Baikalas ir jo paslaptys
Taip pat skaitykite: Baikalas ir jo apylinkės
Baikalas vis dar pilnas dar neatskleistų paslapčių. Rusų legenda sako, kad Dievas,
skrisdamas virš Sibiro, nušalo rankas ir išmetė visas brangenybes, kurių didžiausia yra Baikalas.
Kas tas Baikalas? Ar tik ežeras rytų Sibire, didžiausias gėlo vandens telkinys, kuriame
randasi penktadalis Žemės gėlo vandens (23 km3). Jis ir giliausias, kurio gylis
per 1,5 km (1637 m). Nors ir ne didžiausias plotu pasaulyje, tačiau yra Belgijos dydžio (apie
31.500 km2). Jo ilgis 636 km, plotis iki 80 km. Vietiniai sako, kad senasis
tėvas Baikalas pyksta, kai pavadinamas ežeru ir jo pyktis pasireiškia kaip sarma, kultus ar barguzin, uraganiniai vėjai,
pašiaušiantys bangas iki 4-6 m aukščio. 1996 m. Baikalas įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.
Kinai senovės kronikose ežerą vadino Tengis. Turkų kalba (kaip ir jakutų bai kel) Baikalas reiškia Turtingas ežeras.
Yra nuomonė, kad jo pavadinimas kilęs iš mongolų kalbos (bai gaal) ir reiškia Turtinga ugnis. Vietinių
vadinamas Šventąja jūra, Šventuoju ežeru, Šventuoju vandeniu. Buriatų kalba baigal-dalai" reiškia tikroji jūra.
Greičiausia pavadinimas kilęs iš 6-8 a. čia gyvenusių kurykanų, kurių kalba Baikal" reiškė daug vandens. Pirmieji rusų keliautojai
naudojo evenkų pavadinimą Lamu, vėliau perėjo prie buriatiško, pakeitę -g- į labiau jiems priimtiną -k-.
Apie 10 km ilgio visą žiemą neužšalantis liežuvis susidaro prie Angaros ištakų net oro temperatūrai nukritus iki 50oC.
Čia žiemoja dešimtys tūkstančių ančių. Jos įsirengia slėptuves sniego pusnyse. Kitose Baikalo vietose ledo storis gali siekti 2 m. Rusų-japono
karo metu (1904 m.) rusų kariai per jį net buvo nutiesę geležinkelį.
Į Baikalą įteka 336 upės (iš jų visų - pusę viso vandens atneša Selenga), o išteka tik vienintelė Angara. Tiesiai priešais jos ištakas yra Listvianka.
Laivu iš Irkutsko į Baikalą prie Angaros ištakų praplaukiama milžiniška Šamano (Šamansky) uola.
Legenda teigia, kad Angara, Baikalo duktė, sumanė apgaule pabėgti naktį su mylimuoju Jenisieju. Supykęs tėvas sviedė milžinišką akmenį į nepaklusnią dukterį.
Buriatai Šamano uolą laiko turint magiškų galių. Įtariamus nusikaltimais palikdavo ant jos nakčiai.
Jei jie išgyvendavo, jiems atleisdavo. Manoma, kad po ja yra keliai į kitus pasaulius, kuriuose gyvena mirusiųjų sielos.
Baikale 30 salų. Didžiausia ir vienintelė gyvenama Baikalo sala yra Olkchonas, kas buriatų kalba reiškia "miškelis". Joje įsimintiniausios yra
valstybės saugomos dantytos marmuro uolos. Įspūdingiausias Burkhano iškyšulys (Šamano akmuo). Burkhanas yra
pagrindinės Baikalo dievybės vardas ir būtent šio iškyšulio oloje ji gyvena. Olkchonas yra
dvasinga vieta. Kai Čingischanas užėmė kraštą, jis vieną šamaną paliko prie savęs,
o likusius ištrėmė į salą, paliepęs: "Melskit už mano pergalę!" Netgi sakoma, kad būtent Burkhano
iškyšulyje palaidotas Čingischanas. Sala populiari tarp turistų.
|
Stasė Butkytė
ten sibiro taigoje
kur daugiaaukščiai spygliuočiai
gyvenimus slepia
kąsniais staigiai
dažniausiai pradeda snigt
mano tėtis dar mažas
o močiutė gyva
[ ... ]
mano tėtis Baikalas
kur meškos ir šaltis
bei statūs aštrūs krantai
jis pečius
dūmais bespringstantis
prisiglaust negali
ir duoną iki
kriaukšlių kaip taigoj
vis dar bando džiovint
mano tėtis Baikalas
taip norisi apkabint
|
Geologinės ypatybės ir kilmė
19 a. gamtotyrininkai A. Humboldtas ir O. Pešelis*),
tyrinėję Sibire, neturėdami pakankamai duomenų, tačiau pastebėję, kad įduba gerokai primena Skandinavijos fiordus, spėjo, kad
Baikalas yra buvęs Šiaurės vandenyno fiordas. Tačiau biologai manė kitaip 19 a. lenkų
mokslininkas B.T. Dybovskis**) nusprendė, kad tai ežeras. Jo išvadą apie Baikalo gyvūnijos
savitumą patvirtino ir L.S. Bergas (netgi pasiūlęs ežerą priskirti atskirai zoogeografinei
grupei). Geologai A.L. Čekanovskis,
I.D. Čerskis ir F. Šmidtas nustatė, kad Sibire žemiau
67,5' platumos jūros nuosėdos tik silūro laikotarpio, kai Baikalo įduba susiformavo terciano pabaigoje.
Prie Baikalo gausu ledynmečio pėdsakų: Chamar-Dabano, Barguzino ir Baikalo
kalnagūbriuose. Sprendžiant iš morenų, ledynų, besileidusių į Baikalą, storis siekė 80-100 m.
Manoma, kad ir čia ledynmetis baigėsi prieš 10-12 tūkst. m. Tačiau nedideli ledynai vis dar sutinkami kalnuose,
pvz., Baikalo kalnagūbryje 1700-1800 m aukštyje, Barguzino 2580 m (Tompudos, Kairiosios Frolichos ir Šviesiosios aukštupiuose).
Vienok, ilgalaikės ledo dangos prie Baikalo nebuvo. Net ir ledynmečio laikotarpiu buvo
visi metų laikai, vasarą Baikalas nebuvo užšalęs, nebent plaukiojo atskiri aisbergai, atitrūkę
nuo ledynų liežuvių. Todėl ir Baikale tebegyvena organizmai, atsiradę iki ledynmečio (pvz.,
kempinės, plokščiosios kirmėlės, gružliai-kūjagalviai, golomiankos, šoniplaukos ir kt.).
Vėjai
Baikalas - vienas audringiausių pasaulio ežerų. Didžiausias vėjo greitis būna balandį, gegužę ir lapkritį. Bangų aukštis gali siekti 6 m.
Pastovūs vėjai atsispindi jų pavadinimuose (per 30). Iš jų svarbesni:
Aukštutinis (Angaros) - šiaurės vėjas iš Aukštutinės Angaros upės slėnio,
prasidedantis rugpjūčio viduryje. Neretai išsilaiko iki 10 d. Jo metu saulėta, nėra gūsių,
bangavimas prie krantų silpnas, tačiau atviruose plotuose vanduo tamsėja ir pasidengia balta
puta. Lapkričio pab.-gruodžio pr. Viršutinis išjudina Baikalą sukeldamas 4-6 m aukščio
bangas. Jo sustiprėjimo požymiai yra ryškiai raudonas dangus tekant saulei ir debesų "kepurė" virs Baklanijaus ir Storojo iškyšulių.
Barguzinas - stiprus vėjas, apdainuotas dainoje "Šaunioji jūra - šventasis Baikalas", pučiantis daugiausia centrinėje dalyje ir
Barguzino slėnio. Jis pučia lygiai, stiprėjančiai, tačiau neilgai.
Jis atneša saulėtą orą.
Kultukas - Iš pietų pučiantis vėjas, sukeliantis smarkias audras ir lietingą orą. Jis
nebūna ilgalaikis, dažnesis ir stipresnis rudenį. Jo būdingas požymis - rūkas Chamar-Daban kalnagūbryje.
Kalnų - vakarų ir šiaurės vakarų šoninis vėjas, netikėtai atlekiantis iš kalnų. Tai
labiausiai gūsingas vėjas, daugiausia pučiantis spalio-lapkričio mėn.
Sarma - kalnų vėjo atmaina, stipriausia ir pavojingiausia. Jis išsiveržia iš Sarmos
upės slėnio prie Mažosios jūros. Greitis siekia 40 m/sek. Vasarą jis gali staiga atsirasti iį taip
pat netikėtai baigtis, rudenį kartais pučia ištisas paras. Jo požymis yra debesys virš Trigalvės
viršūnės (1728 m) Pribaikalės kalnagūbryje, kai jų nuo jų atitrūksta ir pradeda žemyn slinkti nuoplėšos, iškart išsisklaidančios virš ežero.
Baikalo amžius apie 20-25 mln. metų. Nuosėdos neįtikėtino storio, kai kur siekia 5 km.
Jame gyvena 1550 gyvūnų rūšių bei 1085 augalai. Virš 1200 tų rūšių (60% gyvūnijos ir 15%
augmenijos) nėra niekur kitur pasaulyje. Išskirtinai pažymėtini: a) nerpa, sidabro spalvos
kailius turintys Baikalo ruoniai, gyvenantys už 1000 km nuo artimiausio sūraus vandens
telkinio (kaip jie atkeliavo į čia?); b) apie 400 m gylyje Baikalo šiaurinėje dalyje rasti
bendruomenės prie hidroterminių šaltinių: kempinės, vienaląsčiai, sraigės, skaidrūs
vėžiagyviai ir žuvys. Tokie šaltiniai gėlo vandens telkinyje yra vieninteliai pasaulyje.
Baikale tebegyvena apie 100 tūkst. nerpų. Nerpos sužavi savo protingu, patikliu žvilgsniu.
Maždaug prieš 2 mln. metų vanduo iš Baikalo tekėjo į Leną. Azijos centre buvo gausu
reliktinės faunos židinių. Iš ten nerpos galėjo pasiekti Baikalą. Juos dienos metu galima
stebėti Didžiojoje Uškanos saloje. Prasidedant žiemai, nerpos pragremžia angas lede, greta
kurių patelė sniege (dažniausiai tarp ledo luitų) įrengia guolį, kuriame kovo mėn. pagimdo
ruoniukus vieną, retai du. Mėnesį-pusantro ji juos maitina labai riebiu pienu, o vėliau jie ima
maitintis žuvimi, per dieną suėsdami iki 3 kg. golomiankų ir kūjagalvių.
Ežero dugne, kur vandens slėgis gali suknežinti 3 colių storio plieną, gyvena smulki
permatoma žuvis, vadinama golomianka, kurios 35% sudaro riebalai.
1870 m. A.S. Sbignevas "Jūrų rinkinyje" nurodo, kad po audrų golomianką išmeta į krantą,
vietiniai "kūrena šios žuvies taukais ir labai naudingai parduoda Kinijoje". Tibeto medicinoje
golomiankos taukus naudojo reumatizmo, aterosklerozės, sunkiai gyjančių žaizdų gydymui.
Golomiankos išleidžia 1000-3000 gyvų mailiukų, kurių didelė dalis žūva. Nepaisant, kad jų
gana daug (apie 165 tūkst. tonų), jos nesibūriuoja į didelius būrius ir jų gaudymas sunkokas.
Bestuburių klasės epišura (vos 1,5 mm ilgio) užtikrina, kad Baikalo vanduo būtų skaidriausias
pasaulyje. Vietiniai juokauja, kad ežeras yra "rojus žudikams", nes tie mažyčiai sutvėrimai
greitai išskaido bet kokią organiką. Pavasarį vandens skaidrumas Baikale siekia 40 m.
Tad V. Putino sprendimas patraukti naują "Transneft" naftotiekį nuo Baikalo (25 km
šiauriau) bus šiokia tokia paguoda šiam unikaliam gamtos dariniui.
Žvejyba Baikalo ežere yra patraukli ir žūklės išvykas gali surengti iš Listviankos miesto
(netoli Angaros ištakų). Garsiausia žuvis yra omulis, unikali Baikalo ežero lašišinė žuvis.
Jis skirstomas į 3 grupes: giliavandenis, pelaginis ir pakrančių. Kai rudenį vanduo Baikale ir
didžiuosiuose penkiuose intakuose atvėsta iki 7-10o C, prasideda nerštas.
Ikrai vystosi 8 mėn. daug jų žūsta. Nuo 1932 m. Posolo stotyje veikia Bolšerečensko
žuvivaisos įmonė, kurioje sukurta unikali omulio veisimo technologija.
Ežere gyvena 52 žuvų rūšys, priklausančios kelioms šeimoms: eršketinės (Baikalo eršketas),
lašišinės (davatčanas, taimenis, lenokas, Baikalo omulis, sigas), kiršliai (Sibiro kiršlys),
lydekinės, ešerinės, karpinės, šaminės, menkinės, vijūninės, gružliai-kūjagalviai (jų 33 rūšys,
kurių 29 endeminės jų didžiausia svarba ta, kad yra pagrindinis omulio maistas),
golomiankos. Pakrantėse gyvena upėmis atplaukę tradicinės žuvys: lydekos, ešeriai, kuojos, karosai, meknės, strepečiai, vėgėlės.
Čivyrkuisko įlankoje, Mažojoje jūroje, Šiaurės Baikale veisiasi didysis Baikalo sigas,
švelni žuvis, sverianti 3 ir daugiau kg. Firminiai patiekalai iš jo žuvies pyragas ir farširuotas
sigas. Baikale gyvena ir sigas-pyžjanas. Kai pavasarį upės išneša ledus, jose prasideda
kiršlių nerštas. Plaukdami jie kartais oru įveikia iki 1 m aukščio kliūtis. Išskiriamos du kiršlių
tipai: šviesūs ir tamsūs. Po 14-17 d. iš ikrų išsirita mailius, kurį upės suneša į Baikalą. O
Baikalo eršketas karališka žuvis, užauganti iki 100 kg. Suaugusios patelės turi iki 9 kg juodųjų ikrų.
Vandenyje gerai matomos Baikalo kempinės, kurios maitinasi mikroskopiniais dumbliais, kurių
yra apie 1000 rūšių. Ant kempinių visada gausu vėžiagyvių (jų apie 300 rūšių) o jų spalvos
stulbinančios: nuo šviesiai avietinės iki violetinės, o gilumoje bespalviai ir akli, tačiau su
dideliais "ūsais", kuriais čiuopia dugną ir ieško maisto. Tai ir žuvų maistas, ir puikūs vandens
"filtrai" ir negyvos organikos skaidytojai - šį darbą ypač puikiai daro šoniplaukos arba
"bormašai", kaip jas vadina vietiniai. Iš jų išsiskiria epišura (vos 1,5 mm ilgio), kuri užtikrina,
kad Baikalo vanduo būtų skaidriausias pasaulyje. Vietiniai juokauja, kad ežeras yra "rojus
žudikams", nes tie mažyčiai sutvėrimai greitai išskaido bet kokią organiką. Pavasarį vandens skaidrumas Baikale siekia 40 m.
Pati epišura yra planktonu mintančių žuvų (omulio, geltonpelekio gružlio, golomiankų mailiaus) maistas.
Su ežeru tiesiogiai susijusi ir pakrančių gyvūnija: žuvėdros, dančiasnapiai, antys
klykuolės, ogarai, baltauodegiai jūrų ereliai ir ereliai žuvininkai, nuodegulės ir daugybė kitų
paukščių čia suka lizdus. Įdomus reiškinys masinis rudųjų meškų išėjimas prie ežero. Kalnų taigoje gyvena kabarga pats mažiausias elnias.
Baikalas garbintas dėl nepaprastos gyvybinės galios, jo Dvasios. Tai tikėjimas Gamtos
didžiąja galia. Baikalas yra gyva būtybė, mistiškai veikianti žmogų. Baikalo vanduo laikytas gydomuoju.
2005 m. rugsėjo 18 d. Baikale atidaryta budistų "Motinos mortyra". Mat prieš kelis
mėnesius lama ėmė regėti vizijas, kad Ogojo saloje (esančioje netoli Olkchono salos) yra
neprižiūrima šventoji vieta. Todėl budistai iš viso pasaulio atvyko statyti "Motinos mortyros". Jos statybą palaimino pats Tibeto Lama.
Papildomai:
- J. M. Steward. Baikal's Hidden Depths// New Scientist, Jun 23, 1990
- R. Monastersky. Life Blooms on Floor of Deep Siberian Lake// Science News, 138:103, 1990
Uolų piešiniai
Taip pat skaitykite: Sahara: piešiniai iš senųjų amžių
Prie Baikalo išliko gana daug uolų piešinių (buriatų kalba "zurak"). Jų siužetai labai
įvairūs, tačiau daugiausia susiję su senovės žmonių veikla ir pasaulėžiūra. Piešiniai priklauso
įvairioms tautoms, o jų senumas skiriasi. Senovės žmonės nukapodavo viršutinį, nuo laiko
patamsėjusį, kalkakmenio sluoksnį ir atidengdavo šviesiai baltą, laiko nepaliestą uolieną.
Pirmasis apie piešinius ant uolų 1881 m. pranešė N. N. Aganitovas, tačiau jis "iš akies" perpiešė tik pagrindinius, ryškiausius piešinius.
Sahiurtė kalno piešiniai
Šis didingas kalnas yra kairiajame Angos upės krante priešais Churai-Nur (Ulan-Anga)
ulusą, 5 km į šiaurę nuo Elancų gyvenvietės Olchonsko rajone. Savo šviesia spalva kalnas išsiskiria iš kitų.
Piešiniai rasti 4 vietose. Įdomiausi ir gerai matomi yra ant didelės uolos pietvakarių šlaite,
netoli jos viršūnės. Uola iš marmurinio kalkakmenio ir iškilusi per 100 m virš Angos. Piešiniai
užima apie 8 m2; jie 10-35 cm dydžio, o iškirtimo gylis 1-3 mm.
Pagrindinę vietą užima ožkų ir maralų medžioklė su šunimis. Du medžiotojai (kontūriniai
atvaizdai, vienas su slidėmis) su lankais ir strėlėmis, o už jų nušauta ožka ir bėgantis šuo.
Persekiojamų ožkų ir maralų atvaizdai perteikti gana natūraliai. Apatinėje uolos dalyje
iškirstas lamų očiris (griaustinio strėlės simbolis) ir vandens paukštis, naras.
Kairėje uolos pusėje pavaizduotos nedidelės žmonių figūros, o taip pat kulanai, jaučiai,
ožkos, briedžiai ir kiti gyvūnai, kuriuos sunkoka identifikuoti. Dalis piešinių neužbaigta. Kai
kurie žmonės pavaizduoti esigrumiantys su kažkokiais gyvūnais (galbūt, lokiais). Įdomi trečia
iš kairės pirmoje eilėje kulano-džegetajaus figūra, kuri parodo, kad kadaise šis Mongolijos
stepių gyvūnas gyveno ir prie Baikalo. Tai patvirtina ir kulanų atvaizdai ant Manchajaus ir Ukyro uolų, bei jų kaulai, rasti olose.
Pirmos grupės piešiniai seniausi ir priskiriami ankstyvajam geležies amžiui (2200-2500 m.). Lamos očiris vėlesnis ir
tikriausiai iškaltas lamų, aplankiusių Olchono salą 18 a. Sagės formos ženklas šalia naro greičiausiai yra giminės ženklas.
Antra piešinių grupė yra ant uolos, esančios 150 m į šiaurės vakarus. Čia pavaizduota:
raitelis šaunantis iš lanko, ožka, jakas ir gulintis maralas, šuns susidūrimas su lokiu; viename
uolos iškyšulių šuo ir ožka. Piešiniai 18-28 cm dydžio. Šios grupės piešiniams būdingas
užapvalinimas ir šioks toks šabloniškumas. Matyt jie priklauso tiurkų kurikano laikotarpiui (7-
11 a.). Jie panašūs į piešinius Kudos upės (deš. Angaros intakas) slėnyje Manchajaus,
Baitoko, Ukyro, Ulanchado, Buluko kalnuose bei ant Lenos aukštupio uolų.
Trečia piešinių grupė yra 160 m į šiaurės rytus nuo pirmos grupės, ant nedidelio iškyšulio.
Čia lengvais pagremžimais pavaizduotas netaisyklingas šešiakampis su linijomis jo viduje, o
žemiau lygiagrečių ir susikertančių linijų eilė. Matyt, tai kažkoks sutartinis ženklas I jo amžių sunku nustatyti.
Ketvirta piešinių grupė yra pietiniame šlaite pačioje kalno papėdėje ant didžiulės (2,5x2
m) šviesiai rožinio marmuro plokštės, esančios kairiau kelio, esančio tarp kalno ir Angos
upės. Čia pavaizduoti vienas paskui kitą einantys briedžiai, maralai, ožkos, karvės ir kt.
gyvūnai. Kai kurie piešiniai neužbaigti. Didžiausio ilgis apie 35 cm. Su laiku piešiniai
pasidengė kalkių nuotekomis ir ne visi gerai įžiūrimi. Ant kitos plokštės pavaizduota stirnos figūra.
Vietiniai sako, kad kalno papėdėje ant uolos buvo ožkų ir maralų medžioklės scenos,
tačiau 1913 m. marmuro kasybos metu jie sunaikinti. Sachiurtė kalno viršūnėje liko kurikano
laikmečio gyvenvietės su akmenine siena ir sargybos bokštu liekanos. Maždaug 3 km į
vakarus ant uolos kairiajame Angos krante išliko raitelio mongolų drabužiais piešinys.
Piešiniai prie Aja
Aja yra vakariniame krante maždaug 3 km į šiaurę nuo Angos, maždaug 12 km nuo Elancų. Šalia jos piešiniai išliko 3 vietose.
Pagrindinė grupė ant balto marmuro uolos, esančios į pietus, taigi Baikalo, pusę. Nuo
kranto uola maždaug už 100 m. Žmonių ir gyvūnų figūros atvaizduotos skirtingais būdais:
ištisas iškirtimas, kontūrai arba visos figūros nutrynimas. Trys kontūrinės žmonių figūros
vaizduoja šamanus. Didžiausia 25x45 cm. Akys pavaizduotos taškais, palei kūną pravestos
linijos. Ant vienos figūros nugaros vinių formos dariniai. Pakeltos aukštyn rankos, matyt,
išreiškia dievų meldimą. Panašūs šamanų atvaizdai išliko ant Sagan-Zaba uolos, o taip pat
Udino stepėje, prie Baltosios (Bielaja) upės, netoli Maltos ir ant daugelio uolų prie Angaros.
Du žmonės, iškirsti ištisai, vaizduoja šaulius, šaudančius prisiklaupus iš lanko. Jų dydis
7 x 10 cm. Atskirai pavaizduota 23 cm ilgio strėlė. Iš gyvūnų labai tiksliai pavaizduota
gulbė (10x16 cm), eršketas (7x30 cm), nerpa (5x23 cm) ir briedis. Vienoje vietoje, apačioje kairėje,
matyt bandyta pavaizduoti kupranugarį. Ant tos pačios uolos tarp senų ir gilių figūrų išliko
silpnai iškirstos kontūrinės žmogaus, ožkų, elnių, šuns ir kt. gyvūnų figūros. Kai kuriuos piešinius sunku paaiškinti,
matyt, jie perteikia atskirus šamanizmo atributus, emblemas ar tauro giminės ženklus.
Piešiniai skirtingo amžiaus. Seniausi 2200-2500 m. senumo. Šamanų ir kt. Piešiniai,
greičiausiai, iš kurikano laikmečio. Už 80 m į vakarus, prie pat kranto, 2 m aukštyje viename
uolos išsikišime išliko šamano su būgnu, šalia kurio lankas su strėle, piešinys. Šamano aukštis 13 cm. Matyt, tai senovės buriatų piešinys.
1948 m. ant didelių granito plokščių terasoje pietinėje Aja dalyje rastos neryškūs Saulės ir
giminės ženklai. Taip pat žmonių ir gyvūnų atvaizdų išliko ant rožinio marmuro uolos, esančios 10 km į pietus nuo Angos netoli Byrkino uluso.
Sagan-Zaba piešiniai
Baltojo marmuro Sagan-Zabo uola išsiskiria tarp pilkų pakrantės uolų. Ji yra 5 km į šiaurę
nuo Kryžiaus iškyšulio, atvažiuoti prie jos galima automobiliu.
Senaisiais laikais čia buriatai atlikdavo apeigas su aukojimais. Pagal padavimą, čia
nusileido Bural Sagan-nojonas su žmona Buga-sagan-chatan (Pilkasis ponas ir Baltoji ponia)
ir ant uolos išraižė savo zuragą (piešinius) bei apsigyveno čia. Todėl čia viena švenčiausių vietų. Siekdami susilpninti
šamanizmo įtaką, Posolsko vienuolyno (Selengos žiotyse) vienuoliai 18 a. pradžioje uoloje iškirto du didžiulius kryžius.
Sagan-Zaba piešiniai priklauso bronzos vėlyvojo geležies amžiams (II-I tūkst. pr.m.e.), t.y
seniausiam piešiniui apie 4000 m. Būtent apie juos 1881 m. pranešė N. Aganitovas. Piešiniai
iškalti ant balto marmuro uolos, išsiskiriančios iš monolitinės tamsiai pilkos masės,
nusileidžiančios iki pat vandens. Vertikali uolos plokštuma apie 15 m aukščio. Žmonių ar
dvasių atvaizdai grupėmis pavaizduoti eilėmis viena po kita arba iš dešinės į kairę. Visi
piešiniai veidu į žiūrovą, visos figūros tvirtai stovi ant kiek sulenktų kojų, visų pabrėžtinai
platūs pečiai, galingas trikampis kūnas, plona talija. Charakteringiausia savybė kojos
išskėstos ir kiek sulenktos būdinga šokėjo poza, rombu su į šonus pakreiptomis pėdomis.
Beveik visos raguotos (M.N. Changalovo nuomone, tai raguotos šamanų kepurės. Anot jo,
po 5-ojo įšventinimo šamanas gaudavo geležinę lazdą su žirgo galva ir geležinę kepurę).
Figūros skiriasi rankų padėtimi vienose abi judesyje į šonus ar aukštyn, kitose tik vienos
delnu aukštyn, trečiose nuleistos žemyn. Susidaro įspūdis, kad tai ne ramiai stovintys, o šokantys žmonės.
Vienas atvaizdas vertas paminėti atskirai tai figūra su lazda nuleistose žemyn rankose, kojos rombu, pėdos į išorę.
Kairiau prie kojų dvi ovalinės dėmės. A.P. Okladnikovas lazdoje
įžvelgė ginklą kūjo pavidalu (būdingą skandinavų griaustinio dievui).
Vakariniame uolos šlaite yra didelė karstinė duobė, kurios skersmuo siekia 40 m. Su ja, matyt, susijusios legendos apie
paslaptingą šamanų olą ir joje kinų paslėptą auksą. Įėjimas į olą nėra surastas, o jos paminėjimai ir aprašymai randami 3 dešimtm. knygose.
Šlaite gausu karstinių žymių: daugybė užpiltų duobių, garai iš plyšių, bangų išdaužti grotai
ir plyšiai šlaite. Į kai kuriuos plyšius galima patekti tik žiemą ledu. Nemaža ola yra į pietus nuo
uolos su piešiniais; į ją patekti galima tik vandeniu. Sakoma, kad joje irgi vyko apeigos su
aukojimais. Iš P.P. Chorošich'o knygos Baikalo olos: Ola yra uolos viršuje ir turi siaurą
angą. Maždaug 10 m gylyje ola yra tamsi salė, iš kurios į šonus horizontaliai nueina koridoriai.
Vienas plačiausių koridorių baigiasi gilia duobe, kuri plečiasi apačioje.
Baikalo miražai
Plaukiant vakariniais Baikalo ežero pakraščiais, tamsiomis ir nevėjuotomis naktimis virš
ežero galima pamatyti retą reiškinį naktinį miražą. Dažniausiai tai šviečiantys taškai
atsispindėjusios Bajarsko ir Tanchojaus geležinkelio stočių šviesos, kartais pravažiuojančių traukinių šviesų atspindžiai.
Šio reiškinio priežastis savotiška oro sluoksnių sandara viršum šiltesnio ir visiškai lygaus
ežero paviršiaus. Jų prigimtis analogiškai dienos meto miražams įkaitusiose dykumose.
*) Oskaras Pešelis (Oscar Ferdinand Peschel, 1826-1875) vokiečių geografas ir
antropologas, Leipcigo un-to prof. (nuo 1871), vienas geomorfogijos pradininkų. Žinomiausias darbas - Žmogaus rasės (1876), kuriame išskyrė 7 rases.
**) Benediktas Dybovskis (Benedykt Tadeusz Dybowski, 1833-
1930) lenkų gamtininkas, keliautojas, atradėjas ir gydytojas, Baikalo, Tolimųjų Rytų ir Kamčiatkos tyrėjas, profesorius,
vienas iš lenkų limnologijos tėvų. Buvo 1863 m. sukilimo dalyvis - įgaliotinis Lietuvoje ir Gudijoje.
Po sukilimo numalšinimo nuteistas mirties bausme pakariant, tačiau aktyvios vokiečių zoologų gynybinės kompanijos
dėka ir tarpininkaujant Otui fon Bismarkui, bausmė buvo pakeista 12 m. Sibiro tremtimi. Jis apsigyveno Kultuko gyvenvietėje
(į pietus nuo Irkutsko) ir kartu su kitu 1863 m. sukilimo dalyviu V. Godlevskiu tyrinėjo šių kraštų fauną,
Baikalo ežero gelmių fauną, o taip pat Amūro upės, Jablono kalnagūbrio šlaitų fauną, vietoves netoli Čitos miesto. B.
Dybovskis atrado keletą naujų gyvūnų rūšių, aprašė 116 vėžiagyvių rūšių, 6 naujas žuvų rūšis. Jo buvo naujai
atrasti Dybovskio elniai arba kitaip vadinamo Dėmėtojo elnio porūšis. Iš surinktos tuose kraštuose medžiagos vėliau jo
brolis Vladyslovas Dybovskis aprašė 88 moliuskų rūšis. 1877 m. Dybovskis grįžo į Lenkiją, tačiau netrukus, norėdamas
atskleisti Kamčiatkos gamtos lobius, padavė prašymą dėl apskrities gydytojo tarnybos Kamčiatkos Petropavlovske. Ten
ištyrinėjo Komandoro salų gamtą. Kamčiatkoje įkūrė ligonines nuo raupsų, kovojo su epidemijomis, supirkinėjo žirgus ir
šiaurinius elnius ir gabeno juos į Beringo salą, kad gyventojai nekentėtų nuo alkio. Jis įkūrė ožkų ir triušių ūkius, įsteigė
keletą draustinių. 1883 m. Dybovskis emigravo į Lvovą, kur ėmė dėstyti Lvovo Ivano Franko universitete, vadovavo zoologijos katedrai.
Pirmojo pasaulinio karo metu Dybovskis buvo areštuotas kaip Austrijos patikėtinis ir vėl ištremtas į Irkutską.
Irkutskas
Baikalas ir jo apylinkės
Sibiro tautos: Buriatai
Sliedovikų magija
Šorcų religiniai tikėjimai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Sahara: piešiniai iš senųjų amžių
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Nan Madolis: apleistas paslapčių miestas
Valerijaus Diomino ekspedicija
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Saviėdžiai vertimo mįslė?!
Brandbergas, ugnies kalnas
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Meru kalnas ir B. Tilakas
Kunigaikščio Gvidono valdos
Indo-iranėnai ir kalba
Sibiro ir šiaurės tautos
Slaptasis kazokų ginklas
Drakonų ežeras Kinijoje
Misisipės tyrinėtojas
Šamanų ratu einant
Pažintis su chazarais
Paslaptingosios zonos
Čingis chano mirtis
Languedoko akmenys
Ką nutyli būgnai?
Senovės istorikai
Gal tai jau buvo
Vartiklis