Šiaurės žvaigždės prie Lenos. Vartiklis

Sacha kalbos^*) raštas siekia amžių gilumą: „bičik“, „bitig“ senosiomis tiurkų ir mongolų kalbomis reiškia „raštą“, „knygą“. Yra legenda, kad sacha protėviui Eliajui Boturui, pakeliui nuo Baikalo, į vandenį iškrito ritinys su jakutų rašmenimis ir nuo tada buvo prarastas senovės raštas. Ir tikrai, Lenos aukštupyje akademikas A. Okladnikovas atrado garsiuosius Lenos rašmenis – runų ženklus ant uolų, vietinių vadinamus Suruktaah Chaja (Kalnai su raštu).

Rusų literatūroje Jakutijos temą pirmasis palietė M. Lomonosovas, savo odėje, skirtoje Elžbietos Petrovnos karūnavimui. XIX a. pradžioje Jakutiją mini poetai-dekabristai A. Bestuževas-Marlinskis ir N. Čižovas, jos motyvus poemoje „Mančaros jakutas“ panaudoja M. Aleksandrovas.

Stačiatikybė davė stiprų impulsą kultūrai – pirmąja knyga jakutų kalba buvo 1819 m. „Trumpas katekizmas jaunimo mokymui...“

Šiaurės Jakutijos tautų (evenų, evenkų, jukagirų) literatūra išgarsėjo XX amžiuje. Jos atsiradimu laikytina 1900 m. A. Kulakovskio poema „Bajanajo užkeikimas“, parašyta senovinio jakutų palaiminimo forma (Bajanajus – taigos ir medžioklės dvasia). Tą kelią tęsė A. Sofronovas, N. Neustrojevas ir P. Ojunskis. Ir vėlesni rašytojai įkvėpino sėmėsi tautos folklore.

Jukagiro T. Oduloko kūrybą vertino M. Gorkis, kuris Pirmojo tarybinių rašytojų suvažiavime (1934 m.) pasakė: „Nemiegojau visą naktį, užsiskaičiau. Gera knyga – 'Imteurgino vyresniojo gyvenimas'“. Būtent tame suvažiavime jis ištarė garsiąją frazę: „Tautos talentas nepriklauso nuo jos dydžio“. Apie P. Ojunskio ir A. Sofronovo kūrinius jis parašė „Pravdoje“.

Tarybiniais laikais vertimo sistema buvo neblogai suderinta. Į rusų kalbą išversti poetų S. Danilovo, L. Popovo, I. Gogolevo, M. Efimovo kūriniai. V. Deržavinas išvertė epą "Oloncho". Įdomu, kad A. Achmatovos senelis Erazmas Stogovas buvojo Jakutijoje ir paliko užrašus apie savo kelionę. Pati didžioji rusų poetė vertė jakuto poeto L. Popovo eiles.

Šiaurės tautų kūryboje pagrindine tema yra kova už fizinį išgyvenimą, tautinių tradicijų ir kalbos išsaugojimą. Sąstingio laikais S. Kurilovas romanuose "Chanido ir Chalercha" bei "Naujieji žmonės" rašė apie tragišką savo tautos likimą ir nerado atsakymo į klausimą – ar tauta bus laiminga? Dar aštresnes problemas kėlė jaunasis G. Djačkovas su drama "Rožinė žuvėdra". Evenkas A. Krivošapkinas 9 dešimtm. apysakose ir vėlesniuose romanuose ("Aukso elnias", "Likimo krantas", "Gyvenimą trunkanti klajonė") perteikia savo tautą ne tik išgyvenimo, tačiau ir įsiliejimo į šiuolaikinę tikrovę aspektais. Jo pagrindiniai herojai – žmogus ir elnias. N. Kalitinas parodo evenkų tradicinio gyvenimo būdo sunykimą. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje G. Keptuke parodė socializmo griaunamąją galia: visus sulyginus, evenkams iškilo tautinio savitumo praradimo pavojus. Tai rašytoja atskleidė knygose "Turinti pavadinimą Dželtula upė" bei "Mažoji Amerika".

Šiaurės literatūrą išskiria ir savita pasaulėžiūra bei vaizdinių sistema. Ururo Ado savo eilėse apdainuoja dangų ir Žemę, kurios gyventojai – Žemės vaikai: jukagiras, dažniausiai piemuo, ir jo ištikimas palydovas elnias. Žemė maitina žmogų, gina jį. Dangaus paskirtis – žmogaus palaiminimas, jo paskirties išaiškinimas. Tundrą ir jos gyventojas apdainuoja ir rašytojas vaikams N. Kurilovas, kurio elniai bučiuoja planetos pakaušį. Taiga N. Kalitino poezijoje – tai namai, be jos nebūtų evenko. Taigi prasminga legenda, kad evenkai atsirado, kai taiga buvo voverės uodegos aukščio, - ir jie kartu augo ir gyveno. Kalitinas žavisi gamta, kurioje viskas protinga ir gražu.

Šiuolaikinę Šiaurės tautų poeziją papildo naujos pajėgos: V. Bargačanas, V. Arkuk, V. Danilova, E. Dediukinas, E. Bokova, M. Fedotova ir kt. Bargačano poezijoje ryški peizažo lyrika, kuri apima visus Šiaurės garsus ir spalvas. Ji ritmiška, energinga, veržli ir džiugi. Jo mėgstamas žanras – poemos, kuriose liečiamos ekologijos ir tautos likimo problemos. Varvara Arkuk yra vaikų rašytoja, tačiau jos poezijoje irgi stiprūs lyriniai motyvai, perteikiantys moters vidinį pasaulį – moteris, mylinti visą pasaulį. V. Danilovos filosofinėje poezijoje lyriška herojė yra keistuolė, svečias šiame gyvenime. Jos nesutramdyta pagoniška siela neranda ramybės šiuolaikiniame pasaulyje.

^*) Jakutų kalba, sacha (saha tyla) – jakutų ir gretimų tautų naudojama tiurkų šeimos kalba, esanti, kartu su rusų, Sachos respublikos (Jakutijos) valstybine kalba. Ja kalba apie 450 tūkst. gyv. Ji gerokai skiriasi nuo kitų tiurkų kalbų, nes turi neaiškios kilmės (galimai, paleosibirietiško) leksikos sluoksnį, o taip pat dar senovėje įtraukusi nemažą mongoliškų žodžių kiekį, o vėliau – ir rusų. Kaip ir kitos tiurkų kalbos, sacha yra agliutinacinė kalba (kai žodžiai bei jų formos sudaromi prie šaknies jungiant afiksus) panaudojant balsių harmoniją (balsių asimiliaciją su apribojimais, kokie balsiai gali atsidurti vienas greta kito su jų suderinimo kriterijumi). Jai (kaip ir daugumai tiurkų kalbų) būdingas kirtis paskutiniame skiemenyje. Veiksmažodžiai neturi bendraties ir yra keli (7-i) būtieji laikai (ir šiaip laikų kiekis siekia net 20). Kalboje išskiriami keli dialektai. Pirmu leidiniu šiuolaikine jakutų kalba tapo keliautojo N. Vitseno knygos dalis (1692). 19 a. tekstų užrašymui naudotos kelios abėcėlės, sudarytos kirilicos pagrindu. 1917 m. S.A. Novgorodovas sudarė naują abėcėlę, kuri kelis kartus modifikuota, kol 1929 m. pakeista unifikuota tiurkų abėcėle. 1939 m. pereita prie abėcėlės kirilicos pagrindu.

Oloncho

Už tolimos viršūnės
senųjų mano metų,
toli anapus kalnagūbrio
senųjų mano metų,
toli už veržlių kasdienių 
praėjusių metų dienų,
po nušuoliavusių metų kaitos,
kai žmonių gentys
ėmė kalbėtis – nesusiėjo dar,
kai jakutų gentys žodžiais keitės -
viena kitos nepažino dar,
kai ši gyvenama erdvė
buvo dydžio kaip kailis,
nuluptas nuo elnio galvos,
kai šis regimas dangus
žmogaus veido dydžio buvo...

Taip prasideda herojinis jakutų epas Oloncho. Oloncho jakutams ne tik seniausia poetinė epopėja; tai pasaulėžiūra ir filosofija. Epo laiko erdvė plati ir žmogus joje jaučiasi tik dulkele, tačiau kartu ir dvasiniu pasaulio pradu. Visos jakutų poezijos pradžia susijusi su Oloncho. 2005 m. gruodžio mėn. UNESCO "Oloncho" pripažino kultūrinio paveldo šedevru.

Apie Oloncho pirmąkart paskelbė akademikas A.F. Midendorfas, keliavęs po Sibirą 1842-45 m. Pilnas Oloncho tekstas iš atminties užrašytas A.J. Uvarovskio ir išspausdintas akad. O.N. Betlingo knygoje „Apie jakutų kalbą“ (1851). XIX a. 7-me dešimtm Oloncho tyrinėti imasi I.A. Chudiakovas, buvęs tremtyje Verchojanske. Jis atkreipia dėmesį į kūrėjų talentą, apdainuojančių „visą epopėją, kurioje minima daugybė įvykių, dievų, demonų, herojų, o vietų aprašymai detalūs iki smulkmenų“. Epo siužetai gana paprasti, tačiau apima temas nuo pasaulio sutvėrimo iki ateities pranašysčių.

1920-40 m. iš politinių sumetimų Oloncho imta vadinti „praeities atgyvena“, „feodalizmo užgaida“. Jo gintis tojo Platonas Ojunskis. Jis suorganizavo Oloncho variantų rinkimą ir užrašymą. Jo iniciatyva į TSRS rašytojų sąjungą buvo priimti Oloncho pasakotojai.

S. Danilovas buvo Oloncho vertimo į rusų kalbą iniciatoriumi. Pasirinktas P. Ojunskio „Veržlusis Niurgunas Booturas“ – kaip pilniausias ir tapęs tradicija. Versti ėmėsi Vladimiras Deržavinas – ir vertimas išleistas 1975 m. 50 tūkst. tiražu. Šio leidimo dėka atsirado vertimų į anglų, prancūzų ir kt. kalbas.

Pastaba: 2004 m. rusų kalba išleista O. Paškevič monografija „Jakutijos tautų literatūra ir tautinio mentaliteto problema“ (300 egz. tiražu!): „Kuo mažiau linkus atsisakyti tauta pirmapradžio jutimo, kuo mažiau pasiduoti įvairiems klaidingiems idėjų aiškinimams, tuo ji galingesnė, stipresnė, laimingesnė“. Tai pritaikoma kiekvienai tautai, taigi ir mūsų!