Sibiro ir šiaurės tautos

Buriatai: Pabaikalės gyventojai  

Buriatai – mongolų šeimos kalba kalbantys pietų Sibiro gyventojai, priklausantys šiaurinių mongoloidų Centrinės Azijos tipui. Pagrindinė jų gyvenamoji teritorija – aplink Baikalo ežerą. Daugiausia – kalnuota teritorija, tačiau kalnai dar nepasiekia sniego juostos. Klimatas atšiaurus, žiemos šaltos, ilgos, sniego nėra gausu – o tai leidžia elnius ganyti vos ne ištisus metus. Vasaros karštos ir dauguma kritulių iškrenta būtent vasarą. Buriatai susidarė 16-17 a. iš šiaurinių mongolų genčių, tačiau galutinai, kaip tauta, susiformavo 19 a. Šiuo metu jų yra apie 0,6-0,7 mln. ir jie yra mažuma savo etninėje teritorijoje.

Dauguma buriatų (Užbaikalės) iki 1930 m. naudojo senovės mongolų raštą, nuo 1931 m. – raštą lotyniškos abėcėlės pagrindu, o nuo 1939 m. – kirilicos pagrindu.

Oficialia buriatų įtraukimo į Rusijos sudėtį data laikomi 1659 m. Tačiau vietiniai gyventojai pateko į rusų administracijos valdymą tik statant tremties gyvenvietes (ostrogus). Tad realesne data reiktų laikyti 1727 m., kai buvo pažymėta Rusijos-Mongolijos siena.

Po Revoliucijos buvo įsteigta Buriatų-mongolų autonominė sritis. 1958 m. liepos mėn. ji pervardinta Buriatijos ATSR. 1990 m. paskelbtas valstybinio Buriatijos TSR suvereniteto deklaracija. Joje yra dvi valstybinės kalbos: buriatų ir rusų. 1994 m. išrinktas pirmasis Buriatijos prezidentas.

Veikla

Pagrindiniu užsiėmimu buvo klajoklinis galvijų auginimas, vėliau imta šienauti, dirbti žemę. Buriatai augino arklius, avis, ožkas, raguočius, o rytų krašte ir kupranugarius. Bandas reikėjo nuolat perginti į naujas ganyklas – stambias maždaug 10-12 kartų per metus, o nedideles – dukart (į žiemos ir vasaros ganyklas). Geriausiai tokiam ganymui tiko arkliai ir avys. Žiemos ganyklose žolę pasiekdavo kojomis pramušdami sniegą. Tad pirma leisdavo arklius, kuriems lengviau išdaužydavo sniegą nuėsdami žolių viršūnes, o iš paskos avis. Paskutiniai eidavo raguočiai, patys nesugebantys pasiekti žolės.

Buryat girl. Irkutsk Prie žiemos ganyklų buvo įrengiamos užtvaros (chotonai), kur gyvuliai nakvodavo naktį. Chotonuose buvo nuvalomas sniegas, kuris, sumestas aplink, sudarydavo užuovėją. Kartais apsaugojimui nuo vėjo naudodavo medinius ar pintus skydus, pervežamas keliantis į kitas ganyklas. Pakratus chotonuose surinkdavo iš anksto, o taip pat juo buvo išdžiūvęs ankstesnių bandų mėšlas.

Prie namų žiemojantiems galvijams darydavo specialias užtvaras bei pastoges. Ėriukus ir veršiukus kartais įleisdavo į jurtas. Pakratai buvo tik raguočiams. Tai buvo išdžiūvęs susmulkintas mėšlas (argalas), kaskart užpilamas nauju sluoksniu. Jis gerai sugėrė drėgmę, sudarė lygų sluoksnį ir saugojo nuo šalčio iš apačios.

Arkliai buvo ne tik transporto priemonė. Juos plačiai naudojo buityje: arkliena laikyta skaniu patiekalu, iš plaukų vijo virves, iš odos gamino apavą, sausgysles naudojo siuvimui. Rytiniuose rajonuose ir kumelių pieno gamino kumysą. Iš avių vilnų gamino veltinius, naudotus jurtoms užkloti, paklotams sėdėjimui, balnams. Iš avikailių siuvo drabužius. Mėsą naudojo maistui.

Daugelyje buriatų rajonų, medžioklės plotai buvo skiriami giminėms. Juose buvo statomos jurtos ir balaganai medžiotojams. Seniausia medžioklės forma buvo varovinė (vakaruose vadinta zetete-aba, o rytuose aba-haidak). Apie jas prisimenama dar 19 a. pabaigoje, o šiauriniuose rajonuose išliko iki šiol. Medžiojimo įrankiai gana paprasti. Daugiausia tai įvairiausi spąstai. Šaunamieji ginklai paplito nelabai, daugiausia ten, kur buvo lengviau gauti šovinių.

Voverių, sabalų, šermuonėlių medžioklė prasidėdavo nuo spalio. Iki iškrentant sniegui medžiojo su šautuvu ir šunimi, o žiemą statė spąstus. Visą žiemą medžiojo lapes, vilkus, lūšis, ernius, ūdras. Vilkus ir lapes bandė sumedžioti ir strichninu apnuodytu masalu. Iziubrus medžiodavo dėl ragų (pantų), kurie buvo tiekiami Kinijai. Todėl juos medžiojo vasarą, kai ragai didžiausi. Lokiams rengdavo pasalas prie dvėselienos, kartais išrūkydavo arba kuolais išvydavo iš urvo, o tada šaudydavo arba durdavo smeigenomis. Prie upių ir ežerų medžiojo antis ir žąsis, miškuose – kurtinius, tetervinus ir jerubes, stepėse einius.

Žvejojo buriatai, gyvenę Baikalo pakrantėje, prie Selengos upės ir prie kai kurių ežerų (Eravninsko, Gusino ir kt.). Daugiausia tinklais gaudė omulį. Prie Baikalo „mušė“ nerpas. Pradėdavo sausio mėn. – po ledu nakčiai statydavo iš arklio plaukų vytų tinklus (4-8 m ilgio). Pavasariop imdavo jas šaudyti. Apsivilkdavo balta apranga ir prieš save stumdavo roges su baltu skydu. Nerpų odas naudojo drabužiams ir įvairiems smulkiems dirbiniams – krepšiams, balno aptaisams ir pan. Taukus naudojo maistui.

Buvo išvystyti amatai: kalvystė, siuvimas, odadirbystė, pakinktų gamyba, veltinių gamyba. Užbaikalės budistų dacanuose buvo liejamos statulėlės ir gaminami kiti kulto reikmenys. Seniausias – kalvio amatas. Nuo seno buriatų bylinose minimi (pagal metalą) baltieji ir juodieji kalviai. Jie gamino medžioklės ir kovos įrangą, buities reikmenis, įrangą žirgams. Juvelyrai, daugiausia iš sidabro, gamino įvairius papuošalus. Papuošalams kartais panaudodavo ir brangakmenius.

Odos ir veltinio, būdingų klajokliams, gamyba buvo namudinio pobūdžio. Nuo odų pirmiausia pašalindavo kailį, tada ją sutepdavo raugu iš miltų, o vėliau sviestu ar kaulų smegenimis. Smulkias odas maigė rankomis, o raguočių ir arklių, naudojo stiprius presus (erigulge). Vilną stipriai sudaužydavo lazdomis ir iš ją paklodavo 6-7 cm storiu, o tada gausiai sulaistytą vandeniu apvyniodavo aplink medinį ritinį. Rytų srityse iš viršaus aptraukdavo oda ir apraišiodavo virvėmis. Tą ritinį tampydavo po stepę tol, kol susidarydavo geras veltinis.

Buitis

Rytų buriatai gyveno veltiniu dengtose jurtose. Karkasą sudarė grotuotos sustumiamos vertikalios sienos (chana) iš siaurų medinių lentelių, sujungtų dirželiais. Rėmeliai (5, turtingų – 8-10) buvo sustatomi ratu ir sujungiami plaukų virvutėmis. Jurtos viršus priminė nupjautą kūgį. Ji buvo sudaryta iš ilgų karčių (uni), kurios vienu galu buvo tvirtinamos prie rėmelių, o kitu įstatomos į skyles žiede (tono) iš išgautų medžio plokščių. Per tono krisdavo šviesa ir išeidavo dūmai. Tarp kraštinių rėmelių buvo pakabinamos medinės durys (chalaga) – visada į pietus. Tada sienos būdavo apjuosiamos virvėmis iš plaukų (chošlan) ir uždengiamos veltiniu ir vėl perrišamos virvėmis. Virš durų iš viršaus pakabinamas veltinio gabalas (uda). Šildymui daugiausia naudotas sausas arklių ir karvių mėšlas (argalas), malkos naudotos mažai. Mat argalo dūmai nėra tokie aitrūs. Jurta nebuvo labai šilta, todėl joje būdavo nenusirengę. Mediniai namai buvo stačiakampiai, stogas buvo dengiamas lentomis ir jame buvo palikta skylė dūmams. Langų nebūdavo, tačiau kartais tarp rąstų išplaudavo nedidelį plyšį gyvulių stebėjimui. Mediniai namai daugiausia naudoti gyvenimui vasarą.

Židinys buvo iš molinė krosnis su metaliniu vamzdžiu, kartais geležinė krosnelė, o neretai trikojis taganas. Ant tagano buvo statomas ketaus puodas mėsos virimui, vandens ar pieno pašildymui. Prieš duris buvo medinis pastolis, ant kurio sudedamos varinės budistinių dievų figūrėlės, aukų puodeliai pienui, vynui, rugių grūdams. Pas išpažįstančius šamanizmą vietoje burchanų (budų atvaizdų) ant sienos buvo kabinama ilga dėžė su ongonais (šamaniškais dievais). Kairėje pusėje buvo šeimininko vieta ir laikomi medžioklės reikmenys, dešinėje (rytinėje dalyje) – šeimininkės dalis su virtuve. Sėdėdavo ant plūktos aslos, pasidėję veltinius (šerdeg), aplink židinį.

Buryat wooden house Vakariniai buriatai 20 a. pradžioje turėjo tik medines jurtas, nors istorikai nurodo, kad ankstesniais laikais būta ir iš veltinių. Kadangi keliamasi buvo vis į tas pačias vietas, tai pastatai buvo nekilnojami. Namai statomi mėgdžiojant rusus arba 6-7-kampiai su nuožulniu stogu iš lapuočių medžių rąstų, sudėtų 12-14 eilių. Lubų parėmimui jurtos viduryje buvo statomi stulpai (charasa) su sijomis. Lubos daromos iš išmirkytos žievės, velėnos ir samanų. Grindys medinės, o viduryje iš plytų ar molio išklojamas pagrindas židiniui (gulamta). Pietryčių pusėje pristatomas prieangis. Kai kuriose jurtose šiaurinėje pusėje būdavo sandėliukui su įėjimu iš vidaus.

Šie gyvenamieji namai gyvenimui naudoti tik vasarą, o žiemą jie būdavo sandėliais, galvijų laikymui, buvo apdirbamos odos ir kiti darbai. Kartais jose atliekamos ir šamanų apeigos. Žiemojimo vietose buvo įvairūs statiniai. Pirkios iš išorės mažai skyrėsi nuo rusų trobų.

Prie vakarinės sienos buvo lentyna (eche, uge) kulto reikmenims. Šiaurės vakarų pusėje stovėjo medinė lova. Šiaurės rytų dalyje lentynos namų reikmenims. Ant židinio buvo statomas trikojis geležinis taganas arba trys akmenys (dule). Rusiško tipo namai priminė rusų trobas, apšildymui naudota rusiškas pečius.

Šiauriniai buriatai gyveno kūgio formos buchegose, pastatytose iš karčių ir uždengtose žvėrių kailiais. Persikeldami pasiimdavo tik kailius.

Virtuvėje naudoti ketaus katilai, variniai arbatinukai, įvairūs mediniai ir odiniai indai ir maišai iš neišdirbtos odos. Juose laikyta grūdai, miltai, o taip pat keliantis sudedami ir namų rakandai. Iš medinių indų buvo platus kibiras karvių melžimui (chuneg), kibirėlis ožkų ir avių melžimui (tudchuur). Pagal seną tradiciją, kibirų pienui nebuvo galima naudoti vandeniui ir kitiems tikslams. Iš medžio buvo gaminami indai raugintam pienui, mėsai, dubenys, ąsočiai ir t.t. Puodukus arbatai darėsi iš beržo šaknų, jaunų lapuočių. Rytų buriatai rūgusiam pienui naudojo aukštus indus iš odos (chuchuur), o lydytam sviestui ir grietinei – galvijų storąsias žarnas ir skrandžius (beje, tokius „indus“ senovėje turėjo daugelis tautų). Šiek tiek buvo ir emaliuotų, porceliano ir metalinių indų, kurių nusipirkdavo rusų parduotuvėlėse.

Tradiciniai buriatų drabužiai pritaikyti patogiam jojimui, sėdėjimui ant grindų ir klimato sąlygoms. Dauguma drabužių gaminta iš gyvulininkystės produktų, apdorotų namudiniu būdu. Iš avikailių siuvo kailinius, iš odos gamino aulinius batus, iš veltinio – kojines ir pan.

Vyrų apranga žiemą buvo kailinis chalatas (deel, degel), kurio kairysis atlapas užklodavo dešinį ir buvo susegamas šone – tai leido dešinę ranką įkišti į užantį. Apykaklė buvo stati, rankovės neįsiūtos. Jailinius apjuosdavo ilgu medžiagos ar odos juosta. Dešinėje pusėje nešiojo tabakinę, peilį makštyse ir degtuvą (chete). Pypkė buvo dedama į aulinį. Žiemą buvo užsidedamos ožkenų apykaklės. Vyrišką smailą kepurę (malagai) siuvo iš lapių ar vilkų pėdų, sabalų ir kt. žvėrių kailiukų.

Vasarą vyrai dėvėjo tokio pat stiliaus chalatą (terlig) iš medžiagos. Vakarų buriatai turėjo chalatus su apvale apykakle, kurios galai nusileisdavo iki juosmens. Įsigalėjus lamaizmui, lamos skuto galvą. Skirtingai nuo lamų, rytų aimakuose vyrai skuto galvą tik iki pusės pindavo kasą.

Moterų aprangą sudarė marškiniai (samsa) ir kelnės (umde), ant kurių dėvėdavo chalatą (degel). Vedusios moterys nešiojo rauktą sijoną ir . Ant chalato užsivildavo berankovę liemenę – rytų buriačių ji (uuža) buvo trumpa, o vakaruose (seežebše arba chubaichi) – prie jos būdavo prisiuvamas rauktas sijonas. Be liemenės vedusi buriatė negalėjo pasirodyti vyrams, o taip pat privalėjo nešioti kepurę. Vakarų buriatės nešiojo ypatingus ilgus sarafanus. Moterys plaukus skirdavo pusiau ir pindavo į kasas. Merginis, ypač rytuose, pindavo daug kasyčių.

Apavą (ermegtej gutal) rytų buriatai gaminosi daugiausia iš odos ir pliso.

Pagrindinį klajoklių buriatų maistą sudarė pieno produktai ir mėsa, patiekalai iš miltų naudoti rečiau. Vasarą daugiausia valgydavo avieną, o žiemai ruošdavo jautieną. Raguočius pjaudavo rudenį ar žiemos pradžioje. Mėsą, supjaustytą ilgomis plonomis juostelėmis sukabindavo ant virvučių ir džiovindavo vėsioje patalpoje.

Į gabaliukus supjaustytą avieną užpildavo nesūriu ar net nesūdytu vandeniu ir virdavo, į sultinį įdėdavo kruopų (ryžių, kvietinių) arba lakštinių. Virtą mėsą sudėdavo į medinius dubenėlius ir valgė, kartais pamirkydami sūdytame vandenyje, o tada užgerdavo sultiniu. Taip pat mėgo šviesiai skerstos avies kepenis, kurias iškart užverdavo ant iešmo ir kepdavo virš laužo ar žarijų. Ypač garbingais patiekalais buvo avies galva, mentė, kryžkaulis.

Tarp mėgiamų miltų patiekalų buvo buuza – pyragėliai iš nesūrios tešlos, įdaryti žalia mėsa ir kepami garuose specialiuose induose. Taip pat iš nesūrios tešlos avienos lajuje kepdavo paplotėlius. Vakariniuose rajonuose iš pakepintų miltų ir grietinės ruošdavo salamat.

Iš pieno gamino kelias sūrių rūšis, airagą, rūgpienio atmainą (turag), plėveles (urme), gėrimus (tarasun) ir kt. Arulas ir churutas buvo varškė, išdžiovinta ir suverta ant siūlo arba suspausta į atskirus gabalėlius. Vasarą jos atsargų paruošdavo žiemai. Mėgstamas patiekalas ir garbingas pavaišinimas buvo urme, kurių paruošimui įindą įpildavo pieno ir jį ilgai virindavo ant nekarštos ugnies. Jam vėstant susidariusią storą plėvelė atsargiai lopetėle nuimdavo ir plačiame mediniame inde sudėdavo dviem sluoksniais. Tada plėvelės kiek pradžiovindavo ir pateikdavo prie arbatos.

Vienas nuo seno paplitusių gėrimų – degtinė iš pieno (tarasun). Ją ruošdavo taip: į dubelį virš ugnies supildavo raugintą pieną, jį uždengdavo dangčiu su dviem angomis. Į vieną jų įstatydavo lenktą vamzdį, kuri nuleisdavo į varinį ar ketaus ąsotį, įstatytą į šaltą vandenį. Kitą angą uždengdavo medine lentele, kuria reguliuodavo garų kiekį. Alkoholio galai kondensuodavosi ąsotyje. Pirmu varymu gėrimas būdavo nestiprus. Stipri degtinė buvo gaunama tik po daugelio varymų.

Dvasinė kultūra

Buriatijoje greta sugyvena kelios religijos, iš kurių labiausiai paplitę budizmas (gelugos) ir stačiatikybė. Buriatijoje yra Rusijos budizmo centras, įkurtas pirmasis moterų budisčių vienuolynas. Senąja buriatų religija buvo šamanizmas (tengrizmas; pačių vadinamas chara šažan - „juodasis tikėjimas“), kurį 18 a. viduryje pas rytų buriatus išstūmė budizmas, o vakarų pusėje dar kai kur išliko. Šamanizmo atgimimas stebimas nuo 20 a. pabaigos.

Buryat shaman Ankstyvojoje buriatų mitologijoje gana aiškiai išreikštas dualizmas: visi veikėjai skirstomi į gerus ir blogus. Gerosios jėgos – Amžinai žydras dangus (Chuche Munchen tengri) ir Motina Žemė (Itugen [Ulgen] eke). Piktąsias jėgas perteikia tokios būtybės: juodoji senė Mijas Chara, jos 13 sūnų ir 7 dukros, bevardės daugiagalvės pabaisos mangysai ir manhadhajamai. Dangaus vaikams (tengriams) buvo priskiriamas žmonių gyvenimo būdas, ilgalaikės šeimos poros, vaikų gimdymas ir auginimas, buvimas tarsi tarpininkais tarp dievų ir žmonių pasauliu. Tengrių vaikai (chanai [chatai] ir nojonai) irgi buvo skirstomi į gerus bei blogus.

Šamanų požiūriu, viskas aplink (kalnai, miškai, akmenys, ugnis, dangus ir kt.) turėjo savo šeimininkus (edžinus), taikiai ar priešiškai nusiteikusiais prieš žmogų. Kalnų viršūnėse statydavo obo, pro kuriuos praeinant ar pravažiuojant reikia atlikti pagarbos veiksmus – šliūkštelti pieno, svaigių gėrimų, numesti gabaliuką duonos, mėsos ir kt. Buvo garbinamos ir mirusių šamanų dvasios (zajanai), gerų šaulių, kalvių ir pan. dvasios, po mirties virtusių chatais ir gyvenančių danguje. Paprastų žmonių dvasios tapdavo bocholdojais, šmėklomis, klaidžiojančiomis po žemę, ateinančiomis į įvairias religines apeigas. Jei jų metu jas kuo nors pavaišini, jos taikiai pasišalina, o priešingu atveju gąsdina arklius ir nakties keliautojus.

Žemiausią sluoksnį sudarė demoniškosios būtybės, kurias apibendrintai vadino šudchyrais (čutkurais). Visos jos atsiradė iš žmonių – arba mirusių ne sava mirtimi, arba gyvenusių ne pagal normas. Šios dvasios dažniausiai antropomorfinės, jų negalima numaldyti ir galima tik išvyti.

Egzistuoja keletas pasaulių, kurie tarpusavyje susiję ir, sudarydami vieną visumą, veikia vienas kitą. Sąveiką tarp pasaulių užtikrina šamanas. Šamanu tapti galėjo tik turintis paveldėjimą (utcha), t.y. turėjęs šamanu buvusį protėvį arba radęs buumalą, „iš dangaus“ nusileidusį daiktą, išrinktojo ženklą, pvz., toli, metalinį veidrodį. Šamanu tapti galėjo ir žaibo trenkto žmogaus (taigi, išrinktojo) palikuonis. Be to, šamano dovaną galėjo gauti žmogus, kuriame įsikūrė nelaimingai mirusiojo arba likimo nuskriaustojo dvasia (ongonas). Labiausi gerbiami buvo šamanai, turėję protėvius 9-oje kartoje.

Gentainiai šamaną laikė kankiniu, nes vilko išrinktojo jungą. Jis nuo jaunų dienų pasižymėjo mąslumu, sapnavo pranašiškus sapnus, spėjo ateitį. Buvo laikoma, kad toks vaikas neturi sielos, nes ji visą laiką danguje mokosi šamanavimo meno. Baigęs mokymą, gauna teisę „įsileisti dvasias“ – kalbėti jų vardu.

Tapimas šamanu buvo ilgas procesas. Buvo būtina gauti daugelį įšventinimų Didžiuoju, tikru šamanu laikytas tik gavęs visus 9 įšventinimus. Įšventintas gaudavo visus reikmenis, tačiau paprastai vilkėjo savo įprastais drabužiais, naudodamas tik veidrodį, lazdą ir kilpinį. Tik ypatingų apeigų atlikimui apsitaisydavo visais atributais: galvos apdangalu (geležinį raguotą vainiką, ant kurio ragų kabojo pakabukai, juostelės, žverių kailio atraižos), apvaliu būgnu, aptrauktą ožkos ar arklio oda, barškyne, varganu (chuur), naudotu būrimui. Kartais šamanas užsidėdavo kaukę ir panaudodavo šarvus su varpeliais (chujag). Juos gamino iš švininių ir geležinių plokštelių bei žiedų.

Lamaizmas

Užbaikalėje ir tarp Pribaikalės buriatų-chongodorų dominavo lamaizmas. Jis 17 a. ėmė plisti iš Tibeto ir Mongolijos. 1741 m. caro įsaku visų buriatų lamų vadovu paskirtas Congolslo dacano vadovas., kuriam 1764 m. suteiktas bandido-chambo lamos titulas. Jo rezindencija tapo Gusinoozersko dacanas. Taip susikūrė nuo Tibeto nepriklausomas budizmo centras Rusijoje; jo pagrindas - Ivolgos vienuolynas.

Dacanus sudarė ištisi kaimai, kur stovėjo šventyklos, ūkiniai pastatai ir lamų gyvenamieji namai. Čia vykdavo pamaldos – churalai, buvo gaminami lamų kulto daiktai: ikonos, budų statulėlės, amuletai ir pan. Ksilografiniu būdu tibetiečių ir mongolų kalbomis buvo spausdinama religinė literatūra. Lamos studijavo filosofiją, mediciną, astrologiją, sudarinėjo kalendorius, būrė pagal šventąsias knygas ir t.t.

Svarbiausi buvo tailaganai (pavasario, vasaros ir rudens). Jie prasidėdavo aukomis vietos dvasioms-globėjoms ir pasibaigdavo ebndra puota, pieno vyno gėrimu ir įvairiais žaidimais, varžybomis (imtynės, šaudymas iš lanko, raitelių lenktynės). Su budizmu įsigalėjo ir churalai, iš kurių populiariausi – Maidari ir Camas, vykę vasarą. Žiemą buvo švenčiamas Baltasis mėnuo (Cagaan Sar), laikytas metų pradžia. Šiuo metu populiariausios šventės yra Cagaalganas (Naujieji metai) ir Sucharbanas, rengiami gyvenviečių, rajonų, sričių ir respublikos lygiu.

Buriatų budizmas ypač suklesti 19 a. antroje pusėje, aktyvios filosofinės mokyklos (dacanai), vystosi teologija, leidyba, plačiai paplinta Tibeto medicina. 1914 m. buvo 48 dacanai su 16 tūkst. lamų. Tačiau po Revoliucijos, 20 a. 4-o dešimtm. pabaigoje budistinė bendruomenė praktiškai išnyko ir tik 1946 m. atidaryti Ivolgos ir Agino dacanai. Budizmo atgimimas prasidėjo 20 a. pabaigoje.

Iškiliu budistų mokytoju-jogu buvo Rytų Sibiro chambo lama Daši-Doržo Itigelovas (1852-1927), buvęs vienu iš Irkutsko un-to sukūrimo iniciatorių, laikomas esančiu samadhos būsenoje Ivolgos vienuolyne. Tibete bei tibetiečių emigracijoje Indijoje buriatų mokytojai buvo išlaikę įtaką, tačiau jau praradę ryšį su tėvyne.

Kai kurios kitos Sibiro tautos

Oiratai (vakariniai mongolai, praeityje eleutai, kitaip kalmukai, retkarčiais vadinami džungarais) – iš Altajaus kilusi tautų grupė daugiausiai paplitusi Kalmikijoje. Jų istorija, kultūra, kalba geografija didele dalimi persidengia su rytiniais mongolais. Jų identitetas sustiprėjo žlugus Juanių dinastijai (1271-1368), kai įkūrė galingą Oiratų chanatą (Derben-Oirat). 1578 m. prie Irtyšiaus upės įvyko oiratų mūšis su mongolais, po kurio dalis oiratų pasitraukė į vakarus – tai buvo dabartinių kalmukų istorijos pradžia.

Ketai (anksčiau [Jenisiejaus] ostiakai) - neskaitlinga Sibiro tauta, gyvenanti prie Jenisiejaus. Jų skaičius nesiekia 1300. Kalba ketų kalba. Laikoma, kad kilo regione tarp Obės ir Jenisiejaus, susimaišius europiečių ir mongoloidų rasėms. Jų tikėjimo pagrindas yra animizmas, aukščiausiu dievu yra dangaus dievas Esas, kurio į žemę nutrenkta žmona Hosedem įkūnijo blogį.

Encai (pasen. pavadinimas Jenisiejaus samojedai) – buvusi klakjoklinė somojedų tauta, gyvenanti Krasnojarsko krašte netoli poliarinio rato. Kalba encų kalba. Nelikę nė 250 encų; šiuo metu labai demoralizavęsi ir praradę savo kultūra. Jų folklorą sudaro dvi dalys: deriču (pasakojimai apie praeitį, pasakos ir pan.) bei sudbiču (epai apie didvyrius-elnių augintojus, keliaujančius ieškant turtų ir žmonos, besikaunančius su priešais, tame tarpe ir milžinais- žmogėdromis). Tarp jų dievų išskirtinas Diuba-nga (davęs elnius) ir jo motina Sia-meniu (žemės motina). Senovėje encai praktikavo laidojimo ore apeigas.

Nganasanai (niaja) - negausi pusiau klajoklinė samojedų tauta Krasnojarsko krašto šiaurėje, Taimyro pusiasalyje, kalbanti nganasanų kalba. Nelikę nė 1000 gyventojų. Laikoma, kad yra paleo-sibiriečių palikuonys, asimiliavęsi su samojedais. Jų tikėjimas šamanistinis ir animalistinis ir išliko mažai paveiktas iš išorės dėl geografinės tautos izoliacijos. Turėjo turtingą folklorą, skirstomą į sitabi (herojines poemas), ir diurume (prozinius žanrus). Atskirą folkloro dalį sudarė dainos-improvizacijos (balai), mįslės, patarlės. Laikui bėgant nunyko jų tradicijos, kalba, religija. Mituose pasaulis skirstomas į tris sritis, kurių žemutinė vadinama Bodyrbomou (mirusiųjų žemė), į kurią patekęs gyvas tampa nguo (dangaus gyventoju, „dievu“) arba stichijų motina (niamu), nors yra ir vyriškų stichijų globėjų (kaip griaustinio dievas Kae-nguo).

Koriakai - Kamčiatkos pusiasalyje gyvenanti tauta, išoriškai panašūs į čiukčius. Apie 9000 gyv. Ir skirstomi į:

  • nemelanai, gyvenantys pakrantėse („kaimų gyventojai“) ir yra sėslūs žvejai;
  • čiaučenai, gyvenantys krašto gilumoje („turtingi elnių“), besiverčiantys elnininkyste.

Jie buvo patyrę benginių ir kitų jūros žinduolių medžiotojai. Koriakų mitologija paremta padavimais apie antgamtinį šamaną Kvikilį („Didysis Varnas‘), kuris buvo pirmasis žmogus ir koriakų globėjas.

Itelmenai (kamčiadalai) - Kamčiatkos pusiasalyje gyvenanti tauta, priklausanti arktinei mažajai rasei. Per 3000 gyv. Jų religija turi šamanizmo, totemizmo, fetišizmo elementų. Jų šamanai neturėjo apeiginių drabužių ir būgnų. Senovėje praktikavo laidojimą ore. Ypač garbintas jūrų vadovas, žuvies davėjas Mitgas. Paplitę mitai apie pasaulio kūrėją varną Kutchą.

Aleutai (Unangan) - Aleutų, Komandoro bei gretimų salų ir toliausiai į vakarų išsikišusios Aliaskos pusiasalio dalies vietiniai gyventojai. Apie 3000 gyv. Jūros medžioklėje jiems svarbūs buvo baidarė ir kajakas. Kultūra panaši į eskimų, tikėjimas animalistinis. Yra išvystę savitą meninę kūrybą, pažymėtini meistriški drožiniai, dirbiniai ir minkštų medžiagų.

Nencai
Irkutskas
Sibiro ir šiaurės tautos
Evenkai, jakutai, eskimai
Šambalos paieškos
Samurajų ideologija
Baikalas ir jo paslaptys
Šorcų religiniai tikėjimai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
„Saviėdžiai“ – vertimo mįslė?!
Indėniškosios kultūros: inuitai
Šiaurės Amerikos indėnų mitai
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Dokumentuoti reiškiniai (carinė Rusija)
Umai – lyginamoji charakteristika
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Baikalas ir jo apylinkės
Meru kalnas ir B. Tilakas
Mažoji Indija (Etiopija)
Rusija: taikinys tinkle
Ugnies kultas Rusijoje
Šamanų ratu einant
Karelijos Adomas
Šiaurės Atlantida
Sniego karalienė
Mąstymo aušra
Vartiklis