Ugnies kultas Rusijoje

Daugelyje tautų ugnies dievo kultas simbolizuoja vyrišką pradą, o tik mongolai turi ugnies deivę Ut (Ot)1). Tai gali būti požymiu, kad mongolai anksčiau už indoeuropiečius ėmė garbinti ugnį2). Pvz., D. Banzarovas3) (Rinktiniai raštai, 1997) spėjo, kad mongolai laikė save pirmaisiais įsisavinusiais ugnies technologiją. Čuras-baltarusių dievas Jo pateikiamame mite moteris vardu Utegen (kas reiškia gimda), mongolų tautų pramotė, suvaldė ugnį. Tai, kad ugnis yra moterų rankų kūrinys, laiko ir I. Manžigejevas bei A. Šadaevas (1984).

Ugniakuro atsiradimas sustiprino vyro dominavimą sociume, nes jis tampa vyro nuosavybe, - ir nuo tada ugnies dievai vadinami tik vyriškais vardais. Indoeuropiečių mituose ir apeigose neišliko pirminio ugnies įsisavinimo epizodų, tačiau gausiai skamba ugnies pasisavinimo bei vagystės motyvai (pvz., graikų Prometėjas ir gruzinų Amiranis).

Ukrainos populiariausias padavimas byloja, kad pirmieji ugnį išrado velniai, kai jie buvo išvaryti iš dangaus. Dievas su Šv. Petru ir Pauliumi vaikštinėjo po žemę ir netikėtai išvydo velnių užkurtą ir saugomą velnių. Dievas prikišo prie ugnies lazdelę ir, kai ji užsidegė, velniai pabandė ją atimti. Tada supykęs Viešpats trinktelėjo ta lazdele per akmenį, pasipylė kibirkštys ir nuo tada žmonės sužinojo, kaip išgauti ugnį iš akmens.

Kitoks siužetas Didžiojoje Rusijoje. Čia ugnį žmonėms davė pats Dievas, pasiuntęs ją pirmajam iš Rojaus išvarytam žmogui, kuris nežinojo, kaip pasigaminti maistą. Dievas pasiuntė žaibą, kuris uždegė medį, it taip parodo ugnies išgavimo būdą.

Iš tokių legendų peršasi išvada, kad pradžioje žmonės panaudodavo atsitiktines ugnies apraiškas, išmokdamas ją išsaugoti. Ugnies išgavimas trinties pagalba atsirado gerokai vėliau. Net 19 a. buvo tautų, nemokėjusių įkurti ugnies ir besitenkinusių tik jos palaikymu. Iš čia kilęs ir šventas ugnies aspektas bei jos palaikymas šventovėje, pas vadą, šeimos židinyje.

Visi mitai ir padavimai apie ugnį gali būti suskirstyti į dvi kategorijas: a) ugnis gauta iš po žemės; b) pateko iš dangaus. Kai kuriose tautose buvo skraidančio ugninio drakono, besisvaidančio ugnimi, vaizdinys (matyt, susijęs su krintančiais meteorais bei bolidais). Didžiarusiai tą reiškinį siejo su haliucinacijomis, nuo kurių kentėjo liūdesio apimtos moterys, ypač jaunos našlės; tas drakonas laikytas demonu. Tarytum drakonas atskrenda naktį kaip ugninis raudonas rutulys (kas primena ir kamuolinį žaibą), subyrantis kibirkštimi virš kamino. Jis apsireikšdavo moteriai mirusio vyro pavidalu ir praleisdavo su ja naktį. Be to, jis iš moterų atimdavo gyvus vyrus. Moterys imdavo negaluoti, o kai kurios ir mirdavo. Tačiau kaltinti moterį susidėjus su drakonu pavojinga, nes supykęs drakonas gali sudeginti namą.

Iš po žemės ugnis gali būti gauta tik išsiveržus ugnikalniui arba užsidegus anglies klodams. Lavos srautai stingsta lėtai, kartais net kelis metus, taip suteikdami savotišką galimybę naudotis ugnimi. Beje, kai kurių Ramiojo vandenyno salų čiabuviai netgi maistą ruošia ant lavos. Jos šiluma pasinaudoja netgi kai kurie paukščiai, padėdami netoliese kiaušinius, kad patiems nereikėtų jų perinti. Netgi Prometėjas tarytum atnešė ugnį iš Lemno salos nuo ten veikusio ugnikalnio.

Tačiau ugnis buvo ir baimės šaltinis; žmonės matė jos nepaprastą griaunančią galią ir nežinojo, kaip jai pasipriešinti. B. Rybakovas mini ugnies dievo Svarožičiaus kultą jaujoje, kur ugnį naudojo pėdų džiovinimui. Anot padavimo, jaujos duobėje gyvena jaujininkas. Jo išvaizda neapibūdinta, Scarogas: Ugnies dievas pvz., Vologdos gubernijoje jį laikė įprasto ūgio vyru su ilgais išsitaršiusiais dūmijančiais plaukais. Laikė, kad jis vengia žmonių. Pošechonjėje jis pasirodydavo kaip juodas katinas. Jo funkcijos neapibrėžtos. Dažniausiai jam priskirdavo dažnai įvykstančius gaisrus.

Saugodami jaujas nuo ugnies, slavai į jos duobę įmesdavo nekultų javų pėdą kaip auką ugniai. N. Karamzinas pabrėžė, kad slavai 6 a. garbino žaibo savininką (1989). Labiausiai paplitęs buvo Peruno kultas, užgimęs dar iki-istoriniais laikais. Vilniuje iki šių dienų gali parodyti vietą, kur degė amžina ugnis ir gyveno ją saugojęs žynys, o visame šiaurės vakarų krašte „molanja“ (žaibas) vadintas Perunu.

Slavų ugnies dievą galima priskirti Oikumenos dievams, t,y. viduriniojo, žmonių gyvenamo pasaulio dievybėmis. Jų valdžios ir atsakomybės sritis apėmė kultūros, visuomeninių ir šeimos santykių, buities sritis. Pas rytinius slavus jiems priklausė ugnies dievas Svarogas (Svarožičius), turėjęs Saulės (Urano) hipostazę – jis pateikiamas kaip saulės dievo Dažbogo tėvu.

Nuo seniausių laikų slavai išlaikė namų ugnies garbinimą – ir galima manyti, kad tai turėjo asmeninį pobūdį, ką, iš dalies parodo iki pat 19 a. valstiečių tarpe buvęs draudimas keiksnoti, spjauti į židinį ir kitaip nepagarbiai elgtis su ugnimi. Namų ugnies svarbą parodo ir tai, kad namų šeimininkas vadintas „ogničaninu“.

Slavai ugnį laikė gyva savita būtybe: ji valgo, geria ir miega kaip žmogus, o supykusi gali ir atkeršyti. Vologdos gubernijoje apie ugnį kalbėjo tik palankiai: „Ugnelė, ugnelė, tėvelis ugnelė. Naktį gesindavo ugnį su žodžiais: „Miegok, tėveli ugnele!“ Spjauti į ugnį laikyta nuodėme, negalima ir šlapintis į ugnį – ugnis tave gyvą išdžiovins. Podolsko gubernijoje nakčiai į krosnį dėdavo ąsotėlį su vandeniu ir nuodėgulį, kad ugniai būtų ką valgyti ir gerti. Tovensko valsčiuje ugnys skiriasi ir turi savo vardus, pvz., viena jų vadinta Andriejumi.

Senovės slavų pagonys savo šventovėse degino laužus ir ugnies saugojimas priešais Peruno stabą. Jie degino savo mirusiuosius, tikėdami, kad kartu su liepsnomis mirusysis pakyla į rojų. Su mirusiuoju buvo deginama ir galvijai, ginklai, papuošalai, žmonos.

Su ugnies kultu susiję apeiginiai laužai. Užkuriami ne tik per Kalėdas ir Ivano Kupalos dieną, bet ir Užgavėnes ir Marijos apreiškimo dieną, o pas rytų slavus – Didįjį ketvirtadienį, o kartis ir Jurijaus dieną bei Iljos penktadienį. Senu slavų papročiu buvo „gyva ugnis“, uždegama kaip priemonė prieš epizootiją – epidemines ligas ir galvijų kritimus. „Gyva ugnis“ buvo išgaunama trinant sausą medį (dažniausiai liepą) su specialiomis apeigomis visiškai tylint ir privalomu „senosios“ ugnies gesinimu visoje gyvenvietėje. Kartais galvijų pravarymas tarp dviejų ugnių buvo derinamas su jų pravarymu specialiai išraustu tuneliu arba pro „žemės vartus“. Taigi, apvalomoji ugnies galia sustiprinama apvolamuoju žemės poveikiu. Kartais (Volgos žemupyje) galvijus pragindavo per tekantį vandenį – upę, upelį, t.y., pasinaudojant valomąja vandens jėga. Amžinoji ugnis

Ugnis buvo naudojama žemės sklypų (kuligų) iš miško atkovojimui. Stepėse rudenį ir pavasarį buvo „užleidžiami degėsiai“, išdeginant seną žolę pievose, ganyklose ir šienaujamas lankas. Taip buvo paskatinamas naujos žolės augimas, o taip pat sunaikinami vabzdžiai (tame tarpe ir skėriai).

O kadangi gaisrai neretai laikyti dievo bausme, tai kartais jį gesinti laikyta nuodėme. Daugiausia prietarų susiję su žaibo sukeltais gaisrais, nes dangaus ugnis slavų laikyta šventa. Pagonišku laikotarpiu įsišaknijo tikėjimas, kad „kas nusipraus vandeniu pirmo griaustinio metu, tai visus metus nesirgs jokia liga“. Paplitusi nuomonė, kad žaibo sukelto gaisrą galima gesinti tik pienu, o jei jo neužtenka, tai gira, tačiau jokiu būdu ne vandeniu, nes nuo jo ugnis tik dar labiau įsiliepsnoja. Gesindami tokį gaisrą naudojo pašventintus dalykus – į ugnį mesdavo velykinį kiaušinį arba su juo apeidavo užsidegusį pastatą, į ugnį mesdavo verbą, apeidavo namą su uždegta žvake arba su Nesudegančios Kupinos ikona, prieš ugnį stovėdavo su Nikolajaus (Mikolos) ikona, užkurdavo krosnis gretimuose namuose – patarlė: „dūmas ant dūmo bei ugnis ant ugnies neina“

Krikščionybės įvedimas sunaikino daugelį papročių bei prietarų. Tačiau susijusių su gyvenimu atžvilgiu buvo lojali – tarp jų ir ugnis buvo priimta į stačiatikybės globą. Ir netgi šventinant vandenį greta Šv. Dvasios buvo paminima ugnis – ir tik 1626 m. pastebėta, kad tokio posakio nėra graikiškose knygose.


1) Buriatų mituose perteikiami trys ugnies kultūros vystymosi etapai: kai mokytasi suvaldyti ugnį; kai išmokta ją išgauti trinant ievos lazdeles; kai imta ją išskelti. Įdomu, kad mongolų tautose pirmi du laikotarpiai perteikiami dviem deivės - židinio motinos vardais: El Galachan Eche (kaip dangiškos kilmės) ir Ut (Ot) Eche (kaip žemiškos kilmės).

2) Mongolai nuo seno rūpinasi ugnies jurtose saugojimu. Jie laikė, kad jinai turi savo šeimininką ezeną, kurį reikia garbinti ir kuriam reikia aukoti. Tai išlikę iki šių dienų. O senovėje rytinė auka ugniai buvo ypatinga moterų prievolė, o iš jų išsiskirdavo speciali šamanė udgan. Šis pavadinimas skamba panašiai visose tiurkų kalbose (skirtingai nuo „šamano“, kuris tiurkams yra kam, o mongolams bo). „Udgan“ kilęs iš „ut“ arba „ot“ (ugnis), prie kurio pridurta „-gan“, nurodanti moteriškąją giminę. Buriatai-mongolai turi padavimą, kad pirmuoju šamanu buvo moteris „utgan“. Iš „ut“ šaknies mongolų kalboje liko žodžiai utan - dūmai, utha - kilę iš vieno židinio (vienos giminės).

3) Dorži Banzarovas (apie 1822 - 1855) – buriatų mokslininkas, pirmasis iš buriatų gavęs vakarietišką išsilavinimą, kelių svarbių darbų apie mongolus autorius („Juodasis tikėjimas arba mongolų šamanizmas“, 1846), daugelio Rytų kalbų žinovas.

Ugnies ekologija
Mokslas ir prietarai
Ostžemės sindromas
Rusija: taikinys tinkle
Dievų žemiškasis veidrodis
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Kalėdos: Stebuklų metas
Vanduo kalendorinėse šventėse
Žėruojančios šokių aikštelės
Patristinės elgsenos paplitimas
Tikroji varlės-karalienės istorija
Umai – lyginamoji charakteristika
Uolų piešiniai prie Baikalo
Žvejo ir auksinės žuvelės mįslė
Kunigaikščio Gvidono valdos
Šorcų religiniai tikėjimai
Bulgarų pavasario šventės
Slaptasis kazokų ginklas
Cinizmas kaip amatas
Čingis chano mirtis
Užgavėnės Lietuvoje
Himalajų mitai
Po gulbės sparnu
Stalinas ir NSO
Eurazijos pagrindai
Nencai
Vartiklis