvynėje, o
miškų ir pelkių krašte (bebrų krašte). Reikia dar priminti, kad viduramžių persų
(pechlevistinėje) literatūroje [kaip "Bundachišn" (Pirmapradis sutvėrimas), "Denkard" (Tikėjimo
darbai), "Menogi Chrat" (Proto dvasia)] bei garsiojoje A. Firdousi poemoje "Šachnamė" (10 a.)
pasakojimai apie Traitaoną ir jo sūnus išplėtojami, pvz., paminint, kad Arijus paveldėjo tėvo
kraštą (Sairimai kliuvo vakarai, o Turui rytai ir jie pavydėjo Arijui), už ką jį nužudė broliai.
Taip prasidėjo amžius trukusi nesantaika.
Vaidžą arijai su laiku pradėjo vadinti Eran-Vež, o vėliau Iranu tik jis buvo ne ten, kur
šiandien. Arijai į šiandieninį Iraną atėjo iš šiaurės, vidurinės Azijos, kur tuo metu gyveno
klajoklių gentys, Herodoto
pavadintos skitais. Tačiau labiau tikėtina, kad jos save vadino
turais (Turo palikuonimis). Ką liudija paplitę toponimai su šaknimi "turan" upė Turanas,
Krasnojarsko krašte Turano kalnas (dar vienas Šorijoje), Turano dauba Buriatijoje, Turano
ežeras Kazachstano Kustanaisko srityje, Turano žemuma, Turano kraštas Beludžistane (Pakistanas) ir t.t.
1919 m. Pilietinio karo metu karininkas Izenbekas vienoje sugriautoje sodyboje rado kelias, nuo senumo
pajuodavusias medines lenteles, išraižytas nežinomais rašmenimis. Tik po kelių metų paaiškėjo, kad tai
nepaprastas radinys Velesovo knyga, kurią 9 a. parašė Novgorodo raštininkai, tačiau ji aprašo labai senus, 2-3 tūkst. pr.m.e., įvykius:
Mes atėjome iš žalio krašto. O prieš tai mūsų tėvai buvo prie jūros krantų prie Ra upės. Ta šauni giminė
išėjo į kraštus, kur Saulė miega naktį... Mes patys esame arijai, ir atėjome iš arijų žemių.
| 
Jima moko tautą
|
Ra senasis Volgos pavadinimas. Taigi iš žalio krašto, esančio kažkur į rytus nuo Volgos, rusų protėviai
ėjo į vakarus, paskui Saulę. Ir išsižioji iš nuostabos Velesovo knygoje perskaitęs Tebūnie pašlovintas
Indros vardas! Jis mūsų kardų dievas. Dievas, žinantis Vedas... Mūsų žyniai Vedomis rūpinosi...
Į rytus nuo Dono Herodotas
"patalpino" "savromatus" (sarmatus) - panašu į Sairimos
vardą. O jeigu tarp tų dviejų kraštų (tik labiau į šiaurę) patalpinsime Arijaus kraštą (į rytus nuo
Uralo [beje, "Avestoje" nuolat minimi Chara Berezaiti kalnai] prie dabartinio Chanty-
Mansinsko)? "Avestoje" truputį aprašoma pirmoji arijų žemė
ją skalauja Vorukašo jūra ir "10 mėn. ten žiema, du vasara
ir žiemos viduryje vandenys sušalę, žemė sušalus ir augalai sušalę".
Ar ne per šalta buvo pirmiesiems arijams? Nustatyta, kad prieš 12-14 tūkst. metų
Užpoliarėje sąlygos buvo palankesnės. Atšalimas prasidėjo prieš 9-7 tūkst. metų. Teko
sprukti - iš pradžių apie 5-4 tūkst.pr.m.e., o vėliau 3 tūkst.pr.m.e. (būtent turai, sairimai ir arijai
kažkur prie Obės ir Irtyšiaus įkūrę Traiteonos valstybę). Likę prisitaikė prie atšiaurių sąlygų,
statė požeminius miestus, varus (iš čia gali būti kilęs "variagų" pavadinimas, reiškiantis tiesiog miestiečius).
9-8 tūkst. pr.m.e. ledynmečio pabaiga, preborėjinis laikmetis. Baltoji jūra jau
nesukaustyta ledo, tik jos viduryje stūkso prie dugno priaugęs ledo kalnas. Chibinų kalnuose
buvo "refugiumai" (oazės), kuriose išsilaikė ne tik tundros, bet ir miško augmenija
(B.A. Miškinas. Chibinų kalnų flora, SSSR MA leidykla, 1953, rusų kalba).
Priedai
Sarvepalli Radhakrišnanas (Sarvepalli Radhakrishnan, 1888-1975) indų filosofas ir
valstybės veikėjas, pirmasis Indijos viceprezidentas (1952-62) ir antrasis Indijos prezidentas (nuo 1962 m.). Gavęs gerą europietišką išsilaviną ir
aukštai vertinęs vakarietišką kultūrą, vis tik propagavo tradicinę Indijos filosofiją, o ypač advaita vedantą.
Vis tik tikėjo, kad visi tikėjimai savo esme yra tokie pat, tad galiausiai turi susilieti į visuotinę
religiją-filosofiją, kurios pagrindu bus advaita vedanta.
išaiškinta šiuolaikine samprata (neo-vedanta). Prisidėjo prie induizmo supratimo skleidimo pasaulyje.
Maksimas Grekas

Filosofą ir dievo tarną Maksimą Greką rusų stačiatikių cerkvė kanonizavo tik 1988 m. Jo
atminimas minimas sausio 21 d. Tačiau, gyvam esant, su šiuo svetimšaliu, savo dvasia
tapusiu rusu, dažnai elgtasi griežtai ir nelabai teisingai.
Michailas Trivolis (šią tapatybę tik 1943 m. nustatė I.Denisovas) gimė apie 1470 m. Graikijos
Arta gyvenvietėje aristokratų šeimoje ir gavo gerą išsilavinimą. Mokėsi Jonijos jūros Korfu
saloje. 20 m. amžiaus išvyko į Italiją, kur lavinosi ir gyveno apie 20 m. Ten susipažino su
humanistais A.Policiano ir M.Fičino bei Dž. Della Mirandola. Didelį įspūdį jam darė ir
dominikono Dž. Savonarolos pamokslai, kuriuose demaskavo popiežių Aleksandrą VI
Bordžiją - už tai 1498 m. gegužę buvo sudegintas Florencijoje. Jo atminčiai jau Rusijoje
parašys "Baisią ir atmintiną apysaką".
Michailas perėjo į katalikybę Florencijos šv.Morkaus dominikonų vienuolyne. Bet po 2 m. jis
įsitikino, kad net dominikonai, kurių įstatuose pabrėžiamas neturtas ir rūpestis sergančiais ir
vargstančiais, yra pažeisti tų pačių ydų, kuriais taip puolė sudegintasis "eretikas". Tad
Michailas persikelia į šv. Afono kalną. 1505 m. jis vėl stoja, šįkart jau stačiatikiu, į vienuolius
Vatopedsko vienuolyne (priimdamas Maksimo vardą), kuriame praleido 10 m.
Tada į Afoną atvyko rusų pasiuntiniai. Didysis kunigaikštis Vasilijus III savo saugyklose atrado
daug graikiškų bažnytinių knygų, kurių daugumą atsivežė carienė Sofija, kilusi iš Bizantijos
imperatoriškos Paleologų giminės. Valdovas nusprendė, kad jas reikia išversti į rusų kalbą.
Tad pradėjo ieškoti gero specialisto ir juo tapo Maksimas, nuolankiai išvykęs į Maskvos didžiąją kunigaikštystę.
Iš pradžių Maksimas buvo pamalonintas. Jo Aiškinamojo psalmyno (1500 puslapių apimties)
vertimas sukėlė susižavėjimą. Toliau jis vertė kitas knygas ir pamažu pakliuvo į politinių aistrų
sūkurį, nes pasisakydavo prieš griežtus potvarkius. Jo celė tapo persekiojamųjų prieglobsčiu.
Ypač nuteikė prieš save parašęs traktatą prieš metropolito leistas valdovo skyrybas. O
cerkvės hierarchai negalėjo atleisti rašinių prieš vienuolynų užsiėmimą žemdirbyste. Jį svarstė
dviejuose cerkvės soboruose - 1525 ir 1531 m. Įdomiausia, kad jį kaltino sąmoningai darius tekstų prasmės pakeitimus ir
nubaudė kaip eretiką ir įkalino.
Bet net įkalintas jis parodė nepaprastą dvasios stiprybę. Anglimi ant sienos jis parašė
nuostabiąją Paraklitą šiandien skambančią daugelyje cerkvių. Grįžti nepadėjo net Afono
vienuolių ir net Konstantinopolio patriarcho užtarimai. Ivanas Žiaurusis kažkur 1547-1548 m.
įsakė išleisti Maksimą ir leido įsikurti Troice-Sergijevo vienuolyną, kur ir mirė 1556 m. Dar 17
a. prie jo kapo prasidėjo stebuklai.
Išliko toks įdomus jo gyvenimo faktas.
1553 m. gegužę vienuolyną aplankė Ivanas IV Vasiljevičius su cariene Anastazija ir neseniai
gimusiu sūnumi Dmitrijumi, kad pasimelstų prie didžiojo stebukladario Sergiejaus
Radonežskio kapo, pailsėtų ir tęstų kelionę į Kirilo-Belozersko vienuolyną tesėdamas
pažadą, duotą sunkios ligos metu.
Caras panoro išvysti ir senolį Maksimą. Liesas seneliukas pasirodė prieš Ivaną. Išklausęs
pasakojimą apie pasiligojimą, senolis ėmė atkalbinėti carą nuo ilgos kelionės: "Ar Dievui
reikalingi neprotingi pažadai? Visur esančiojo nereikia ieškoti tik dykumose, nes visas
pasaulis jo pilnas. Jei nori išreikšti savo padėką Dangiškajai malonei, tai daryk soste!
Apdovanok savo malone krikščionių našles, našlaičius, motinas kiek karių žuvo, kiek
nelaimingų tapo vienišais po sėkmingo tavo Kazanės užėmimo. Štai caro darbas!"
Ivanas nebuvo patenkintas ir šaltai atsisveikino. Jau išvykstant carui, Maksimas paprašė caro
artimųjų perduoti baisią pranašystę: "Jei manęs nepaklausysi, užmirši krikščionių kankinių
kraują, paniekinsi našlaičių ir našlių ašaras ir užsispyręs važiuosi, žinok, kad kelionėje mirs
tavo sūnus!" Pranašystė išsipildė caras į Maskvą grįžo be sūnaus. Tai sužinome iš
Andriejaus Kurbskio, 1564 m. pabėgusio į Lietuvą nuo paranoja apsėsto Ivano Žiauriojo žiaurumų, kūrinių.
Azijos širdis
Eskimų kilmė
Šiaurės Atlantida
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Tolstojus: Kita asmenybės pusė
Dievų žemiškasis veidrodis
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Meru kalnas ir B. Tilakas
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Herodotas. Istorija, 4 knyga
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Prokopijus. Nuslėptoji istorija
Tyro vergų sukilimas pagal Justiną
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Umai lyginamoji charakteristika
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Kunigaikščio Gvidono valdos
Senoji Indijos istorija
Ugnies kultas Rusijoje
Hitleris: gyvas ar miręs?
Kur ėjo L. Tolstojus?
Languedoko akmenys
Karelijos Adomas
Sniego karalienė
Papročių paskirtis
Kai tokie keliai...