Lietuvos istorija

Dzūkijos kopos    

Retas, grybaudamas ar uogaudamas Dzūkijos pušynuose, pagalvoja apie keistoką, samanomis ir kerpėmis apklotų smėlio kalvelių kilmę. O vietiniai kadaise net buvo įsigudrinę net kelią miške tais kalneliais matuoti. Girdi, iš Marcinkonių į Mančiagirę važiuojant, yra 30 kalnelių. Dzūkui apie kopas neužsimink – šyptels į ūsą: girdi, čia jūrą buvus niekas neprisimena... Kaip ten atsirado kopos?

Bet kopas geriau būtų ne su jūra, o su vėju sieti. Pajūrys juk tik žaliavą kopoms (smėlį) tiekia. Bet smėlynus sukuria ir ežerai, ir upės, o nemažų smėlio plotų paliko kitados sruvę tirpstančių ledynų vandenys. O visi smėlingi plotai, jei tik nesuspėja ištisai užaugti augalija, tampa vėjo gainomi, šiaušiamos kopos... Tik štai vadinamąsias žemynines kopas jau senokai užkariavo augmenija, jos apaugo brandžiais pušynais ar tankiais jaunuolynais, pasislėpusios po samanų kilimais... Jau net kopomis nenorima jų pripažinti...

Žemyninės kopos paplitusios kvarterinio apledėjimo paliestose teritorijose: šiaurės rytų Vokietijoje, šiaurinės Lenkijos lygumose, Polesėje, Kamos-Viatkos upių baseinuose. Lietuvoje jų yra Tauragės rajone, Jurbarko ir Kazlų Rūdos smėlynuose. Mažesniais kopų ploteliais nubarstytos Nemuno ir Neries Kloniu (Gaidziu) kopa terasos bei kitų upių slėniai. Vis tik labai gausu jų pietryčių Lietuvos smėlingoje lygumoje, ypač pietinėje dalyje, kur vadinamas Dzūkijos masyvu.

Didžioji dalis driekiasi kairiąja Merkio baseino puse, pietuose ir pietvakariuose pereinant į Katros ir Ratnyčios upių baseinus. Kopų paviršiaus plotas Dzūkijoje sudaro apie 900 km2 plotą. Jų masyvas nutįsęs 55 km ilgio ruožu iš šiaurės rytų į pietvakarius, nuo Varėnos iki Druskininkų, toliau pereinant į Baltarusiją. To ruožo plotis labai nevienodas – nuo kelių iki keliolikos kilometrų. Siauriausias jis šiaurės rytuose, platėdamas link pietų.

Važiuojant iš Vilniaus į Varėną, jau už Valkininkų abipus kelio čia vienur, čia kitur suboluoja kelio perpjauti nedideli smėlio kauburėliai. Piečiau Varėnos, link Marcinkonių, prasideda tipiškas kopų kraštovaizdis. Paviršius tai kyla, tai leidžiasi taisyklingomis bangomis, gerai pastebimomis net nuo kelio. Panašus vaizdas ir iš Varėnos pasukus į rytus Eišiškių plentu. Pavažiavus 3-4 km, priešais Vydenius ir Barčius, žemės paviršius vėl suvilnija smėlio bangomis, sutvirtintomis pušynų. Į šiaurę nuo Ūlos kūpso tiesiog klasikinės žemyninės kopos. Nuo Zervynų vakaruose iki Palkabalio rytuose plačiu ruožu nusidriekęs didžiulis kopynas. Piečiau Ūlos kopos suvilnija Lynežerio ir Marcinkonių apylinkėse ir atbėga iki Čepkelių raisto pakraščių. Kiek mažiau kopų ties Randamonimis. Latežerio ir Druskininkų apylinkėse jų vėl dideli plotai. Vakaruose kopoms kelią pastoja Nemuno slėnis. Ties Rudnios kaimu eina rytinė Dzūkijos kopyno riba. Kad kopų čia nėra, geriausiai rodo akmenys ir gargždas, kurių kopose ir su žiburiu nerasi.

Ties Dubičiais arba prie Grūdos upės irgi daug kalvelių, pušynais apaugusių. Neprityrusi akis jų niekaip nuo kopų neatskirs, juo labiau, kad už kilometro kito jau tikras kopynas prasideda. O tik pasilenk ir atidžiau pažiūrėk – akmenys ir gargždas. Vadinasi, ne kopos. Kopų smėlis smulkus, vienodas. Kask kastuvu skersai visą gūbrį – visur tas pats. Tokia ir yra kopų paslaptis.

Kopos – vėjo kūrinys, supustytas iš tokių smiltelių, kurias įveikia pakelti. Taigi kopų smėlį galima atskirti iš grūdelių dydžio, vadinamosios granulometrinės sudėties. Jie paprastai 0,5-0,25 mm ir 0,25-0,1 mm skersmens ir sudaro apie 60-80% visos smėlio masės. Pagal grūdelių dydį galima nustatyti, kokio stiprumo vėjai supustė kopas.

Kopų smėlis byloja ir apie kitas paleogeografines sąlygas; pvz., jei vyrauja apvalios smiltelės, galima teigti smėlį ilgokai keliavus. Netoli neštos dalelės mažiau apsitrynusios, ne taip suapvalėjusios. Tokiame smėlyje daugiau kampuotų atlaužėlių.

Kopų smėlis skiriasi ir mineralogine sudėtimi. Jame daugiausia kvarco grūdelių, o žėručio labai mažai – mat pastarasis labai lengvas ir vėjas jo plokšteles pajėgia gana greitai išpustyti. Sunkiųjų mineralų kopų smėlyje taip pat nedaug.

Kopų smėlis nėra palankus dirvodarai. Dėl vienalytiškumo, karbonatų stokos iš jo susidaręs dirvožemis nėra derlingas, todėl kopų augalija skurdi. Vyrauja tipiški sausi kerpšiliai beveik be pomiškio. Tai aiškiai rodo, kad jie auga kopų smėlyje. Tai išryškėja ir girininkijų miškų planuose – kur baigiasi kopos, baigiasi ir miškas – prasideda dirbama žemė.

Taigi Dzūkijos kalneliai supilti iš eolinio, vėjo nešioto, smėlio. Išsivysčiusios kopos turi būdingą formą, bet jų Dzūkijos masyve reta. Pavienių yra šiaurės rytų kampe, Barčių ir Vydenių apylinkėse. Jos panašios į tiesius arba šiek tiek lenktus gūbrius ir vadinamos kopagūbriais. Priešvėjinis jų šlaitas yra lėkštas, o užuovėjinis – nuobyrinis, status. Šlaitai kopos viršūnėje sudaro keterą, kartais apvalią, kartais plokščią, neretai ir ašmens pavidalo. Beveik visi Dzūkijos kopų lėkštieji šlaitai atkreipti į vakarus, o statieji – į rytus. Tad kopas kūrė vakarų vėjai. Ulos upe

Drėgname klimate, kai kopos galuose įaugę augalai trukdo kopai normaliai judėti, vėjo genamos kopos stuomuo išsišauna į priekį – formuojasi parabolinė kopa. Vėliau ji gali ir visai pertrūkti: lieka tik vėjo kryptimi nutįsę du kopagūbrių pavidalo sparnai. Jų pasitaiko upių, ežerų, pelkių pakraščiuose; jų yra Marcinkonių ir Lynežerio apylinkėse.

Zervynų ir Palkabalio miškuose gausu labai įmantrios formos kopų ir jų derinių. Įdomiai atrodo įvairiai susišlieję kopagūbriai. Dvilypiai arba kelialypiai kopagūbriai vadinami keimeriškais (nuo žemaitiško „keimerys“ - suaugęs). Tarp jų aptinkamos aukščiausios mūsų žemyninės kopos – 10 m ir aukštesnės.

Dzūkijos kopas vėjai supustė iš kitados tirpusių ledynų vandenų suplauto smėlio. Susidariusios srovės, susijungusios į plačią fliuvioglacialinę upę, išplovė didžiulį senslėnį, kuriame klostėsi smėlio storymės. Kopos galėjo pradėti formuotis prieš 15 tūkst. m. vadinamuoju ankstyvojo driaso laikotarpiu. Ledynas tuo metu buvo atsitraukęs maždaug iki Baltijos aukštumų linijos, o pietryčių Lietuvoje plytėjo platus sauso smėlio pripildytas senslėnis. Beveik plikame lygumos paviršiuje vėjas pustė kopas, kurios palengva stūmėsi į rytus. Iš pradžių kopos buvo tiesių asimetriškų gūbrių pavidalo, o pradėjus kurtis augalijai, išsilenkė. Daug įtakos turėjo kopų kelyje pasitaikiusios kliūtys: reljefo nelygumai, gruntinio vandens lygio pakilimai ar vandens telkiniai. Kliuviniai stabdė kopų judėjimą, vertė jas lankstytis, įvairiai susišlieti. Tad kopų formos kito, o susidariusi augmenija irgi tarė savo žodį, sutvirtindama kopas jų įvairiose stadijose.

Maždaug prieš 13 tūkst. m. biolongo laikotarpyje prasidėjo nežymus atšilimas ir kopose ėmė tirpti po smėlio danga palaidoti pavieniai smėlio gabalai. Jiems ištirpus, atsirado įdubos, kurios dar labiau deformavo kopas. Tokių klimato pasikeitimų buvo keletas; ir visi palikdavo savo žymių. Vėlyvajame driase, daugiau kaip prieš 10 tūkst. m., kopose sunykus augmenijai, smėlis buvo iš lėto perpustomas.

Maždaug nuo aleriodo atšilimo laikotarpio (antroje 10 tūkstm. pr.m.e. pusėje), atsiradus paleolito žmogui, prasidėjo kopų persiformavimas, trunkantis iki mūsų dienų. Žmogaus įsikišimas į gamtos procesus buvo dvejopo pobūdžio. Kirsdamas miškus, sukeldamas gaisrus žmogus skatino antrinį kopų smėlio išjudinimą. Be to, vėlesnių laikų žmogaus veikla prisidėjo prie kopų sutvirtinimo. Bet dar ir dabar Dzūkijoje yra aktyvaus smėlio plotų, kuriuose pastebimi dabartiniai vėjo padariniai. Suardžius dangą vėl sutvirtinti išjudintą smėlį nelengva. Margionių kaime galima išvysti ištisus plotus dirbtinai sutvirtintų kopų – ir kaip kraštutinė priemonė ten panaudoti pajūrio kopų tvirtinimo būdai. Ir vis tik kopos rodo savo gajumą...

Geriau jas palikti ramybėje, - ir jose bus galima rinkti tradicines dzūkų gėrybes – grybus, uogas, vaistažoles, - o taip pat pravėdinti galvą pasivaikštant po pušynus.

Ūlos upė
Stakliškių versmės
Kernavės tyrinėjimai
Dubakloniai prie Nemuno
Aukštadvario piliakalnis
Heroika prie žilojo Nemuno
Kai Dubičiai miestu vadinti
Ką randame Varėnos krašte?
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Birutės kalno astronominis kalendorius
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Nuo kada Lietuvoje geriama arbata ir kava?
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Alovės vietovardžio kilmė
Langų stiklas Lietuvoje
Keista toji Liškiava...
Palaidoti medžiai
Lopaičių piliakalnis
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Merkinės bažnyčia
Vartiklis