Umberto Eco.
Fuko švytuoklė


(tekstai ir komentarai)

Turinys

U.Eco biografija

Recencija

Filosofija

Skaitiniai

Fantastika

NSO
 
Ankstesni puslapiai:

Alchemija

Elohimų alchemija

Rosenkreiceriai ir alchemija

Hermetiškosios vizijos

Gnostikų koncepcijos

J. Smith okultizmas

Apie sinarchiją

Gebura

Papildomi puslapiai:


Šventasis Gralis – kas jis?

Bina, 3: 20. Šventasis Gralis

Konspiracija: Kryžiaus žygiai

Slaptieji planetos valdytojai

Svastikos keliai ir klystkeliai

Tamplierių ordinas

Grafas Kaliostras

Magija ir Thelema

Slidi sąmokslo teorija

Didžiųjų misterijų šviesa

Gralio taurė – Kaukaze?

7 spindulių Saulės brolija

Raudonieji teosofai

Telūrinės srovės

Šis skyrius yra paskutinis U. Eco „Fuko švytuoklėje“. Skaitykite pirmąjį skyrių >>>>>

Filosofinis akmuo    

10

MALKHUT

120

- Tačiau man atrodo verti pasigailėjimo tie paiki ir tuščiagalviai stabų garbintojai, kuriuos matau... siekiančius imituoti Egipto kulto tobulybę; kurie ieško dievybės, neturėdami apie ją jokio supratimo, nė jokių daiktinių įrodymų, visu šiuo pasijuokdami ne vien iš tų dieviškųjų ir įžvalgių kulto veikėjų, bet ir iš mūsų... ir, tai visų blogiausia, triumfuoja, matydami savo beprotiškas apeigas tokioje pagarboje...
- Nesivargink dėl to, o Momai, - tarė Izidė nes fatumas1) pasirūpino šviesos ir tamsos nuolatine kaita.
- Bet didžiausias blogis tai, - atsakė Momas2), - kad jie įsitikinę esantys šviesoje.
(Giordano Bruno „Triumfuojančio žvėries atsisveikinimas“, 3)

Turėčiau būti ramus. Supratau. Argi kai kurie iš jų nesakė, kad išganymas ateis išsipildžius pažinimo pilnatvei?

Supratau. Turėčiau būti ramus. Kas yra pasakęs, kad ramybė kyla iš tvarkos apmąstymo, tvarkos – suprastos, išsimėgautos, realizuotos iki galo, be atliekų? Džiaugsmas, triumfas, pastangų pabaiga? Viskas aišku, skaidru, akis apžvelgia visumą ir jos dalis, ir mato, kaip dalys susideda į visumą, įžvelgia centrą, iš kurio išteka limfa, dvelksmas, visų „kodėl“ ištakos...

Turėčiau būti išsekintas ramybės. Pro dėdės Karlo studijos langą žvelgiu į kalvą ir tą kylantį mėnulio kraštą. Plati Briko3) kupra ir mažesni tolesnių kalvų gūbriai pasakoja lėtų ir mieguistų motinos žemės judesių istoriją, kai ji, rąžydamasi ir žiovaudama, kėlė ir vėl lygino žydruosius tolius niūriuose šimtų vulkanų atšvaituose. Jokių gilių požeminių srovių. Žemė snūduriuodama sluoksniavosi ir vieną paviršių keitė kitu. Ten, kur anksčiau ganėsi amonitai4) – radosi deimantai. Kur brendo deimantai – dabar vynuogynai. Morenos5), lavinos, griūties logika. Atsitiktinai išspirk akmenėlį iš jo vietos, jis pajudės, nuriedės žemyn, palikdamas paskui save nubrauktą šliūžę (o, horror vacui!6) ), kitas užkrinta ant jo – ir štai jums aukštuma. Paviršiai. Paviršių paviršiai ant paviršių. Žemės išmintis. Ir Lijos. Pragarmė – tai lygumos verpetas. Kodėl reikėtų garbinti verpetą?

Tačiau kodėl supratimas neteikia man ramybės? Kodėl reikėtų mylėti Lemtį, jei ji tave žudo taip pat kaip Apvaizda ir Archontų sąmokslas. Gal dar ne viską supratau, man trūksta vienos pastraipos, vieno tarpelio.

Kažkur skaičiau, kad paskutinę akimirką, kai gyvenimas, tas visų paviršių paviršius, pasidengia patirties apnašomis, jau žinai viską – paslaptį, galią ir šlovę, kodėl gimei ir kodėl miršti ir kaip skirtingai viskas galėjo susiklostyti. Esi išmintingas. Tačiau didžiausia tos akimirkos išmintis yra žinojimas, jog visa tai sužinojai per vėlai. Viskas suprantama tuomet, kai nėra daugiau ko suprasti.

Dabar žinau, koks yra Įstatymas Karalystės – vargšės, puolusios neviltin, apiplėštos Malkut – kurioje prieglobstį rado Išmintis, apgraibomis ieškodama savo prarastojo įžvalgumo. Malkut tiesa (vienintelė sefira, naktyje šviečianti tiesa) ta, jog Malkut‘ai Išmintis atsiveria nuoga, patirdama, kad jos paslaptis slypi jos nebūtyje arba jai atsirandant tik tą vieną akimirką, kuri yra paskutinė, po to Kiti vėl pradeda iš pradžių.

O su jais ir velniavos meistrai, ieškantys bedugnių, kuriose slėptųsi paslaptis – jų pačių pamišimas.

Briko šlaitais vilnija begalinės vynuogienojų eilės. Pažįstu juos, esu matęs panašių. Jokia Skaičių doktrina negali pasakyti, ar jos atsiranda didėjančia ar mažėjančia tvarka. Tarp eilių – bet privalai ten vaikščioti basas, nuo mažens, sudiržusiais padais – auga persikai. Tokie geltoni persikai auga tik tarp vynuogynų eilių; jie lengvai skyla paspaudus nykščiu, o kauliukas beveik pats iššoka, švarus lyg chemiškai apdorotas, gal tik vienas kitas riebus ir baltas minkštimo kirminas lieka prie jo, laikomas kažkokio atomo. Gali juos valgyti beveik nejusdamas odelės aksomo, kuris nupurto tave nuo liežuvio iki pat kirkšnių. Kadaise ten ganėsi dinozaurai. Vėliau jų paviršių užklojo kitkas. Bet kaip ir Belbas, kai grojo trimitu, aš, kąsdamas persiką, suprasdavau Karalystę ir susijundavau su ja. Vėliau – jau tik pokštai. Kurj, Kazaubonai, kurk svąjį Planą. Tai darė visi, norėdami paaiškinti dinozaurus ir persikus.

Supratau. Įsitikinimas, jog nebuvo ten nieko, ką reikėtų suprasti, turėjo tapti mano ramybe ir mano triumfu. Tačiau aš esu čia, supratęs viską, ir Jie manęs ieško, tikėdamiesi, kad aš žinau reveliaciją7), kurios Jie taip siaubingai trokšta. Nepakanka suprasti jei kiti to nenori ir toliau klausinėja. Jie ieško manęs, tikrai rado Paryžiuje mano pėdsakus, žino, jog dabar esu čia, vis dar trokšta Žemėlapio. Ir net jei pasakyčiau jiems, kad nėra jokių žemėlapių – jie visada jo tebenorės. Belbo tiesa: eik švilpt, kvaily, ko tau reikia, mano mirties? Na, pakaks. Užmušk, nė nesakysiu tau, kad Žemėlapio nėra, jei jau kas pats neįgyja proto...

Skauda, kai pagalvoju, jog nebepamatysiu Lijos ir vaiko, savo Daikto, Julijaus, savo Filosofinio akmens. Bet akmenys išgyvena patys. Gal kaip tik dabar jis patiria savąją Progą. Rado kamuolį, skruzdėlę, žolę ir pragare mato rojų. Jis tai sužinos per vėlai. Bus tinkama ir teisinga, jei taip, vienas, jis praleis savo dieną.

Šūdas. Bet skauda. Kantrybės, vos tik numirsiu – nebegalvosiu.

Gili naktis, išvykau iš Paryžiaus šįryt, palikdamas per daug pėdsakų. Jie jau žino, kur esu dabar. Netrukus atvyks. Norėčiau spėti parašyti viską, ką apgalvojau nuo popietės iki šios akimirkos. Bet jei tai perskaitytų Jie – sukurtų iš to dar vieną tamsią istoriją ir visą amžinybę bandytų iššifruoti už manosios istorijos slypintį slaptąjį pranešimą. Neįmanoma, sakytų, jog jis tenorėjo pasakyti, kad šaipėsi iš mūsų. Ne, gal jis pats to nežinojo, bet Būtis per jį siunčia mums savo pranešimą.

Parašysiu ar ne – koks skirtumas. Jie visada ieškotų kitos prasmės, net mano tylėjime. Tokie jau Jie yra. Akli atsiskleidusiai paslapčiai. Malkut yra Malkut, tik tai, ir nieko daugiau.

Bet nebandyk Jiems pasakyti. Jie neturi tikėjimo.

Todėl verčiau likti čia, laukti ir žvelgti į kalvą.

Ji tokia graži.

Hesed, 4

Papildomos ištraukos:


25

… tie paslaptingi įšventintieji tapo gausūs, ryžtingi, sąmokslininkiški: jėzuitizmas8), magnetizmas,  martinizmas, filosofinis akmuo,  somnambulizmas,  eklektizmas – visa radosi iš jų.
(C.-L. Cadet-Gassicourt9) „Le tombeau de Jasques de Molay“, Paris, Desenne, 1797, p.91)

Gebura, 5  

57

Ant kas trečio medžio, iš abiejų pusių, kabėjo po žibintą, o nuostabi mergaitė žydrais rūbais uždeginėjo juos nepaprastu deglu. Aš užtrukau daugiau nei reikėtų, kad pasigėrėčiau neapsakomo grožio reginiu.
(Johann Valentin Andreae10) „Die Chymische Hochzeit des Christian Rosencreutz“, Strassburg, Zetzner, 1616, 2, p.21)

[ ... ]

Turėčiau nieko neprisiminti. Tuo tarpu prisimenu viską, tarsi ne aš tai būčiau patyręs, o išgirdęs iš kito.

Nežinau, ar tai, ką taip miglotai prisimenu, yra tai, kas nutiko, ar tik tai, ką troškau, kad būtų nutikę, bet tą vakarą, be jokios abejonės, Planas susiformavo mūsų galvose kaip noras suteikti kokią nors formą tai beformei patirčiai, paverčiant fantastine realybe tą fantastiką, kurią kažkas norėjo matyti esant realybe.

- Šis kelias – apeigų dalis, - kalbėjo Aljė mums lipant aukštyn. – Ten – kabantys sodai, tie patys, ar beveik, kuriuos Saliamonas de Ko11) suprojektavo Heidelbergo12) – norėjau pasakyti, rūmų kiurfursto Frydricho Penktojo13) – sodams, tame didingame rozenkreicerių amžiuje. Šviesos mažoka, bet taip ir turi būti, nes geriau nujausti nei matyti. Mūsų svetingasis šeimininkas nebandė tiksliai atkurti Saliamono de Ko projekto, o suspaudė jį į mažesnę erdvę. Heidelbergo sodai imitavo makrokosmosą, o tie, kurie juos čia įkūnijo, tesukūrė mikrokosmosą. Matote tą kriauklės pavidalo olą... Neabejotinai puošni. Bet de Ko rėmėsi tuo Michaelio Majerio14) knygos „Atalanta Fugiens15) “ simboliu, kuriame vaizduojamas koralas kaip filosofinis akmuo. De Ko žinojo, kad per sodų formą galima veikti dangaus kūnus, nes yra tokių ženklų, kurie savo sandara pakartoja visatos harmoniją...

Tiferet, 6

66

[ ... ]

- Quantum mortalia pectora ceacae noctis habent!*) O materijos vaikai to nė nepastebėjo!
- Jie niekad nematė ryšio tarp filosofinio akmens ir Titnago.

*) Kiek mirtingiesiems aklų priklauso naktų tamsiųjų! (lot.)]

[1995 m. leidime išversta kitaip: „Būtent todėl Gnozės mokytojai sako, kad reikia pasitikėti ne hilikais16), o pneumatikais17)“ ]


77

Toji žolė filosofų vadinama „Velnio varytoja18) “. Praktika parodė, kad tik ji gali išvaryti velnius ir jų haliucinacijas... Vieną mergaitę naktimis kankindavo velnias, ir toji žolė padėjo jį išvaryti.
(Johanes de Rupescissa19) „Traktatas apie kvintesenciją“, II)

[ ... ]

- Vargšelė vargšelė. Ir dar nesusipažino su ponu Garamondu. Eikš, pabandysim paskaičiuoti.

Skaičiavome tamsoje, laikydamiesi už rankų. Svajojau. Tai buvo Daiktas, kuris gimdamas suteiktų prasmės visoms velniavos monstrų kvailystėms. Vargšai tyrinėtojai, naktimis įsivaizduojantys chemines jungtuves ir klausiantys savęs, ar tikrai jų metu buvo sukurtas 18 karatų auksas ir ar filosofinis akmuo – tai lapis exilis20) ar apgailėtinas molinis gralis: manasis Gralis buvo ten, Lijos pilve.

- Taip. – kalbėjo Lija, vedžiodama mano delnu per savo standrų pilvotą indą, - štai čia kankinasi tavo geroji pirminė materija. Tie žmonės, kuriuos sutikai pilyje, kaip jie įsivaizdavo tai, kas vyksta inde?
- Na, kad ten verda melancholija, sieringas molis, juodasis švinas, Saturno aliejus, kad tai yra Stiksas, kur minkštėja, sukepa, pūva, skystėja, minkosi, persisunkia, panyra, kur perpuvusi žemė ir dvokiantis kapas...
- Ar jie impotentai? Argi nežino, kad inde auga mūsų Daiktas, visas gražiai balas ir rausvas?
- Taip, jie tai žinojo, tačiau jiems ir tavo pilvas yra metafora, kupina paslapčių...


105

Claudicat ingenium, delirat lingua, labat mens.
(Lucrezio „De rerum natura“, III, 453) [Šlubuoja talentas, krypsta į šalį kalba, žūva protas (lot.)]

Matyt, kaip tik tomis dienomis Belbas pabandė suprasti, kas gi su juo vyksta. Bet ne tam, kad griežta savianalizė padėtų jam atsikratyti to blogio, prie kurio jis pamažu ėmė priprasti.

FILENAME: O jei būtų?

[ ... ]

Gyventi taip, lyg Planas egzistuotų: filosofinis akmuo.

If you cannot beet them, join them. Jei Planas yra, tereikia prisitaikyti...
[Jei negali jų nugalėti – prisidėk prie jų (angl.)]

 
Alchemikų filosofinis akmuo  

Esu Sokrato ir Platono draugas, bet Tiesa man brangesnė. A. von Suchten. „Dialogas“ (16-17 a.)

„Vandenio knyga“ atskleidžia vieną paslaptį, slėptą 12 tūkst. metų. Filosofinis akmuo, Gyvybės eleksyras, Jaunystės fontanas, Ambrozija, Soma, Amrita, Nemirtingumo nektaras – tai to paties dalyko pavadinimai.

Ta paslaptimi pasinaudojo nedaugelis, gyvenimą pratęsdami šimtais metų, būdami puikios sveikatos. Paslaptis buvo saugoma, nes manyta, kad dar ne laikas ją atskleisti.

Filosofinis akmuo (lapis philosophorum) yra garsi alcheminė medžiaga, kuri, atseit, gali pakeisti cheminius elementus (dažniausiai, šviną) į kitus, paprastai tauriuosius (chrysopoeia); kartais dar laikomas gyvenimo eleksyru, naudingu organizmo atstatymui ir ilgam gyvenimui.

Ilgą laiką buvo didžiausiu vakarų alchemijos tikslu, kurio esmę apmąstė ir seras I. Niutonas, N. Flamelisp1) ir tėvas Albertasp2). Akmuo buvo pagrindiniu simboliu mistinėje alchemijos terminologijoje ir simbolizavo tobulumą, nušvitimą bei dangišką švytėjimą.

8 a. persų alchemikas Džabiras Ibn Hajanasp3) (Geberis) skirstė tradicinius elementus pagal 4 savybes: karštumą, šaltumą, sausumą ir drėgnumą. Ugnis yra karšta ir sausa, žemė – šalta ir sausa, vanduo – šaltas ir drėgnas, oras – karštas ir drėgnas. Toliau aiškino, kad kiekvienas metalas yra tų 4 principų kombinacija, du jų yra vidiniai, o du – išoriniai. Iš šių prielaidų darė išvadą, kad vieno metalo į kitą transmutacija gali būti pasiekiama pakeičiant jo pagrindines savybes, o tarpininku tam gali būti substancija, kuri arabiškai įvardinta kaip al-iksir. Ji dažnai laikyta kaip sausi raudoni milteliai (al-Kibrit al-Ahmarred siera), pagaminti iš filosofų akmens.

Anot legendos, 13 a. mokslininkas Albertas Didysisp4) atrado filosofų akmenį ir prieš savo mirtį jį perdavė savo mokiniui Tomui Akviniečiui. To jis nemini savo raštuose, tačiau jis rašė, kad stebėjo aukso gavimą „transmutacijos“ būdu.

Kadangi viskas, kas auga, kilę iš sėklos, vaisius privalo glūdėti sėkloje. Įsidėmėkite tai, nes čia glūdi tvėrimo paslaptis. Konkretaus egzemplioriaus išaugimas, kaip sakiau, yra vibracijų išaugimas. Augalai, gyvūnai, o taip pat mineralai ir metalai auga iš sėklos. Šios gamtos paslapties supratimas, kuris tik dalinai atskleistas žmonijai, sudaro pagrindinę Alchemijos teorinę dalį. Kai tik tai sužinoma, tada tereikia vienintelio tinkamo supratimo, norint gauti rezultatą išauginant ar pagerinant egzempliorių, kas yra ne kas kita, o transmutacija. Jei padėsime gamtos tikslui pasiekti tobulybę, tada būsime harmonijoje su jos dėsniais.
Tėvas Albertas. Alchemiko vadovas (1960)
Alchemija

Atrodo, kad filosofinio akmens idėjos ištakos yra senovės Indijoje. Pvz., Vasišta jogojep5), parašytoje tarp 10 ir 14 a., yra pasakojimas apie Filosofinį akmenį (Čintamani p6) ). Didysis indų išminčius rašė apie dvasinį pažinimo pasiekimą panaudodamas Filosofinio akmens metaforą. Šv. Džanešvaras (1271-96) parašė komentarus su 19-a nuorodų į filosofinį akmenį, kuris metalą tiesiogiai verčia į auksą.

7 a. išminčius Thirumoolar‘asp7) savo „Tirumantiram“ aiškina žmogaus kelią į nemirtingą dieviškumą. 2709 stulpelyje jis teigia, kad dievo vardas, Šyva arba dievas Šambala, yra alcheminė priemonė, kūną paverčianti nemirtingu auksu. Jo poezija rezonuoja su nemirtinga dvasinio pasiekimo prigimtimi. O kadangi Šyva dažnai vaizduojamas kaip Šyvalinga, stačias pailgas apvalus akmuo (lingamas), tai ir yra tikėtina priežastis.

Manoma, kad kitas indų išminčius, Ramalinga Swamigal‘asp8), savo „ištobulintą“ kūną ištirpdė akinančioje baltoje šviesoje, o dar kitas, Manikkavasagarasp9), tą padarė dar 7-me a. jis tvirtino pažinimą betarpiškai gavo per dievišką malonę. Savo „Dieviškoje malonės giesmėje“ Ramalinga aprašo fizinio kūno transformaciją į šviesos kūną:
„O Dieve, Amžinoji meile, suteik man aukso kūną, Tu, Visuotine meile, susijunk su mano širdimi, įsiliek į mane. O Aukščiausia meile, Tu Malonės šviesa alchemizavai mano kūną“.

16 a. šveicarų archemikas F. Paracelsas tikėjo alkahesto egzistavimu. Jis manė, kad tai neatrastas elementas, iš kurio susidaro visi kiti 4-i (ugnis, oras, vanduo, žemė) – ir kad tai, iš esmės, ir yra filosofų akmuo.
17 a. mistinis tekstas „Mutus Liberp10) “ (vadinta „bežode knyga“) yra simbolinė instrukcija iš 15-os iliustracijų filosofų akmens pasigaminimui.

 
Komentarai ir paaiškinimai    

1) Fatumas (lot. fatum - likimas, lemtis, dalia) – 1) lemtis, likimas; jėga, lemianti įvykių baigtį; 2) romėnų religijoje - nepermaldaujama, nepakeičiama Dievų valia, pavienių asmenų, visuomenės grupių, tautų likimas.

2) Momas (gr. gandas, kaltė) - graikų mitologijoje pašaipų, kvailumo dievas, satyro, kaltės, piktžodžiavimo, sarkazmo personifikacija. Dzeuso patartas Momas sukėlė Trojos karą, kad išnykus žmonių giminei žemė išsivaduotų nuo sunkios naštos. Sprogo iš pykčio, kad Afroditėje nesugebėjo rasti jokio trūkumo.

3) Briko Lu - aukščiausia kalva prie Costigliole d'Asti Šiaurės Italijos Montferato regione, kuris yra vienas pagrindinių Italystės vyndarystės rajonų.

4) Amonitai (lot. Ammonoidea) – išnykęs galvakojų (Cephalopoda) klasės moliuskų poklasis. Pavadinti Egipto dievo Amono su susuktais ragais garbei. Amonitai gyveno jūrose nuo vėlyvojo silūro iki vėlyvosios kreidos periodo. Amonitų liekanos suformavo įdomų, labai retą mineralą amolitą.

5) Morena - ledyno nešamų, suneštų ar likusių, kur tirpo ledynas, uolienų nuolaužų (riedulių, skaldos, akmens luistų), smėlio, molio ir pan. sankaupa.

6) Horror vacui arba kenofobija - „tuštumos baimė“, terminas, naudojamas vaizduojamajame mene, apibūdinantis meno kūrinių persotinimą detalėmis.

7) Reveliacija (lot. revelo - atidengiu, demaskuoju) - atskleidimas kam nors ko nors, kas visiškai nauja, neįprasta; slaptų žinių, raštų paskelbimas, paviešinimas; dieviškosios tiesos atskleidimo aktas.

8) Kazuistika - atskirų atvejų nagrinėjimas; smulkmeniškumas, per didelis detalumas. Terminas (arba jėzuitizmas) greitai tapo žeminančiu B. Paskaliui ėmus kritikuoti ydingą kazuistikos naudojimą. Kai kurie jėzuitų teologai pabrėždavo asmeninių moralinių sprendimų svarbą.

9) Šarlis Liuisas de Gasikūras (Charles Louis Cadet de Gassicourt, 1769-1821) – prancūzų teisininkas, farmacininkas, chemikas ir rašytojas. Buvo nesantuokiniu Liudviko XV sūnumi. Per Prancūzijos revoliuciją įsitraukį į politiką, buvo įkalintas. Paskelbė keletą mokslinių knygų, tarp jų ir „Chemijos žodyną“ (1803). Knygoje „Žako Molė kapas“ laikė, kad masonų kiltis susijusi su tamplieriais, o taip pat, kad slaptosios draugijos (tarp jų ir masonai) prisidėjo prie Prancūzijos revoliucijos tapsmo.

10) Johanas Andrėja (Johannes Valentinus Andreae, 1586-1654) – vokiečių teologas, rašytojas, matematikas, alchemikas. Savo autobiografijoje paskelbė, kad yra „Christiano Rozenkreicerio cheminės jungtuvės“, vieno iš trijų rozenkreicerių manifestų, autoriumi. Taikomajai matematikai skirtas jo „Compendium Mathematicum“ (1614).

11) Saliamonas de Ko (Salomon de Caus, 1576-1626) - prancūzų hugenotas, mokslininkas, inžinierius. Vienu metu buvo laikoma, kad jis sukūrė garo katilą. 1614-1620 m. dirbo Heidelberge kiurfurstui Fridrichui V, kur pastatė dalį pilies ir įrengė ją supančius parkus (Hortus Palatinus). Projektuodamas parkus didelį dėmesį skyrė grotams, o taip pat siekė panaudoti hidraulinius ir pneumatinius automatus. Taip pat įrengė kelis parkus Anglijoje. Jo „Les raisons des forces mouvantes“ (1615) aprašyta pirmoji mašina, veikianti garu. Dirbo ir Liudvikui XIII.

12) Heidelbergas (Heidelberg) - miestas pietvakarių Vokietijoje, prie Nekaro upės, Aukštutinio Reino žemumoje; apie 150 tūkst. gyv. Kairiajame Nekaro krante yra Heiligenbergo („šventųjų“) kalva (445 m). Pirmą kartą paminėtas 1196 m. Viduramžiais – grafų Pfalcų rezidencija. Gausu išlikusių architektūros paminklų. Jame yra seniausias Vokietijos universitetas (1386). Jame yra ir garsus Geologijos-paleontologijos institutas (nuo 1907 m.), o taip pat M. Planko Astronomijos inst-tas (ir kiti turintys M. Planko vardą).

13) Frydrichas V (Friedrich V, 1596-1632) – Bohemijos karalius (1619-20, kur gavo „Žiemos karaliaus“ pravardę), Reino palatinas (1610-23). Buvo intelektualu, mistiku ir kalvinistu.

14) Michaelis Majeris (Michael Maierus, 1568-1622) – vokiečių gydytojas, Rudolfo II Habsburgiečio (1552-1612) patarėjas; alchemikas, epigramų kūrėjas ir kompozitorius mėgėjas. Dėl imperatoriaus susidomėjimo okultiniais dalykais M. Majeris buvo labai gerbiamas. 1617 m. išleido „Atalanta Fugiens“ skirtą alchemijos simboliams.

15) Atalanta Fugiens - emblemų knyga su 50 diskursų su M. Meriano iliustracijomis, kurių kiekvina palydima epigrama, aprašymu ir muzikine fuga. Gali būti laikomas ankstyvuoju multimedijos pavyzdžiu.

16) Hilikai (gr. hyle - materija) dar vadinami somatikais - gnosticizme žemiausiai esantys iš trijų žmogiškųjų būtybių tipų (kiti du – psichikai ir pneumatikai), pilnai susiję su materija. Gnostikams demiurgo (arba maištaujančių angelų) sukurtas materialusis pasaulis buvo blogiu. Žmogaus tikslas buvo ištrūkti iš šio pasaulio paslėpto žinojimo (gnosio) pagalba. Hilikai, kadangi buvo visą dėmesį sutelkę į materialius dalykus (valgį, miegą, poravimąsi, malonumus), laikyti pasmerktais ir nepajėgiais suprasti gnosį.

17) Pneumatikai (gr. pneuma - dvasia) – aukščiausias žmogiškųjų būtybių tipas. Jie save laikė išsivadavusiais iš materialiojo pasaulio per transcententinį Sofijos „dieviškos kibirkšties“ žmogaus sieloje pažinimą. Naujajame testamente (Jud. 19; 1 Kor 2:14-15) skiriama psychikoi (dominuoja gyvuliška siela) ir pneumatikoi (dvasinės prigimties). Valentino mokyme šis skirtumas dar labiau pabrėžiamas, darant priklausomą nuo pirminio žmonių prigimties skirtumo [Tertulianas, jį atskyrusius nuo Bažnyčios, vadino psychici, o gnostinėje „Judo evangelijoje“ Jėzus pateikiamas kaip pneumatikas].

18) Verbena - magnolinių augalų gentis. Liaudyje gali būti vadinama „balandžių žole“, „žvėrių žole“ arba „geležine žole“. Egipte ji vadinta „Izidės ašaromis“. Lapai paprastai priešiniai, plaukuoti. Žiedai smulkūs, su penkiais žiedlapiais. Dažniausiai mėlyni, bet nereti ir balti, rausvi, purpuriniai. Jų gaivus citrusinis kvapas atpalaiduoja, veikia kaip afrodiziakas ir tinka gydant nemigą. Druidai teigė, kad verbena gali išgydyti kone visas ligas. Vėliau verbenomis pabarstydavo grindis, jei norėdavo, kad puotos praeitų itin linksmai. Tikėta, kad verbena sutrukdo sklisti gandams, neleidžia apgaudinėti ir sutvirtina susitarimus, todėl šio augalo būtinai su savimi gabendavosi pasiuntiniai. Viduramžiais verbeną naudojo plaukų skalavimams, o iš lapelių gamindavo gėrimą – tikėjo, kad tai pritrauks meilę. Laikė, kad ji gali pravyti demonus ir jų sukeltas haliucinacijas („Velnio varytoja“).

19) Žanas de Roštaljė (Jean de Roquetaillade arba Johannes de Rupescissa, apie 1310-1368) – prancūzų pranciškonas, alchemikas. Jo eksperimentai su distiliacija atvedė prie to, ką jis vadino aqua vitæ (arba quinta essentia). Kurį laikė panacėja nuo visų ligų. Jo alcheminiai traktatai „De consideratione quintae essentiae” (išleistas 1561 m.) ir „Libellus de conficiendo vero lapide philosophico…“ (išleistas 1659 m.).

20) Lapis exilis (pažodžiui, „liaunas [nežymus] akmuo“) - brangakmenis, leidęs feniksui susigrąžinti jaunystę. Anot V. fon Ešenbacho, tai šv. Gralio sinonimas. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad išsireiškimas kilo iš „lapis ex coelis“ – „akmuo iš dangaus“.

Komentarai ir paaiškinimai    

p1) Nikola Flamelis (Nicolas Flamel, apie 1330-1418) – žinomas prancūzų raštininkas ir rankraščių pardavėjas. Po mirties įgijo alchemiko reputaciją, atradusiu , kaip manoma, Filosofinį akmenį ir per jį įgijęs nemirtingumą. Atseit jis alchemijos paslapčių išmoko iš žydų atsivertėlio pakeliui į Santiago de Compostela. Tos legendos pasklido 17 a. – su nuorodomis I. Niutono dienoraščiuose į „kaducėjus, Flamelio drakonus“. Susidomėjimas juo vėl atgijo 19 a. – jis paminimas V. Hugo „Notre Dame kupriuje“.

1357 m. jis įsigijo „Žydo Abraomo knygos“ papirusą, kurio dalis parašyta aramėjų kalba, ir 20 m. bandė iššifruoti slaptą jo prasmę. Kad jį išverstų, apsimetęs piligrimu lanko Ispanijos žydų bendruomenes (žydams tuo metu buvo uždrausta gyventi Prancūzijoje), - ir tada atseit ir rado Filosofinį akmenį. Legenda įsitvirtino ir dėl gana ilgo jo gyvenimo (po kurio, inscenizavę mirtį, su žmona pasislėpė Šveicarijoje – pvz., atseit, juodu 1761 m. matė Paryžiaus operoje; po poros šimtų metų jo kapą atidarė, tačiau jame kūno nerado).

1382 m. per kelis mėnesius įsigyja apie 30 namų ir žemės sklypų. Senatvėje tampa mecenatu, įsteigia kelis fondus, vysto menus, finansuoja koplyčių ir ligoninių statybą.

18 a. buvo surašytas N. Flamelio šifruotas „testamentas“ iš 96 ženklų. 1758 m. jo savininkai, sugaišę nemažai laiko, dešifravo jį. Bet tik 1958 m. Paryžiaus nac. bibliotekoje rastas „testamento“ originalas. Jame aprašomi Filosofinio akmens pagaminimo etapai.

p2) Tėvas Albertas (Frater Albertus Spagyricus, tikr. Albert Richard Riedel, 1911–1984) –- Paracelso tyrimų draugijos Salt Lake mieste (JAV Jutos valst.) įkūrėjas – vėliau ji tapo Paracelso koledžu. Remdamasis Paracelso 3-jų esminių elementų (kūnas, siela, dvasia) koncepcija, sukūrė alcheminę sistemą, pasinaudodamas sparigine atskyrimo technika ir kohabacija. Parašė nemažai alchemijai skirtų veikalų. Po jo mirties koledžas nutraukė veiklą JAV, tačiau tęsė veiklą Australijoje.

p3) Džabiras Ibn Hajanas (Abu Musa Jabir ibn Hayyan, lot. Geber, apie m. 815 m.) – persų chemikas ir alchemikas, astronomas, geografas, filosofas ir gydytojas. Susintetino acto rūgštį iš vynuogių. Teigė, kad metalai - tai įvairių dalių gyvsidabrio ir sieros junginiai. Be to, iškėlė Filosofinio akmens idėją. Parengė komentarus Euklido „Pradmenims“ ir Ptolemėjo „Almagestui“. Parašė „Apie astroliabijos sukūrimą“, „Apie veidrodžius“ ir kt. Kaip gydytojas parašė „Apie nuodus ir priešnuodžius“ bei „Kilniaširdiškumo knyga“.

p4) Albertas Didysis (Albertus Magnus, apie 1193-1280 ) - dominikonų vienuolis, vyskupas, teologas, vienas iš Bažnyčios mokytojų, šventasis, gamtos mokslų globėjas; scholastic, pimasis ėmęs remtis Aristoteliu. Parašė daug enciklopedinių veikalų iš logikos, metafizikos, astronomijos, biologijos, entomologijos, mineralogijos ir psichologijos, tačiau vertingiausi jo filosofiniai ir teologiniai traktatai: „Summa Theologiae” ir Petro Lombardo „Sentencijų“ komentarai.
Labai domėjosi alchemija ir parašė „Alchemija“, „Metalai ir medžiagos“, „Chemijos paslaptys“, „Metalų kilmė“. Po jo mirties ėmė sklisti ir stiprėti jo kaip alchemiko ir mago reputacija, sklido legendos, kad jis sukūrė filosofinį akmenį ir perdavė jį savo mokiniui Tomui Akviniečiui. Jis pats savo raštuose nemini filosofinio akmens sukūrimo, tačiau aprašo stebėjęs transmutacijos procesą, kurio metu buvęs sukurtas auksas.
Dar domėjosi astrologija ir neabejojo, kad žmogaus likimas yra nulemtas dangaus kūnų poveikio, o pagal dangaus kūnų išsidėstymą galima spėti žmogaus likimą. Plačiausias jo astrologinis veikalas yra „Speculum astronomiae“.

p5) Vasišta joga (kitaip, Maha-Ramajana ar Arša-Ramajana) - platus (30 tūkst. šlokų) indų religinis-filosofinis kūrinys, Ramos rūmuose vykstančių išminčių pokalbių rinkinys. Į Ramos klausimus atsakinėja Vasišta – apie žmogaus savimonę, kančias ir išsivadavimą, pasaulio tvėrimo, palaikymo ir sunaikinimo ciklus. Datuojamas 6-14 a. (priskiriamas Valmini, nors tiksli autorystė nežinoma); svarbus jogos ir advaita-vedanta mokymams.

p6) Čintamani - magiškas norus išpildantis kristalas (induizmo ir budizmo tradicijose), kai kurių laikomas vakarietiško Filosofų akmens analogu. Budizme jį turi Avalokitešvara and Kšitigarbha bodhisatvos. Jis taip pat yra nešamas Lung Ta (vėjų žirgo), vaizduojamo anr tibetiečių maldų vėliavų. Tuo tarpu induizme jis siejamas su Višnu ir Ganeša, jį turi nagų karalius arba jis yra ant Makara kaktos.

p7) Tirumularas (dar vadinamas Suntaranathar) – tamilų šaivizmo mistikas, kurio pagrindinis kūrinys „Tirumantiram“.

p8) Ramalingas (Arutprakasa Vallalar Chidambaram Ramalingam, 1823-1874) – tamilų poetas ir šventasis, žinomas Vallalar vardu. Parašė per 5800 eilėraščių. Buvo liudijimų, kad vienu metu pasirodydavo keliose vietose, daugybę žmonių pamaitindavo sauja maisto, pasižymėjo aiškiaregyste, galejo metalus versti į auksą ir darė kitus stebuklus.

p9) Manikkavasagaras (Manikkavacakar) - 9 a. poetas, „Tiruvasakam“ (šaivizmo himnų) ir 8-os „Tirumurai“ knygos autorius.

p10) Mutus Liber (Bežodė knyga) – 15-os graviūrų, vaizduojančių, knyga (1677). Kiekviena graviūra vaizduoja atskirą „filosofinio akmens“ gaminimo etapą. Iš tikro sunku suprasti, kas iš tikro vaizduojama, nes nėra jokio palydimojo teksto. Tad ją aiškino labai prieštaringingai.