Rūmai be sienų ir ... auksiniai kailinėliai
Taip pat skaitykite Sachalino augalų paslaptis
Neieškokite šios salos net detaliausiame atlase net Sachalino srities žemėlapyje ji tik smulkus taškelis, lyg atsitiktinai atsiradęs Ochotsko jūros Kantrybės įlankos mėlyje. Ją 1643 m. atrado olandas M. de Frizas (ir pradžioje ji vadinta Robben sala, kas olandiškai robben - ruonis; 1905-47 m. priklausė Japonijai ir vadinta Kaihyo). Šią uolėtą, be augmenijos 600 žingsnių ilgio ir 100 žingsnių pločio sunku rasti net patyrusiems navigatoriams. Ji sudaryta iš vėlyvojo kreidos laikotarpio uolienų nuolaužų, visiškai be gėlo vandens ir medžių.
Tai Ruonių sala! Ir ji nuo gegužės iki spalio yra visa padengta auksu... Jos smėlėti paplūdimiai tampa reprodukciniais kotikų (Callorhinus ursinus) ir jūros liūtų (Callorhinus ursinus) gultais. Tai 1852 m. nustatė banginių medžiotojai. Uolose paukščių, daugiausia narūnėlių, turgūs. Paukščių lizduose veisiasi Ixodes uriae blakutės, esančios kelių arbovirusų nešiotojoms.
Baigiantis pavasariui, virš bangų išnyra ūsuota katės galva su mažomis ausytėmis. Didžiulis,
nerangus žvėris eina į seklumą, tarsi glostydamas savo plaukmenimis ilgai lauktą krantą. O aplink vien akmenys nyku.
Tačiau tai jo tėvynė; jis atplaukė namo iš tolimų jūrų, tūkstančius kilometrų, tūkstančius kliūčių ir pavojų.
Į salą išlipa antras, trečias, ... vis daugiau jų, subrendusių kotikų patinų. Kiekvienas užsiima vietą savo būsimai šeimai ir atkakliai ją gina. Pirmiausia baisiu riksmu; o jei kas svetimas vis tiek peržengia namų slenkstį, sudulka kailis, pasrūva krauju. Arbitrų nėra, taisyklių taip pat. Priešininkai daužosi galvomis, kanda aštriais dantimis. kartais net keletą valandų, pailsėdami.
Birželio pradžioje atplaukia patelės buriasi aplink patinus ir užplūsta visą salą. Net nepasakysi, kur vieno valdovo teritorija, kur kito. Jų rūmai labai paprasti akmeninės grindys po atviru dangumi nei sienų, nei stogo. Bet kiekvienų tokių rūmų viduryje sultonas: nedidelė, ant išdribusio kūno užmauta galva su nukarusiais ūsais. Guli savo soste daugelio žmonų apsuptas, išdidus, išpūtęs šnerves ir mirkčioja bereikšmėmis akimis kol niekas nesikėsina į jo valdas.
O visą vasarą saloje nenutyla triukšmas ištisa judančių kūnų masė bliauna avimis, mauroja buliais. Įvairiabalsė jūros žvėrių banda gyvena pagal savo, iš protėvių paveldėtus dėsnius...
Dar birželio mėnesį atsiranda kotikiukų išverstakių, juodais kailinukais mažylių. Bet patinai jiems visiškai abejingi nemaitina, negina, o besipešdami neretai ir sumindo. Gal todėl šie stengiasi neatsargių suaugusiųjų buriasi į savotiškus vaikų darželius, kur miega, žaidžia, o išalkę eina ieškoti mamos. O tos visos panašios! O ir motinai nelengva pamaitinti savo kūdikį šie irgi vienodi lyg pūkų kamuoliukai. Bet vis tiek jie randa vienas kitą tarp tūkstančių kitų...
Kotikai pusę gyvenimo praleidžia jūroje be vandens jie žūtų. Tačiau jų vaikai, kaip bebūtų keista, plaukt nemoka. Ir todėl ne vienas jų nuskęsta per jūros potvynius, kol galiausiai išmoksta siausti jūros bangose. Kaip ir jų vyresnieji draugai, jau kelintą kartą atplaukę prie salos krantų. Tokie paaugliai, pasipuošę prašmatniais, pilkai sidabrinės spalvos kailiukai, iki 4 m. gyvena atskiru būriu: gaudo žuvis, ilsisi paplūdimyje. Karštomis dienomis, apsivertę ant nugaros, it vėduoklėmis vėdinasi plaukmenimis. Ir tikriausiai svajoja be kraujo užimti kurį nors sostą gal koks valdovas eis prie jūros... Bet šie neina - geriau jau kelis mėnesius badaus nei sekundei paliks savo buveinę...
30 mylių zona aplink salą paskelbta draustiniu. Į salą suplaukia apie 130 tūkst. kotikų.
Galiausiai prie daugelio problemų prisidėjo dar viena salos gyventojų padaugėjo 0 kartų, o salos plotas nepasikeitė. Kilo butų krizė. Į pagalbą atėjo žmonės - įrengė kelių aukštų miegamuosius. Kotikai tuoj pat užsiropštė laiptais ir įsikūrė ant medinių galerijų. O toliau kaip toje pasakoje apie pupą, kuri praaugo lubas kotikams buvo atiduota paukščių turgaus teritorija. Bet ir to buvo maža. Mokslininkams ir medžiotojams teko nugriauti dalį pastatų: ir laboratorijos, radijo stotis, klubas, valgykla, biblioteka įsikūrė triaukščiame gyvenamajame name.
Bet ir to vis vien neužteko ką daryti toliau? Salos krantų dėl stiprių jūros srovių nepraplėsi, o kotikai gi plaukia tik į savo gimtinę...
Biologijos mokslų kandidatė Aleksandra Timofejeva ėmėsi vadovauti unikaliam eksperimentui perkelti kotikus į gretimą iškyšulį Kantrybės pusiasalyje. Tačiau pirmosios mamos, palikusios vos gimusius savo mažylius, sugrįžo atgal bet vis tik buvo tikėtasi, kad iškeltieji galiausiai palengva pripras prie naujų sąlygų.
O spalio mėnesį Ruonių sala ištuštėja. Kotikai išplaukia į pietus. Tačiau kitą pavasarį jie vėl sugrįš ir akmenuotas sausumos plotelis vėl pasidengs auksu...
Kiekvieną rugpjūtį grupė mokslininkų, veterinarų ir šiaip savanorių atvyksta į salą, kad padėtų ruoniams nuo plastiko taršos. 2023-ais atvykę gamtosaugininkai iš pagalbos laukinei gamtai grupės Vandenyno draugai ir Sachalino regioninės Bumerango organizacijos rugpjūčio 11 d. salos pakrantėje rado per 300 gaišenų (ruonių, jūros liūtų ir paukščių). Priežastis dar nėra žinoma, - spėjama, kad gali būti apsinuodijimas toksiškomis medžiagomis arba virusinė infekcija. Paimti mėginiai išsiųsti tyrimui į Chabarovską.
O štai Kuriluose, Iturupio pakrantėse galima sutikti kalanų, jūrinių ūdrų (Enhydra lutris).
Tai vertingiausi kailiniai žvėreliai: jų kailiukai tankiausi, nepaprasto švelnumo. Apykaklės iš jų tiesiog nesusidėvi
perduodamos iš kartos į kartą. O apsiaustą iš jų, kalbama, teturėjo tik Anglijos karalienė. Už vieną kailiuką mokama po 3-4
tūkst. dolerių. Tačiau žvėreliai baigia išnykti ir jie visų valstybių griežtai saugomi. Ties Komandorų ir Kurilų salomis
uždrausta net laivams ir žmonėms lankytis kalanų pamėgtose vietose. Gaudomi tik seni ir ligoti, prieš mirtį išlipę į krantą...
Bet kalanai nuolatinių ganyklų neturi klajoja būreliais pakrantėmis niekur toli neišplaukdami...
Pasak vienos aleutų legendos, šaunus jaunikaitis pamilęs gražuolę žvejo dukrą. Kai į salą įsiveržė svetimšaliai, abu įkopė į aukščiausią uolą ir šoko į bangas ir pavirto kalanais... Todėl šie jūrų žvėreliai taip panašūs į žmones. Jie miega supdamiesi vandenyje ant nugaros, prie snukučio prispaudę priekines letenėles. Patelės, švelniai apkabinusios, liūliuoja, glamonėja į kailinius įsuptus mažylius. Kalanai, dugne radę midiją, pasideda ant krūtinės uolos atplaišą ir į ją sudaužo kriauklę. O akmenį po to pasikiša po pažastimi...
Gal iš tikro šios ūdros užkerėti žmonės?! Tačiau kaip bebūtų jų kailiukai auksiniai.
Musė cėcė
Paukščių lizdai
Lietuvos drugiai
Lūšys Lietuvoje
Baikalas ir jo apylinkės
Vabalai kaip ryšininkai
Zebras: arklys ar tigras?
Rajos - gyvūnų atradimas
Kas sieja vabzdžius ir krumpliaračius?
Ryklių miegamieji, kosmetikos kabinetai?
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Sachalino augalų paslaptis
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Londono bokšto krankliai
Šorcų religiniai tikėjimai
Ugnies kultas Rusijoje
Kriptozoologija
Protingi šunys
Kukumbalis
Delfinai
Vartiklis