16 a. kultūros paminklas: Lietuvos žemėlapis. Vartiklis

Virš 4-ių šimtmečių praėjo nuo laiko, kai lenkų kartografas Vaclovas Grodeckis sudarė ir Bazelio (Šveicarija) spaustuvininkas J. Oporinas⁶⁾ išleido žemėlapį „Poloniae finitimarumque locorum descriptio“ („Lenkijos ir kaimyninių žemių žemėlapis“), kuriame pavaizduota ir Lietuvos teritorija. Šis kūrinys nėra praradęs mokslinės bei pažintinės vertės.

V. Grodeckis gimė apie 1535 m. Pietų Lenkijoje, netoli Cešino, nedidelėje Grodzeco gyvenvietėje (Belsko Bialos vaivadija). 1550 m. įstojo į Krokuvos akademiją, kur 5 m. studijavo matematiką ir filosofiją. Atitrūkęs nuo sustabarėjusių šeimos tradicijų ir „paragavęs mokslų“, jaunuolis pradėjo domėtis tuo metu vis drąsiau besireiškiančių reformistų veikla. Tai sužinojęs vyresnysis brolis Jonas, katalikų kunigas, ėmėsi stropiai sergėti Vaclovą nuo „žalingų“ idėjų. Vėliau atsirado Vaclovui dar vienas globėjas – Varmijos vyskupas, aršus kovotojas prieš visa, kas pažangu. Nepakęsdamas žeminančios globos, V. Grodeckis 1556 m. išvyko į Leipcigą. Čia dirbo pas karaliaus rūmų prižiūrėtoją K. Kamarovskį mokytoju ir kartu studijavo universitete. Leipcige, Renesanso epochoje pagarsėjusiame mokslo ir kultūros centre, spietėsi daug intelektualų. V. Grodeckis netrukus susipažino su vienu jų – vokiečių humanistu, Vitenbergo un-to graikų kalbos ir filosofijos prof. P. Melanchtonu⁵⁾ (1497-1560), o per jį palaikė ryšius ir su kitų mokslo šakų specialistais. Tačiau su pažangiausiais mokslininkais, galbūt paveiktas brolio ar Varmijos vyskupo, V. Grodeckis artimai nesusidraugavo.

Be tiesioginio darbo, V. Grodeckis neturėjo kito užsiėmimo, todėl laisvalaikį skyrė geografijos ir kartografijos savarankiškoms studijoms. Pakankamai susipažinęs su tais mokslais, jis svajojo sudaryti detalesnį ir tikslesnį už ankstesniuosius Lenkijos žemėlapį. Leipcige jis rinko geografinius duomenis, juos sistemino, komplektavo žymiausių autorių jau išleistus žemėlapius. Pagaliau 1558 m. baigė kurti savąjį Lenkijos žemėlapį. Jį atidavęs į Bazelį spausdinti, V. Grodeckis 1558 m. atsisveikino su Leipcigu, nes brolio Jono primygtinai kviečiamas turėjo išvažiuoti į Romą. Romoje išbuvęs 3 m., 1561 m. grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje. Tėvynėje V. Grodeckis nebeįstengė laviruoti tarp pasaulietiško gyvenimo ir bažnyčios dogmų, pasidavė misticizmui ir įsitraukė į pseudomokslinį darbą. 1564 m. apgynė scholastinio turinio disertaciją ir gavo magistro laipsnį, tačiau savo pamėgtos kartografijos neatsisakė. Dirbdamas Vroclavo kapituloje kanauninku, 1568 m. parengė antrą Lenkijos žemėlapio variantą.

Apsukrusis V. Grodeckio brolis padarė karjerą – 1572 m. tapo vyskupu. Pasinaudodamas šiomis pareigomis, jis brolį paskyrė į Olomouco (Čekija) kapitulą Moravijos kanauninku. V. Grodeckis nebuvo karjeristas ir nemėgo aukštų pareigų, todėl, broliui Jonui mirus, pasijuto kiek savarankiškesnis ir 1574 m. persikėlė į Brno. Į Olomouco katedrą bei į kapitulos susirinkimus atvažiuodavo tik retkarčiais. Brno jis ir mirė 1591 m., eidamas 56 metus.

V. Grodeckis turėjo sukaupęs daug kartografinės medžiagos, gausią žodinę ir rašytinę geografinę informaciją apie Lenkiją, Lietuvą ir kitas gretimas šalis. Tačiau daugelis kartografijos istorijos tyrinėjimų teigia, kad V. Grodeckis pagrindiniu šaltiniu savo kūriniui pasirinko pirmojo lenkų kartografo B. Vapovskio (apie 1470-1535) Lenkijos žemėlapį, 1526 m. išleistą Krokuvoje F. Uglero spaustuvėje. Yra nuomonių, kad be B. Vapovskio ir kitų autorių žemėlapių, V. Grodeckis galėjęs turėti apie Lietuvą dar tikslesnę kartografinę medžiagą ar topografinius aprašymus, surinktus lauko sąlygomis, bet apie juos iki šiol mažai žinoma.

Per įtemptus 3 m. (1556-58) V. Grodeckis parengė žemėlapį (dedikuotą Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui) ir sudarė 724 geografinių pavadinimų sąrašą. Vitenbergo un-to prof. F. Melanchtonas tam žemėlapiui parašė paaiškinamąjį tekstą „Slavų kilmė“.

V. Grodeckio laikais knygų leidyba garsėjo Bazelis, kur veikė viena geriausių vokiečių spaustuvininko J. Oporino įmonė. Kruopštūs raižytojai, darbštūs spaudėjai ir išradingi knygų rišėjai savo darbu žavėjo užsakovus. Ir V. Grodeckis, įmonės populiarumo suviliotas, savo žemėlapio išleidimą patikėjo J. Oporinui. Šis labai vertino V. Radeckio užsakymą, pats apsiėmė žemėlapį išraižyti, todėl parengimo darbai spaudai ilgokai užtruko. 1561 ar 1562 m. žemėlapis buvo išleistas ir dėl gero turinio bei tikslumo greitai išparduotas. Žemėlapis buvo visuotinai pripažintas ir beveik 100 m. Europoje buvo perspausdinamas geografiniuose atlasuose. Jį gerai įvertino ir garsus Renesanso epochos Amsterdamo kartografijos kūrinių leidėjas A. Ortelijus, kuris jį, sumažintą iki 1:2 600 000 mastelio, įdėjo į pirmąį pasaulyje spausdintą geografijos atlasą „Theatrum orbis terrarum“ („Pasaulio vaizdas“, 1570), o prie atlaso pridėtoje bibliografinių šaltinių rodyklėje tarp 87 XV-XVI a. kartografų įrašė V. Grodeckio pavardę - tai parodo jo garbingą vietą kartografijos istorijoje.

V. Grodeckio žemėlapio autorinė medžiaga neišliko, tačiau lenkų kartografijos istorijos tyrinėtojas K. Bučekas rado žemėlapio originalą. Tai brangus radinys, nes perspausdinti variantai gerokai skyrėsi nuo paties V. Grodeckio protu ir rankomis sukurtojo. Rastoji kopija 1938 m. buvo parengta spaudai Miunchene leidžiamam Bavarijos kariuomenės bibliotekos leidiniui „Monumente Poloniae cartographica“ („Lenkijos kartografijos paminklai“). Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, leidinys neišėjo, o atspausdintą tiražą kartu su autorine medžiaga hitlerininkai sunaikino.

Kitą savo žemėlapio variantą V. Grodeckis 1568 m. įteikė irgi tam pačiam J. Oporinui. Jis buvo numatytas pridėti prie H. Kromerio (1512-89) kronikos „De origine et rebus festis Polonorum“ (Apie lenkų ir tikybos kilmę). Tačiau tie planai liko neįgyvendinti: 1568 m. mirė J. Oporinas, įmonėje pasikeitė tvarka, nesaugomo žemėlapio rankraštis dingo,

Žemėlapio originalas buvo 72x54 cm 1:1 680 000 mastelio, orientuotas į šiaurę. Tuo metu kai kurie autoriai žemėlapius orientuodavo ne į šiaurę, tad čia, kad neklaidintų skaitytojų, prie visų keturių rėmelių lotynų kalba užrašyti pasaulio šalių pavadinimai: septentrio (šiaurė), meridies (pietūs), oriens (rytai), occidens (vakarai). Rėmeliai sudalinti kas vienas laipsnis, o laipsnis – kas 5 min. Kairėje žemėlapio pusėje apačioje įkomponuotas žemėlapio pavadinimas, o viršuje - įbrėžtas linijinis mastelis. Mažiausia padala – 5 vokiškos mylios. Miestai suklasifikuoti pagal jų administracines ir kultūrines funkcijas ir paženklint perspektyviniais skirtingo dydžio bei įvairaus sudėtingumo piešinėliais; tikros miestų geografinės padėtys pažymėtos skritulėliais.

Žemėlapis apima gana didelę teritoriją: nuo Oderio vakaruose iki Dnepro rytuose, nuo Karpatų pietuose iki Liepojosir Jelgavos šiaurėje. Tad patenka visa Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Pietų Latvija, per pusę Ukrainos, Čekoslovakijos šiaurė, Baltijos ir Juodosios jūros dalys bei gretimų žemių pakraščiai.

V. Grodeckis pasiekė tikslą. Jo žemėlapyje geriau negu kitų kartografų (N. Kuziečio, J. Gastaldžio, M. Strubičiaus ir kt.) darbuose atsispindi Rytų ir Centrinės Europos kartografinis vaizdas. Jam tikslesnis upių tinklas, daugiau gyvenviečių. Yra Karpatų kalnai, kai kurie Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos miškai: Dysnų, Drisvetų, Molodečno, Smolensko, Mozyriaus, Žitomiro, Kijevo, Berezinos žemupio, Rūdninkų, Alytaus, Birštono. Neaišku, kodėl Lenkijoje visai nepavaizduota miškų – gal vengė miško ženkleliais užgošti gana tankų upių tinklą ir gyvenvietes.

V. Grodeckis nubrėžė valstybių sienas bei istorinių sričių ribas ir užrašė jų pavadinimus: Hungariae pars, Moldoviae pars, Polonia, Magnus Ducatus Lituaniae, Rusia, Prusia, Pomerania, Polonia major, Polonia minor, Silesia, Podolia, Volhinia (Volynė), Samogitia, Curlandia (Kuršas), Livoniae pars. Taip pat užrašė Baltijos jūros (Balticum mare), Sembos-Kuršių nerijos įlankos (Venedicus sinus), Juodosios jūros (Ponti euxini), Kuršių nerijos (Curischnnerung), Tatrų kalnų (Tatri montes) pavadinimus.

Pirmieji Lietuvos kartografinio vaizdo požymiai aptinkami graiko K. Ptolemėjo (90-168 m.)Vidurio Europos žemėlapyje. Beveik visi 12-15 a. kartografai apie Lietuvą turėjo labai kuklias žinias, todėl pasitenkindavo Lietuvą pažymėję kokiu nors užrašu: „Lesland“, „Litefanie Paganis“, „Lituana“. Kiek kitaip Lietuva atrodė vokiečių filosofo ir matematiko N. Kulviečio Vidurio Europos žemėlapyje (1460), kur Lietuva pavaizduota jau tikroviškai: Kuršių marios, Nemunas, Venta, Šventoji (Žemaitijos), Neris; pažymėta Klaipėda, Varniai, Trakai, Kaunas, Vilnius; vakarinėje dalyje užrašyta „Samogitia“, o rytinėje - „Lithuania“. 16 a. pasirodė dar keli Lietuvą vaizduojantys žemėlapiai: lenko B. Vapovskio, švedų istoriko O. Magnaus ir kt.

Lietuvos žemėlapis Losajus. Matavimai

Galilėjus nenorėjo sutikti su nuomone, kad ne paveikslas, o tik skulptūra sukuria įtikinamą tikrovės iliuziją. Jis įtikinėjo oponentus, kad dvimatis pavaizdavimas geriau atlieka savo paskirtį, jei tikrovės perteikimas bus atitolintas (abstraktus). Žiūrint į žemėlapį reikia sutikti, kad tikrovės perdavimas gana tolimas, tačiau mokant jį „skaityti“, prieš akis automatiškai iškyla erdviniai vaizdai.

Pagrindiniu stimulu Europoje vystyti kartografiją buvo feodalinių valstybių susidarymas, kurios norėjo patikimų savo teritorijų žemėlapių. Kvalifikuoti geografai rašė praktinės geometrijos (geodezijos) traktatus, kuriuose buvo pateikiami atstumų, vietovės darinių gylio ir aukščio nustatymo pavyzdžiai naudojant kvadrantą ir astroliabiją.

Budapešto Sečeno vardo bibliotekoje¹⁾ saugoma P. Losajo³⁾ knyga lotynų kalba, apie aukščio nustatymą naudojant astroliabiją kurioje yra žemėlapis su pavaizduota Lietuva ir jai priklausančiose žemėse 1498 m. atliktų geodezinių tyrinėjimų rezultatai. Jis vaizduoja Lietuvą po „taikaus pribaigimo“, t.y. po 1494 m. sausio mėn. sutarties⁴⁾ [ beje, netrukus iki tol,1497-ais, įsakius Ivanui III, buvo sudarytas Moskovijos žemėlapis ].

V. Grodeckis juos pralenkė tikslumu. Aišku, jis daugiau dėmesio skyrė tėvynei, Lenkijai. Vis tik jis gerokai patikslino Baltijos jūros kranto liniją, tikroviškiau pavaizdavo Kuršių mares. Labai realiai nubrėžė Nemuno, Neries ir jų intakų tėkmes. Tankus hidrografinis tinklas išryškina ir reljefą. Būdinga žemėlapyje tai, kad nėra prie Kauno ir rytuose besitęsiančių išgalvotų Rifėjų kalnų ir Hercinijos miškų, kuriuos, sekdami Ptolemėju, net 15-16 a. braižė kai kurie kartografai (N. Kuzietis, H. Miunceris, Benaventanas).

Lietuvos teritorijoje pavaizduotos net 23 gyvenvietės: Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Jurbarkas, Šventoji, Varniai, Betygala, Šaukėnai, Biržai, Žeimiai, Vepriai, Vilkija, Birštonas, Alytus, Merkinė, Nemunaitis, Trakai, Aukštadvaris, Stakliškės, Rūdninkai, Nemenčinė, Medininkai, Švenčionys; įbrėžta per 10 upių: Nemunas, Neris, Šventoji, Danė, Nevėžis, Dubysa ir ar viena kita neįvardinta.

Specialistai mano, kad kai kurių gyvenviečių (Vilniaus, Gardino Betygalos) geografinė platuma buvo nustatyta astronomiškai, nes nuo dabartinių skiriasi 2-3 min. Tuo tarpu geografinė ilguma, matyt, nustatyta itinerariniu būdu, nes paklaidos siekia iki 1 laipsnio.

Tiesa, V. Grodeckis irgi neišvengė klaidų. Lietuvoje yra neteisingai išbrėžtų upi: Nevėžio ištakos pažymėtos prie Biržų, o en prie Troškūnų, Šventoji (Žemaitijos) iš tikrųjų įteka į Baltiją, o ne Bartuvą, Danės kryptis nubrėžta iš rytų į vakarus, o ji teka beveik tiesiai iš šiaurės į pietus, Šešupės intakas Širvinta klaidingai pavadintas Memel (Nemunas). Netiksliai pažymėtos kai kurios gyvenvietės: Birštonas, Trakai, Alytus, Merkinė; Biržams ir Jurbarkui neįbrėžti skritulėliai ir nenupiešti perspektyviniai ženkleliai. Nepažymėti didžiuliai Jurbarko, Rietavo, Kazlų Rūdos, Kapčiamiesčio, Žaliosios, Nemenčinės, Labanoro miškų masyvai.

Tačiau vis tik labai kaltinti autoriaus negalima – juk žemėlapis sudarytas prieš 400 m. V. Grodeckis naudojosi labai eklektiškais ir nelygiaverčiais duomenimis, todėl privalėjo spręsti subjektyviai. Net lauko sąlygomis renkami duomenys tada nebūdavo tikslūs Vietovių aprašinėtojas su pagalbininkais pėsčiomis keliaudavo iš vienos gyvenvietės į kitą, brėždavo maršrutą, žymėdavo kiekvieną kelio posūkį ir iš akies braižydavo aplinką; virve matuodavo atstumus, o busole – kelio posūkio kampus. Atitinkamo tikslumo būdavo ir žemėlapis. Bet jei niekas nebūtų jų sudarinėjęs, tai nebūtų ir tikslių šiuolaikinių...

V. Grodeckio žemėlapis apipavidalintas Renesanso stiliumi, tačiau jo puošybiniai elementai santykinai kuklūs. Jame nėra įmantrių augalinių, kriauklelių ornamentų, nėra galingų atlantų, ant pečių laikančių gaublį ar dangaus skliautus, nėra gležnų amūriukų, tvirtai įsikibusių į banguotus kaspinus, aprašinėtų iškilmingais posakiais, nėra mitinių ir alegorinių piešinių. Baltijos jūroje nepaišė mitinių gyvūnų. Miestus ženklino nesudėtingais perspektyviniais ženkleliais. Užrašus darė itališku antikiniu kursyviniu šriftu. V. Grodockis nelaikė būtinybę įkomponuoti Žygimanto Augusto portretą, nors jam ir buvo dedikuotas žemėlapis, neprisagstė kampuose spalvingų Lenkijos ir jos didžiųjų miestų herbų. Mat V. Grodeckis nesiekė jokių pelnų, o tik norėjo tėvynei padaryti dovaną. Vis tik Renesanso dvasia pavadinimą, sudarymo vietą ir savo pavardę įkomponavo į labai paprastą vinjetę.

Jis mums paliko vertingą mokslo ir kultūros paminklą, atspindintį 16 a. Lietuvos kartografinį vaizdą, dalinai parodantį ir tuometinės Lietuvos ūkinius ir politinius santykius su kaimyninėmis šalimis.

¹⁾ Nacionalinė Sečeno biblioteka Budapešte – viena iš dviejų Vengrijos nacionalinių bibliotekų (kita Debreceno un-to). Įsteigta 1802 m. patriotiškai nusiteikusio aristokrato F. Sečeno²⁾, supirkinėjusio knygas visame pasaulyje. 1808 m Nacionalinis muziejus susijungė su biblioteka, kuri nuo jo vėl atsiskyrė 1949 m. Į jos sudėtį įeina Korviniana - karaliaus Matjašo biblioteka.

²⁾ Ferencas Sečenas (Ferenc Szechenyi, 1791-1860) – vengrų grafas, mecenatas; politiko ir rašytojo Ištvano Sečeno tėvas.

³⁾ Petras Losajus (Petrus Lossai) – vengrų mokslininkas, 1519 m. studijavo Vienoje ir parašė traktatą apie astroliabijos naudojimą remdamasis J. Stoffler‘io veikalu. Jis dirbo geometru Lietuvoje. . Reuter Camillo netgi mano, kad jis buvo iš Loša kaimo esančio Lietuvoje, prie Nemuno intakos Lošos ir galėjo būti humanisto vikaro Janos Laszai (m. 1523 m.) giminaičiu.
Žr. Petrus Lossai. Petri Lossai Notationes et Delineationes 1498. Ed. P.Zoltan, F.Alajos, 1812 ir A. Borecky. Mikor es hol keszult Lossai Peter kodexe?// Magyar Konyvszemle, 113, 1997

⁴⁾ Pasienio karas (1487-1494) – pirmasis karas tarp LDK ir Maskvos kunigaikštystės dėl Okos aukštupio kunigaikštysčių, permainingai pereinančių vienų ar kitų priklausomybei. Taikos sutartimi LDK Maskvai užleido Viazmos kunigaikštystę ir šiaurinę Okos aukštupio srities dalį.

⁵⁾ Pilypas Melanchtonas (Philipp Melanchthon,tikr. vardas Philipp Schwartzerd, 1497-1560) – vokiečių reformacijos teologas, protestantų sistematinės teologijos pradininkas, po M. Liuterio mirties perėmęs vadovavimą protestantiškam judėjimui. Dėstė graikų kalbą Tiūbingene, vėliau Vitenbergo un-te. Su Liuteriu susipažino 1518 m. ir : iš humanisto tapo teologu ir tikėjimo reformatoriumi. Pasižymėjo nuosaikiomi spažiūromis, buvo linkęs į nuolaidas. Jis parašė keletą svarbių reformacijai traktatų: „Loci communes” (1521), „Epitome doctrinae christianae“ (1524), „De potestate papae“ (1537), „„Apie sielą"“ ir kt. Jo reputacija buvo tokia didelė, kad Prancūzijos karalius Pranciškus I ir Anglijos karalius Henrikas VIII kvietėsi pas save, kad sutvarkytų bažnytinius reikalus, tačiau Melanchtonas atsisakė.<.P>

⁶⁾ Johanas Oporinas (Johannes Oporinus, tikr. vardas Johannes Herbster, 1507-1568) – humanistinių pažiūrų šveicarų spaustuvinkas Bazelyje. 1537-42 m. Bazelio un-te dėstė graikų kalbą. Vėliau pasišventė leidybai, tačiau kartu baigė medicinos studijas ir laikinai buvo asistentu pas Paracelsą. Iš jo išleistų knygų žinomiausia A. Vezalijaus „Apie žmogaus kūno sandarą“ (1543), be to išleido pirmąjį Korano vertimą (1543), bei pirmąjį „Magdeburgo centurijų“ leidimą (1559). Tačiau mirė būdamas skolose.