Šorcų religiniai tikėjimai. Vartiklis

Šorcai – tiurkiškai kalbanti tauta Vakarų Sibiro pietryčiuose, daugiausia Kemerovo srities pietuose bei gretimuose Altajaus rajonuose (netoliese Novosibirsko). Apie 14 tūkst, gyventojų, antropologiškai priskiriamų mongoloidų rasės Uralo tipui. Kalba jiems artimiausi altajiečiai ir chakasai, o kultūra – altajiečiai ir čulimcai. Save vadina tatar-kiši (totoriais). Šorcų pavadinimas duotas tarybiniais laikais akademiko V. Radlovo įtakoje. Formali religija – stačiatikybė, tačiau išsilaikęs šamanizmas bei animizmas. 20 a. paskutiniajame dešimtm. kilo judėjimas dėl kultūros ir tradicijų atgaivinimo.

Apie ugnies garbinimą pas šorcus skaitykite Umai – lyginamoji charakteristika

Pagal šorcų sampratą, pasaulis padalintas į tris sferas: dangiškoji Ulgen-čer, vidurinioji orty- čer arba bistyn-čer, požeminė aina-čer.

Aukščiausiosios dievybės Ulgenio valdose yra 9 dangūs. Pirmajame, žemiausiame, koškan danguje randasi sarydžos žaibas – botagas baltai melsvam Ulgenio žirgui; griaustinis – šio botago pliaukštelėjimai. Pirmojo dangaus centre gyvena jo šeimininkas, kuris turi namus, žmoną, vaikus. Antrasis kok kur - mėlynoji juosta, kurioje randasi mėlynoji vaivorykštės dalis tengri čelize. Trečiasis kyzyl kur - raudonoji juosta, ketvirtasis kyr kur - pilkoji juosta, penktasis kektomoš kur - žydroji juosta, o šeštasis kyzyl tengri - raudonasis dangus, kuriame gyvena gražios moterys. Septintajame danguje randasi mėnulis ir žvaigždės, aštuntajame – saulė, o devintajame gyvena pats Ulgenis.

Ulgenis su savo broliu Erliku, piktuoju pradu, sutvėrė pasaulį ir žmogų“ Ulgenis – saulę, mėnulį, žvaigždes, lygumas ir upes; Erlikas – ant žemės uždėjo kalnus. Tada Ulgenis sutvėrė paukščius ir žvėris, vėliau – žmogų, tačiau jo sielos, kaip besistengė, sukurti nepajėgė. Jis į pagalbą pasikvietė Erliką, kuris sutiko su sąlyga, kad siela priklausys jam, o kūną tevaldo Ulgenis. Todėl šorcai tikėjo, kad Ulgenis ir Erlikas lygūs tarpusavyje ir jų valdžia žmogui vienoda. Laimė, sveikata, turtai – tai abiejų, o ne vieno kurio jų, valia. Net akivaizdus blogis – ligos, nelaimės – sukeliamos abiejų pradų.

Ulgeno valia Erlikas buvo išvytas nuo žemės paviršiaus į požemį, kuriame jis viešpatauja. Erikui pavaldūs aina pagalbininkai, piktosios dvasios, kurios pasiima žmogaus sielą taip jam sukeldami ligas ir mirtį. Žemutiniame pasaulyje randasi pomirtinis pasaulis, kur gyvena mirusių žmonių sielos kermesos, irgi tarnaujančios Erlikui.

Žmogus gyvena viduriniajame pasaulyje kartu su daugybe dvasių – vietovių (taigos, kalnų, upių, ežerų) šeimininkių. Jos pavaizduojamos antropomorfinėmis būtybėmis beveik nesiskiriančiomis nuo žmonių gyvenimo būdu. Labiausiai garbinamos kalnų dvasios tag ezi ir vandenų dvasios sug ezi. Jos pavaizduojamos kaip medžiotojai arba nuogos moterys ilgais palaidais plaukais. Vandens dvasia dažnai matyta kaip raguotas juodas žmogus.

Tag ezi laikomas ne tik kalnų, bet ir taigos su visais jų gyventojais šeimininku. Žvėrys ir paukščiai yra kaip jų pavaldiniai. Žvėrių šėrimasis laikyta tarsi duokle jų šeimininkui. Iš tikro, liudijimai apie dvasias, gauti iš įvairių grupių, gana prieštaringi. O ir Erliko garbinimas nėra kanonizuotas, skyrėsi apeigos ir aukojimai.

Kiekvieno žmogaus gyvenimas visiškai priklausoma nuo šių dvasių ir visų trijų pasaulių dievybių. Tačiau pats žmogus tik retais atvejais betarpiškai bendravo su dvasiomis, pvz., „maitinant“ ugnies dvasią, aukojant dvasioms – veiklų šeimininkams bei namų globėjoms. Dažniausiai bendravimas vyksta per tarpininką- šamaną, ypatingą išrinktąjį. Į šamaną kreipėsi dažnai: susirgus, laidojant, prieš medžioklę, esant sunkiam gimdymui, prieš derliaus nuėjimą ir pan. Be to, egzistavo tradicinės giminės maldos Ulgeniui, kurių metu būtinai dalyvaudavo šamanas.

Šamanu, kamu, galėjo tapti tik ypatingas Ulgenio išrinktasis, turintis specialią žymę, artak seok, - papildomą kaulą: kauburėlį ant rankos ar kojos piršto, įdubimą ausies kaušelyje ar ką kita. Jei tėvai pastebėdavo tokią ypatybę pas vaiką, tai kreipdavosi į šamaną, kuris iš pagrindinės dvasios-pagalbininko, kalno Mustago tag ezi, sužinodavo ar vaikas bus kamu. Jei dvasia tai patvirtindavo, tai vaikui nuo vaikystės įteigdavo, kas bus kamu. Jei papildomo kaulo nerasdavo vaikystėje, tai vis vien Ulgenio skirtu laiku Erlikas pasiųsdavo dvasias, kad šios sukeltų skausmingą šamanišką ligą (epilepsiją), kol tasai nesutiks tapti šamanu.

Šamanai pagal savo galią ir sugebėjimus skirstyti į kelias kategorijas. Stiprus visada turėjo būgną su jame pavaizduotomis dvasiomis-pagalbininkėmis ir barškutį. Silpnas šamanas šabynči ilgus metus tegalėjo naudotis barškučiu, o taip naudojosi vanta, rankove, lazda ar mažu medžiotojo peiliu ir tegalėjo gydyti ligas. Šamanų įrankiai

Galingiausi šorcų šamanai būgnus gaudavo iš Mustago kalno, kiti – iš Ulgenio ar Erliko. Visais atvejais buvo specialios būgnų pašventinimo apeigos. Sajanų-Altajaus tautose būgnas turi du pavadinimus. Manoma, kad labiau paplitęs tungur ar tuur - mongoliškos kilmės. Retesnis čalu (sutinkamą ir pas teleutus, kurie per apeigas būgną dar vadina ak adan - „šventasis kupranugaris“) yra tiurkiškos kilmės.

Pradžioje būsimam kamui iš ievos šakos su trijų ar penkių ataugų išsišakojimu išpjaudavo barškučio karkasą. Jį aptempdavo laukinės ožkos blauzdų arba baltojo kiškio kailiu. Barškučio rankenoje pragręždavo skylę, per ją perverdavo dirželį, užrišdavo jį kilpa ir pririšdavo spalvotos medžiagos juosteles. Tokiu barškučiu buvo galima naudotis visus metus, o tada gamindavosi naują.

Ne mažesnę nei 12 cm būgno kriją lenkė iš talniko (ievos atmainos), gaudami 60-70 cm apvalios ar ovalo formos pagrindą, tada ją įtempdavo dviem plonais ievos lankais ir įstatydavo beržo rankeną, papuoštą raižiniais ir įvairios konfigūracijos simetrinėmis skylėmis. Rankena buvo laikoma dvasios, būgno šeimininko atvaizdu. Viršutinę jos dalį perverdavo geležinė templė tebir kiriš su abiejose rankenos pusėse pakabintais varpeliais, metaliniais tuščiaviduriais vamzdeliais, spalvotos medžiagos juostelėmis. Viršutiniame krijo krašte buvo kabinami trys peilio formos pakabukai – šamano „kardai ir kalavijai“.

Būgną aptempdavo maralo ar elnio oda. Išorinė odos pusė sakraliais atvaizdavimais dalinta į dvi nelygias dalis. Viršutinė, didesnioji pusė perteikė dangaus sferą, apatinė – požeminį pasaulį. Horizontali juosta tarp jų – vidurinioji sfera, žemė. Viršutinėje dalyje buvo piešiama saulė, mėnulis, vaivorykštė, šventieji beržai ir topolis, paukščių pavidalu šamano dvasios-pagalbininkės. Apatinėje vaizduoti žmonės – pėsti, raiti, rogėsi – lokys, arklys ir kažkoks daugiakojis gyvūnas. Krijo kontūrą gaubė platus dviejų linijų lankas, o tarp jų – geometrinės figūros, zigzagai, pasvirę kryžiai, skersinės juostelės.

Apatinė odos pusėje taip pat vaizduoti medžiai ir paukščiai, žmonės rogėse, su lanku, pėsti, raiti, šamanas. Taip pat driežai, gyvatės, varlės – šamano dvasios pagalbininkės. Kuo daugiau jų buvo ant būgno, tuo galingesniu laikytas šamanas. Kai kurių gyvūnų atvaizdai reiškė, kad šamanas gali gydyti tam tikras ligas, pvz., lydekų atvaizdai įkūnijo vandenų dvasią ir sukeldavo ligas negarbinantiems jos, o taip pat padėjo gydyti pinvo ligas bei vandenligę.

Piešimui naudotos natūralios priemonės. Raudonus dažus gamindavo iš įvairių atspalvių ochros, baltą spalvą piešdavo kreida. 20 a. pradžioje pradėjo naudoti juodus dažus, gamintus iš parako, rečiau – aliejinius. Piešdavo jerubės plunksną. O kai kurie šamanai piešė tiesiog paseilėdami pirštą, padažydami dažuose ir pirštu piešdami.

Būgno gaminimas truko kelias dienas. Dvi dienas ruošė būgno detales, trečią – kriją aptraukdavo oda. Vakare šamanas atlikdavo pirmąjį būgnijimą ir dvasiai-šeimininkui (mar ezi) papasakodavo apie būgno gaminimo procesą. Tada prasidėdavo būgno „gyvybės suteikimas“ suteikiant gyvybę medžiui, iš kurio gamintas būgnas. Tada buvo „teikiama gyvybė“ maralui, kurio oda aptrauktas būgnas. Visą naktį iki aušros visi dalyvaujantys vyrai iš eilės pabūgnindavo būgnu. Beje, teleutai būgno „negyvindavo“, aiškindami, kad jo rankena gaminama iš „gyvo beržo“, t.y., ji ir taip „gyva“.

Ryte šamanas išsiaiškindavo su dvasia-būgno šeimininku apie atvaizdus, kurie nedelsiant buvo piešiami, o tada buvo pakabinami „šamano peiliai“. Dieną būgnas džiūvo, o vakare visi dalyvavę jį gaminant prie būgno perdangos ir rankenos tvirtino juosteles. Tada šamanas vėl barškino, parodydamas būgną Mustagui arba Erlikui.

Kai leidimą būgnui duodavo Erlikas, būgną gamindavo kažkas iš vyresniųjų tolimų giminaičių. Šamanas su giminaičiais eidavo pas jį „pirštis“ būgnui, tad būgnas tapdavo tarsi šamano mitine žmona. Piršlybų metu būgno gamintojas buvo dvasios-šeimininkės tėvu, o motinos vaidmenį pavesdavo padėjusiems gaminti būgną. Jie susėsdavo aplink stalą, prie savęs pasidėdavo būgną, pririšdavo prie jo juostas ir moterišką skarelę. Tada šamanas „tėvui“ paduodavo vyno taurę. Šiam ją priėmus, vienas giminaičių pagriebdavo būgną ir išbėgdavo su juo. „Tėvas“ su „motina“ vaidindavo susipykimo ir susitaikymo scenas, pasibaigiančias visų svečių vaišinimu. Tada prasidėdavo pačios „vestuvės“, o šamanas atlikdavo kelionę pas Ulgenį. Apžiūrėjęs būgną, Ulgenis pranešdavo apie jo naudojimo trukmę, pasakydavo, kiek būgnų gali šamanas pakeisti per savo gyvenimą.

Ligonių gydymui šamanas naudodavo ir ievos 70 cm ilgio lazdą su dailiai spiralėmis ar tiesiomis linijomis nurėžta žieve. Viename lazdos gale ant kendyrio siūlo būdavo pakabinamas tošies gabalas.

Specialios apeigos buvo vaisingumo išprašymui, koča kan. Jos turėjo erotinį atspalvį ir susijusios su arklio aukojimu. Rudenį šorcai atlikdavo kitas apeigas, pozo kočazi, - Kočo brogos, kai iš naujai sumaltų miežių varydavo samogoną, geriamą 2-3 d. aukojimo metu, kurį lydėjo erotinės paktygan apeigos.

Su Kočo dievybe susijusioms apeigoms iš tošies pasidarydavo kaukę su angomis akims, burnai ir nosiai (skylė nosiai galėjo būti pakeista pririštu tošies gabalėliu). Kartais pritvirtindavo antakius, ūsus ir barzdą iš kailio ar arklio plaukų. Iš plono beržo kamieno išpjaudavo apie 60 cm ilgio lazdą, vaizduojančią arklio penį. Taelgo apeigose Koča-kanas sutinka šamaną arklio aukojimo metu pirmojoje dangaus sferoje ir bando jo toliau nepraleisti, prašydamas su juo pažaisti. Šamanas, bandydamas jo atsikratyti, duoda jam aukojamos brogos ir numeta Koča-kaną ant vieno iš apeigose dalyvaujančių vyrų, į kurį tasai ir įsikūnija. Tasai užsideda kaukę, ima medinį falą ir elgiasi kaip arklys „sueities metu“.

Sprendžiant iš išlikusių nuotraukų, specialios aprangos šorcų šamanai neturėjo, jie atlikdavo apeigas gana apnešiota marškiniais ir kelnėmis, kartais basi, tačiau ant galvos būtinai užsidėdavo skarelę.

Kasmet giminaičių gerovei rengiamos giminės maldos Ulgeniui, taelga apeigos. Jos galėjo būti tik pavasarį, vasarą ir rudenį, nes žiemą žmogus neturi ryšio su Ulgeniu, nes juos skiria dangų dengiantis ledo sluoksnis. Aukojimai žiemą buvo leistini tik jei tam sutikdavo kamas, kuris paprastai turėdavo plaktuką, kuriuo danguje pramušdavo eketę. Ulgeniui paprastai buvo aukojamas arklys - kiekvienai giminei specialios spalvos.

Maldos vietą išrinkdavo pats kamas – dažniausiai laukymėje prie beržo. Iš vakarų pusės joje įkasdavo stulpą, greta sudėdavo atsineštus kuspakus su abyrtka. Netoli pastatydavo kūgišką šalašą – židinys su šviežia nukirstu beržu, kurio viršūnė su žaliuojančiais lapais kyšojo virš šalašo, centre. Beržo šakeles šalašo viduje apkapodavo, o kamiene padarydavo 9 įrantas – laiptelius, kuriais šamanas kopė į dangų pas Ulgenį. Greta židinio užkurdavo nedidelį laužą, kurio viduje sudėdavo valgio likučius – kaulus ir tošinukė su neišgerta araka. Laikyta, kad aulai ateityje pereis į naują aukojamą arklį – Ulgenio sūnų, o gėrimai pravers tag ezi.

Išorėje prieš įėjimą į jurtą, rytų pusėje, įrengdavo nedidelį simbolinį aptvarą baltos spalvos aukų arkliui. Apeigų metu ant arklio nugaros pastatydavo taurę ir jį vesdavo į aptvarą. Jei taurė nukrisdavo dugnu į viršų – reiškė, arklys aukai netinka. Sibiro tautoms būdingas iškilų-išgaubtų daiktų naudojimas būrimui (šiuo atveju – aukos patikrai). Tokie daiktai semantiškai susiję su dvinarėmis sąvokomis „taip-ne“ ir išreikštomis vertikalia opozicija „viršun-apačion“, „dešinė-kairė“ ir pan.

Apeigų pradžioje šamanas atsisėsdavo ir pasakodavo apie žvėrių pėdsakus, kuriuos jis matė pakeliui pas Ulgenį - reiškia, jų bus gausu žiemą; apie vietas, kuriose sutiko žvėris – reiškia, ten medžioklė bus sėkminga. Kamo kelias vedė pro Aukso (Teleco) ežerą. Pakeliui užtrukdavo pas Mrassu kalnų šeimininkus prie Kabyrza, Adyro, Kičiko, Čelėjo gyvenviečių, užsukdavo pas ugnies šeimininką. Tuo metu vienas dalyvių paimdavo viename gale įskeltą lazdą su įstatyta tošis, uždegdavo tošį ir prieidavo prie kamo.

Tasai aukštai iškeldavo būgną ir mestelėdavo jį aukštyn, kas reiškė, kad pradeda kilti pas Ulgenį. Vienas giminaičių triskart fakelu aprūkydavo būgną, užburdamas: „Alas, alas“. Visi dalyviai kartojo tuos žodžius

Tada prie arklio kojų pririšdavo virves, ir jas tempdami išnarindavo sąnarius tol, kol nemirdavo iš skausmo. Tada mėsą supjaustydavo, odoje palikdami kaukolę ir blauzdikaulius, stengdamiesi ant žemės nenulašinti nė lašo kraujo, nesulaužyti ir neperpjauti kaulų. Mėsą virė dideliuose kanazuose, tada sudėliodavo į medinius indus ir neskubėdami valgydavo.

Kol mėsa virdavo, greta beržo į žemę būdavo įkalamas didelis išsišakojęs kuolas. Ant jo uždėdavo ilgą kartį tiukele, kurios gale pritvirtindavo paaukoto arklio odą ir palikdavo čia iki kitų apeigų. Kartis į kuolo išsišakojimą buvo įdedama taip, kad arklio odos galva būtų nukreipta į rytus, jei auka buvo skirta Ulgeniui, arba vakarus – jei Erlikui. Kitą karties galą pritvirtindavo prie žemės. Po kybančia oda pastatydavo medinę kulbę iš 2-3 vainikų ant 4 stulpų – aukurą aukoms tastak.

Apeigų metu giminės nariai iš tošies pasidarydavo kaukę su dviem angom akims ir raišteliais iš arklio ašutų. Tada iš plono beržo kamieno išdroždavo apie 60 cm ilgio lazdą, vaizduojančią arklio falą. Tuo metu, kai kamas paminėdavo sabalo pėdsakus, dalyvaujantys paeiliui užsidėdavo kaukę ir apžergę lazdą bėgiojo vienas paskui kitą, išplėšdami kaukę – žaidė magišką kočigano vyksmą, siekiant padidinti sabalų vislumą.

Kitos giminės apeigos šačil susiję su beržo garbinimu. Tos apeigos būdavo atliekamos vasarą (per Sekmines). Anksti ryte du „išrinktieji“ su tošinukėmis apeidavo namus, surinkdami abyrtka ir su giminaičių būriu patraukdavo į aukštesnę vietą greta gyvenvietės. Ten prie šventojo beržo pastatydavo įvairių dydžių tošinukes su abyrtka. Prie beržo šakų pririšdavo atsineštas juosteles, voverių, burundukų kailiukus, kurtinio, tetervino sparnus, prieš tai triskart linktelėję galva. Giminės vyriausias atsistodavo priešais beržą ir tošinukes ir kreipdavosi į kalnų dvasias. Ištariant tos ar kitos dvasios vardą, dalyviai lenkdavosi ir šlakstė abyrtka beržą ir aplink jį. Tada surengdavo kovą, po kurios, prieš nueinant, būrė iš puodelių, mesdami juos aukštyn. Jei puodelis krito dugnu aukštyn – nusimatė sunkūs metai, o jei dugnu žemyn – geri metai.

Kalno dvasios tag ezi neįgavo fizinio pavidalo. Jos medžiotojams dažniausiai apsireikšdavo sapnuose jaunos nuogos moters arba merginos didelėmis krūtimis, užsimestomis ant krūtinės, ar pasikištomis į pažastis, pavidalu. Nežinomi ir ugnies dvasios ot ezi pavidalas, nors laidotuvių metu jai aukojama ir šiais laikais,

Medžioklė buvo tokia svarbi šorcų gyvenime, kad ji pati pato tarsi kažkuo šventu. Medžiotojai stabtelėdavo kalnų papėdėse ir „pamaitindavo“ tag ezi, ratu pašlakstydami abyrtkos auką. Perėjose pamėtydavo surinktas kėnio šakas, prašydami gero laimikio. Atėję į medžioklės plotą, abyrtka šlakstė trobelę, vakarienės metu į ugnį mėtė mėsos gabaliukus kaip auką ot ezi. Specialiai vykęs pasakotojas-kaiči pasakodavo medžiotojams ir dvasioms pasakas, akompanuodamas dvistyge komyse ar sauso skudučio dūdele. Medžiojant laikytasi daugelio prietarų: negalima triukšmauti, keiktis, nes taigoje žmonės supranta žmonių kalbą. Bendrauti tebuvo galima tik ženklais, savaip vadinant medžiojamus žvėris: sabalą vietoje alba vadino askyr, t.y. gražus; lokį vietoje apilak - ulug kiži, t.y. senis ir t.t.

Manyta, kad žvėries siela randasi jo nosies galiuke, todėl jį nupjaudavo ir saugodavo kaip amuletą. Amuletais buvo ir įvairios lokio dalys: nagai ar letena, pakabindi virš durų, saugojo nuo piktųjų dvasių, aina. Kartais bityne ant kuolo užmaudavo lokio galvą, pasuktą į svetimą bityną, kad bitės skristų į ten vogti medaus.

Be to, kasmet prieš didžiąją medžioklę, pagarbindavo ir kitas dvasias, kurias vaizduodavo viengalvėmis ar dvigalvėmis. Didelės ovalo formos galvos su pritvirtintais kailio gabaliukais ir trumpais iškyšuliais šonuose vietoje rankų laikytos vyriškos lyties. Jos buvo su ilga ir plačia nosimi, apvaliomis varinėmis akimis. Du Dvasių atvaizdai: taigamas

gretimi ovalai sujungti trumpa ir plona jungtimi – moteriškomis.

Kondomėje garbino medžioklės dvasią šalyg, vaizduotą iš medžio išdrožtais vyru ir moterimi (vyro viena koja būdavo trumpesnė). Atvaizdus saugojo klėtyje maiše ar beržinėje dėžutėje. Prieš medžioklę įnešdavo į trobą ir ten palikdavo iki medžiotojų sugrįžimo, vaišindami araka ir talkanu.

Kalarcai rudenį prieš medžioklę pagarbindavo terkiži dvasią – priekinio kampo šeimininkui. {paprastai tai buvo žmogaus veidas iš tošies su pritvirtinta medine nosimi ir akimis iš švino plokštelių, ūsais ir barzda iš voveries uodegos. Jį atnešdavo iš klėties ir padėdavo priekiniame kampe. Prieš jį pa Jį atnešdavo iš klėties ir padėdavo priekiniame kampe. Prieš jį padėdavo tošinukę su abyrtka ir košės dubenėlį. Maitinimą palydėdavo apeigomis bei gausia puota.

Kara-umai atvaizdus slėpdavo nuo pašalinių akių. Vienus užkasdavo po apeigų po grindimis, netoli vietos, kur paprastai kabėdavo kūdikio lopšys. Kiti lėlę mažame karste plaustu išplukdydavo upe (daugiau žr. >>>>>).

Buvo ir daugiau dvasių. Mrassu upės vidurupyje ir Tomi aukštupyje garbino kanatyg ar kanatular (sparnuotasis) beržo šakos išsišakojimo su neornamentuota medžiagos skiaute viduryje pavidalu. Galuose ar skiautės viršutiniame krašte pritvirtindavo plunksnas. Mrassu žemupyje ji vadinta uhut kan, Kondomos žemupyje - učugat kan. Jis padėjo tiek medžioklėje, tiek saugant namus, apsigyvendamas kamine.

Kondomos žemupyje panašus atvaizdas dar vadintas sarae ar kolunak - nedidelė skiautė ar sibirinio šeško kailiukas, kurį kabindavo prie sijos ir „pamaitindavo“ (sviestu ir koše be druskos) – garbinta kaip medžioklės dvasia. Negarbinant „sparnuotojo“ jis pasiųsdavo ligas, trukdė medžiotojams prisitaikyti į laimikį, šmėkščiodamas prie akis.

Vėlesnės kilmės dvasios jau turėjo antropomorfinę formą: taigamai, šalygod, kurmuši ir kt. Jos būdavo viengalvės, tiek dvigalvės. Kūno proporcijos dažniausiai netaisyklingos.

Šorcai turėjo kelias sąvokas, kurią mes vadiname „siela“: tyn, kut, siunė, uziut.

Tyn - gyvybingumas, kilęs iš tynyn - kvėpuoju. Ją nuo pat gimimo turi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, paukščiai, augalai, akmenys. Tyn dingsta, kai aina pagrobia kut sielą.

Kut - gyvasties jėga, gemalas, kurį pasiuntė Ulgenis, įsikūnijęs moters įsčiose. Ji suteikia žmogui būtį, su juo gyvena ir auga. Anot kitų, kut sukūrė Erlikas, todėl ji yra jo nuosavybė. Ją pavogti nuolat kėsinasi Erliko padėjėjai. Kut gali atsiskirti žmogui miegant, nuomirio ar stipraus išgąsčio metu. Atsiskyrusi ji iškart tampa piktųjų aina dvasių arba kermeso laimikiu, dėl ko žmogus suserga. Kut gražinti gali tik šamanas. Jei jam tai nepavyksta, žmogus miršta. Mirties priežastimi yra arba Erliko gobšumas (tada ji nenatūrali, ankstyva – jos išvengti dar galima aukojant), arba Erliko ir Ulrikio bendro teismo sprendimas (šiuo atveju mirtis neišvengiama).

Siunė, kaip dvasinė substancija, pasirodo jau po fizinės žmogaus mirties. Atsiskirdama nuo mirusiojo kūno, siunė klaidžioja po vietas, kurios buvo įprastos žmogui. Ji skleidžia šūksnius, kuriuos girdi gyvieji. Jos nuraminimui prie negyvėlio galvos statė vaišes. Siunė iš namų išvaroma barškinant septintąją dieną, tad aji virsta kita substancija uziut, kuria būna metus iki metinių.

Uziut yra ne tik mirusiojo siela, bet ir, bendrai, piktosios dvasios pavadinimas. Metų bėgyje ji ateina prie savo giminaičių namų, apie save pranešdama vėjo gūsiu, sūkuriu, pastuksenimu. Jei ji pasieks savo tikslą ir įsikurs žmoguje, tai tasai iškart susirgs. Uziut į mirusiųjų pasaulį palydi dukart: 40-ąją dieną ir po metų per metines.

Kuspakas. Tošinukės skysčiui ir biriems produktams buvo įvairių dydžių nuo mažų „tozekų“ iki didelių „kuspakų“, talpinančių net iki 320 kg grūdų.

Abyrtka arba araka – stiprus alkohogolinis gėrimas tiurkų tautose. Gamintas varymo būdu iš salyklo ar šundančio [eritronio] brogos.

Talkanas – sumalti sudaiginti grūdai (miežių, rugių, avižų). Juos valgė su arbata, pienu, medumi, sviestu, grietine, iš jų virė košę, dėdavo į sriubas bei žuvienę.