Kačių šeimos gyvūnai: Lūšys. Vartiklis

Lūšys (Lynx lynx) – didžiausi kačių šeimos atstovai Lietuvoje. Jų kūno ilgis 90-105 cm, aukštis – 60-65 cm, uodegos ilgis 20-30 cm. jos sveria apie 30 ar daugiau kilogramų. Labai charakteringos šių plėšrūnių Lūšis

ausys – su 5 cm ilgio juodų plaukų kuokšteliais viršūnėje. Maži lūšiukai būna balti, o jiems augant jų plaukų spalva gelsvėja, tampa rusvai pilkšva, kūno paviršiuje išryškėja tamsiai rudos dėmės. Pakaklėje ir papilvėje dėmėtumas mažiau pastebimas.

T. Ivanauskas^*) rašė 1968 m., kad anksčiau lūšių Lietuvoje buvo labai daug, bet o Pirmojo pasaulinio karo jų labai sumažėjo ir liko tik vienetai (pvz., 1939 m. tebuvo tik 4 lūšys). Po Antrojo pasaulinio karo jų ėmė pamažu gausėti (1948 m. – 23 lūšys; 1974 m. - 210); dabar jų apie 100 (tik su jų paskaičiavimu tebėra problemos).

Lūšys laikosi didesniuose miškuose. Jų ruja prasideda sausio mėnesį ir trunka iki kovo pabaigos. Nėštumas – 9-10 mėn. gūžtai vieta pasirenkama tankesniame miške tarp brūzgynų, po medžių išvartomis, daubose po nulinkusiais medžiais. Lūšis veda 2-5 jauniklius, kurie praregi po 10-11 d. lūšys subręsta tik antraisiais metais. Jas tyrinėjęs A. Matuzevičius rašė, kad 1968 m. Anykščių rajono Dabužių girioje drebulės išpuvoje buvo rasti 3 akli lūšiukai. Drebulės stuobrys buvo apie 2,5 m aukščio ir iš šono neturėjo jokios landos – tad į gūžtą reikėjo įšokti per viršų.

Lūšys kartais mėgsta paklajoti ir kartais pasirodo visai netikėtose vietose. Jos pamėgo rytų Lietuvos miškus (nemažai lūšių yra Biržų regione prie Latvijos sienos) ir tapdavo medžiotojų trofėjais. Kasmet būdavo nušaunama 12-14 lūšių – dabar jų medžioklė nuo 1979 m. uždrausta (nors Latvijoje kasmet leidžiama sumedžioti 150 lūšių). Jos kartais užpuola ir stirnas, netgi elnius (dažniau silpnesnius, paliegusius). Negirdėta, kad jos užpultų žmogų – paprastai jos žmogaus vengia. Pranešimai apie užpuolimus pasirodo buvę tik gandai.

Sailigemsko nacionalinis parkas Altajuje, siekiant išsaugoti snieginį leopardą (irbį) ir Altajaus kalnų aviną (argalį), įkurtas 2010 m. - maždaug 3 km aukštyje ties Rusijos ir Mongolijos siena. Tačiau čia gyvena ir artimas irbio giminaitis manulas (Otocolobus manul; iš gr. otos - „ausis“ ir kolobus - „bjaurus“) arba Palaso katinas (pagal P. Palasą^**), pirmąkart jį aprašiusį 1776 m.; jis tarnavo Rusijoje 1767-1810 m. ir manulą pirmąkart aptiko Kaspijos pakrantėje). Manulas yra labai slapukas ir retai su juo vizualiai susiduriama akis į akį.

Jo ilgis 50-62 cm, svoris – apie 4,5 kg. Labai tingus ir lėtas; aktyviausias sutemus ir naktį. Bėgioja ne ypatingai gerai, tad, kilus pavojui, sumaniai slepiasi. Manulo ausys iš tikro skiriasi nuo kitų katinių – tai vienintelis šios šeimos laukinis atstovas su plačiomis prigludusiomis ausimis. Kartu tai ir labiausiai pūkuotas katinis gyvūnas – iki 8000 plaukelių 1 cm².

Gyvena stepėse ir pusdykumėse, mėgdamas akmenuotas vietoves ir prieškalnes.
Išskiriami du porūšiai – siberietiškas ir tibetietiškas. Įtrauktas ir į tarptautinį Raudonąjį sąrašą kaip „arti grėsmės“. Didžiausi jo priešai – piemenų šunys, brakonieriai ir epideminės ligos.

Viverinė katė (Prionailurus viverrinus), gyvenanti Pietryčių Azijoje, išsiskiria iš kitų kačių. Jų ne tik kitoks, daug tvirčiau sudėtas kūnas ir trumpesnė nei kitų kačių uodega, - jos taip pat negali iki galo įtraukti nagų, o tarp priekinių kojų turi plėves. Ir jos, skirtingai nei kitos katės, kurios dažniausiai tik laka, mėgsta vandenį. Viverinės katės puikiai žvejoje – ne tik tykodamos ant kranto ir sugriebdamos praplaukiančią žuvį, bet ir drąsiai brisdamos į vandenį, nerdamos ir žuvį sugriebdamos nasrais kaip kokios ūdros. Mat jų storas pilkšvai rudas kailis ne toks pralaidus vandeniui ir nepermirksta kaip kitų kačių.

^*) Tadas Ivanauskas (1882-1970) – zoologas ir biologas, gamtininkas, akademikas, vienas iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų, gimęs Lebiodkos dvarvietėje (dabart. Baltarusija). Dar vaikystėje susidomėjo gamtos mokslais; iš tėvo išmoko medžioti, preparuoti ir gaminti iškamšas, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius. 1905-09 m. mokėsi Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau baigė St. Peterburgo un-tą (1910). 1918 m. grįžo į Lietuvą ir Musteikos kaime (Varėnos raj.) įsteigė lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo. 1919–1921 m. dirbo patarėju Žemės ūkio departamente Kaune. 1923 m. kartu su K. Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą. 1927-38 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“. 1944-56 m. VU profesorius, Zoologijos katedros vedėjas. Parašė 37 knygas ir brošiūras, iš kurių svarbiausias veikalas – „Lietuvos paukščiai“ (3 kn.), o taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose.

^**) Peteris Palasas (Peter Simon Pallas, 1741-1811) - prūsų zoologas, botanikas, geologas, etnografas, beveik visą gyvenimą dirbęs Rusijoje; nuo 1767 m., kai imperatorė Jekaterina II pakvietė jį profesoriauti Sankt Peterburgo mokslų akademijoje. 1768-74 m. jis su ekspedicijomis keliavo po centrines Rusijos gubernijas, Pavolgį, Uralą, Vakarų Sibirą, Altajų ir Užbaikalę. Vėliau apsistojo apsistojo Sankt Peterburge, kur jis dėstė gamtos istoriją. Vėliau 1793-94 m. vėl keliavo po pietų Rusiją. 1772 m. P. Palasui parodė 680 kg masės metalo gabalą, aptiktą netoli Krasnojarsko miesto. Ištyrus paaiškėjo, kad tai naujo tipo akmens- geležies meteoritas. Meteoritą sudaranti medžiaga pavadinta palasitu. Jo vardas įtrauktas į keliolikos jo tirtų gyvūnų pavadinimus. Jo garbei pavadintas asteroidas 21087.