Baltiški paukščių vardai

Buvo laikas, kada žmonės gyveno gamtoje bei su gamta, ir dėl vienų ar kitų priežasčių stebėjo, o neretai ir stebėjosi gyvūnų pasauliu. Iš visų kitų Dievo kūrinių daugiausia dėmesio susilaukė sparnuočiai. M. Bartninkas knygoje "Senovės lietuviai" (Vilnius, 1993) rašo, kad paukščiai žmogui atrodė daug kuo pranašesni už jį patį: sugebantys pakilti į erdvę, pasinerti vandenin, vadinasi, manyta juos turint ryšį su chtoninio pasaulio būtybėmis. Nuo senų laikų paukštis buvo greičio simbolis, protingas, pažįstantis pasaulio erdvę. Stebino žmogų ir jo išsiritimas iš kiaušinio, tapęs daugeliui mitinių vaizdinių apie žemės ir visatos kilmę priežastimi (-js- pastaba:skaitykite indų mitus). Paukščiai laikyti tarsi tarpininkais tarp žmonių ir dievų, sugebantys išpranašauti dievų valią, lemti žmogaus ateitį, likimą. Sparnuočiai nuo seniausių laikų buvę ir aplinkos estetizavimo etalonais, grožio simboliais.

Šitai matyti iš tautosakos, švenčių, papročių aprašymų. Kyla klausimas, ar visa tai, kas čia apie paukštį pasakyta, atsispindi jo pavadinime? Ką galime sužinoti apie gyvūną iš jo vardo? Ieškant atsakymo į šiuos bei kitus klausimus, buvo tyrinėjami ir prūsų paukščių pavadinimai. Kadangi paukščių lietuviškų vardų išnagrinėta palyginti nedaug, o be to, beveik pusę jų sudarė veldiniai, tai čia bus pateikti sparnuočių prūsiškų pavadinimų analizės rezultatai. Medžiaga nagrinėjimui imta iš V. Mažiulio "Prūsų kalbos paminklai" II tomo (Vilnius, 1981. - T2). Pagrindinis šaltinis - Elbingo žodynėlis, kuriame yra 68 paukščių pavadinimai. Kiti prūsų kalbos paminklai šio sąrašo nepapildo.

Be vardų tyrinėjimo etimologijos, darybos aspektu, buvo bandyta nustatyti ir jų atsiradimo laiką. Nuspręsti, ar tai bendras paveldėtas žodis, ar atskiroje kalboje susiformavęs panašiai skambantis imitatyvas, yra gana sunku. Nesutapti gali ne vien žodžio forma, nes, kaip rašo profesorė A. Kaukienė (Klaipėda, 1992 04 03), "panašios spalvos ar panašaus balso paukščiai galėjo būti panašiai vadinami, nors šiaip jie būtų visai skirtingi". Taigi senajai indoeuropietiškajai leksikai šiuo atveju priskiriami tokie pavadinimai, kurie be baltų, ar slavų-baltų kalbų, turi tikslesnius atitikmenis bent vienoje kitoje indoeuropiečių kalbų grupėje. Tokių pavadinimų iš nagrinėjamų žodžių buvo 9. Pavyzdžiui, pr. sarke "Šarka, gerwe "gervė", antis. Kai kurių paukščių vardų (pvz., pr. tresde "strazdas", tatarwis "tetervinas") priskyrimas šiam leksikos sluoksniui gana subjektyvus, nes kalbose jie skiriasi garsiniu pavidalu.

Baltų-slavų bendra leksika daugiausia yra susijusi su gamta, todėl yra 6 prūsiški paukščių pavadinimai, priklausantys ir šiam sluoksniui, pvz., pr. slanke "slanka", gulbis "gulbė", warnis "varnas". Tiek lietuvių, latvių, tiek ir prūsų kalbose nemažai žodžių, kuriuos vadiname bendrabaltiškais. Iš prūsų sparnuočių vardų tokių esama 18, pvz., pr. kylo "kielė", genix (geniks) "genys", penpalo (pempale) "putpelė". Iš 31 veldiniams priklausančio paukščių pavadinimo 55 proc. vardų yra bendri visoms trims baltų kalboms. Tik prūsams ir lietuviams būdingą leksiką sudaro 38,7 proc., o tik prūsams ir latviams stebėtinai mažai - 6,5 proc. Prūsų kalba iš kitų kalbų išsiskiria tik jai būdinga leksika. Beveik pusė nagrinėjamų paukščių pavadinimų sudaro naujadarai. Tai rodo prūsų kalbą esant gana modernią. Be 59 paukščiams pavadinti savųjų žodžių, yra 4 skoliniai: 3 slavizmai, pvz., pr. powis (pavis) "povas", salowis (salavis) "lakštingala" ir 1 germanizmas pr. valks (falks) "sakalas".

Ką galėtume pasakyti apie paukščius, atsižvelgdami į jų pavadinimo atsiradimo laiką? Pasirodo, kad vardai erelis, antis, gervė, žąsis, gulbė (dominuoja vandens paukščiai), šarka, varna, gegutė priklauso patiems seniausiems leksikos sluoksniams, o kartu jie, kaip žinome, yra svarbiausi, daugiausia funkcijų, palyginus su kitais sparnuočiais, mitinėje tautosakoje atliekantys veikėjai. Taigi paukščio vardo archajiškumas patvirtina jo kultinį garbinimą.

Dar norėtųsi sustoti prie paukščių pavadinimų kilmės motyvacijos ir darybos. Nustatyta, kad dažniausiai paukščiai vadinami pagal balsą. Iš visų 68 Elbingo žodyne užfiksuotų sparnuočių vardų - 29 garsažodinės kilmės, pvz., aukis "grifas", droanse (dranze) "griežlė", gerwe "gervė" ir t. t. Mėgstama pavadinimus sudarinėti ir pagal išvaizdą. Spalva nulėmė 9 paukščių vardus, pvz., sealtmeno (zeltmena) "volungė", warnis "varnas", poalis (palis) "karvelis". Lygiai dėmesio skiriama sparnuočių judesiui bei elgsenai. Pagal šiuos požymius sudaryta po 6 vardus. Pavyzdžiui, kylo (kila) "kielė", spurglis "žvirblis" - pagal judėjimo būdą. Pr.: apisorx (apisargs) "tulžys", warnaycopo (varnaikapa) "medšarkė" - pavadinti pagal elgseną. Keturi pavadinimai atspindi paukščių gyvenamą vietą, o trys - medžiojimo objektą, pvz., pr. laucagerto "kurapka", pelemagis (pelemaigis) "pelėsakalis". Penkių paukščių vardų kilmės motyvacija daugiau ar mažiau neaiški, pvz., pr. antis, prestors (persturs?) "karetaitė" ir kt.

Visi nagrinėtieji paukščių pavadinimai yra dariniai. Iš jų 31 yra priesagos, o 21 - galūnės vedinys, 9 dūriniai ir 1 samplaika. Dažniausiai sparnuočių pavadinimai sudaromi prie šaknies pridedant priesagą. Sugretinus darybos ypatumus matyti, kad nuo to, pagal ką paukštis yra pavadintas, priklauso darybos savitumai. Pvz., sparnuočiams, kurių vardo kilmės motyvacija yra giesmė, dažnai būdinga reduplikacija, pvz., pr. geguze "gegutė", penpalo (pempala) "putpelė", werwirsis (vervirsis) "vieversys", kurie pavadinti pagal balsą, išvaizdą, judesį, yra išskirtinai tik priesagų ar galūnių vediniai. Pagal medžioklės objektą, gyvenamąją vietą pavadintiesiems būdinga sudurtinių žodžių daryba.

Išsiaiškinę paukščių vardų etimologiją, matome, kad juose atsispindi tik fiziologinės sparnuočių savybės, o mitinių prasmių pavadinimai neturi. Bet būtent per tas išoriškas ypatybes, gyvenseną atsiranda ir mitinis paukščio įvaizdis, simbolis. Pvz.: gegutė - vardas garsažodinės kilmės. Jos išskirtinė savybė yra kukavimas - garsas artimesnis žmogaus balsui nei paukščio čiulbėjimui. Iš to kyla visos lietuvių tautosakoje gegutei priskiriamos prasmės - būrėjos, lėmėjos, gedėtojos ir kt. Taigi pagal kokias nors, galbūt išskirtines, fiziologines savybes žmogus paukščiui davė vardą ir kūrė apie jį mitą. Tačiau tiesioginį ryšį tarp pavadinimo kilmės ir mitinio įvaizdžio įžvelgti sunku.

Aušra LISINSKAITĖ,
1996 m. Tarptautinės mokslinės konferencijos "Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai" laureatė, Klaipėda

Straipsnis parengtas pagal Klaipėdos universiteto Baltistikos centro 1996 m. premijuotą referatą.

Steponas Darius. Laukė visa Lietuva
Ar skaudėjo dantims mūsų senoliams?
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Nidos puslapis
Vartiklis