Elohimų alchemija

Dievo man, kaip išmintingam meistrui-statytojui, suteikta malone aš paklojau pamatus.
Apašt. Paulius, 1 Kor. 3:10

Visko, kas siejama su Kosmosu, pradžia siejama su kukliu mokytoju iš Kalugos Konstantinu Ciolkovskiu. Jo paprasti sąsiuviniai, prirašyti lygiu tvarkingu raštu, tarsi kilstelėjo žmoniją į naują evoliucijos pakopą, arčiau žvaigždžių.

Tačiau pasirodo, kad ir Ciolkovskis turėjo pirmtaką, kurio mintis jis vystė. 1959 m. buvo paskelbti jo dienoraščiai, kuriuose kosmonautikos tėvas rašė, kad daugumą minčių paėmė iš 18 a. serbų mokslininko Rožė Boskovičiaus. Juose jis rado tai, apie ką 20 a. tik pradėjo diskutuoti.

R. Boskovičius (1711-87) buvo pripažintas genialiu mokslo reformatoriumi. Jis paskelbė apie savo Saulės dėmių stebėjimus, įsteigė observatoriją, vadovavo pelkių sausinimui, matavo meridianus ir vykdė Pašto ženklas: Rodžeris Boskovičius archeologinius kasinėjimus ten, kur vėliau Šlimanas atrado Troją.

Nuo 1760 m. jis buvo Anglijos Karališkos draugijos nariu, aktyviai susirašinėjo su daugeliu Europos mokslininkų. Nuo 1763 m. vadovavo Prancūzijos karališkojo laivyno Optinių instrumentų departamentui. Tačiau dauguma jo idėjų taip buvo aplenkę laiką, kad baugino net garsius amžininkus, pvz., Laplasą. Tik kvantinės fizikos laikais pradėjo suprasti keistas Boskovičiaus teorijas ir tarti, kad jis - „20 a. mąstytojas, buvęs priverstas gyventi ir darbuotis 18-me“.

Uodai platina maliariją. Kaučiuko panaudojimas. Tarptautinių geodezinių metų paskelbimo idėja. Psichika nelokalizuojama kokiame viename kūno taške. Judėjimo „kiekio grūdo“ pusiausvyra pasaulyje. Statistinė mechanika (19 a. sukurta amerikiečio Vilardo Gibso1) ir pripažinta tik 20 a.). Būsimų atradimų apie šviesos, elektros ir magnetizmo prigimtį aprašymas.

O dar - atomo sandara, kvantinės mechanikos principai, šviesos kvantai. Radioaktyvumo, apie kurį jo laikais net neįtarė, paaiškinimas šiuolaikinės fizikos lygyje (statistiniu prasiskverbimu pro potencialų barjerus). Planko konstanta, apibrėžianti santykį tarp energijos ir bangos dažnio (Makso Planko2) įvesta 19 ir 20 a. sandūroje). Erdvės ir laiko, sudarytų iš neskaidomų taškų-grūdų, teorija (kaip Heizenbergo3) darbuose). Ir net Einšteino svajonė – visuotinė Visatos teorija, bendra lygtis, aprašanti mechaniką, fiziką, chemiją, biologiją, psichologiją.

Visa tai neįtikėtina tam laikmečiui. Juk tai net ne mūsų, o ateities pasauliui, nes jo koncepcijų iki galo nesupranta šiandienos mokslininkai. Reikia sulaukti, kada bus sukurta vieninga lauko teorija. Tad ir Boskovičių reiktų vadinti ju 21 a. mokslininku.

Jo pavyzdys rodo, kad mes nepajėgūs suprasti praeities atradimų, jei neturime jų patirties ar nebuvo nuodugniai į juos įvesdinti. Kitaip bet kuri tiesa, kokia didi bebūtų, privers tik gūžtelti pečiais – maža ką kas pasakė ar parašė? Tokia buvo Laplaso reakcija, tokia lieka ir mūsų kosminio amžius reakcija apie alchemikų pareiškimus apie filosofinį akmenį, universalų tirpiklį, traukos jėgų valdymą, bendradarbiavimą su nematomomis gamtos jėgų dvasiomis, didžiuosius Išminties mokytojus, Įšventintuosius.

O juk Boskovičius, davęs postūmį Ciolkovskiui, pats rėmėsi pirmtakais. Jis skaitė alchemikų knygas, bandė prasiskverbti pro jų slaptos simbolinės kalbos uždangą ir paliko tikslius mokslinius alchemijos simbolikos vertimus. Pvz., jis aiškino, kad 4 stichijos – žemė, vanduo, ugnis, oras – tai tam tikrų dalelių, neturinčių nei masės anei svorio, sudarančių tas stichijas, keturios tarpusavio sąveikos. Fizikai atrado 4 kvarkus, keturis pamatinius elementus, kurie, kaip manyta, sudaro el. daleles. Tiesa, vėliau kvarkų skaičius išaugo iki 12-os, o ir šiaip pastebėjo keistus elementus, kuriems pradėjo suteikinėti paradoksalius pavadinimus, tokius kaip „spalva“ ir „kvapas“. Ir paaiškėjo, kad dar ne metas apjungti senovės simbolizmą su šiuolaikiniu pažinimu. Dar neatėjo!

O buvo dar ir kitas nepripažintas genijus – Nikolajus Krebsas4) (1401-64), Nikolajus Kuzanietis ar Nikolajus de Kuza, pagal kilmės vietą, Kuza prie Mozelės Italijoje. Jį Džordano Bruno5) vadino „dieviškuoju kuzaniečiu“. 100 m. iki Koperniko jis numatė visus jo atradimus apie Žemės sukimąsi, planetų orbitas. Pusantro amžiaus iki Bruno rašė apie apgyvendintus pasaulius Visatoje. Anot jo, Aukščiausias pradas, Dievas, apimantis visa, yra kiekviename, niekingiausiame daikte. Jis kartu ir kosmoso sferos centras, esantis visur, kiekviename Visatos taške, o kartu jis ir jos apvalkalas. Pasaulis išskirtas iš jo paties per nuoseklias Pradų stadijas ir sugrįš į jį užbaigus didžiuosius kosminės evoliucijos ciklus. Žmogus gi – būtybė, savyje jungianti žemiškąjį ir kosminį, dieviškąjį pradus, jis mikrokosmo ir makrokosmo sankirta. Ši tiesa duota visiems žmonėms per didžiuosius religijų Steigėjus ir Reformatorius, tokius kaip Orfėjas, Buda, Hermis, Zoroastras, Mozė, Kristus ir kt. Visos religijos – vieno medžio, vienos Išminties religijos šakos. Todėl ir visos tautos privalo gyventi visuotiniame pasitikėjime ir religijų tarpusavio pagarboje.

Nikolajui Kuzaniečiui4), kaip ir R. Boskovičiui, pradiniu išeities tašku buvo neoplatonikų doktrinos. Jo posakį „Pasaulis panašus į didelę mašiną, kurios centras yra visur, o kraštas niekur“ pasiėmė Blezas Paskalis (1623-62).

Net ir ši idėja nėra nauja, ji yra „Zohare“, šventoje kabalos knygoje. Ten irgi galima perskaityti apie rutulio formos Žemės sukimąsi, apie šiaurės ir pietų pusrutulių gyventojus, apie dienos ir nakties kaitą, apie poliarinę dieną ir naktį:

Žemė sukasi apie save, sudarydama ratą: tad kai kurie yra viršuje, o kiti apačioje... yra šalių žemėje, kurios apšviestos, tuo metu kitos randasi tamsoje: pirmoms diena, o kitoms naktis; taip pat yra šalių, kur visad diena arba kur naktis trunka vos kelias akimirkas.

O „Zoharo“ atskleidimai veda tolyn į praeitį, prie Talio, Pitagoro, Platono ir jų mokytojų, Egipto žynių, doktrinas, kuriose tai išdėstyta jau prieš tūkstančius metų.

O Viduramžiais dar gyveno ir Herbertas de Oriliakas6) (940-1003), matematikas, filosofas, nepaprastas mechanikas, sukūręs ne tik pirmuosius svarmeninius bokštų laikrodžius, bet ir paslaptingą „magišką“ kalbančiąją galvą. Pagaminta iš bronzos ji „taip“ ir „ne“ atsakinėjo į kiekvieno klausiančiojo klausimus. Savo žinias Oriliakas parsinešė iš Indijos – po tos kelionės ir išgarsėjo kaip magas-stebukladarys.

Vėliau panašią galvą pagamino Albertas Didysis (1193-1280), vokiečių alchemikas, teologas ir filosofas. Ją sudaužė kitas teologas, Alberto Didžiojo mokinys, Tomas Akvinietis (1226-74), nes magiška jėga prie to mechanizmo pritvirtinta dvasia savo daugžodžiavimu trukdė Tomui atlikti sudėtingus matematinius paskaičiavimus.

Ir stebina, kokį mastą Viduramžiais turėjo magija ir alchemija. Nebuvo nė vienų valdovų rūmų, kuriuose nebūtų naudojęsi astrologų ir burtininkų paslaugomis, nė vieno vienuolyno ar abatijos, kur nebūtų atliekamos vienokios ar kitokios magijos apeigos. Ryžtingai, kaip atrodė, susitvarkiusi su pagonybe, krikščionybė dar aršiau pasinaudojo slaptaisiais mokslais, nematomų sferų dvasiomis, alchemija, bandydama ne danguje, o čia, žemėje, rasti galiso, valdžios paslaptis.

Vėliau atsiras nauja religija, kurią pavadins mokslu, ji taip pat ryžtingai kausis su prietarais ir praeities atgyvenomis, su viskuo, ko nematys jos adeptų akys, su tuo, ką nesugeba aprėpti protas. Tačiau pati toji religija su tokiu par aršumu ir atkaklumu imsis tų pačių senovės burtų, - tik kitais pavadinimais: farmakologija, hipnozė, NLP, bei tūkstančiai kitų pavadinimų atgaivintiems magijos menams.

Įdomu susimąstyti apie vienu metu Viduramžiais vykusius įvykius.

Kryžiaus žygiai, inkvizicija. Europoje liepsnoja laužai, kuriuose deginami užsiimantys burtais ir magija. Dėl slapto mokymo, iš esmės to paties neoplatonizmo, sunaikinamas tamplierių ordinas. Ant laužo žūva Džordanas Bruno5). Už tą pačią ereziją, už uždraustus mokslus, už masonybę nuteisia grafą Kaliostro. Nors tuos įvykius skiria šimtmečiai, tačiau visi jie stovi greta ir juose veikia tas pats personažas – Bažnyčia. Ir už jų tūkstančiai kitų aukų, kelis inkvizicijos amžius sujungiančių į vientisą procesą. Visa, kas susiję su pagonybe, tiesiog rauta su šaknimis.

O kartu Gerbertas de Oriljakas6), Albertas Didysis eksperimentuoja su sudvasintais kalbančiais mechanizmais, Nikolajus de Kuza4) rašo traktatus, kuriuose dėsto grynai platonišką pasaulėžiūrą, Boskovičius iššifruoja alchemikų simbolius ir iš jų iškelia tokias teorijas, kurios dabarties mokslininkams ne pagal jėgas. Kaip, siaučiant inkvizicijai, galėjo išlikti tie laisvamaniai?

Negi tik atsitiktinumo dėka? Atsakymas – jų užimamoje padėtyje.
Albertas Didysis – dominikonų ordino, įsteigusio inkviziciją, vienuolis. Dominikonai save vadino „Viešpaties šunimis“, jų emblema buvo šuo, bėgantis su fakelo nasruose. Albertas Didysis pakilo iki vyskupo posto.
Nikolajus Kuzanietis4) - tai kardinolas de Kuza, vyskupas, artimiausias popiežiaus Pijaus II patarėjas>.
Herbertas de Oriliakas6) - benediktinų ordino vienuolis, vėliau Reimso ir Raveno arkivyskupas, o galiausiai popiežius Silvestras II6).
Rožė Boskovičius, dar 14 m. amžiaus, užsirašė laisvuoju klausytoju Romos jėzuitų koledže, kur mokėsi matematikos, astronomijos, teologijos. 1728 m. įstojo į jėzuitų ordiną.

Benediktinas Herbertas de Oriliakas6) Romos popiežiumi tapo su imperatoriaus Otono III protekcija. Nikolajus Kuzanietis galėjo tapti bažnytininku, kad galėtų prisidengti dvasininko skraiste. Tačiau kas vertė Boskovičių tapti jėzuitu? Argi toks protas galėjo tapti nariu organizacijos, susidedančios vien iš religinių neišsimokslinusių fanatikų? Tikriausiai, jis ten rado savęs vertas žinias. Matyt, ordino pamokslavimai visai neveikė jo sąžinės, o jam svarbiausia buvo galimybė pasinaudoti slaptomis žiniomis ir turtinga biblioteka. Ir tomis galimybėmis jis sėkmingai pasinaudojo.

Iš dievobaimingų vienuolių masės iškyla Bažnyčios hierarchai ir jėzuitų ordino nariai, kurių tikrai nepavadinsi nemokšomis. Greičiau jau – išrinktaisiais adeptais, įšventintaisiais, saugančias slaptas žinias ir prie jų neprileidžiančiais savo naivių pavaldinių. Tarp jų tokie intelektai, kokių neregėjo net 20 a. mokslas. Argi žinom apie jos visus, nagrinėjusius gamtos paslaptis Vatikano laboratorijose ir bibliotekose?

Apie tai galima sužinoti iš kitos pusės, pagal priešus, su kuriais negailestingai kovojo Bažnyčia. Imkime Tamplierių ordiną. Ir jei jau prireikė Prancūzijos karaliaus Filipo, valstybinės ir karinės galios, pagalbos, reiškia, kitais būdais nugalėti tamplierių Bažnyčia negalėjo. Tokiai galiai įgauti po dviejų šimtmečių buvo įkurtas Jėzuitų ordinas, - specialiai kovai su slaptosiomis draugijomis.

Tamplierių ordinas nebuvo sunaikintas vien nubaudus ordino vadovus ir popiežiaus Klemenso draudimu. Tai puikiai suprato kardinolai – Vatikano hierarchai. Ką jiems liko daryti, kai vieša tapo slapta ir nebuvo su kuo kovoti, nors buvo žinoma, kad priešas gyvas ir klesti toliau? Atsakymo ieškojo du amžius, o tuo metu Europą gaubė paslaptingi, mistiškai gundantys dūmai, kylantys iš alchemikų tiglių ir retortų. Jame glūdėjo laisvė, tolimų kraštų erdvės ir papročiai, idėjos. Sklido tolimųjų Rytų svaiginantis aromatas, vaizduotėje kilo senovės Egipto vaizdiniai. Dūmuojančiuose viražuose atgydavo prieštvaniniai padavimai apie nepaprastus Atlantidos skraidančius laivus... Ten gyveno dvasios ir valios milžinai, pažinimo ir galios valdovai. Ten ugniniai vežimai klajoklius kėlė į žvaigždes. O raktas tam buvo čia, rankose – senovinėse, nuo laiko pageltusiose, per stebuklą išlikusiose knygose.

Alchim. Didingas žodis, aprėpiantis pasaulio paslaptis. Jame paslėptas Pasaulio architekto vardas. Jame kosminių Pradų, Skaičių ir Formų piramidės viršūnė. Įvaldęs Skaičius ir Formas, jų transformacijas, radęs atitikmenis su materijos aukštumomis, tasai ne tik gali gyvsidabrį paversti auksu, bet ir transmutuoti savo vidinę prigimtį priartėdamas prie dievų. Jis tampa Alchemiku.

Mitus gimdo ne tik religijos, bet ir mokslas. Vienas jų – kad alchemija buvo arba mikli apgaulė arba bevaisės pastangos pasiekti elementų virsmą. Dabar tą pat bando padaryti mokslininkai, tik vadina šaltąja branduoline sinteze. Iš biologijos žinome, kad ji įmanoma. Jei į vandenį, neturintį kalcio, įdėsime jūrų moliuską, jis savo kiauto gamybai jo išgaus iš kitų vandenyje ištirpusių elementų. Ir jo kiautas gausis toks pat, su kalciu.

Viduramžių alchemija Chemijos pagrindus sukūrė alchemikai. Albertas Didysis, Raimondas Lulijus, Tomas Voganas,  Paracelsas, Žanas-Baptistas van Gelmontas, Vasilijus Valentinas, Johanas Rudolfas Grauberas, Johanas Fridrichas Betgeris, Blezas Viženeras ir daugelis kitų alchemikų buvo rūgščių, medžiagų, junginių, elementų atradėjais. Jie paliko per 100 tūkst. knygų ir rankraščių apie mokslą, kurį laikė Egipto žynių palikimu. Juk ir „chemija“ kilusi iš senovinio Egipto pavadinimo – Chemi. Ir nesąmonė yra laikyti, kad šie šimtai tūkstančių kūrinių ura niekingu suklydimų rinkiniu. Tarsi jas rašę buvo nemokšos kvailiai ir apgavikai.

Vandens paruošimui universaliajam Eliksyrui minima būtinybė tūkstantiniam jo distiliavimui. Tai laikė visišku kliedesiu tol, kol tokiu pat būdu ėmė išgauti sunkųjį vandenį, iš radioaktyvių izotopų sudarytą medžiagą. Boskovičius į alchemijos traktatus nežvelgė su panieka ir sugebėjo juose rasti šiuolaikinius radioaktyvumo paaiškinimus.

Panašus metodas metalų lydyme irgi laikytas absurdu, kol šiuolaikinė chemija jo iš naujo neatrado, kad gautų ypač švarų germanį ir silicį, dabar naudojamus elektroninių luistų gamybai. Tik dabar tai vadinama zoniniu lydymu

Knygoje „Magų rytmetis“ aprašomas 1667 m. įvykęs nutikimas Žanui-Frederikui Šveicerui, iki tol buvusiam aršiam alchemijos priešininkui. Gruodžio 27 d. pas jį užėjo kukliai apsirengęs vyriškis ir paklausė, ar tiki Filosofiniu akmeniu, į ką Šveiceras atsakė neigiamai. Tada nepažįstamasis atidarė nedidelę dramblio kaulo dėžutę, kurioje buvo trys gabalėliai medžiagos, panašios į stiklą ar opalą. Alchemikas pasakė, kad niekingo jos kiekio pagalba galima gauti 20 t aukso. Prašymą paskolinti truputį tos medžiagos kategoriškai atmetė ir pridūrė, kad visų Šveicero turtų neužtektų net ,mažiausiai tos medžiagos daliai, bet jam neleista skelbti to priežasties. Tada skeptikas pasiūlė svečiui pademonstruoti veikimą, ir alchemikas sutiko atvykti po 3 sav. Paskirtą dieną nepažįstamasis pasirodė ir pasakė, kad gali duoti kruopelytę tos medžiagos, bet ne didesnę už garstyčios grūdą, pridurdamas: „Jums pakaks ir tiek“. Tada skeptikas prisipažino, kad praeitą kartą nugvelbė kelias kruopelytes, tačiau vos šviną paversdavo tik stiklu, o ne auksu. „Turėjote savo laimikį apsaugoti geltonu vašku, tai padeda pranikti pro šviną ir paversti auksu“,- paaiškino. Jis prižadėjo grįžti kitą dieną ir atlikti tokį pakeitimą, tačiau taip ir nepasirodė. Šveicero žmona įtikino vyrą pačiam atlikti tokį bandymą. Tasai išlydė tris drahmas švino, aplipdė akmenį vašku ir įmetė į išlydytą metalą. Ir tasai virto auksu. Iškart tą nunešė juvelyrui, kuris patvirtino, kad tai švariausias auksas, kokį tasai yra matęs – ir pasiūlė po 50 florinų už unciją. Auksą Šveiceras pasiriko sau kaip nepaprasto virsmo įrodymą.

Alchemikai žinojo ypatingas geltonojo metalo savybes, jo ryšį su nematomu dvasių pasauliu, apie kenksmingą poveikį nedoram žmogui, - ir nesukėlė žmonėms laukinės godulio būsenos. Matyt, tuo paaiškinama ir tai, kad tamplieriai savo visuotinei pan-azijinei valiutai pasirinko sidabrą.

Iš alchemiko Rodžerio Bekono (1214-92), parako, teleskopo, akinių ir pan. išradėjo, juokėsi kaip iš šarlatano. Apie jį kalbėjo kaip nepralenkiamą burtininką, iš juoko virsdavo vien paminėjus jo vardą. Tad gandas pasiekė aukščiausius valstybės asmenis, ir kuklus vienuolis Bekonas buvo pakviestas pas karalių ir karalienę, kad pademonstruotų savo triukus. Į pasirodymą susirinko daug diduomenės. Be ypatingo pasiruošimo, Bekonas mostelėjo ranka. Iškart suskambo puiki nežinoma muzika, ji vis garsėjo, o tada pasirodė 4 pusiau materializuotos būtybės, kurios sukosi ir šoko pagal ją, kol neištirpo ore. Bekonas vėl mostelėjo ranka, ir salėje pasklido nuostabus aromatas. Tada vienam džentelmenui pažadėjęs parodyti jo mylimąją, atitraukė vieną karališkojo kambario portjerų, ir visi buvę kambaryje, išvydo virėją su samčiu rankose. Išdidus džentelmenas, nors ir pažino merginą, kuri pradingo taip pat greitai, kaip ir pasirodė, buvo įsiutęs dėl jį žeminančio reginio ir ėmė grasinti vienuoliui kerštu. Kaip pasielgė magas? Jis tiesiog atsakė: „Negrasinkite, o tai sugėdinsiu jus dar labiau; ir nesistenkite kitąkart apkaltinti mokslininko melu!“

Alchemikai nesibūrė bendru pavadinimu. Nebent tai, kad visuomenė juos ėmė vadinti pagal jų šlovinamą mokslą, kurį laikė Egipto Hermio Trismegisto dovana. Alchemikas galėjo būti advokatu kaip Kornelijus Agripa, mediku kaip Paracelsas, vienuoliu kaip Rodžeris Bekonas. Gyvena kiekvienas kas sau ir užsiėmė savo reikalais. Ir juos jungė tik bendras mokslas – alchemija: elementų transmutacija, slaptų gamtos energijų įvaldymas, Filosofinio akmens, universalaus tirpiklio paieškos, bendros pasaulio formulės ieškojimai. Ir pastovus Egipto Įšventintojo gerbimas.

Egiptą prakeikė Bažnyčios ideologija. Jo mokslo emblemos buvo paskelbtos velnio ženklais, o religija – pragaro pabaisų garbinimu. Ir alchemikų nuorodos į Egiptą buvo didžiausiu iššūkiu. Pakako paminėti Hermio Trismegisto vardą ir būti sudegintu – jei tik neužėmei kokio nors aukšto bažnytinio posto. Savo pažiūras alchemikai privalėjo slėpti. Ir ta paslapties skraistė - dar vienas bendras alchemikų bruožas.

O yra ir kitų bendrumų. Pvz., viengungystė, kaip ir tamplierių. Alchemikai buvo nusišalinę nuo visuomenės, gyveno uždarą nesuprantamą gyvenimą, kas tapo legendų apie jų slaptus santykius su velniu šaltiniu. Jų paslaptys liko nepaviešintos. Ar jie paslaptis saugojo tik sau?

Nė vienas jų netapo turtingu baronu ar feodalu, nors turėjo neriboto praturtėjimo galimybes. Jie per gyvenimą ėjo kaip vienii keistuoliai, kurių visą turtą neretai sudarė kuklus instrumentų rinkinys. Lyg būtų davę neturto įžadus – vėl visai kaip tamplieriai.

Jie buvo abejingi pasaulietiškiems gundymams bei šlovei – daugelis jų liko nežinomi (kaip Šveicero nepažįstamasis). Paliko tūkstančius traktatų, tačiau arba rašė anonimiškai, arba išgalvotais vardais.

Ir dar viena ypatybė – kiekvienas jų turėjo slaptą globėją, kurio žodis – nepažeidžiamas įsakymas. O kadangi jis niekada nebuvo sulaužytas, tai privalėjo egzistuoti tam tikra dvasinio įšventinimo sistema. Kaip Misterijose.

Visa tai rodo buvus gerai suderintą organizaciją, kuriai tetrūko tik išorinių atributų. Kitaip nebūtų ilgai išlikę – kaip Šventyklos riteriai su baltais apsiaustais ir raudonais kryžiais. Tamplieriai pasitraukė iš visuomenės akių. Nepastebimi dirbo laisvųjų Mūrininkų darbą. Kaip ir anksčiau studijavo slaptus mokymus, mokslą, vedantį nuo medžiagų transformacijos prie sielos transformacijos, pavadinę „Alchemija“.

Tris amžius atodė, kad Šventyklos statytojų, laisvųjų Mūrininkų brolija neegzistuoja. Apie alchemikus kalbėjo kaip apie naivius ne šio pasaulio keistuolius, kol nenutiko vienas įvykis, sutrikdęs visuomenės ramybę.

1610 m. jėzuitų teisme buvo teisiamas vokiečių notaras Gazelmajeris, papasakojęs teisėjams apie „Brolijos šlovės“ rankraštį, išdėsčiusį slapto Rozenkreicerių ordino istoriją. Pasirodė, kad jau seniausiai Europoje egzistuoja į tamplierius panašus ordinas, tik dar slaptesnis. Kad jo nariai niekaip viešumoje neišsiduoda, tačiau vienas kito atpažinimui turi slaptus ženklus ir slaptažodžius, o svarbiausia – kažkokį slaptą, nuo krikščionybės besiskiriantį, mokymą.

Žinia pasklido žaibo greičiu. Visuomenę jaudino kilę klausimai. Aišku, joje sklido kažkokie gandai, bet gandais buvo ir likę. Bažnyčia nedelsdama ėmėsi priemonių. Išleido sąmokslininkus prakeikiančius manifestus, kuriuose buvo užsimenama, kad rozenkreiceriai rengia Antikristo atėjimą ir kad apokalipsinis „666” žvėris – jų ordinas. Buvo pasakojama ir sąmokslo esmė: 36 rozenkreiceriai susirinko Lione ir „pasidalino pasaulį susiskirstę į 6 būrius po 6 žmones“, o jų misija - „siaubingas mintis“ ir „nešvarius darbus“ paskleisti po viso pasaulio sostines. Po 2 val., kai visos instrukcijos buvę paruoštos, tikėjimo atskalūnai surengė didelę puotą, į kurią atvuko pats „pragariško velnių legiono kunigaikštis prabangiais apdarais, skleisdamas vidinės ugnies karštį“, prieš kurį rozenkreiceriai puolė ant žemės ir prisiekė atsisakyti visų krikščionybės apeigų bei paslapčių.

Niekas niko neišdavė – ir rozenkreicerių ordinas liko paslaptyje. Tame, kas buvo rašyta apie juos, gali galvą nusilaužti. Tai, kas nežinoma, išgalvojama (neimta aiškinti apie katės užpakalio bučiavimą, nes tai jau buvo). Pvz., minėta, kad vokiečių rozenkreiceriai susispietė apie Prūsijos karalių (nuo 1786 m.) Fridrichą Vilhelmą II Hogencolerną (1744-97). Bet jis sudarė sąjungą su Austriją prieš revoliucijos Prancūziją, kai visi laikė, kad Revoliuciją ten sukėlė masonai, rozenkreicerių bendrininkai [tie revoliucionieriai – tai eretikai ir satanistai, kaip 1738 m. pasisakyme juos pavadins popiežius Klemensas XII].

„Brolijos šlovė“ įkūrėją Christianą Rozenkreicą kildina iš Vokietijos. Jis gimęs 1378 m., miręs – 1484 m. Pasakojama, kad šio nepaprasto žmogaus žinios ir sugebėjimai traukė visuotinį dėmesį. Ypač garsėjo savo gydymo menu. Savo žinias Rozenkreicas gavo ilgos kelionės pas Rytų Mokytojus metu, kur buvo įšventintas į jų mokymus. Kartu su įvairių mokslų, alchemijos ir kabalos, žiniomis jis gavo ir paslaptingą dokumentą „Knygą M“, aprašantš „Visatos paslaptis“. Grįžęs į Europą, jis tikėjosi pasidalinti žiniomis su mokslo žmonėmis, tačiu tai tapo „pajuokos priežastimi; nes kadangi tai buvo taip nauja, jie baiminosi, kad jų iškilūs vardai bus pažeminti, jei vėl teks mokytis ir pripažinti savo gausias klaidas“. Kartu Rozenkreicas jautė ir bažnytininkų panieką, tad turėjo baimintis, kad gali būti apkaltintas erezija. Liko viena – tapti slapta brolija.

Skirtingu metu ir įvairiose vietose Įšventintųjų mokiniai kūrė slaptų draugijų tinklą: Šventyklos ordinas, Tamplieriai, Rosenkreiceriai, Franko-Masonai, Luksoro brolija, Libano kalno draugai... Visi turėjo bendrą vadovybę Rytuose, slaptų ženklų ir slaptažodžių sistemą bendravimui, visus juos, Tiesos šventyklos statytojus, vienijo bendra aukšta moralė ir bendras tikslas. Visus juos paskelbė suokalbininkais ir velnio tarnais.

Dabar mums ta Viduramžių inkvizicija ir jos kankinimai atrodo savaime suprantami. Atseit, žmonės buvo tamsūs, kvaili ir fanatiški, o ir Bažnyčia buvo tokia pat netobula, o jos nežmoniški žiaurumai buvo natūralūs. Bet koks būtų dabar civilizacijos lygis, jei tada nebūtų dedamos bet kokios pastangos sunaikinti bet kokią laisvą mintį?

Paracelsas (1493-1541), didysis alchemikas, magas ir gydytojas, Bažnyčios įžeidinėjamas ir persekiojamas, rašė:

O jūs, iš Paryžiaus, Padujos, Montpeljė, Salerno, Vienos ir Leipcigo! Jūs ne tiesos mokytojai, o melo skelbėjai. Jūsų filosofija – melas... Kadangi patys negalite įrodyti savo mokymų pagal „Bibliją“ ir „Apreiškimą“, tai baikite tą farsą. Jonas, ne mažiau nei Mozė, Elijas, Enochas, Dovydas, Saliamonas, Daniilas, Jeremija ir kiti pranašai buvo magu, kabalistu ir pranašautoju. Ir jei dabar visi ar bent vienas, kuriuos paminėjau, dar būtų gyvi, neabejoju, kad kitų pamokymui juos pasigailėtinai nužudytumėte ir sunaikintumėte, ir, jei tai būtų įmanoma – visos esaties kūrėja taipogi!

Paracalsas savo žinias irgi atsinešė iš Rytų. Apie tai papasakojo jo pasekėjas alchemikas Van Helmontas (1579-1644). Ilgą laiką Paracelsas praleido viename iš Transhimalajų Pašvęstųjų centre.

Tomas Voganas, pasirašinėjęs Eugenijaus Filaleto vardu, taip rašo apie Pašvęstųjų broliją ir pačius Brolius, kartais ateinančius į žmonių pasaulį:

Sofistas juos mažai vertina, nes jie neapsireiškia pasaulyje, iš ko jis sprendžia, kad tokia Brolija neegzistuoja – juk jis pats nėra jos nariu. Jei ir atsiras toks skaitytojas, kuris bus tiek teisus, kad pripažins priežastis, dėl kurių jie slepiasi ir atvirai nesirodo, tai bepročiai iškart ims šaukti: „Išeikite!“ Niekam jie nerūpi dėl savo pasaulietiškų interesų... Argi daug žmonių tiria gamtą, kad pažintų Dievą?

Alchemikas Izaokas Niutonas (1643-1727) - vienas šiuolaikinės fizikos, mechanikos, akustikos, optikos, diferencialinio ir integralinio skaičiavimų, veidrodinio teleskopo pradininkų, Londono Karališkos draugijos prezidentas ir t.t. sakė: „Jei man pavyko iškilti taip aukštai, tai tik todėl, kad stovėjau ant gigantų pečių“. Jam Pašvęstųjų, Mokytojų mokslas buvo raktu giliausių gamtos paslapčių pažinimui ir didžiausia o jėga. Jo veikaluose yra atsargių, santūrių pasisakymų apie tai:

Gyvsidabrio pavertimo auksu būdas laikomas paslaptyje žinančiųjų tai ir, matyt, yra durys į kažką kilniau, kažką, ką pranešus žmonėms, pasaulį atiduoti neįtikėtinam pavojui, jei tik Hermio raštai sako tiesą... Yra kitų didžių paslapčių be metalų virsmo, jei tikėsim Didžiaisiais Mokytojais. Jie vieni težinojo tas slaptas žinias.

Vis tik kai kurie Broliai atsiverdavo pasauliui – ir sulaukdavo iš pasaulio nelabai malonius įvertinimus. Vienas tokių buvo grafas Kaliostras. Jis dabar tik iliuzionistas ir avantiūristas. Mirti dukart – tokia buvo savo priklausomybės Pašvęstųjų brolijai kaina.

Apie Kaliostro mokytoją, grafą San-Žermeną, enciklopedija skelbia:

Grafas San-Žermenas (apie 1710-84) – išgalvotas vardas, kuriuo žinomas vienas paslaptingiausių Europos avantiūristų. Apie 1748-us jis pasirodė Liudviko XV rūmuose, kur susikūrė miklaus alchemiko ir pranašautojo reputaciją... jį atseit matė ir Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metu 1789-ais. Patikimesniais duomenimis, jis mirė 1784 m. Švezvigo hercogystėje Vokietijoje, kur jis užsiėmė alchemija. Kaliostro savo memuaruose vadina San-Žermeną vienu masonystės įkūrėjų.

Taigi, jei paimsime šį aprašą, tai galime pasakyti, kad apie San-Žermeną nieko nežinome, tik tai, kad jis avantiūristas. Kodėl avantiūristas? Ogi, kad nieko nežinoma. Ir tada išeina, kad vienas avantiūristas sujaukė Europos protus savo triukais ir pranašystėmis.

Va, jei jis būtų pateikęs pažymas apie gimimo ir krikšto vietą, datą, ataskaitą apie savo ryšius, mirties liudijimą, laidotuvių dalyvių sąrašą ir pan., nebūtų buvęs „paslaptingu“ ir avantiūristu.

Visuomenė neatleidžia už paslaptis. Visuomenė privalo viską žinoti. Jei pasireiškei didžiuoju adeptu, klok visas paslaptis. Nieko tokio, jei iš jų pagamins delikatesus, desertus, ims kandžioti po kąsnelį, degustuoti...

San-Žermenas irgi turėjo savo misiją, susijusią su darbu visuomenėje. Kaip Apolonijus iš Tianos, jis susitikinėjo su pasaulio galingaisiais, su tais, nuo kurių priklauso milijonų žmonių gyvybė ir mirtis. Buvo išmintingu patarėju, tarpininku sprendžiant diplomatinius konfliktus, taikant priešiškas šalis. Tačiau daugeliui tapo ramybės drumstėju ir amžinų nuostatų laužytoju. Nes kažkas privalėjo užsistoti paprastus žmones ir pasakyti tiesą monarchams, „pranašauti“.

Per paskutinį susitikimą 1790 m. San-Žermenas pasakė vienam savo mokinių, Francui Greferui:

Palieku jus. Nesistenkit mane išvyst... Išeisiu rytoj vakare... Dingsiu iš Europos ir vėl pasirodysiu Himalajų karalystėje. Man būtinas poilsis. Mane vėl pamatys po 85 m. - tikrai.

Lygiai po 85 m. buvo įkurta Draugija senovės išminties tyrimams. Buvo planuota parodyti mokslininkams reiškinius, kurie įtikintų nematomų dvasinių pasaulių tikrumu. Leisti praeities filosofų ir mokslininkų darbus, versti šventąją Indijos ir Egipto literatūrą, apokrifinius pirmųjų krikščionybės amžių raštus. Leisti žurnalą, kad jo puslapiuose būtų rengiamos viešos mokslinės diskusijos visose mokslo srityse. Planuota be apribojimų šviesti religijos, mokslo, nacionalinės srityse. Planuota į švietimą įtraukti visus norinčius. Nes Tiesa viena ir kiekvienas žmogus turi savo kelią į ją. Draugijai buvo pasirinktas „Teosofijos“ pavadinimas, iš graikų „theos“ - Dievas ir „sophia“ - Išmintis. Tai padarė Jelena Petrovna Blavatskaja.


Trumpos biografijos

1) Džosija Vilardas Gibsas (Josiah Willard Gibbs, 1839—1903) – amerikiečių fizikas, fiziko- chemikas, matematikas ir mechanikas, vienas vektorinės analizės, statistinės fizikos, matematinės termodinamikos kūrėjų. Jo vardą turi nemažai cheminės termodinamikos terminų. 1901 m. gavo aukščiausią to meto apdovanojimą – Londono Karališkos draugijos Kopli medalį.

Studijavo Jeilio koledže ir 1863 m. gavo pirmą JAV techninių mokslų filosofijos daktaro (PhD) laipsnį. Vėliau dėstė Jeilyje: 2 m. - lotynų kalbą, o vėliau 1 metus – natūrfilosofiją. 1866 m. mokslų tęsti išvyko į Europą – ten praleido 3 m.

1869 m. grįžo į JAV, gavo profesoriaus postą (tuo metu neapmokamą) ir rašė straipsnius apie daugiafazių cheminių sistemų analizę grafiniu metodu, vėliau išleistus monografija „Apie heterogeninių medžiagų pusiausvyrą“, tapusią žinomiausiu jo darbu. 1873 m. jo straipsnis apie geometrinį termodinaminių dydžių atvaizdavimą įkvėpė Maksvelą sukuti modelį iš plastiko.

1879-84 m. jis apjungia V. Hamiltono “kvaternionų teoriją” su G. Grasmano “išorine algebra”, sukurdamas vektorinę analizę, kurią vėliau tobulina. Taip pat rašo darbus iš optikos ir elektrinės šviesos teorijos, dirba statistinės termodinamikos srityje ir rašo (klasika tapusius) vadovėlius (1902) šiai sričiai. Jo indėlis yra žymus ir kristalografijoje.

2) Maksas Plankas (Max Karl Ernst Ludwig Planck, 1858-1947) – vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas (1918). Laikomas kvantinės mechanikos tėvu, vienu svarbiausiu XX a. fiziku.

Plankas smarkiai prisidėjo prie teoretinės fizikos, nors jo vardas žinomiausias kvantinėje teorijoje. Ši teorija pakeitė žmogaus suvokimą apie atominius ir subatominius vyksmus, lygiai taip pat, kaip ir Albertas Einšteinas savo reliatyvumo teorija pakeitė erdvės ir laiko suvokimą.

Planko moksliniai darbai skirti termodinamikai, šiluminio spinduliavimo teorijai, kvantinei teorijai, specialiajai reliatyvumo teorijai, optikai. Jis suformulavo antrąjį termodinamikos principą kaip entropijos didėjimą ir jį panaudojo spręsdamas įvairius fizikinės chemijos uždavinius. Elektromechanikos ir termodinamikos metodus pritaikė šiluminio spinduliavimo problemos sprendimui. Gavo energijos pasiskirstymo dėsnį absoliučiai juodo kūno spektre (Planko formulė) ir šį dėsnį pagrindė įvesdamas energijos ir veiksmo kvanto sąvokas. Plankas pirmasis išvedė reliatyviosios dalelės dinamikos lygtis ir padėjo pagrindus reliatyvistinei termodinamikai.

Parašė darbų, skirtų mokslo istoriniams, metodologiniams ir filosofiniams aspektams. Anot jo, mokslo istorijos studijavimas padeda išryškinti mokslo vystymosi dėsningumus – taigi, ir numatyti tolimesnę jo evoliuciją. Su istoriniais aspektais susiję ir jo požiūris į filosofinius mokslo klausimus, tokius kaip energijos tvermės dėsnio, priežastingumo prasmė, valios laisvė, mokslo ryšis su filosofija ir religija.. Ypatingą svarbą skyrė vieningo pasaulio, kaip realaus pasaulio atspindžio sąmonėje, fizikinio vaizdo sukūrimui. Pagrindiniu mokslininko uždaviniu laikė kuo didesnį šio vaizdo priartinimą realiam pasauliui. Vėliau dažnai pasisakė prieš pozityvizmą, laikydamas jį dideliu pavojumi mokslui.

Taigi, jo pasaulėžiūra buvo labai materialistinė. Tačiau jis buvo išauklėtas liuteronų dvasioje ir niekada neabejojo religijos verte, nepriešpastatė jos mokslui. Nuo 1920 m. iki gyvenimo pabaigos tarnavo presbitoriumi Griunvalde. Jis kritikavo 3-e dešimtm. kilusius bandymus iš mokslo pašalinti priežastingumą Verneris Heizenbergas žaidžia stalo tenisą įvedant „valios laisvę“, o taip pat demaskavo siritualizmą, astrologiją, teosofiją ir kt. kryptis, įspėjo apie mokslui pavojingus O. Špenglerio ir R. Šteinerio požiūrius.

Jo vardo garbei buvo pavadinta ESA kosminė observatorija, tirianti kosmoso mikrobanginio spinduliavimo foną.

3) Verneris Heizenbergas (Werner Karl Heisenberg, 1901-1976) – vokiečių fizikas, Nobelio fizikos premijos laureatas (1932), kvantinės mechanikos pradininkas. Jo vardu yra pavadinta stipendijų programa mokslininkams.

Heizenberdas pagrindė matricinę mechaniką, suformulavo neapibrėžtumo principą, kvantinės mechanikos formalizmą panaudojo feromagnetizmo problemoms, Zemano anomaliajam efektui ir pan. Aktyviai vystė kvantinę elektrodinamiką (Heizenbergo-Paulio teorija) ir kvantinio lauko teoriją (S-matricos teorija – išsklaidytos bangos funkcija), o galiausiai bandė kurti vieningą lauko teoriją. Karo metu buvo vienas pagrindinių vokiečių branduolinės programos teoretikų. Nemažai darbų skirti kosminių spindulių fizikai, turbulencijos teorijai, filosofiniams gamtos mokslų klausimams.

Heizenbergo paskelbtas neapibrėžtumo principas (didinant vieno dydžio matavimo tikslumą didėjaa kito tuo pačiu metu matuojamo dydžio paklaida - žinomiausia tokių porų yra el. dalelės padėtis ir impulsas) ne tik buvo svarbus vystant kvantinės mechanikos sampratą, bet ir iškėlė nemažai filosofinių klausimų, sudomino matavimo koncepcija. Dėmėsį patraukė naujas priežastingumo supratimas: teiginyje „tiksliai žinant dabartį galima apibrėžti ateitį“ netiksli prielaida, o ne išvada – juk iš principo negalima tiksliai žinoti dabarties.

Autobiografinėje „Dalis ir visuma“ (1968) sugrįžtama prie kai kurių atomistinių Platono idėjų. Jis simetrijas, apibrėžiančias el. Dalelių savybes, laikė kažkuo pirminiu, o teorijos teisingumą įžvelgdavo jos grožyje bei grakštume.

4) Nikolajus Kuzietis (Nicolai de Cusa, tikr. Nikolaus Chrifftz, Krebs, 1401-146) – vokiečių filosofas, matematikas, astronomas, teisininkas, dvasininkas (kardinolas), vienas pirmųjų vokiečių humanistų. Didelis vaidmuo bažnyčios politijo, ypač dėl bažnyčios reformų.

Didelę gausaus kūrybinio palikimo dalį sudaro teologiniai raštai, pamokslų rinkiniai, matematikos traktatai. Filosofijoje reikšmingiausias yra 3 knygų traktatas „Apie mokytą nežinojimą“ (De docta ignorantia, 1440), kuriame išdėstytos pagrindinės Nikolajaus Kuziečio idėjos apie visų gamtos reiškinių tarpusavio ryšį, apie žmogų kaip mikrokosmosą.

Taip pat paminėtina: traktatas „Apie prielaidas“ (1440), kuriame gvildenamos pažinimo, žmogaus ryšio su absoliutu problemos; 4 nedideli traktatai (1442–1445), apie absoliuto pažinimo galimybes: „Apie paslėptą dievą“, „Apie dievo ieškojimą“ir „Apie šviesybių tėvo dovaną”. Išskirtini traktatai „Apie tapsmą, „Mokyto nežinojimo apologija“1449); 4 knygų ciklas „Nemokša, traktatas „Apie dievo regėjimą“1453), aiškinantis mistinį dievo pažinimą, „Apie būtį kaip galimybę“ (1460), dviejų knygų traktatas „Apie rutulio žaismą“ (1463), kuriame išdėstyta atomistinė teorija, „Kompendiumas“ (1463), „Apie išminties vaikymąsi“ (1463), kur pateikta visos Nikolajaus Kuziečio filosofijos santrauka, ir paskutinis filosofinis jo veikalas „Apie teorijos viršūnę“ (1464).

Filosofijoje laikėsi neoplatonizmo pozicijų. Jo pažiūrų pagrindu (ne tik filosofijoje, bet ir teologijoje bei valstybės valdyme) buvo (dialektinis) priešybių suvienijimo Vienyje koncepcija. Jis Laikė kad Dievas yra Vienis, tačiau atkreipė dėmesį, kad visi jo apibrėžimai yra riboti. Pasaulis yra tarsi Dievo „išvyniojimas“. Savo nuostatą išreiškė fraze: „Dievas visame ir visa Dieve“. Daug dėmesio skyrė žmogaus vietai pasaulyje – jame mate tarsi „mažąjį kosmosą“. Išvystė jo laikmečiui nebūdingą religinio pakantumo sampratą – pripažindamas islamo teisę būti. Jo pažiūros skatino panteizmo idėjas.

Jis laikė, kad Visata yra begalinė ir neturi centro. Visi dangaus kūnai sudaryti iš tos pačios materijos, kaip ir Žemė, ir, tikėtina, yra gyvenami. Viena pirmųjų pamini Saulės dėmes. Jis atkreipė dėmesį į netikslumus Julijaus kalendoriuje ir kvietė daryti kalendoriaus reformą. Pasiūlė ir kelis utopinius projektus.

1451 m. išrado sklaidančias linzes akiniams. 1445-49 m. parašė traktatus „Apie skritulio kvadratūrą“ bei „Apie tiesaus ir kreivo suvienodinimą“ – apie apskritimo ištiesinimą, ką dabar išreikštume formule:
Apskritimo ištiesinimas

Džordano Bruno teismas 5) Džordanas Bruno (Giordano Bruno; tikr. vardas Filippo, 1548-1600) - italų Renesanso laikotarpio dominikonų vienuolis, filosofas, teologas, matematikas ir astronomas, panteizmo atstovas. Jo kosmologinės teorijos laikėsi Mikalojaus Koperniko modelio, kad Saulė tėra tik kaip vienas iš daugybės danguje nepriklausomai judančių kūnų.

Jis skelbė, kad Visata yra begalinė su visur vienodai galiojančiais dėsniais, o žvaigždės, matomos naktį, yra tokios pat kilmės kaip ir Saulė, todėl Saulė jokiu būdu negali būti Visatos centru. Už laisvai reiškiamas mintis ir modernias mokslines pažiūras, neatitinkančias religinių dogmų, inkvizicija jį paskelbė eretiku, ilgai kalino ir tardė, kol galiausiai nuteisė mirties bausme sudeginant ant laužo.

Novatoriškos Bruno idėjos turėjo įtakos G. Leibnicui, F. Šelingui, Hėgeliui ir kitiems žymiems filosofams. Bruno taip pat parašė keletą filosofinių dialogų, poemų, sonetų, komedijų, kuriose kritikavo religiją, dvasininkijos amoralumą ir despotizmą. Kaip poetas jis buvo vienas iš klasicizmo pradininkų.

Įtakotas neoplatonizmo, arabų astronomijos ir viduramžių alchemijos Džordanas Bruno sukūrė savitą pasaulio modelį, kuriame Visata yra begalinė, o jos centras gali būti bet kur ir jų yra daugybė. Bruno manė, kad yra dar nežinomų Saulės sistemos planetų, o Visatoje egzistuoja be galo daug į Saulę panašių žvaigždžių, kurios kaip ir Saulė sukasi apie tam tikrą ašį. Visatoje galioja tie patys dėsniai, dėl to nėra priešybės tarp žemės ir dangaus. Šias hipotezes patvirtino vėlesni atradimai.

6) Gerbertas iš Orilako, popiežius Silvestras II (Gerbert d'Aurillac , Silvester II, apie 946-1003) – prancūzų kilmės mokslininkas ir Bažnyčios veikėjas, popiežius (999-1003). Populiarino arabų mokslinius (matematikos ir astronomijos) pasiekimus, atgaivino abako, astroliabijos naudojimą. Jo gyvenimas gaubiamas legendų.

967 m. keliavo į Barseloną, kur tyrinėjo arabų rankraščius. Ten vienas pirmųjų Europoje susipažino su arabiškais skaitmenimis, suprato, kad juos naudoti patogiau nei romėniškus, ir visaip propagavo jų naudojimą ir diegimą moksle.

Dėl jo mokytumo, amžininkai kaltino jį ryšiu su nelabosiomis jėgomis, nes manė, kad be antgamtinės pagalbos tai neįmanoma. Jam priskiriamas bronzinės galvos, terafimo, sukūrimas – kuri, atseit, atsakinėjo “taip” arba “ne” į klausimus. Atseit, jos pagalba, jis pasiekė ir popiežiaus postą (kiti sakė, kad tą sostą išlošė kauliukais iš šėtono). Anot legendos, galva pranešė Silvestrui, kad jam laikant mišias Jeruzalėje, velnias pričiups jį. Jis atšaukė piligrimystę į Jeruzalę, tačiau laikydamas mišias “Šv. Marijos iš Jeruzalės” bažnyčioje, pasijuto blogai. Mirdamas jis prašė kardinolų, kad tie sukapotų jo kūną, kad tasai neatikeltų šėtonui. Pagal kitą versiją, laikant mišias jį užpuolė velnias ir sudraskė į gabalus.
Vis tik tikrai žinoma, kad Remse jis sukonstravo hidraulinius vargonus.

Gerberto vaizdinį „Meistre ir Margaritoje“ panaudojo M. Bulgakovas – Volandas aiškina, kad į Maskvą atvykęs tam, kad išsiaiškintų Gerberto raštus.

977 (filmas)
Valdžios kvaitulys
Rusų kosmizmo gimimas
Vieningo lauko pradininkas
Rozenkreiceriai ir alchemija
Slaptieji planetos valdytojai
Paranoja skverbiasi giliai
Keista Ciolkovskio filosofija
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Jungas ir alchemijos atgimimas
Šešėlinė vyriausybė tvarko mūsų gyvenimą
Trumpa istorijos mokslo istorija
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Indo-iranėnai ir kalba
Gyvenimas po tikrovės
Kur įsikurs siela?
Tantriškoji alchemija
Tarybiniai alchemikai
Grafas Kaliostras
Lėlininkai