Lietuvos istorija

Aukštadvario piliakalnis

Aukštadvario apylinkės garsėja ne tik gamta, bet ir senovės paminklais. Kalvoto ir ežeringos vietos buvo palankios žmonėms. Ežerų pakrantėse (dažniausiai) aptinkami akmeniniai kirvukai bei įvairūs titnaginiai dirbiniai rodo, kad čia gyventa jau III-II tūkst. pr.m.e. Kiti radiniai priklauso vėlesniems, daugiausia geležies amžiaus laikams. Tai Aukštadvario, Lavariškių, Naujasodžių bei Pamiškės piliakalniai su buvusių senovės gyvenviečių pėdsakais; Lavariškių, Naujasodžių, Skrebės miško, Totoriškių pilkapynai; Nikronių akmuo su įvairiais iškaltais ženklais, keletas vėlesnių senovės kapinynų bei gyvenviečių.

Istorijos instituto archeologai yra sistemingai ištyrę Aukštadvario (1957-60) ir Lavariškių piliakalnius bei Lavariškių (1955) ir Skrebės miško (1957) pilkapius. Paaiškėjo,.kad Aukštadvario piliakalnis buvo naudotas nuo II-I a. pr.m.e., Lavariškių piliakalnis – maždaug nuo IV-V iki XIV a., o Lavariškių bei Skrebės miško pilkapiuose sudegintų mirusiųjų palaikai palaidoti VI-VIII a.

Aukštadvario piliakalnis yra apie 0,5 km į pietvakarius nuo miestelio, kairiajame Verknės krante. Iš pietryčių prie piliakalnio beveik prieina Pilaitės ežeras, o iš kitų pusių dirbami laukai, kur maždaug 1 ha plote yra išlikusių senosios gyvenvietės pėdsakų. Ovali piliakalnio aikštelė yra 80 m ilgio R-V kryptimi ir 50 m pločio. Rytiniame, pietiniame ir vakariniame jos pakraščiuose yra išlikusių 0,5-1,5 m aukščio pylimo žymių. Šlaitai statūs, 9-15 m aukščio. Šiaurinio šlaito dalis nuvirtusi į Verknę.

Nustatyta, kad piliakalnio apgyvendinimo pradžioje jo aikštelė buvo maždaug trečdaliu mažesnė negu dabar. Tuomet jos pakraščiuose stovėjo nesudėtingos konstrukcijos medinė gynybinė apie 1,5 m pločio siena, sukrauta iš vienas ant kito išilgai suguldytų ir surištų rąstų eilių. Vidinėje sienos pusėje, aikštelės pakraščiuose stovėjo neįžeminti keturkampiai stulpinės konstrukcijos pastatai, kurių viduje buvo atviri židiniai. Šio laikotarpio dirbinių aptikta palyginti nedaug.

Aukštadvario piliakalnis Tyrinėtuose piliakalnio aikštelės pietvakariniame ir vakariniame pakraščiuose, 0,5 m gylio ir 4 m pločio įdubime aptikta I-IV a. stulpinės konstrukcijos ilgo pastato pėdsakų. Šis buvo suskirstytas į nedideles gyvenamąsias patalpas su atvirais židiniais ir ūkines patalpas. Tokio tipo piliakalnių pastatai daugiausiai aptinkami gana dideliuose senųjų baltų genčių apgyvendintuose Rytų Europos plotuose. Juose gyveno jau porinės šeimos. Kartu šis statinys atstojo ir gynybinę sieną.

Minėto laikotarpio kultūriniame sluoksnyje vyravo įvairūs metaliniai dirbiniai, rasta nemažai suanglėjusių grūdų, gyvulių, daugiausia galvijų kaulų. Įdomu, kad čia aptikta ir suskaldytų arklio kaulų, kas rodytų, jog tais laikais arkliena buvo valgoma. Be abejo, pastebimai aukštesnį tuometinės žemdirbystės bei gyvulininkystės lygį čia lėmė platesnis metalinių darbo įrankių naudojimas.

I tūkstantmečio vidurio ir antrosios jo pusės pastatų ryškesnių pėdsakų tyrinėtoje piliakalnio dalyje nepastebėta. Tiktai aikštelės pakraščiuose buvęs aukštokas to laiko pylimas, viršuje stovėjusi medinė dviguba, apie 2 m pločio gynybinė siena. Nedaug aptikta ir to meto daiktų, keli žalvariniai moteriški galvos papuošalai – žiedo formos antsmilkiniai, žalvarinė segė trikampe kojele, apie 30 geležinių tribriaunių strėlių antgalių, krūvelė lipdytinių puodų šukių grublėtu paviršiumi. Visi minėti duomenys rodo, kad Aukštadvario piliakalnis, kaip ir daugelis kitų to meto Lietuvos šio tipo paminklų, buvo daugiausia laikina slėptuvė jo papėdėje gyvenusiems žmonėms pavojaus metu. Mat tais laikais, plačiai naudojant metalinius darbo įrankius ir kartu su tuo sparčiai vystantis gamybai, atskirose bendruomenėse susikaupė daugiau turto ir dėl to padažnėjo susidūrimų tarp artimesnių ir tolimesnių genčių. Apie tuometinių aukštadvariečių kovas su tolokai nuo jų gyvenusiomis kažkokiomis gentimis ir kalba minėtieji strėlių antgaliai, daugiausia būdingi to laikotarpio stepių klajokliams.

X-XIV a. piliakalnyje būta didelių pertvarkymo darbų: gerokai padidinta jo aikštelė, paaukštintas pylimas, kurio viršuje vėl pastatyta dviguba medinė, maždaug 2 m pločio gynybinė siena. Tyrinėtoje aikštelės dalyje, jos pakraščiuose aptikta 6 gyvenamųjų rentinių ir 3 ūkinės paskirties pastatų liekanų. Gyvenamieji pastatai buvo medinėmis grindimis, kampe – iš molio ir akmens plūktos krosnys. Ūkiniai pastatai buvo be krosnių ir dažniausiai be grindų. Viename jų, kuriame pastebėti grindų pėdsakai, aptikta suanglėjusių rugių, kviečių, miežių, avižų, žirnių bei pupų grūdų. Šis pastatas priminė tarsi klėtį. Apskritai, minėtuose pastatuose rasta nemažai to meto daiktų (geležinių peilių, adatų, ylų, skiltuvų, raktų nuo cilindrinių spynų, meškerių kabliukų, žalvarinių, pasaginių ir apskritų segių, geležinių strėlių antgalių ir kt.) bei ant žiedžiamojo rato gamintų puodų šukių, įvairių, daugiausia galvijų kaulų ir kt. Tai jau medinės pilies liekanos, priklaususios kažkokiam to meto didikui.

XV-XVII a. ant piliakalnio jau stovėjo LDK priklausęs dvaras, kurį XVI a. karalius Žygimantas Augustas padovanojo tuomet iš Maskvos nuo „opričninos“ persekiojimų čia atsikėlusiam bajorui Ivanui Liackiui. Turinėjant aptikta tik to meto puodynių, koklių dalių, plytgalių bei monetų. Atrodo, kad šio dvaro pastatai dar buvo mediniai.

Nustatyta, kad piliakalnio papėdėse žmonės apsigyveno tik apie III-IV a. I-me tūkstantmetyje čia stovėjo taip pat antžeminiai, keturkampio plano daugiausia stulpinės konstrukcijos mediniai pastatai, gyvenamosiose patalpose buvo atviri židiniai. Tikai I tūkstantmečio pabaigoje ir II-ojo pradžioje čia imta statyti rentininius pastatus, kurių gyvenamosiose patalpose buvo daugiausia moliu plūkta asla ir molio krosnys.

Kokioms baltų gentims priklausė Aukštadvario piliakalnio gyventojai ir kaip ši vietovė tuomet buvo vadinama – tiksliai nenustatyta. Dauguma lipdytų, ypač brūkšniuotu paviršiumi puodų, priskiriamų maždaug mūsų eros pradžiai, formos atžvilgiu yra labai artimi maždaug to paties meto, taip pat lipdytiems puodams, rastiems Pietų Lietuvos bei gretimuose Lenkijos rajonuose bei kiek vėlesniuose pilkapiuose, kurie priskiriami jotvingiams bei jų protėviams. Be kita ko, apie 30 km į vakarus nuo Aukštadvario esančio Jiezno pavadinimą K. Būga laikė jotvingių kilmės. Tad atrodo, kad ir Aukštadvario piliakalnis bei jo apylinkės senovėje buvo apgyventos jei ne jotvingių, tai jiems artimų genčių.

Trakų pilys
Kernavės tyrinėjimai
Vilkaviškis iki 19 a.
Dubakloniai prie Nemuno
16 a. kultūros paminklas
Liudviko Rėzos biblioteka
Heroika prie žilojo Nemuno
Kai Dubičiai miestu vadinti
Ką randame Varėnos krašte?
Palemonas, jo sūnūs ir Lietuva
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Baisogala: mažo miestelio didelė istorija
Sebastiano Miunsterio „Kosmografija“ apie Lietuvą
Birutės kalno astronominis kalendorius
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
S. Moravskis iš Ustronės
Alovės vietovardžio kilmė
Universiteto spaustuvininkas
Palaidoti medžiai
Naugardas ir Lietuva
Lopaičių piliakalnis
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Merkinės bažnyčia
Vartiklio naujienos