Atradimai gamtoje

Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus  

Taip pat skaitykite Voveraitės ir jų sesutės  
Grybai ir grybavimas  

Kelmučiai – visa grybų grupė, kurių visi daugiausia auga ant medienos, dažniausiai – kelmų, medžių kamienų ir išvartų. Iš jų žinomiausias paprastasis kelmutis (Armillaria mellea) iš šalmabudinių šeimos. Paprastasis kelmutis „Armillaria“ reiškia „papuoštas apyranke“ – ir tai suteikta už būdingą baltą arba gelsvoką žiedą ant koto. O „mellea“ – „medaus“; ir tikrai, kepurėlės spalva panaši į medaus. Įdomu, kad ir kitose Europos kalbose pavadinimas nurodo jo išorinę išvaizdą: vokiškai Honniggelber Hallimasch (medaus geltonasis kelmutis), angliškai Honey Fungus (medaus grybas)...

Pirmas kelmučio piešinys ir aprašymas pasirodė 1790 m. atlase „Flora Danica“ – danų botaniko ir zoologo Martino Valio1) dėka. Dabartinį mokslinis pavadinimą 1871 m. suteikė vokiečių mikologas Paulis Kumeras2). Norint būti tikslesniu – „kelmučiams“ priklauso koks desėtkas labai artimų rūšių, kurias gali atskirti tik patyręs mikologas.

Kelmučiai gali augti glaudžiai aplipę kelmą, o gali ir išsibėgioti aplink, slėpdamiesi žolėje ir tarp nukritusių lapų. Dažnai grybų būna tiek gausiai, kad grybavimas virsta paprastu „pjovimu“ – monotoniškai nupjaunant kepurėles ir dedant į pintinę. Auga nuo rugpjūčio pabaigos iki žiemos pradžios. Kepurėlė 3–8 cm, net iki 12 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių varpelio formos, kūgiška, senesnių – paplokščia, su gūbreliu, geltonai ruda, ochriškai ruda, žalsvai ruda, medaus spalvos su juosvai rusvais žvyneliais. Jauni lakšteliai balsvi, kreminiai, vėliau – rusvai rudi. Kotas 5–12×0,5–2 cm, prie kepurėlės geltonas, žemiau geltonai rudas, su geltonai rudu, kartais nukrentančiu žiedu.

Maistine verte kelmutis priskiriamas 3-iai kategorijai, nors kaloringumu jis nenusileidžia lepšiams. Kelmučiuose yra naudingų cinko ir vario, esančių svarbiais kraujo susidarymo procese: paros normai užtenka suvalgyti vos 100 g šių grybų. Vartojami virti, kepti, marinuoti, sūdyti ir džiovinti. Maistui labiausiai tinka kepurėlės, nes koteliai gana kietoki. Tik reikia neužmiršti, nepakankamai išvirti kelmučiai kartais sukelia virškinimo sutrikimus. Tačiau Vakarų Europoje šis grybas maistui beveik nevartojamas.

Paskutiniais metais mokslininkai (taipogi ir kinų) nustatė, kad iš kelmučių pagaminti preparatai gali būti panaudojami prieš auksinį stafilokoką, šieno lazdelę ir bakterijas Bacillus cereus (jos plonojoje žarnoje sukelia apnuodijimą, lydimą diorėjos).

Vis tik kelmutis – pavojingas parazitas, pažeidžiantis apie 200 augalų rūšių. Jo grybienos tamsiai rudi, vos ne juodi rizomorfai (siūlai) praninka medžių žievę, pažeidžia požievinį sluoksnį ir sukelia baltąjį medienos puvėsį. Jauną medį kelmučiai nužudo per 1-3 m., o seną – per 10 m. Jis gali žudyti ne tik medžius, bet ir kitus augalus, net bulves. žvynuotoji skujagalvė

Išoriškai į paprastąjį kelmutį panaši žvynuotoji skujagalvė (Pholiota squarrosa) iš skujagalvių šeimos, tačiau, įsižiūrėjus atidžiau, matosi, kad šis grybas „nuo galvos iki kojų“ padengtas gausiais stambiais žvyneliais.

Ją pirmąkart 1770 m. aprašė danų botanikas Martinas Valis, o dabartinį pavadinimą suteikė P. Kumeras („pholiota“ reiškia „žvynai“). Tai atsispindi ir kitose kalbose. Po gausių lietų nuo rugpjūčio vidurio ją galima aptikti ant kelmų, gyvų ir nusilpusių lapuočių kamienų, rečiau spygliuočių miškuose. Auga gausiomis grupėmis prie kamienų apačios arba užsiropščia kamienais iki 2 m aukščio. Vaisakūniai stambesni nei paprastojo kelmučio - kepurėlė 5-15 cm skersmens

Žvynuotoji skujagalvė turi ridiko skonį, maistui geriau vartoti tik kepurėles. Po apvirimo jas marinuoja, sūdo kartu su kitais grybais, - ir būtinai su prieskoniais.

Taip pat rugpjūtį ir visą rudenį lapuočių miškuose ir parkuose, daugiausia ant beržų ir ievų, auga auksaviršė skujagalvė (Pholiota aurivella), kurią pirmąkart 1786 m. aprašė vokiečių mikologas Augustas Bačas3), o dabartinį pavadinimą suteikė tas pats P. Kumeras („aurivella“ reiškia „auksaplaukė“). Tai tikrai gražus grybas, auga didelėmis grupėmis ir yra pastebimas iš tolo, kiek smulkesnis už žvynuotąją skujagalvę. Tačiau medžiams jis bjaurus parazitas, sukeliantis kamieno puvinį. Medžius užkrečia sporomis per šakų lūžius ar kamieno pažeidimus. Pažeista mediena pradžioje ruduoja, o po to šviesėja.

Grybas valgomas, tačiau nėra skanus, todėl juos renka retai, būtinai perverda, o tada sūdo, marinuoja ir pan. Užsienyje jį dažnai priskiria nevalgomiems grybams. žieminis kelmutis

O rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, atvėsus orams, pasirodo „žieminis kelmutis“, juodkotė ugniabudė (Flammulina velutipes) iš šalmabudinių šeimos, kuri renkama net ir gruodžio ar sausio mėn. Jų didelius kuokštus galima rasti ant klevų, topolių, alksnių, ievų, o kartais ir obelų ar vyšnių (užleistuose soduose) kamienų. Dabartinį pavadinimą jam 1951 m. suteikė amerikiečių mikologas Rolfas Zingeris4) (reiškia „barchatinės kojelės ugnelė“ – beje, ir angliškai ji „velvet foot“).

Vaisiakūniai vidutinio dydžio. Kepurėlė 3–10 cm skersmens, jauna - gaubta, vėliau - paplokščia, su gūbreliu, lygi, gleivėta, kaštono spalvos, gelsvai ruda, oranžiškai ruda, išblunkanti iki geltonos, gelsvos. Lakšteliai tankūs, storoki, balti gelsvi, priaugtiniai. Kotas 5– 10×0,5–1,5 cm, kremzliškas, kartais suktas, prie lakštelių gelsvas, gelsvai rusvas, žemiau juodai rudas, aksomiškas.

Tai skanus grybas ir nepelnytai priskiriamas tik 4 kategorijai. 15-20 min. apvirus, jį galima kepti, troškinti, marinuoti ir sūdyti. Be to, turi ir gydomųjų savybių – Rytų medicinoje nuo seno naudotas kepenų ligų, skrandžio opų profilaktikai ir gydymui, vaikų augimo skatinimui. Jis turi polisacharidų, proteinų, riebalų, vitaminų B1, B2, C, PP, aminorūgščių: arginino, lizino, histidino, alanino, asparagininės ir glutamininės rūgščių. Iš grybo išskiriamas flamulinas, sulaikantis pūlinių vystymąsi, stiprinantis imunitetą, turintis antibakterinių savybių.

Ugniabudę Tolimuosiuose rytuose sėkmingai kultivuoja ant medienos atliekų, kviečių kūlių. Japonijoje ir Korėjoje jų užauginama per 100 tūkst. t. Vakarų Europoje jis kultivuojamas japonišku enokitake pavadinimu. Importuoti pardavinėjami kaip inoki grybai.
Paprastoji plempė

Miškuose, ypač gegužę, galima rasti „pavasarinių kelmučių“, paprastųjų plempių (Gymnopus dryophilus) iš baltikinių šeimos. Priklausomai nuo lietaus, jis gali augti iki rudens pabaigos. Auga ant miško paklotės, kartais nedidelėmis grupelėmis ant senų, beyrančių kelmų. 1790 m. jį aprašė prancūzų gydytojas ir botanikas Pjeras Bjuijaras5). Anksčiau vadinosi Collybia dryophila („collybia“ – „grašis, pinigėlis“), o dabartinį pavadinimą 1916 m. suteikė amerikiečių mikologas Viljamas Alfonsas Merilas6).

Vaisiakūniai smulkūs: kepurėlė 3–5 cm skersmens, retai didesnė, jauna išgaubta, senesnių – paplokščia, su gūbreliu, plonamėsė, lygiu paviršiumi, kartais pakraščiai užsiraitę į viršų, rusvai gelsva, rudai geltona, išblunkanti. Lakšteliai gelsvi, siauri, resvi, priaugtiniai. Kotas 3–8×0,3–0,6 cm ir yra kepurėlės spalvos.

Grybai nemėsingi, tamprūs, nekartūs, medienos kvapo. Valgomi, tačiau grybautojai retai juos renka, o kai kuriose šalyse aplamai laikomas nevalgomais.

Nuo gegužės iki rugsėjo lapuočių ir mišriuose miškuose auga „vasarinis kelmutis“, paprastoji kelmiukė (Kuehneromyces mutabilis) iš gleiviabudinių šeimos. Ją pirmąkart 1774 m. aprašė vokiečių botanikas ir mikologas Jakobas Šeferis7), Paprastoji kelmiukė o dabartinį pavadinimą 1946 m. suteikė amerikiečių mikologai R. Zingeris ir A. Smitas8) („mutabilis“ – „kintantis“).

Vaisiakūniai nedideli: kepurėlė 3-7 cm skersmens, jauna išgaubta varpelio formos, vėliau iškili, su buku, tamsesniu nei kepurėlės pakraščiai gūbreliu, rudai geltona, o sendama pašviesėja, lygi, pakraščiai su dalinio apdangalo liekanomis. Lakšteliai pilkai rudi, tankūs, šiek tiek kotu nuaugę žemyn. Kotas 4-8 cm ilgio, 0,3-0,8 (1) cm storio, prie kepurėlės pilkšvas, su baltais taškeliais, žemiau rausvai rudas, plaušuotas, su ryškiai rusvu, plaušuotu rinkiu.

Tai valgomas 4-os kategorijos grybas, tinkantis visiems ruošimo būdams, tačiau dažniausiai kepamas ir verdamas. Vitamino B1 (tiamino) kiekiu prilygsta kepimo mielėms. 100 g šio grybo užtikrina cinko ir vario dienos normą. Jis normalizuoja medžiagų apykaitą ir stabdo auksinio stafilokoko vystymąsi. Kai kuriose Europos šalyse ir Japonijoje augina pramoniniu būdu, per metus gaunant apie 10 tūkst. t. šio aromatingo grybo.

Tačiau jį lengva supainioti su nuodinga egline kūgiabude (Galerina marginata), augančia tose pačiose vietose ir turinčioje tokių pat nuodų kaip ir blyškioji musmirė. Ji išsiskiria kvapu, yra smulkesnė ir turi plaukuotą, o ne žvynuotą kojelę.

Lauminis mažūnis Ir galiausiai reikia prisiminti „pievinį kelmutį“, lauminis mažūnį (Marasmius oreades) iš mažūninių šeimos, paprastai pasirodantį gegužės pabaigoje ir, priklausomai nuo lietaus, augantį iki rugsėjo pabaigos. Jie auga pievose, ganyklose, dažniausiai didelėmis grupėmis neaukštoje žolėje, neretai sudarydami „raganų ratus“. Ir peraugęs jis nesupūna, o sudžiūsta. Tik paskutiniais metais, mažėjant galvijų, jis tapo retesnis. Pirmasis jį 1792 m. aprašė anglų gamtininkas Džeimsas Boltonas9), o pavadinimą 1836 m. priskyrė „mikologijos tėvas“ švedas Eliasas Frizas.

Vaisiakūniai smulkūs: kepurėlė 1,5–3 (5) cm skersmens, matinė, lygi, gelsva, pilkai gelsva, rudai gelsva, plonamėsė. Lakšteliai reti, stori, neplatūs, balsvi, gelsvi. Kotas iki 9 cm ilgio ir 0,3–0,7 cm storio, kepurėlės spalvos.

Valgomas, ypač skanus pakeptas ar patroškintas, o džiovintas puikiai tinka sriuboms ir padažams. Laikoma, kad turi priešpūlinių savybių ir marazminės rūgšties, padedančioms organizmui prieš daugelį skausmingų bakterijų. Jame aptikta ir tonizuojančių medžiagų. Nors 4-os kategorijos, tačiau ypač išgirtas vokiečių literatūroje.

Be paminėtų, yra dar daugybė grybų, augančių ant kelmų ar aplink juos, tačiau dažniausiai jų kelmučiais nevadina. Vienas tiks grybų - gleiviabudinių šeimos puokštinė kelmabudė (Hypholoma fasciculare), kuri yra nuodinga, tačiau nevalgoma dar ir dėl kartaus skonio.


Mikologai

1) Martinas Valis (Martin Henrichsen Vahl, 1749-1804) – norvegų ir danų botanikas ir zoologas. Redagavo „Flora Danica“ (1787-1799) atlaso 16-21 dalis, kuriose aprašomi žydintys ir kt. augalai, įskaitant grybus ir kerpes, o taip pat augalai iš egzotinių kraštų, dominančių Danijos karalystę, bei kitus leidinius. 1783-88 m. surengė kelias ekspedicijas po Europą ir šiaurės Afriką.

2) Paulis Kumeras (Paul Kummer, 1834-1912) – vokiečių mikologas ir briologas. Žinomas tuo, kad didesnę „grybų“ dalį E. Frizo priskirtų agariečiams išskirstė į atskiras gentis.

3) Augustas Bačas (August Johann Georg Karl Batsch, 1761-1802) – vokiečių gamtininkas ir mikologas, vieno pirmųjų darbų iš mikologijos autorius („Elenchus fungorum”, 1783-89). Nustatė ir aprašė apie 200 naujų grybų, o taip pat kažkiek paparčių, kerpių ir sėklinių augalų. Su juo konsultavosi J. Gėtė.

4) Rolfas Zingeris (Rolf Singer, 1906-1994) – vokiečių kilmės botanikas, plačiausiai žinomas daugybe darbų apie mikologiją. Dirbo daugelyje šalių. Didžiausias indėlis sisteminant agariečius, taip pat buvo neotropinės agarikologijos žinovu. Aprašė apie 2500 naujų grybų.

5) Pjeras Bjuijaras (Jean Baptiste Francois Pierre Bulliard, 1752-1793) – prancūzų gydytojas ir botanikas. 1779 m. pateikė darbą apie nuodingus Prancūzijos augalus. Jo „Dictionnaire Elémentaire de Botanique“ (1783) prisidėjo prie terminijos ir Linėjaus sistemos plitimo, ypač mikologijos srityje.

6) Viljamas Alfonsas Merilas (William Alphonso Murrill, 1869-1957) – amerikiečių mikologas ir botanikas. Aprašė didelį kiekį (per 1450) grybų iš agariečių ir kempiniečių.

7) Jakobas Šeferis (Jacob Christian Schäffer, 1718-1790) – vokiečių ornitologas, entimologas, botanikas, mikologas, išradėjas ir dvasininkas. 1759 m. išleido „Erleichterte Artzney-Kräuterwissenschaft“ apie augalų taikymą medicinoje. 4-ių tomų veikalas apie mikologiją išleistas 1762-64 m. 1774 m. pasiūlė naują paukščių klasifikaciją (Elementa Ornithologica). Be biologijos ir religijos, jis užsiėmė ir bandymais su elektra, šviesa (optika) ir spalvomis, išrado skalbimo mašiną, pjūklą, kai kuriuos krosnių tipus. Savo bandymus apie popieriaus gamybą iš samanų, topolių ir apynių paskelbė 1771 m.

8) Aleksandras Smitas (Alexander Hanchett Smith, 1904-1986) – amerikiečių mikologas, prisidėjęs prie agariečių taksonomijos ir filogenetikos. Surinko apie 100 tūkst. grybų herbarijų. Parašė per 200 straipsnių apie mikologiją, nemažai knygų, įskaitant populiarinimo.

9) Džeimsas Boltonas (James Bolton, 1735-1799) – anglų gamtininkas, botanikas, mikologas, iliustratorius, kriptogaminių augalų žinovas. Iliustravo R. Relano „Flora Cantabrigiensis“ (1785). Tais pat metais išleido „Filices brittanicae“ pirmąjį tomą (antras - 1790 m.). 1788-92 m. leido 4-tomę „Grybų istoriją“, kurioje kiekvienas aprašymas buvo iliustruotas.

Lietuvos drugiai
Skalsės ir nuodai
Alisa ir musmirės
Stebuklingas grybas
Dygliuotoji kardažolė
Grybai ir grybavimas
Voveraitės ir jų sesutės
Baltiški paukščių vardai
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Kultūrinė entomologija: vabalai
Soma,  gėrimas iš musmirės?
Kaip atsivėrė suvokimo durys
Alavijai - dekoratyvus vaistas
K. Bulyčiovas. Kita laukymė
Apie čerauninkes ir raganas
Rajos - gyvūnų atradimas
Kaip karalienė virto slyva
Mažojo elnio pėdsakai
Manos beieškant
Dzūkijos kopos
Paukščių lizdai
Grybai, grybai
Žiedadulkės
Vartiklis